Nurodymai, kaip rašyti, arba Lietuva – ne tik krepšinio žinovų kraštas

Virginija Grigaliūnienė, LŽS Kauno apskrities skyriaus valdybos narė

Pastaruoju metu vis garsiau priekaištauja tautiečiai, nelabai suvokiantys, kokia yra žurnalistikos priedermė, bet drąsiai (o gal tiksliau – įžūliai) puolantys žurnalistą mokyti. Ką galima rašyti, o ko – ne!

Banke net į galvą neateitų pareikalauti, kad darbuotojas aptarnautų pilietį pagal pastarojo išdėstytus reikalavimus. Turgaus prekeiviui pirkėjai irgi neaiškina, kaip sverti pomidorus ar kokia skaičiavimo mašinėle naudotis, sumuojant kainas. O va žurnalistus moko, kas netingi! Net ir… nelabai susigaudantys, kas ta žurnalistika yra, su kuo ji „valgoma“.

Žurnalisto pašaukimas ir priedermė – kelti į viešumą visa, kas bloga. Ne veltui dar universiteto suole dėstytojai kalė į galvas: žurnalistui bloga naujiena yra gera naujiena! Ir nieko keista – praėjo (tikėkimės – negrįžtamai) tarybiniai laikai, kai žurnalistai privalėjo vykdyti partijos nubrėžtą liniją – aukštinti socialistinio darbo spartuolius, girti pirmūnus, komunistus (nes komunistas jau savaime reiškė gėrį).

 

Taigi, visų mūsų laimei, Lietuvai atgavus nepriklausomybę atsirado galimybė rašyti tai, ką galvoji, kuo tiki, o ne „kaip liepta rašyti“. Neretai ta tiesa – karti, kitai pusei nelabai patinkanti, o gal ir visai nepatinkanti.

Žinoma, tai nereiškia, kad būtina rašyti vien apie problemas – gera palieka širdyje, kai savo rašiniu padedi nukentėjusiai šeimai, skaudžioje gyvenimo realybėje nelabai susigaudančiam piliečiui, skriaudžiamiems ar ligotiems vaikams, ir panašiai.

Kažkada kažkur skaičiau amerikiečių kilmės profesionalaus tiriamosios žurnalistikos atstovo Gavino Mac Fadyeno pastebėjimą, esą „geras žurnalistas yra tas, kurio daug žmonių nemėgsta“. Ir labai aišku, dėl ko nemėgsta – kad žurnalistas niekam nepataikauja. O juk kai kurie asmenys (ypač ne iš teigiamos pusės aprašomi straipsnių herojai) labai nenori, kad apie juos būtų paskleista tikra informacija.

Taigi aiškiau negu aišku – žurnalistų ypač nemėgsta politikai. Visi be išimties – pradedant „mailiumi“, tai yra rajonų savivaldybių tarybų nariais, ir baigiant sėdinčiaisiais Seimo ar Vyriausybės minkštasuoliuose.

O jei yra žurnalistų, su kuriais politikai mielai bendrauja ir draugauja – vadinasi, tai greičiau ne žurnalistai, o, kaip pasakytų dabar jau amžiną atilsį rašytojas ir žurnalistas Augustas T. iš Kauno – subinlaižiai, parsidavusieji vardan naudos sau. Nes vienu metu būti ir žurnalistu, ir oficialiu politiko patarėju, padėjėju ar kitokiu klapčiuku – tai jau ne tik Lietuvos žurnalistų ir leidėjų etikos kodekso pažeidimas, bet ir neapdairumas, neišmintingumas, žioplumas ar dar kažkas panašaus… Bet tai tebūnie tokių „žurnalistų“ sąžinės reikalas. Ne apie juos šį kartą noriu parašyti.

O noriu parašyti apie tuos, kurie, kaip minėjau šio straipsnelio pradžioje, įžūliai deda žurnalistą į šuns dienas, nes jiems, matai, nepatiko, kad žurnalistas paviešino tai, kas jiems… nepatiko. Pavyzdžiui, faktus apie valdžios atstovų savivalę.

Kolegė neseniai pasakojo, kaip ją sutikta gatvėje išplūdo vienoje Lietuvos savivaldybėje aukštas pareigas užimanti tarnautoja vien už tai, kad žurnalistė internetinėje žiniasklaidoje paviešino tos savivaldybės „galvos“ įžūlias schemas, kurių pagalba pavyko sau ir savo artimiesiems susikrauti nemenkus turtus. Girdi, kaip tu drįsti taip elgtis, kad tave kur… (baisus palinkėjimas) – mūsų „galva“ pati geriausia, nė vienas miestas tokios neturi, nu i kas, kad sau pasikombinuoja – bet kiek dėl miestiečių pasistengta! Be to, dar pridūrė – visi vagia!

