LŽS narys, skulptorius Juozas Ruzgas, 2009 metais Kaune pristatė savo jubiliejinę, retrospektyvinę kūrybos parodą. Tačiau tai nereiškė, kad jis nustojo dirbti. Dirbtuvėse vis dar stovi jau daugybę metų tobulinama „Santaka“, kurią skulptorius svajoja laimingai pabaigti ir išvysti mieste, nors kartą bedirbant ji griuvo ir sužalojo autorių. J. Ruzgas vis dar dirba su kamera, kuri lydi jį jau pusšimtį metų. („Stipendija juokiasi” žiūrėkite skyrelyje „Filmai”).
Skulptoriaus darbai „Plazma“, „Šiluma“, „Perkūnas“, „Vytautas Didysis“, „Skalbėjėlė“ ir daugybė kitų puošia įvairių Kauno institucijų bei aukštųjų mokyklų fasadus, parkus. Tačiau ne tik tai. Autorius yra ir pirmojo Lietuvoje, o gal net ir Baltijos valstybėse, mėgėjiško filmo „Stipendija juokiasi“ režisierius, scenarijaus autorius ir operatorius. O 1956-1960 metais veikęs J. Ruzgo įkurtas kino-foto mėgėjų būrelis buvo reikšmingas Vilniaus dailės akademijos istorijoje – tai Fotografijos ir medijų meno katedros, įkurtos tik 1994 m., užuomazga. Vėliau J. Ruzgas tapo pirmosios Lietuvos televizijos komandos nariu, pirmuoju Lietuvos televizijos dailininku-operatoriumi, naujo žanro Lietuvos kine „nju“ pradininku. Menininkas kartu su Rimtu Gibavičiumi kino juostoje užfiksavo lietuvių liaudies skulptūras po atviru dangumi ir autentiškąjį Kryžių kalną.
Apie visų šių darbų pradžią ir šiek tiek neramias šiandienos nuotaikas kalbėjomės su skulptoriumi ir kino mėgėju J. RUZGU.
Kaip ir kada sužinojote, kad norite tapti skulptoriumi?
Dar visai mažas užsinorėjau ką nors gražaus išdrožti iš kažkur rastos malkos. Ryškiausias to darbo rezultatas – iki šios dienos išlikęs randas. Tai mane šiek tiek atbaidė, tačiau savo tėvo, taip pat linkusio į dailę, dėka aš atsidūriau dailės mokykloje, tuomet įsikūrusioje buvusio ministro Juozo Tūbelio name. Nuėjau visiškai nesiruošęs ir buvau priimtas. Mokykloje pajutau, kad noriu lipdyti, todėl ir pasirinkau skulptūrą. Perprasti akademinius pagrindus man puikiai sekėsi.
O kaip su kinu ir fotografija? Kam jų prireikė rimtam skulptoriui?
1941 m. mūsų šeima gyveno Hipodromo gatvėje. Vieną dieną pastebėjau pro langą žvelgiančią ir verkiančią savo mamą. Tuomet ir aš pamačiau lauke vadinamąją palutarką, į kurią kariškiai stūmė visiškai žilą, inteligentišką senelį. Mane tai sukrėtė. Pamatęs tokius vaizdus, vėliau, atėjus sovietams, aš jau buvau apsisprendęs imtis filmavimo, fotografijos ir užfiksuoti tai, kas dėjosi aplink. Mano tėvai taip pat labai mėgo kiną ir mane vaikystėje dažnai vesdavosi jo žiūrėti. Dešimties metų pradėjau savarankiškai fotografuoti. Vis svajodavau, kaip įamžinsiu mūsų tautai svarbius įvykius, nes augau patriotų šeimoje.
Tačiau filmuoti tuomet nebuvo taip paprasta kaip šiomis dienomis. Techninės galimybės veikiausiai nesutapdavo su norais ir sumanymais?
Mano tėvo kolega Pranas Semokas 1954 m. leido knygą, todėl paprašė manęs, tuo metu dar studijuojančio dailę, ją iliustruoti. Už tai aš gavau dovanų mėgėjišką Kodak firmos 16 mm kino kamerą, 1926 m. pagamintą Amerikoje. Dirbti ja buvo labai sunku, nes visai nebuvo matyti, ką filmuoji. Daug ką tekdavo apskaičiuoti, pačiam numatyti ir beveik intuityviai pajusti. Iš pradžių turėjau tik vieną juostelę ir joje įamžinau gegužės 1-osios demonstraciją. Tada mokiausi Dailės institute, todėl norėjau užfiksuoti sau artimą aplinką, studentus, profesorius. Nors tais laikais institute nei fotografija, nei kinas nebuvo laikomi solidžiu menu. Vėliau šia nedidele, į dėželę panašia kamera nufilmavau savo pirmąjį filmą „Stipendija juokiasi“, kuris tapo pirmuoju lietuvišku mėgėjišku filmu. Tiesa, klaidų buvome pridarę nemažai, net kai kurie veikėjai nufilmuoti be galvų. Tačiau, nepaisant to, buvome pakviesti filmą demonstruoti net Operos ir baleto teatre. Bet ir ten rodant filmą juostelė vis trūkinėjo.
