Žurnalistės surinkti prisiminimai – nepaliko užmarštyje R. Samulevičiaus

Gediminas Jankus

Raimundas Samulevičius – tragiškos lemties itin talentingas, plataus akiračio dramaturgas, prozininkas, eseistas, kritikas. Jo gyvenimas nutrūko 1981 metais, nesulaukus nė 44-rių. Bėga metai, mažėja kūrėjo amžininkų, su juo bendravusių, pažinojusių ir jo mamą, šviesią, kilnią, nuostabios dvasios ir polėkio asmenybę, nepalūžusią po baisios vienturčio sūnaus netekties. Bėga metai ir nusitrina tokie ryškiai tragiški dramaturgo žūties momentai. Žūties? Ar iš anksto suplanuoto ir šaltakraujiškai įvykdyto nužudymo?

Literatės, Lietuvos žurnalistų sąjungos narės nenuilstančios Raimundo Samulevičiaus kūrybos propaguotojos, ilgametės jo mamos Stasės Samulevičienės bičiulės ir rėmėjos Danutės Marcinkevičienės prieš kurį laiką sudarytas ir išleistas prisiminimų, įžvalgų ir priminimų rinkinys “Buvo mylimi – tenebus užmiršti”, skirtas sūnui ir mamai Samulevičiams, verčia dar kartą pergyventi taip visus mus sukrėtusią kūrėjo žūtį, įvertinti sąmoningai nutylimus faktus, mūsų naujausios istorijos šviesoje bandyti įminti slepiamą tiesą.

Jau tada, sovietinės stagnacijos laikotarpiu, demokratiška, laisva mintis, naujų, neįprastų formų paieška ženklino ne tik R. Samulevičiaus kūrybą, bet ir daugybę jo straipsnių, recenzijų, užsienio literatūros, teatro, kino apžvalgų. Intelektualas, eruditas, neslėpęs savo simpatijų vidinės ir kūrybinės laisvės sampratai, dramaturgas ryškiai išsiskyrė iš savo amžininkų, plunksnos brolių ne tik intelekto drąsa, bet ir nepriklausoma laikysena. Platūs kontaktai ir bičiulystė su Vakarų intelektualais, dažnos viešnagės, taip vadinamo, socialistinio lagerio šalyse, vis didėjantis jo autoritetas tarp menininkų, kėlė partinių funkcionierių ir, be abejo, KGB nerimą.

Dramaturgas buvo nuolat sekamas, jo daugialypiai kontaktai fiksuojami. Valdžios nemalonėn patekęs Raimundas buvo akivaizdžiai ignoruojamas. Jo pjesių kratėsi Lietuvos teatrai, strigo kūrybos leidimai. O tuo tarpu Lenkijos, Rusijos, tuometinės Čekoslovakijos teatrai varžėsi dėl R. Samulevičiaus naujausių kūrinių. Visa tai mums primena D. Marcinkevičienė, per savo ir kitų artimų rašytojui žmonių atsiminimus atskleidžia įvairialypę, dramatišką kūrėjo lemtį. Perskaičius jos straipsnį apie lemtingą šūvį KGB pulkininko R. Vaigausko bute, nekyla abejonių, kad žudiko pistoletą į dramaturgą nukreipė KGB ranka.

Deja, tiesa nūnai nutylima. Iki šiol daugelis vengia kalbėti apie susidorojimą su laisvos dvasios kūrėju. Pasipiktinimą keliantys faktai, deja, gan nuoseklūs KGB rezervistų ir aktyvistų reabilitacijos laikmetyje. Filologė D. Marcinkevičienė po rašytojo nužudymo, iki pat mirties nuoširdžiai bendravo su stiprios dvasios kūrėja, “Šypsenos” ordinu apdovanotąja, rašytojo mama Stase Samulevičiene. Tie įspūdžiai užfiksuoti jos užrašuose. Prieš mūsų akis iškyla nepalaužta, itin stipri asmenybė, radusi vidinių jėgų dovanoti kitiems, ypač mažiesiems, džiaugsmą ir nuostabos akimirkas. Daug naujų, nežinomų faktų, detalių atskleidžia profesorė Irena Leliūgienė, tuometinė Palemono vidurinės mokyklos direktorė, leidusi įrengusi mokykloje įrengti ekspoziciją trims kūrėjams – dailininkui A. Samuoliui, dramaturgui R. Samulevičiui ir jo Mamai Stasei.

Svetainės kaunozurnalistai.lt “Kūrybos artelėje” pateikiami kruopščiai ir su meile parengti prisiminimai, atskleidžia autorės, apdovanotos LŽS Kauno apskrities skyriaus valdybos “Gintariniu parkeriu”, Danutės Marcinkevičienės nenuilstantį, atkaklų siekį nepalikti užmarštyje R. Samulevičiaus kūrybos ir jo žūties aplinkybių.

Nuotraukoje: rašytojas ir žurnalistas, LŽS narys, Kauno savivaldybės socialinių reikalų departamento direktorius Gediminas Jankus

Ričardo Šaknio nuotr.

Panašūs straipsniai