LŽS narė Rūta Kanopkaitė, pernai apdovanota medaliu “Už nuopelnus žurnalistikai”, net tris dešimtmečius atidavusi savo gimtojo miesto dienraščiui „Kauno diena”, kuriame dirbo ir vyr.redaktoriaus pavaduotoja, ir įkūrė bei redagavo kultūros ir meno priedą „Santaka”, kuriam Lietuvoje nebuvo analogų, „Šeimininkės” savaitraščio duris pravėrė 2008-ųjų rudenį. Vienos profesionaliausių kultūros ir meno žurnalisčių, pelniusių menininkų, kolegų ir skaitytojų pagarbą bei pripažinimą, žodis ypač reikalingas ir vertingas dabar, kai kultūros sąvoka mūsuose įgavusi labai abejotiną reikšmę ir prasmę. Jos publikacijos visada sulaukia rezonanso, jų nekantriai laukia ne tik savaitraščio, bet ir internetinės svetainės Delfi, bei profesionalaus meno kultūros informacinio portalo www.kamane.lt, taip pat www.kaunozurnalistai.lt lankytojai. O ir dažnas kalbinamas menininkas pageidauja, kad jo kūrybą apžvelgtų būtent Rūta Kanopkaitė,nes tikisi ne tik pagiriamojo, bet ir analitinio žvilgsnio.
Rūta Kanopkaitė
Ačiū Dievui, spaudos žurnalistai nėra iš tų žmonių, kurie masiškai atpažįstami gatvėje, nebent jiems šautų į galvą dalyvauti kokiuose nors „žvaigždžių duetuose“. Tad lieka tik tas dėmesys ir įvertinimas, kurį pelnei savo darbu, žiniomis, profesine reputacija. Manau, kad kultūrinėje bendruomenėje esu žinomas žmogus jau vien dėl to, kad kaip žurnalistė daug metų rašau būtent kultūros ir meno, dvasinio ir istorinio paveldo temomis.
Per keletą darbo dešimtmečių daug kas susiklostė į straipsnius, daug kas tebėra gyva atmintyje. Todėl kartais būna juokinga, kai kokių dvidešimies metų senumo įvykius jauni kolegos ima aprašinėti taip, tarsi tai būtų vykę Žalgirio mūšio laikais ir gyvų liudininkų, kurių galima pasiklausti, jau nėra likę… Gaila, bet ta nuostata – „viskas prasidėjo nuo manęs, o prie tai nebuvo nieko“ šiandien labai paplitusi – mene, architektūroje, literatūroje ir kt. Objektyviai ir nuosekliai kultūros raidai tai tikrai nepasitarnauja.
Galiu tik pasidžiaugti, kad už „Santaką“ esu gavusi aukščiausią žurnalistikos apdovanojimą – Vinco Kudirkos premiją (kartu su šiame priede irgi rašiusiomis kolegėmis). Už nuopelnus Kaunui pernai gavau Santakos Garbės ženklą. Tai oficialūs įvertinimo ženklai. O savo archyve saugau nepažįstamo skaitytojo, kauniečio pono Prekerio dovanotą šimto metų senumo kulinarijos knygą (ją man atsiuntė per Spaudos dieną, „Kauno dienoje perskaitęs“, kad tokia literatūra – mano hobis). Taip pat skaitytojų ir straipsnių herojų laiškus su nuoširdžiais ir pastabiais komplimentais savo rašiniams. Tokių atsiliepimų gauti malonu, juolab kad dabartinė skaitytojų karta dažnai skaito kitaip – mato rėkiančią antraštę, tai, kas pajuodinta, o autoriaus pavardės apskritai nepastebi.
Gaila, bet žurnalisto darbas nuasmeninamas ir spaudos apžvalgose. Dar prieš keletą metų per radiją ar televiziją skaitant laikraščių straipsnius būdavo įvardijami jų autoriai. Dabar – tik leidinių pavadinimai. Kodėl? Ar žurnalistas yra baudžiauninkas, neturintis teisės į autorystę? Manau, dažniau diskutuoti apie mūsų profesijos prestižą ir aktyviau veikti žiniasklaidos savininkus turėtų Lietuvos žurnalistų sąjunga, kuri dabar neatlieka nei kūrybinės organizacijos, nei profsąjungos vaidmens.
