2021 m. gegužės 13 d.

V. Putvinskio g. 48
44211 Kaunas
tel./faks (8-37 422 577)
lzs.kaunas@gmail.com
+370 698 17188

Iš dovanų knygos ,,Dar palūkėki pusamžio krize!

***

Braška kūnas, dreba keliai, krenta dantys - sveika senatve

***

Sendamas tik per skausmus dantis sukandęs gali ką nors nuveikti

***

Amžiaus viduryje naujų pojūčių sukelia tik nauji simptomai

***

Senatvė turi tris panašumus. Pirmas - sutrikusi atmintis. Hm... Kokie gi kiti du?

***

Kadaise buvau tokia neryžtinga... O dabar gailiuosi...

***

Sulaukus brandaus amžiaus neverta pernelyg nerimauti, kad protas nuslysta į šalį. Svarbu, kad jis grįžtų atgal.

***

Kai žvakutė kainuoja daugiau už gimtadienio tortą, metas atsisveikinti su jaunyste

***

Ir dabar turiu tai, ką turėjau prieš 20 metų, tik vaizdas nekoks

***

Pusamžis yra tada, kai amžių išduoda pusiaujas

***

Perkopus pusamžį žmona liepia įtraukti pilvą, ir jai nė motas, kad jau seniausiai jį įtraukei

***

Jeigu gyvenčiau iš naujo, daryčiau tas pačias klaidas, tik nebelaukčiau taip ilgai

***

Tik jauni miršta nesugedę

***

Kad ką bedaryčiau, viskas yra arba nepadoru, arba nelegalu, arba didina antsvorį

***

Kai tik suaugi ir pasisemi pakankamai žinių, supranti, kad esi per senas ir bejėgis

***

Esu tokio amžiaus, kai mano nugara šėlioja dažniau negu aš pati

***

Kai norisi atsistoti ir užleisti vietą moteriai, bet neprisiverti pajudėti - vadinasi, sensti

***

Dažniausias svorių kilnojimo pratimas sulauks pusamžio - pakilti iš krėslo

***

Rūkau cigarus dėl to, kad mano amžiaus žmogui baisu neturėti ko įsitverti

***

Pasilenkus užsirišti batraiščių ir po akimirkos svarstau: hmm, ką gi aš ruošiausi daryti?



Gelt_I.jpg

Dail. Algimantas Snarskis



Hey.lt - Nemokamas lankytojų skaitliukas

Ir įvyko stebuklas: Savaitraštis tikresnis už tikrą draugą

Danutė Junevičienė

Nieko nėra blogiau už žurnalistą, neturintį savo pasaulėžiūros, tikėjimo savo darbo prasmingumu, sugebėjimo savo tautos likimą išgyventi kaip moralinį išbandymą, reikalaujantį ir savo paties likimo. Džiaugiuosi, kad, netradiciškai atėjusi į žurnalistiką, ją suvokiau kaip vieną iš kultūros rūšių, kad pažinau daug senosios kartos žurnalistų, kuriems jų profesija buvo ir liko moralės dėsniais matuojama vertybių sritis.

Dabar, kai, anot Valdemaro Kukulo, gyvename ne turinio, o formų pasaulyje, toks leidinys, kaip savaitraštis „Šeimininkė“, yra savitas ir maištingas reiškinys Lietuvos žiniasklaidoje. Kultūrinės spaudos tiražai nesiekia tūkstantinių, o kulinariniai leidiniai nuolat gimsta, nyksta, užleidžia vietą naujiems komerciniams projektams, kurie su žurnalistika neturi nieko bendro.

1990-aisiais metais atkurto „Ūkininko patarėjo“ priedas „Šeimininkė“ taip pat buvo patariamojo pobūdžio laikraštėlis apie gražią buitį ir kulinariją. Reikia prisipažinti, kad didelis (per 300 tūkstančių) tiražas 1992-aisiais mus „ištiko“ ne dėl turinio, o dėl to, kad beveik nebuvo jokios moteriškos spaudos. Ta niša labai greitai buvo užpildyta (nuo naujai atkurto žurnalo „Moteris“, kurį imta leisti vietoj „Tarybinės moters“, iki „Kosmopolitano“, verstinio leidinio, pritaikyto Lietuvos skaitytojoms).

Pralaimėjo ne tik tos moterys, kurios stačia galva puolė į naujų formų pasaulį, be atodairos griovusį ir niokojusį viską, kas sena. Pralaimėjo nauja, ką tik gimusi valstybė, nesuvokusi, kad kultūra nyksta ne iš praeities, bet nyksta iš dabarties. Pralaimėjo nesupratusi, kad didelę vertę turi labai maži dalykai. Tokie, kaip papročių, tradicijų tęstinumas. Iš tiesų juokingai ir naiviai skamba žodis – švietėjiškas požiūris, švietėjiškas darbas, bet jis buvo ir tebėra būtinas. Kažkas turi duoti tau ženklą, kad esi prie tikrųjų vertybių praradimo ribos. Šiandien galima tik džiaugtis, kad „Šeimininkė“ neprisidėjo prie masinio griovimo, kad laiku ir nuolat perspėjo dėl naujų reiškinių, kurie kėsinosi ir tebesikėsina virsti tradicijomis ir išstumti tautinę savimonę.

