2021 m. gegužės 13 d.

V. Putvinskio g. 48
44211 Kaunas
tel./faks (8-37 422 577)
lzs.kaunas@gmail.com
+370 698 17188

Iš dovanų knygos ,,Dar palūkėki pusamžio krize!

***

Braška kūnas, dreba keliai, krenta dantys - sveika senatve

***

Sendamas tik per skausmus dantis sukandęs gali ką nors nuveikti

***

Amžiaus viduryje naujų pojūčių sukelia tik nauji simptomai

***

Senatvė turi tris panašumus. Pirmas - sutrikusi atmintis. Hm... Kokie gi kiti du?

***

Kadaise buvau tokia neryžtinga... O dabar gailiuosi...

***

Sulaukus brandaus amžiaus neverta pernelyg nerimauti, kad protas nuslysta į šalį. Svarbu, kad jis grįžtų atgal.

***

Kai žvakutė kainuoja daugiau už gimtadienio tortą, metas atsisveikinti su jaunyste

***

Ir dabar turiu tai, ką turėjau prieš 20 metų, tik vaizdas nekoks

***

Pusamžis yra tada, kai amžių išduoda pusiaujas

***

Perkopus pusamžį žmona liepia įtraukti pilvą, ir jai nė motas, kad jau seniausiai jį įtraukei

***

Jeigu gyvenčiau iš naujo, daryčiau tas pačias klaidas, tik nebelaukčiau taip ilgai

***

Tik jauni miršta nesugedę

***

Kad ką bedaryčiau, viskas yra arba nepadoru, arba nelegalu, arba didina antsvorį

***

Kai tik suaugi ir pasisemi pakankamai žinių, supranti, kad esi per senas ir bejėgis

***

Esu tokio amžiaus, kai mano nugara šėlioja dažniau negu aš pati

***

Kai norisi atsistoti ir užleisti vietą moteriai, bet neprisiverti pajudėti - vadinasi, sensti

***

Dažniausias svorių kilnojimo pratimas sulauks pusamžio - pakilti iš krėslo

***

Rūkau cigarus dėl to, kad mano amžiaus žmogui baisu neturėti ko įsitverti

***

Pasilenkus užsirišti batraiščių ir po akimirkos svarstau: hmm, ką gi aš ruošiausi daryti?



Gelt_I.jpg

Dail. Algimantas Snarskis



Hey.lt - Nemokamas lankytojų skaitliukas

Kultūros avilio bitė darbininkė M.Macijauskienė

Rūta KANOPKAITĖ

Žurnalistė, rašytoja, muziejininkė, nenuilstanti kultūros paveldo puoselėtoja, po kruopelę jo faktus nešanti į didįjį Lietuvos dvasios paveikslą. Tokiais žodžiais galima apibūdinti kovo 11-ąją savo 80-ąjį gimtadienį atšventusią ir jau aštuonioliktą knygą – „Žingsnis po žingsnio“ išleidusią Mariją Macijauskienę. Iš to pusantro tuzino – aštuoni poezijos rinkiniai, o kitos – kultūros istorijos apybraižos, memuarai, eseistika, štrichai iškilių asmenybių portretams. Jų Marija Macijauskienė, dirbusi „Jaunimo gretų“, „Kauno tiesos“, „Nemuno“, „Gimtojo krašto“ redakcijose, vienuolika metų vadovavusi Lietuvių literatūros muziejui, sutiko daug. Tarp jų – menotyrininkas Paulius Galaunė, žurnalo „Naujoji Romuva“ redaktorius Juozas Keliuotis, režisierius Juozas Miltinis, tapytojas Antanas Gudaitis, prieškario šviesuoliai, pažinti ankstyvoje jaunystėje tetos gydytojos Jadvygos Žakovičaitės namuose Kaune, rašytojai, po karo atsidūrę už Atlanto, su kuriais susirašinėta dirbant muziejuje ... Laki literatės plunksna ir kultūros paveldo rinkėjos jautri intuicija tų susitikimų ir laiškų pokalbius, nuotaikas, atmosferą, unikalias detales pavertė knygomis. Jų išliekamoji vertė laikui bėgant tik didės, nes beveik viskas užrašyta iš pirmų lūpų, pagrįsta autentiškais įspūdžiais.

