Žolė tokia tiršta – lyg būčiau kasdien kisielium laisčiusi… Vyšnios žydi… Taip žadančiai…Ir.gėlių žydėjimas pradeda plyšoti…Ir terasėlę susitvarkiau, tokia smagi dabar ir laukianti…Ir knyga po pagalve gera gera…Ir kažkaip ramu… Nors jaudintis ir keiktis priežasčių turiu daugiau negu užsidirbau…Tiesiog – myliu gyventi…Ir paukštuką inkile myliu, ir ištvinusį Nemuną, ir savo magnoliją, ir ridikėlius šiltnamyje…Ir tai padeda išgyventi taip įnirtingai purvinamą pasaulį…
NEIŠEISIU
Na, kaip aš išeisiu?
Suskilo vaivorykštės tiltas,
Žaibas neapšviečia kelio,
Sulūžo ramentai,sudilo…
Ir šukėmis stiklo užpiltas
Kelias į užribio šalį,
Ir atimtos jėgos pakilti,
Ir švilpauja vėjas už šilo…
Gieda pavasaris
Amžiną rožinę būtį,
Pjausto gandrai padangę
Grįžę iš kito buvimo…
Žvakę auksinę užpūtus
Stoviu prie atviro lango,
Į plaukus pamerkusi plukę
Giedu vienatvės himną…
Žalčio karūną matuoju
Veidrodžiui sielą atsukus…
Laukiu varlės likimo –
Gal pabučiuos karalaitis?..
Kelią į laimę pašluoju,
Nupiešiu vakaro rūką…
Bet – jau rasoja grimas
Ir saulė griūna pašlaitėn…
„Neatlieps. Neatjos. Nepaglostys” –
Sušnarėjo paupio gluosniai…
Na, ir nereikia, galvoju,
Šiek tiek paverksiu, palauksiu…
Gula netektys sluoksniais,
Jas užmarštim užkloju…
Šunys iš sapno atloja
Ir atskirtys virsta auksu…