Praėjusią savaitę Lietuvą pribloškęs parlamentaro Kristijono Bartoševičiaus prašymas panaikinti Seimo nario mandatą nustebino turbūt ne mažiau nei generalinės prokurorės kreipimasis dėl šio politiko neliečiamybės panaikinimo. Kadangi keliolika metų esu dirbusi kriminaliniame laikraštyje ir panašių bylų perskaičiusi bei aprašiusi ne dešimtis, o greičiau šimtus, drįsiu pareikšti ir savo nuomonę.
Viena vertus, kaip sakoma, ir arkliui aišku, kad kažkas Kristijonui galėjo pakuždėti apie prokuratūros ruošiamą žingsnį – kreiptis dėl jo neliečiamybės panaikinimo. Nes, sutikite, mėgautis nemokamos kelionės egzotinėje šalyje malonumais (ir dar būti suplanavus kitą tokią kelionę į ne mažiau egzotinį kraštą, vos sugrįžus iš Čilės) ir staiga vidury komandiruotės susizgribti, kad darbas Seime nebepatinka, ir tą pat minutę suraityti elektroninį prašymą Vyriausiai rinkimų komisijai apie apsisprendimą atsisakyti Seimo nario mandato – na, atsiprašau, tokia pasaka patikėtų nebent pradinukas… O čia rimtu veidu ir romiu balsu pareiškiama, esą viskas tikrai taip ir yra, ir nuovokumu paprastai pasižymintiems kolegoms frakcijos ar partijos vadovams niekas neužkliūva. Jie pritrenkia abejingumu – net nepasidomi, kokios tos Kristijono „asmeninės priežastys“. Gal jam reikia skubios pagalbos, jeigu net parlamentaro mandatą tėškia? Nieko naujo neparašiau – visi apie tai kalba, visiems tokie klausimai kyla.
Kita vertus, negalima nesutikti ir su tuo, kad privalu laikytis nekaltumo prezumpcijos – nevalia anksčiau, nei teisėsaugos atstovai tą padarys, pilietį apkaltinti sunkiais, be proto sunkiais nusikaltimais.
Tiesą sakant, niekur ir nemačiau, kad Kristijonas būtų apšauktas nusikaltėliu – visi pabrėžia, kad jis tokiais nusikaltimais tik gali būti įtariamas (nes neteko girdėti, kad tokie įtarimai jam jau pareikšti).
Tačiau labai greitai Seime atsirado aklai stojusių šio piliečio ginti „advokatų“, kurie savo trigrašiu, bent jau mano nuomone, ne padėjo Kristijonui, o tik pakenkė.
Juk ką reiškia drėbtelti, neva tokie įtarimai ir kaltinimai yra labai sunkiai įrodomi, neva tokiose bylose nuteisiama tik maža dalis kaltinamųjų. Taip tarsi duodama suprasti – atsikabinkit nuo Kristijono, nes gal nieko nebus įrodyta. O jei bus įrodyta – ką tada šitie „advokatai“ ulbės? Taigi lygiai taip pat, kaip negalima žmogaus anksčiau laiko apkaltinti, negalima anksčiau laiko ir tvirtinti, kad jis čia niekuo dėtas!
Kitaip sakant, jei jau tie „advokatai“ parašė A, kodėl pamiršo pridėti B? Iš anksčiau minėtos profesinės patirties galiu tik patvirtinti, jog jeigu asmens, kaltinamo mažamečio tvirkinimu ar prievartavimu, nenuteisė, nebūtinai jis yra „šventas avinėlis“. Kad teisiamasis iš teismo salės išėjo pakelta galva, gali lemti labai daug priežasčių, o viena iš jų – įtariamojo (ar kaltinamojo, ar teisiamojo) pasisamdytas „geras advokatas“. Ir galbūt ne tiek teisinėmis žiniomis geras, kiek… galimai turintis ryšių ir priėjimų, kur reikia. Juk jokia paslaptis, kad yra ir nesąžiningai dirbančių tiek ikiteisminio tyrimo pareigūnų, tiek teisėjų, kurie puikiai išmano, ką reikia daryti (gal tiksliau – ko nereikia padaryti), kad įrodymų būtų surinkta kuo mažiau ar išvis jų nebūtų. Tada gali nė teismo neprireikti – suraitai sprendimą, kad „ikiteisminio tyrimo nuspręsta nepradėti (arba – pradėtą ikiteisminį tyrimą nutraukti), nesant nusikaltimo sudėties“, ir viskas, darbas baigtas.