Nežinia, ar tarnautoja žurnalistę užsipuolė iš durnumo, ar vykdydama specialią op… ups, užduotį, ar vedina dar kitų paskatų.

Dar vienas pavyzdys: buvęs kurso draugas pernykštį rudenį socialiniame tinkle delikačiai pasišaipė iš vienos didele išmintimi nepasižyminčios „nuomonės formuotojos“, kuri buvo užsisakiusi eilinį reklaminį rašinuką apie savo asmeninę šventę draugų būrelyje. Oho, kokių piktų replikų žurnalistas sulaukė! Panašu, kad švelniai pakritikuotą ponią puolė ginti tie patys draugai, kurie dalyvavo ir josios vakarėlyje. Prakeiksmai žurnalistui, patyčios, net abejonės dėl jo lytinės orientacijos – turtingos damos aplinka sužibėjo visu „gražumu“. Neduokdie išsakyti nuomonę, kuri nesutaps su minėtos „formuotojos“ ir jos draugužių nuomone – sumals į miltus!

Beje, yra kliuvę ir man. Prieš kurį laiką socialiniame tinkle pakomentavau straipsnį, kuriame buvo gal penkiasdešimtą kartą rašoma apie vieną staiga mirusią Lietuvos „žvaigždę“. Apie draugystę su velione, kol ji buvo gyva ir sveika, viena per kitą gyrėsi kitos „žvaigždės“, o gal tiksliau – dėmesio stokojančios asmenybės. Daugumai skaitytojų išties buvo pabodę straipsniai šia tema, primenantys ne nuoširdžius išgyvenimus dėl tikro draugo netekties, o bandymus pirmiausia priminti apie save (va, žinokit, kad ir aš su ja kavos gėręs(usi) ar fotografavęsis (usis!), pasikaupti kuo daugiau žinomumo „taškų“. Tokios nuomonės buvau ir aš, todėl neiškentusi iš tokių veikėjų švelniai pasišaipiau.

Ir gana greitai sulaukiau atsako. Pikto. Ultimatyvaus: gana kritikuoti, gana skleisti negatyvą! Visur matai tik juoda, pamatyk ką nors gražaus, pozityvaus! Jau tie žurnalistai, tai….

Labiausiai nustebino, kad šį komentarą parašė mano facebook draugė – išsilavinusi, vadovaujančias pareigas užimanti moteris, su kuria neseniai bendravau ir… kaip tik su ja parašiau gražų, pozityvų interviu!

Atsakiau šiai moteriškei, kad kiekvienas turime teisę reikšti savo nuomonę, o jeigu ji kam nepatiko, galima pateikti savo poziciją. Bet tik ne reikalauti, kad kitas žmogus pradėtų galvoti ir rašyti taip, kaip manai būtent tu!

Turbūt geriausias variantas tokiu atveju – ypač jei dažnai „pjaunasi“ tavo ir to asmens reiškiama pozicija – jį tiesiog „išdrauginti“. Tada nematysi, ką tas asmuo komentuoja, ir širdies neskaudės.

Bet mano pažįstama to padaryti greičiausiai nemokėjo, tai pradėjo viešai piktintis ir nurodinėti, kaip ir ką turėčiau galvoti bei rašyti. Kad patiktų jai.

Nusprendžiau palengvinti „draugės“ širdgėlą – pati atsisakiau draugystės su ja.

O toms personoms, kurios bando primetinėti savo pamokėles, nurodydamos, KAIP IR KĄ žurnalistams ar kitiems socialinių tinklų dalyviams reikėtų rašyti, labai norisi pasiūlyti geriau pasivaikščioti gamtoje, kad ir rusiško laivo kryptimi…

Gan taikliai tokių asmenų adresu socialiniame tinkle išrėžė viena garsi Lietuvos žurnalistė: „Kaip aš nekenčiu nukvakusių bobų, kurios ateina pas mane ant FB sienos aiškinti, kaip man šnekėti/rašyti, ką šnekėti, ant ko šnekėti ir ko nešnekėti, etc. Na kas jums ir kur nepakaso?“

Nuotraukoje iš asmeninio albumo: publikacijos autorė,  LŽS

Kauno apskrities skyriaus valdybos narė Virginija Grigaliūnienė

Piešinių autoriai – kauniečiai karikatūristai Vladimiras 
Beresniovas ir Algimantas Snarskis

 

 

 

Panašūs straipsniai