Kaip sakė dabar iš dangaus mus stebintis Algirdas Patackas, tikras kaunietis gali gyventi beveik visur, tačiau Vilniuje – ne. Ten jis jausis blogai ir susirgs dvasinėmis ligomis. Nes Kaunas yra polis. Vilnius nėra polis.
Na, bet apie tai dar kartą jo balsu Kauno gimtadienio proga (čia testas; atlikau, diagnozavau – esu kaunietė 
):
Kaunietis negali gyventi ne Kaune, nebent būtų ištremtas. Po to jis grįžta.
Titulas „kaunietis” nėra paveldimas, nėra surištas su gimimo vieta, kilme ir t.t. Galima būti iš Salantų, ir tapti kauniečiu, ir galima gimti Kaune, ir juo netapti.
Kaunietis – atšakus, nemalonus, ambicingas , kiek trenktas. Nemėgsta minios. Visada turi kažką, ko neturi kiti – pvz.,gali būti įsiknisęs į Tibeto mediciną labiau už budas, arba žinoti, kaip viskas buvo prieš tūkstantį metų geriau už Brunoną.
Kaunietis nepakenčia liumpenų – ne skurdo, bet mentaliteto prasme. Kaune niekada neprigis Aukštaitijos rastinjakai ir Suvalkijos nuvorišai. Žemaičiai Kauną dėl visa ko aplenkia ir traukia į Vilnių, kur lengvai pritampa, tiksliau paglemžia po savim Vilniaus košelieną.
Kaunietis nieko nebijo. Pavyzdžiui, gali pasakyti, kad niekada nėra buvęs Čiurlionio galerijoj, nes nematė reikalo. Ar įsivaizduotinas toks „žygdarbis” tarp Vilniaus pižonų?
Kaunietis turi savo šnektą (ne žargoną!), aukštos lingvistinės vertės. Pvz., „…apsikask pernykščiais lapais”, arba mėgiamas Vaclovo Šiugždinio – klasikinio kauniečio – žestas, siūlant pačiupinėti bicepsą (70 m.!): „…antras smūgis – lavono išniekinimas”.
Kauniečių yra nedaug, tačiau visada pakanka, kad miestas išliktų polis. Visi kiti – kauniškiai, ar tesivadinie kaip nori…Dezertyrai tik grynina kauniečio veislę – „staltiese jiems kelias, ir tegul gyvenimas muša juos raktais“ (čia toks apyprastis bajeris tiems, kurie dar neužmiršo rusiškai).
Kaunietis tačiau nėra namisėda – pradedant Matu Šalčium. Juos galima sutikti nuošaliausiuose pasaulio kampeliuose, bet ne kaip turistaujančius pampūzus, o kažko ieškančius. Ko – jie patys težino…
Kaunietis iki panagių žino savo miesto istoriją, ypač neformaliają. Gali parodyti, kurioj tarpuvartėj buvo LLA štabas, nors ten jokios lentelės nėra. Arba kur gyveno poetas Klemensas Dulkė – ogi Vėjų skersgatvy (yra toks), numeris nusitrynė…
Kauniečiui verslumas nėra svarbiausioji savybė, kaip daug kas mano. Tai tik pirmoji pakopa, ant kurios galima ir įstrigti.
Kauniečiui krepšinis yra modus vivendi, gatvės santykių dalis, bet jokiu būdu ne „antroji religija” – šitokiai banalybei ištarti kauniečio liežuvis neapsiverstų. Jei suskaičiuoti, kiek krepšininkų davė vien Panemunės pliažo aikštelė, užtektų ir trims rinktinėms. Vilniuje gi krepšinis yra buržuazinės kultūros atributas.
Kaunietis Kaune ir jo apylinkėse visada turi slaptų mėgiamų vietelių, kurių nemėgsta viešinti. Padarysime išimtį – tai , pvz., vaizdas iš Žemujų Šančių į Senamiestį, kai saulėlydžio gaisai nudažo dangų, ir virš Kauno išnyra fantastinio grožio baltas bokštas (Prisikėlimo bažnyčios), turris bellissimus. O Nemunas srūva kaip tamsi, paslaptinga, šaltai mėlyna lava.
Kaunietis, išvijęs okupantą, t.y. svetimkūnį, kurį laiką pasimeta. Tas reiškinys vadinamas dekompresija. Tai kauniečius buvo ištikę du kartus – 1941 m. birželyje ir po1990 – ųjų. Paskui šitai praeina.
Kaunietis slaptai, pasąmonėje visada jaučia, kad kaunietis yra kalnietis, o Kaunas yra Kalnas, iškilęs virš Lietuvos lygumų, kuris, kukliai kalbant, pasaulinio ar kitokio tvano atveju visada priglobs Lietuvos laivelį…
P. S. Nuotraukos autorinės teisės priklauso Modestui Patašiui.