Nukentėjusysis bus atkaklus – tokį tyrėjo sprendimą apskųs prokuratūrai. Bet greičiau gali nutikti taip, kad nukentėjusysis tyrėjo bus atitinkamai apdorotas („nieko tu neįrodysi, negaišk laiko ir negadink nervų, užjaučiu, bet nuoširdžiai patariu“), ir galiausiai nuleis rankas. Ką čia skųsi, jei jau pasakė, kad nieko nepasieksi… Tokių atvejų galimai yra ne vienas ir ne du. Ir va tokie atvejai galimai iškraipo statistiką, rodančią, kad tokio pobūdžio pareiškimų ar bylų per metus būna šimtais, o nuteisiama – vos kelios dešimtys!
Todėl nei padoru, nei pagarbu nelaukiant teisėsaugos verdikto pulti advokatauti Kristijonui, taip visų pirma pažeminant ir metant nepasitikėjimo šešėlį nukentėjusių asmenų atžvilgiu. Juk, panašu, šiuo atveju nukentėjusių asmenų būtų ne vienas. Negaliu patikėti, kad tokią sunkią psichologinę naštą „ant savo sąžinės“ užsidėtų apsimetėliai, kurie melagingai tvirtintų apie patirtą seksualinę prievartą.
Dar ką noriu pabrėžti: taip, narpliojant dėl tvirkinimo ar seksualinio prievartavimo nukentėjusių asmenų ar jų atstovų pareiškimus bei duotus parodymus ir skaitant bylas, buvę atvejų, kai kaltinamasis buvo išteisintas, ir teisingai išteisintas. Bet paprastai tai būdavo šeiminės bylos, kai besiskirdami tėvai nesugebėdavo taikiai pasidalyti turtais ar vaikais, ir motina griebdavosi paskutinio šiaudo – apkaltinti vyrą (ar sugyventinį) vaiko (ar podukros, ar posūnio) tvirkinimu, ar dar kažkuo sunkiau. Tokius atvejus paprastai dar tyrimo eigoje nesunkiai išnarplioja atitinkamų sričių specialistai, ir tokios bylos sunyksta dar ikiteisminio tyrimo stadijoje.
Kristijono atvejis, mano nuomone, yra visai kas kita, nes, kaip galima įtarti, nukentėjusieji – galimai buvę jo mokiniai ar auklėtiniai, ir tai galėję nutikti ne pastaraisiais metais, o kur kas anksčiau. Ir jeigu po tiek laiko prokuratūra ėmėsi tyrimo, ir jeigu net paprašė naikinti Seimo nario neliečiamybę, labai panašu, kad pareigūnai vis dėlto rado už ko užsikabinti.
O bene svarbiausias dalykas, kodėl manau, kad Bartoševičius nesąs „tyras kaip kūdikio ašara“, yra jo paties nelabai adekvatus elgesys šių įvykių fone, jau nekalbant apie jo beprotišką skubą atsisakyti parlamentaro mandato.
Jeigu mano adresu kas nors viešai mestų įtarimus dėl praeityje padarytų bet kokių (nebūtinai sunkių), nusikaltimų, o aš su tuo nebūčiau susijusi, nieko nelaukusi pati kreipčiausi į spaudą ir visu balsu rėkčiau, kad esu šmeižiama – juk rašydami straipsnį žurnalistai privalo išklausyti ir kitą pusę! Aš pati nedelsdama kreipčiausi į prokuratūrą ir aiškinčiausi, ką tokio esu įtariama padariusi, jeigu viešojoje erdvėje net iš teisėsaugos institucijų atstovų lūpų pasklido tokios kalbos. Galų gale, Baudžiamajame kodekse yra 154 straipsnis, kuriame aiškiai parašyta: „Tas, kas paskleidė apie kitą žmogų tikrovės neatitinkančią informaciją, galinčią paniekinti ar pažeminti tą asmenį arba pakirsti pasitikėjimą juo, baudžiamas bauda arba laisvės apribojimu arba areštu arba laisvės atėmimu iki vienerių metų“. Vadinasi, jeigu aš tikrai nesu prisidirbusi, netylėčiau!
O štai Kristijonas – niekaip kitaip neišeina galvoti – nėrė į krūmus. K. Bartoševičius praeitą savaitę užsiminė laukiąs kvietimo į apklausą, o jei iki tos ir tos dienos nesulauksiąs, pats esą nuvyksiąs į prokuratūrą. Hm, labai keista, kaip žmogus gali tiek laukti, jeigu tai – netiesa?
Be to, žiniasklaidoje jau ne kartą skaičiau, per TV žinių laidas girdėjau informaciją, kad žurnalistams „kol kas nepavyko su Bartoševičiumi susisiekti“. Tai nuo ko jis slapstosi? Jeigu Kristijonas niekuo dėtas, kodėl baidosi žurnalistų klausimų? Kodėl neatsiliepia į skambučius? Ta mįslinga tyla galimai yra daugiau pasakanti, nei prokuratūros ilgai rašomas kvietimas į apklausą…