Vėliau kino studija mums pasiūlė nebenaudojamą 35 mm juostos profesionalią kino kamerą. Todėl antrasis humoristinis filmas „Kartais pavasarį…“ apie studentus jau buvo ja nufilmuotas. Sulaukiau komplimentų, kad gražiai nufilmavau Vilnių. O Donatas Daukša, studijavęs architektūrą, filme dainuoja savo kūrybos dainą, kuri tais laikais buvo visai netipiška – viena pirmųjų estradinės muzikos dainų.
Tačiau ir studentaudami ne vien tik linksminotės, filmavote senąją liaudies skulptūrą?
Taip, vėliau tokių vaidybinių filmų nekūriau ir ėmiausi dokumentikos. 1958-1959 m. filmavau liaudies skulptūrą, kryžius – tris vasaras važinėjau po Lietuvos kaimus. Yra skulptūrų, nufilmuotų M. K. Čiurlionio muziejaus archyvuose, o kitos surastos mano paties – buvau skulptorius ir domėjausi liaudies kūryba. Įamžintas net senasis Kryžių kalnas, kuris netrukus po to buvo buldozerių sunaikintas, padegta viena koplytėlė, kurią visai atsitiktinai pastebėjome. Keliaudamas sutikau labai daug įdomių žmonių, mačiau dar visiškai archajišką kaimą, senuosius amatininkus, pavyzdžiui, seną lėlininką, kuris pats kūrė lėles ir jomis vaidino. Sovietmečiu mėginau šį filmą pristatyti televizijai, tačiau sulaukiau tik iškalbingos tylos. Pirmą kartą jis televizijoje buvo parodytas tik 1990 metais.
Nebijojote tokių kadrų rodyti gūdžiu sovietmečiu?
Visuomet buvau Lietuvos patriotas, nes taip auklėtas savo tėvų. Studijuodami buvome įkūrę net mažą pogrindinę grupelę, turėjome ginklų ir šovinių. Tiesa, su partizanais mums taip ir nepavyko susisiekti. O verbuojamas ir prižiūrimas tam tikrų institucijų buvau visada.
Kodėl patriotui taip gerai sekėsi dirbti sovietmečiu?
Dirbau daug, tačiau visada buvau sekamas lyg pro padidinamąjį stiklą. Niekas daugiau tokių puošmenų ant pastatų fasadų nedarė, todėl ir didelės konkurencijos nejaučiau. Tačiau dirbti buvo sunku ir morališkai, ir fiziškai. Juk kai kurie kūriniai siekė net vienuolikos metrų aukštį. Visada buvau ir kontroliuojamas, ir kritikuojamas.
Prisimenu, kaip teko kovoti dėl mano „Perkūno“ prie dabartinių KTU rūmų. Pažinojau jų architektus, todėl išdrįsau pasiūlyti tais laikais drąsią idėją. Protokole buvo pažymėta, jog skulptūra vaizduos žmogų, laikantį žaibus. Gavome leidimą, o tada jau buvo vėlu ką nors pakeisti – „Perkūnas“ atsirado mieste. Panašiai buvo ir su kitais darbais.
Jūsų retrospektyvinė paroda vadinosi „Grožio beieškant“. Grožis – pagrindinis kūrybos kriterijus?
Taip, man norisi, kad menas žadintų teigiamas emocijas. Svarbu, kad kūrinys veiktų ir keistų žmogų. Skulptūra nėra akmens gabalas, pro kurį gali visai ramiai praeiti. Tuomet jau geriau džiaugtis paprastu akmeniu gamtoje. Skulptūroje turi atsirasti emocija, tik tada ji veiks žmones. Gaila, kad dabarties mene vis labiau įsigali mirties kultas, o grožio nebereikia, jį vadina kiču.
Koks, žiūrint skulptoriaus akimis, atrodo šiandienos Kaunas?
Mano manymu, Kaunas dabar labai apleistas. Skulptūrų taip pat niekas neprižiūri. Fontanai metų metus stovi neveikiantys, o jų skulptūros apauga samanomis. Valdžios keičiasi, tačiau niekas negerėja. Net kolegos skulptoriai tarpusavyje nesutaria. Atrodo, bijomasi, kad mieste neatsirastų kokia nauja skulptūra. Mano sukurta „Santaka“ sulaukė stipraus pasipriešinimo. Visi paiso tik savo požiūrio ir įsitikinimų, todėl netoleruoja kito stiliaus kūrėjų. O mieste turi būti visko. Net Paryžiuje šalia realistinės, beveik natūralistinės skulptūros gali pamatyti labai modernų monumentalų darbą. Jei jau Paryžiuje galima suderinti tokius skirtumus, vadinasi, skirtingų spalvų galime turėti ir mes.
Skulptūra keičiasi, įgauna vis natūralesnių, su aplinka susiliejančių formų. Ar jums tai svetima?
Forma nėra taip svarbu, reikia, kad kūriniai kalbėtų. Jei stulpas gražesnis už skulptūrą, tai jau nėra gerai. Mano darbai kartais kaltinami sentimentalumu, saldumu, tačiau man labai svarbi plastika, formų grožis. O jos dabartiniame mene vis labiau nyksta.
“Nemunas”