Šiandien džiaugiamės, kad mūsų skaitytojai nepasidavė gaivalingam negalvojimo, nemąstymo procesui, kad susitaikymo su neišvengiamybe žodžiai „Toks gyvenimas“ jiems buvo ir liko svetimi, nes jie kuria savo gyvenimus, kurie sklidini drąsos, meilės žmogui, kūrybiškumo, smalsumo, atkaklumo, užsispyrimo, valios ir ištvermės. Viso to, be ko neįmanomas asmenybės formavimas ir augimas, žmogaus išlikimas. Svarbiausia, kad jie turi tokį laikraštį, kokio nusipelnė. Nes nesileido apgaudinėjami, nebėgo nuo gyvenimo realybės ir nesistengė susikurti naujo netikro įvaizdžio, nesistengė pasikeisti, nes tai neįmanoma, ir nepasidavė viešojo gyvenimo erdvėje gajoms manipuliacijoms žmogaus sąmone.

Todėl ir įvyko stebuklas. Taip įvardija savo ryšį su „Šeimininke“ daugybė skaitytojų. Kodėl laikraštis tūkstančiams žmonių tapo tikresnis už tikrą draugą? Todėl, kad tikrasis gyvenimas yra tik savyje, ir kai mūsų vidiniai siekiai ir troškimai suranda atitikmenį, įvyksta stebuklas.

Žurnalisto misija – ne tik atspindėti gyvenimo realijas, laiku informuoti visuomenę apie čia ir dabar vykstančius įvykius, juos analizuoti ir pateikti įžvalgias išvadas. Išsilavinusių, profesionalių, išmanančių savo darbą ir suvokiančių savo misiją žurnalistų labai mažai. Mat spauda žengė lengviausiu keliu: tik atspindėti realybę, o ne būti atsakingai už būdą, kuriuo save išreiškia.

Didžiausiu savo pasiekimu laikau suvokimą, kad žurnalisto žodis – tai galimybė keisti pasaulį, ieškoti išeities šios dvasinės visuomenės krizės situacijoje. Laikraščio misija laikiau ir tebelaikau galimybę kviesti kalbėti, diskutuoti, aiškinti šiandieninio gyvenimo realijas ir perspektyvas iškiliausius mūsų šalies žmones: filosofus, rašytojus, mokslininkus, etnologus, atrasti įvairiausių profesijų žmones bei garsinti jų mintis ir darbus.

Mūsų tautos istorinė išmintis yra tradicijos, tautinis paveldas. Tai, kas suteikia valstybei savitumo, kartu – išskirtinumo. Visa tai perduoti gali paprasta lietuvė moteris, nuo kurios priklauso mūsų tautos išlikimas vis labiau globalėjančiame pasaulyje.


Nuotraukoje: publikacijos autorė, savaitraščio „Šeimininkė“ redaktorė Danutė Junevičienė 

                                                                                                  Alvydo Urbano nuotrauka

                                                                                                            




Virselis_1934_m._I.jpg


IŠ PRAEITIES...
PRIEŠ 86 METUS

PETRAS PŪKELIS
,,IERARCHIJA"


Tarp kolegų pasidairius,
yra giminės įvairios,
Nors, kas skaito tik gazietą,
gal būt, to nepastebėtų.

Yra giminė - vyriausių,
Jie tarp raštų įsirausę,
Nors minkštoką turi kėdę.
bet labai nesaugiai sėdi.

Jei su plunksna ką nors daro,
tai parašo žodį svarų,
O jeigu parašo nieką,
tai nelaiko tai per grieką.

Paskiau eina sekretoriai,
žmonės nelabai padorūs.
Šitie žmonės visą laiką
tik ką nors nubraukti taiko.

Ir didžiausią nuo jų kančią
tai reporteriai iškenčia.
Nubraukė eilutę, kitą,
ot ir nėra poros litų...


(1934 metai. Iš pirmojo Lietuvos žurnalistų sąjungos metraščio)

KLAUSIMĖLIS

Ką Jūs vadinate žurnalistu?

Dirbančius redakcijoje
Bendradarbiaujančius su spauda, RTV
Pagal sutartį teikiančius medžiagą, viešosios informacijos rengėjams
Priklausančius žurnalistų profesinei sąjungai
Daugiau informacijos

Radai klaidą?
Rašyk (el.p. lzs.kaunas@gmail.com)