Gabumus pareiga augino

„Kai pradėjau 1949-aisiais publikuoti savo eilėraščius, mokyklines išplėstines informacijas, negalvojau būti žurnaliste. Man tada buvo svarbu užfiksuoti, kad faktas nedingtų. Vėliau pamažu, su amžiumi, mano plunksnos interesai augo ir plėtėsi. Gyvenimas diktavo ir rodė kelią“, - sako Lietuvos žurnalistų ir rašytojų sąjungų narė Marija Macijauskienė.
Miškų urėdo ir mokytojos šeimoje jubiliejiniais Lietuvai 1930-aisiais metais gimusi Marija augo namuose, pilnuose knygų, muzikos, pas tėvus dažnai viešėdavo garbingi svečiai. Vienas iš jų, poetas aušrininkas Dagilėlis Žakavičių Marytei pranašavo didelę ateitį. Tačiau nuo mažens gražiai piešusios ir muzikalios mergaitės šviesias viltis aptemdė sovietinė okupacija.

Po karo šeima buvo išdraskyta. Tėvas suimtas ir išsiųstas į lagerį Šiaurėje. Mariją ir jos seserį paėmė globoti Kaune gyvenusi teta. Motina liko gyventi su viena dukra, nes visų išlaikyti nepajėgė, o ir ateitis buvo – kaip ant parako statinės, juk politkalinio žmona... Tetos Jadvygos Žakovičaitės namuose paauglė Marytė sutiko daug įžymių Lietuvos šviesuolių, kurių veidai ir vardai paliko neišdildomą pėdsaką jos atmintyje. Kai kurie po daugelio metų persikėlė į Marijos knygų puslapius.

„1949 metais įstojau į Vilniaus universitetą studijuoti lietuvių kalbą ir literatūrą. Mokiausi viename kurse su Justinu Marcinkevičiumi, Alfonsu Maldoniu, Algimantu Baltakiu. Dabar pati stebiuosi: kaip visur suspėjau? Juk ne tik mokiausi universitete, bet ir lankiau dramos studiją prie Vilniaus akademinio dramos teatro, dainavau akademiniame chore, šokau ansamblyje pas Juozą Lingį, užsiiminėjau menine gimnastika. Negana to, trečiame kurse ištekėjau, bet diplomą gavau laiku – 1954 metais“, - prisimena Marija.

Gyventi taip, tarsi para turėtų ne dvidešimt keturias valandas, o dvigubai daugiau, kiekvieną minutę tausoti it vandens lašą dykumoje ir praleisti ją naudingai, būsimoji žurnalistė ir rašytoja apsisprendė dar vaikystėje. „Buvau gal aštuonerių, kai nugirdau mamos pokalbį su kaimyne. Toji mane visaip gyrė, o mama pasakė: tikrai, Marytė labai gera mergaitė, bet iš mano trijų vaikų pati negabiausia. Mat man aritmetika nekaip sekėsi, eilėraštį atmintinai neiškart išmokdavau. Nuo tos dienos mano gyvenime atsirado ir iki šiol tebėra toks dalykas kaip dienotvarkė ir pareiga. Kasdien laikas teka suplanuota vaga. Padarau mankštą ir imuosi konkrečių užsibrėžtų darbų“, - pasakoja rašytoja ir žurnalistė, pasirinkusi kuklią ir asketišką buitį. Kas buvo Marijos namuose, matė, kokie kalnai knygų, žurnalų, laikraščių ten stūkso, ir tik šeimininkė susigaudo jų labirintuose. Užauginusi du vaikus (deja, dukra mirė pačiame jėgų žydėjime), rašytoja jau seniai gyvena viena, atsidėjusi savo veiklai, kurios reikalingumą pabrėžia ir kolegos bei literatūros tyrinėtojai.

Spaudai ir muziejininkystei atiduoti dešimtmečiai

„Kultūrinio istorinio paveldo užfiksavimas permainingame mūsų tautos gyvenimo fone užima itin svarbią vietą. Kiekvienas liudijimas yra reikalingas – ar tai būtų visuomenės veikėjo memuarai, ar istorinių pervartų laikotarpio amžininko pasakojimas. Todėl pastangos užrašyti ir išspausdinti tokio pobūdžio tekstus yra sveikintinos“, - pastebi literatūrologė dr. Eugenija Vaitkevičiūtė, recenzavusi ne vieną M. Macijauskienės knygą.

