Bebrų užtvankų, pridariusių nemažai žalos ūkininkams, Kėdainių rajone beveik neliko, mat pastaruoju metu išardyta neįprastai daug neperspektyvių bebraviečių ir sumedžiota bebrų. Žmonės prisiminė, kad galima valgyti ir bebrieną.
Apie bebrus, jų daromą žalą ir situaciją rajone kalbėjomės su Kėdainių rajono medžiotojų ir žvejų draugijos medžioklės žinove Birute MORKŪNIENE ir lankėmės bebrų kaimynystėje.
Mūsų bebrai – atvežtiniai
Bebrų – pusiau vandens žinduolių – nuo seno Lietuvoje gyventa, bet 20 amžiaus pradžioje, sunkmečiu, kai žmonės valgė bebrieną, šie žvėrys buvo išnykę, tad vėliau jų įvežus iš Rusijos ir Baltarusijos, bebrai mūsų šalyje vėl plačiai paplito. Tam tikrą laiko atkarpą bebrai buvo globojami, nemedžiojami, o vėliau juos pradėjo medžioti vien dėl kailių. Dar prieš 10-20 metų medžiotojui turėti bebro kepurę buvo garbė.
Pastaraisiais metais minkštučių bebrų kailių populiarumas išblėso, neatsiranda bebrų kailių perdirbėjų – toji niša lieka neužpildyta.
Bebriena – sveika
Anksčiau, kai nuo bebrų užtvankų patvindavo laukai, medžiotojai prievarta būdavo raginami ardyti tokias neperspektyvias bebravietes, o dabar jie patys nori tuos žvėris medžioti, kadangi sunkmetis vėl paskatino prisiminti bebrieną.
Medžiotojų ir žvejų draugijos medžioklės žinovė Birutė Morkūnienė, pati mielai valganti bebrieną, įsitikinusi, kad ši mėsa negali būti nesveika, kadangi bebras – žolėdis gyvūnas. Savo spalva bebriena primena liesą kiaulieną, skani, be pašalinių kvapų. Išdarinėjus riebalus, kuriems būdingas nemalonus alksnio skonis, galima valgyti visą bebro mėsą. Skanūs troškiniai, kotletai, karšto rūkymo patiekalai…
Kantrus ir atkaklus žvėris
Medžioklės žinovė Birutė Morkūnienė didžiausia bebrų žala laiko ne tai, kad bebrai nugraužia vieną kitą pakrantės medį namelio ar užtvankos statybai vandenyje, bet tai, kad toji užtvanka užtvindo ūkininkų laukus.
Įdomu, kad išardžius užtvankėlę kantrieji ir atkaklieji bebrai po dienos kitos vėl ima konstruoti namą lygiai toje pačioje vietoje, kuri jiems patiko. Gali ardyti nors ir dešimt kartų – bebras vis tiek neš žabus į tą pačią vietą.
Gindamas savo būstą bebras gali pulti žmogų, nors, Birutės Morkūnienės pastebėjimu, bebras nėra piktas, agresyvus žvėris, niekada pats neužkliudytas žmogaus neužpuls. Tik retais atvejais bebras gali būti pasiutęs.
Sumedžiojama dvigubai daugiau
Birutės Morkūnienės duomenimis, pernai Kėdainiu rajono medžiotojų ir žvejų draugijos teritorijoje išardytos 35 bebravietės, sumedžioti 292 bebrai – maždaug dvigubai daugiau negu ankstesniais metais. Tokių bebraviečių, kurios kenktų ūkininkams, Kėdainių rajone galima aptikti labai mažai.
Ilgokai buvęs didžiulis bebrų skaičius pradėjo mažėti būtent todėl, kad vėl prisimintas bebrienos skonis. Kovai su bebrų daroma žala dabar prievarta nereikia sudarinėti specialių medžiotojų brigadų, kaip būdavo anksčiau.
Medžioklės žinovė Birutė Morkūnienė perspėjo, kad bebrus medžioti leidžiama tik su medžiotojo bilietu ir tik savo medžioklės plotuose. Teisė nudobti bebrą bet kam nesuteikiama.
Prieš ardant bebravietę būtinas aplinkosaugininkų leidimas. Perspektyvių bebraviečių, kurios nedaro žalos žmonėms, ardyti negalima. Tokių bebraviečių Kėdainių rajono medžiotojai neliečia.
Bebrus leidžiama medžioti nuo rugpjūčio 1 iki balandžio 15 dienos, o dabar jie veda jauniklius.
Bebrų medžioklė nėra paprastas užsiėmimas: šie žvėrys medžiojami tik naktį ir su šunimis. Tamsoje tykojama, kol bebras išlįs, o paskui šuo jį ištraukia iš vandens.
Taiki kaimynystė su bebrais
Kėdainių rajono Urbelių kaime, sodyboje ant Kruosto kranto, aplankėme bebrų kaimyną ūkininką Antaną Pikelį. Anksčiau bebrai vertė medžius visai pašonėje, bet ūkininkas ant jų nepyko: bebrai žmogui palikdavo storas šakas, o patys pasiimdavo plonas. Šitokias dalybas Antanas Pikelis pavadino naudingomis, mat jam pačiam nereikėdavo pjauti medžių upės šlaituose.
Nedidelės bebrų užtvankos Kruoste nėra pavojingos ūkininko laukams, nes jie plyti gerokai aukščiau negu pati upė. Antano Pikelio pastebėjimu, bebrai sureagavo į sausras: pastarosiomis vasaromis, kai Kruoste, ties jo sodyba, nelikdavo vandens, bebrai upės vaga pasitraukė tolėliau, žemiau, į šaltiniuotą vietą. Tačiau ten bebrai nugraužė vienos sodybos obelaites. Savo kaimynų bebrų mėsos ūkininkas Antanas Pikelis nėra ragavęs: bebrienos skonis jo nedomina.
