17. Pas odos ir venerinių ligų specialistą
Labai pasisekė, kad patekau pas šios srities specialistę moterį, nes moterys savo odą labiausiai prižiūri ir apie ją daugiausia išmano. Paklausė, kuo skundžiuosi. Sakau, viskas būtų lyg ir neblogai, nors ant odos atsirado visokių intapų, spuogelių ir apgamėlių.
Į kurortus degintis nevažiuoju, nuogas kaime nevaikštau, tai niekam tie šlakai akių ir negadina. Kas kita su nugara, su ja reikia kažką daryti. Išklausiusi paprašė nusirengti. Nusirengiau iki pusės. Apžiūrėjo priekį, po to nugarą ir pasidomėjo, kodėl aš ja skundžiuosi?
-Tai paveldima liga,-pradėjau aiškinti.-Ja sirgo ir mano senelis. Jam labai niežėdavo nugarą, taip darytis pradeda ir man. Jis vis sakydavo, kad po jo oda yra kirminų. Žinoma, pas daktarus nėjo, negalavimas nemirtinas, tai kaip eis. Gydydavosi vietinėmis, gamtinėmis procedūromis. Ištisus metus kas savaitė kaitindavosi karštoje kaimiškoje pirtyje ir reikalaudavo, kad mes jo nugarą kelis kartus išpertume kadagine vanta. Žiemą ir vasarą kasdien nugarą degindavo ant krosnies, ne sykį net pūsles buvo prideginęs. Vis apgailestaudavo, kad kirminai
veisiasi ant nugaros, kurios negalima pasiekt pakasyti. Veistųsi po pilvo oda, tai bentpasikasytum, sakydavo. O aš šitomis procedūromis pasinaudoti negaliu–neturiu nei pirties,nei krosnies.
Gydytoja buvo ne moteriško charakterio ir manęs nepertarė. Kai baigiau apibūdinti ligą ir taikytas gydymo procedūras, šypsodamasi paklausė:
-Ar tos procedūros padėdavo? Ar sumažėdavo niežėjimas?
-Kaip nepadės! Kaip nesumažės! Kaimo žmonės žinojo daug praktiškai patikrintų gydymosi būdų. Visa bėda, kad padėdavo laikinai. Senelis sakydavo, kad kadaginė vanta daug kirminų užmušanti, kitas apglušinanti, ant krosnies karštis prideginąs, bet po dienos kitos jos atsigaunančios ir vėl odą graužiančios.
-Ar nepastebėjote, kada niežulys yra stipriausias?-jau rimtu veidu ir tonu paklausė specialistė.
-Kaip nepastebėsi! Labiausiai kirminai siautėja per pilnatį. Ypač jeigu naktys giedros, kai ir miegasi ne itin kietai.
-Vargas su tais kirminais, kai nėra pirties ir krosnies,–smagiai sušneko gydytoja.-Mėginsim kirmėles įveikti kitaip. Išrašysiu tepaliuko, kuriuo žmona turės kasdien po kelis kartus gerai įtrinti nugarą. Jeigu po kokio mėnesio kirminai neišnyks, tai bent persikels ant pilvo, kurį bus galima kasyti ir kasyti. Juk pensininkas, laiko turit.
Lengva pasakyti, kad pensininkas turi užtektinai laiko pilvą kasyti. Geriau būtų, kad jo nereikėtų kasyti.Todėl ir sakau gydytojai:
-O gal galėtumėte išrašyti tepaliuko ir pilvui trinti, kad kirminai nesumanytų ant jo atsikraustyti?
-Galiu išrašyti, bet žinokite, kad čia bus tepalas, ne tepaliukas, todėl nekompensuojamas. Vartokite kaip ir nugarai skirtąjį. Bet svarbiausia–negailėkite odai vandens.
-Kaip gi, daktare, stengiuosi būti kultūringas, kas rytas lendu po dušu, žmona nugarą nutrina.
-Gerai, labai gerai, kad rytais lendate po dušu, -pagyrė gydytoja.- Bus dar geriau, jei vakarais papildomai įlipsite į vonią. Suprantu, jog pensininkų budžetas verčia vandenį taupyti, todėl patartina rytinio dušo vandens neišleisti, o vakare jį papildyti karštu vandeniu.
Išsiaiškinus odos skaudulius, gydytoja paklausė, ar nesu sirgęs lytinėmis ligomis. Keistas buvo klausimas, nė nesumojau, kaip atsakyti. Žinojau, kad moterys kartais suserga lytinėmis ligomis, bet vyrai? Dėbsojau gydytojai į veidą ir mąsčiau, kokios čia gali būti vyriškos lytinės ligos. Matydama, kad esu pasimetęs, gydytoja patikslino, ar nesu sirgęs venerinėmis ligomis. Griežtai užprotestavau, kad mūsų giminėje niekas venerinėmis ligomis nesirgo. Visi mano seneliai ir proseneliai, senelės ir prosenelės buvo dori katalikai, laikėsi dešimt Dievo įsakymų, taigi ir šeštojo, draudžiančio paleistuvauti. O kai nepaleistuvavo, tai ir venerinės ligos nepasidarė paveldimos.
-O dabar nesergate? – paklausė specialistė.-Į šoną nepatraukiate?
-Dieve mano, kur ten į šoną trauksi,-pradėjau aiškinti.-Žmona jauna, aistringa, energinga, reikalauja, o man ne kasdien išeina.
-Prasti reikalai… Ne pats, tai aistringa ir energinga žmona gali į šoną patraukti. Tuo tarpu šiais laikais vyro potenciją pakelti nėra problemos. Yra viagra, tiesa, nekompensuojama. Tačiau tikėtina, kad už gerą potenciją – kompensaciją gausite iš žmonos.
-Nieko nebus,-paprieštaravau.-Mano žmona laikosi bažnyčios mokymo, kad šitame reikale negalima taikyti jokių dirbtinių priemonių. Sako, lietuviai kirdavao lašinius ir padirbdavo dešimtį vaikų. Tai ir mane stengiasi gerai maitinti.
-Ką gi, išrašysiu vaistų, kurie skatins organizmą greitai ir visapusiškai įsisavinti visas maisto medžiagas.
-Ne, daktare, ne!-šūktelėjau.-Tokių vaistų nereikia. Jeigu organizmas visapusiškai įsisavins visas maisto medžiagas, pradės augti pilvas, o žmona prisiekinėja, kad su pilvotu vyru negyvesianti. Reikia, kad organizmas įsisavintų tik tas medžiagas, kurios reikalingos potencijai pakelti, vyriškumui stiprinti.
Gydytoja išklausė mano samprotavimus ir paprašė parodyti tą vyriškumą, kad galėtų kvalifikuotai nustatyti, kaip jam pažadint norą intensyviau dirbti. Apžiūrėjusi pagyrė, kad gerai užlaikau, bet aš buvau sąžiningas ir paiškinau, kad tai žmonos nuopelnas, kad jinai jį prižiūri. Tada specialistė pagyrė žmoną ir patarė ją atsiųsti pasitart dėl maisto, bet dėl visko išrašė ir viagros. Sako, nesakyk, kad ją vartoji. Tegul žmona džiaugiasi, kad tai nuo jos maisto. Pačiam irgi beliks džiaugtis, kad žmona džiaugiasi. Kad tik tas džiaugsmas neatsirūgtų!..
„Kojos ir … sargis“, Vladimiro Beresniovo (Vlaberio) piešinys