Gyvenimo aštuoniasdešimtmečio ir Lietuvos valstybingumo atkūrimo dvidešimtmečio išvakarėse pasirodė monumentali M. Macijauskienės esė knyga „Žingsnis po žingsnio“. Pasak autorės, tai yra „ne vienerių metų pasivaikščiojimas Laiko gatve, tai sutinkant, tai prasilenkiant, o jau kitą sykį susitikus ir paūturiuojant.“ Į ją sudėti įdomūs ir nepakartojami prisiminimai apie pokario metų kultūrinį gyvenimą, pamąstymai apie žmones, kurie kupini meilės ir pagarbos.

Kaune gimusi žurnalistė, poetė, prozininkė Marija Macijauskienė verčia svarbiausius savo biografijos puslapius: „1938-1942 m. mokiausi Pakruojo pradinėje mokykloje, paskui Linkuvos gimnazijoje, 1944-1945 m. – Pakruojo progimnazijoje, nuo 1945-ųjų iki 1949-ųjų – Kauno II mergaičių gimnazijoje. Ją baigusi studijavau Vilniaus universiteto Istorijos-filologijos fakultete, paraleliai mokiausi Dramos studijoje prie Vilniaus akademinio dramos teatro. Pirmoji darbovietė – žurnalas „Jaunimo gretos“, kuriame įsitvirtinau po „bandomojo rašinio“ – apybraižos apie kaimo gydytoją.“

Ketveri metai žurnale, paskui – atsikraustymas su šeima į gimtąjį Kauną ir vienuolika darbo metų „Kauno tiesos“ kultūros ir mokyklų skyriuje. Po dienraščio – nauja patirtis ką tik įkurtame „Nemuno“ žurnale, neilgas tarpsnis savaitraštyje „Gimtasis kraštas“ ir 1969-aisiais sėkmingas „nutūpimas“ Literatūros muziejuje. Ilgam, nes ten Marija pasijuto savo stichijoje. Pradėjusi jaunesniąją moksline bendradarbe, netrukus tapo jo direktore, tame atsakingame poste išdirbo vienuolika metų. „Tai buvo nelengvas laikas – ideologinis spaudimas, ūkiniai rūpesčiai, laviravimas. Tačiau šviesių valandų, padovanojusių susitikimus su nuostabiais žmonėmis, buvo daugiau“, - atsigręžia į praeitį rašytoja. Ilgą žurnalistės patirtį turinčiai Marijai Macijauskienei rūpi, kurlink šiandien eina mūsų žiniasklaida, kai savininkai kartais ją labai primityviai traktuoja tik kaip verslą, tarsi tai būtų dešrų darymas.

„Tikras žurnalistas neturi skaitytojo murkdyti atmatose (kaip dabar pasitaiko), bet vesti jį, būti sudėtingų kalnų perėjų vedlys, skatinti mąstyti, ieškoti, tobulėti. O dabar dažno spaudos, radijo ir televizijos žurnalisto pomėgis – žiūrėti pro rakto skylutę ar kilnoti kitų apatinius baltinius. Tai jau iškreiptas žurnalisto pašaukimo supratimas. Gėda skaityti tokias medžiagas, tarsi turgaus bobų plepalus, siekiant sensacijos, tuo pačiu kiršinant žmones vienus su kitais, o apie atsiprašymą nėra ko ir kalbėti“, - apgailestauja žurnalistikos senjora.

...Ir gimnastė rugiagėlės mėlynumo akimis

Kad skaitytojams nesusidarytų įspūdžio, jog Marija buvo nuobodi pareigos vergė, panaši į Lenino bendražygę Krupskają, reikia atversti ir kitą jos gyvenimo paveikslo pusę. Pirmą kartą Mariją Macijauskienę pamačiau būdama studentė. Aš atlikau praktiką „Kauno tiesoje“, o ji užėjo į redakcijos kultūros skyrių pas buvusias koleges. Linksma šviesiaplaukė rugiagėlės mėlynumo akimis kažką koketiškai pasakojo moterims apie gerbėją – muziejaus svečią, rašytoją iš Maskvos, kurį lydėjo į Palangą. „Maryte, ar dar padarytum „špagatą?“ - paklausė bičiulės. „Laisvai“, - atšovė Marija, avinti lakiniais aukštakulniais ir mūvinti tą sezoną pašėlusiai madingas juodas tinklines kojines, juokais kilstelėdama sijonėlį. Jai išėjus pasmalsavau: o ką, ji „špagatą“ gali padaryti? „Žinoma, ir ne kartą yra tą dariusi redakcijoje. Marija – buvusi gimnastė“, - išgirdau.

Pamenu, kaip gražiai apie Marijos akių žydrynę, kurioje išsyk nuskęsdavo vyrai, yra jos septyniasdešimtmečio vakare kalbėjęs rašytojas Robertas Keturakis. Jis pastebėjo ir unikalią jos dosnios asmenybės savybę – pastangas auginti kitus. Marija Macijauskienė visada pasidžiaugia kultūros žmonių darbais, kolegų knygomis, straipsniais, skatina juos leisti knygas, neišbarstyti to, kas gali būti sukaupta ir padėta į aruodą kaip žinia ainiams.

Pati Marija laiko, kad didžiausius darbus, išsaugant Lietuvos kultūrinį palikimą ir atgaivinant atmintį, yra nuveikusi Literatūros muziejuje ir jo filialuose (Salomėjos Nėries memorialinis Palemone, V. Mykolaičio-Putino – Pilotiškėse, K. Būgos – Pažiegėje, P. Cvirkos – Kaune ir Klangiuose). „Dirbdama Literatūros muziejuje, literatūros klausimais konsultavau ne tik įvairius Lietuvos muziejus, bet ir Sankt Peterburgo (kuriant F. Dostojevskio memorialinį muziejų), Maskvos (kuriant V. Majakovskio muziejų) kultūros darbuotojus. Taip pat teko dalyvauti diskusijose kuriant ekspoziciją latvių klasiko Janio Rainio pajūrio vasarnamyje.“

Apybraižą ir esė Marija Macijauskienė vadina mėgstamiausiais žanrais. „Juos rašant atsiveria erdvės žodžiams, pastebėjimui, atvaizdui ir analizei. Gali sukurti, nutapyti tos ar anos asmenybės portretą, situaciją, užfiksuoti laiko ženklus. Kalbu apie tokią apybraižą, kuri priartėja prie grožinės literatūros kranto“, - kalba pašnekovė.

Plunksnos veteranė apgailestauja, kad šiandien Lietuvoje nėra aiškios kultūrinės veiklos strategijos. „Kultūrai skirti pinigai iššvaistomi visokiems vienadieniams fejerverkams, abejotiniems renginiams. Liūdniausia, kad mes nesaugom savo kultūrinio palikimo ir tų žmonių, kurie dirba kūrybinį darbą (turiu omeny rašytojus, dailininkus, muzikus, mokslininkus, muziejininkus). Beveik visai nutraukti ryšiai su senaisiais kultūros „kareiviais“, o juk jie kupini informacijos, kurios dabartinė karta nežino, o ateities kartos gali niekada ir nesužinoti.“

Nuotraukoje: Lietuvos rašytojų ir žurnalistų sąjungų narę Marija Macijauskienę su garbiu 80-mečiu sveikina Maironio litertūros miziejaus direktorė Aldona Ruseckaitė ir „Nemuno“ žurnalo redaktorius Viktoras Rudžianskas.
                                                                                         Zenono Baltrušio nuotr.




Virselis_1934_m._I.jpg


IŠ PRAEITIES...
PRIEŠ 86 METUS

PETRAS PŪKELIS
,,IERARCHIJA"


Tarp kolegų pasidairius,
yra giminės įvairios,
Nors, kas skaito tik gazietą,
gal būt, to nepastebėtų.

Yra giminė - vyriausių,
Jie tarp raštų įsirausę,
Nors minkštoką turi kėdę.
bet labai nesaugiai sėdi.

Jei su plunksna ką nors daro,
tai parašo žodį svarų,
O jeigu parašo nieką,
tai nelaiko tai per grieką.

Paskiau eina sekretoriai,
žmonės nelabai padorūs.
Šitie žmonės visą laiką
tik ką nors nubraukti taiko.

Ir didžiausią nuo jų kančią
tai reporteriai iškenčia.
Nubraukė eilutę, kitą,
ot ir nėra poros litų...


(1934 metai. Iš pirmojo Lietuvos žurnalistų sąjungos metraščio)

KLAUSIMĖLIS

Ką Jūs vadinate žurnalistu?

Dirbančius redakcijoje
Bendradarbiaujančius su spauda, RTV
Pagal sutartį teikiančius medžiagą, viešosios informacijos rengėjams
Priklausančius žurnalistų profesinei sąjungai
Daugiau informacijos

Radai klaidą?
Rašyk (el.p. lzs.kaunas@gmail.com)