Apie nusikaltimą padariusio asmens teisę... būti pamirštam

Gavome kaunietės kolegės klausimą dėl jos straipsnio, parašyto ir interneto svetainėje publikuoto prieš daugiau nei penkiolika metų.

„Tuo metu dirbau viename nacionaliniame laikraštyje ir redaktoriaus nurodymu parašiau straipsnį apie didelio visuomenės atgarsio sulaukusį kriminalinį nusikaltimą – jaunas vyras sumušė ir išžagino nepilnametę, - prisiminė žurnalistė. – Apie brutalų nusikaltimą parašiau remdamasi bylos medžiaga, be to, tik tada, kai teismo nuosprendis įsiteisėjo. Pamenu, anksčiau jau ne kartą teistam vyrui už šį nusikaltimą buvo skirta 10 metų laisvės atėmimo bausmė“.

Šis straipsnis buvo išspausdintas laikraštyje, kurio redakcijoje žurnalistė tuo metu dirbo, o dar po kelių dienų publikuotas ir viename internetinės žiniasklaidos portale (nurodyta straipsnio autorės vardas, pavardė). Žurnalistė buvo girdėjusi, kad redaktorius su tos internetinės žiniasklaidos priemonės savininku sudaręs sutartį keistis didesnio dėmesio sulaukiančiais straipsniais, todėl net į galvą nešovė, kad dėl to gali kilti problemų kada nors ateityje.

Ir štai praėjus beveik dešimtmečiui žurnalistė sulaukė telefono skambučio. Jai paskambinęs vyras prisistatė esąs tas pats nuteistasis, kurio padarytą sunkų nusikaltimą ji kadaise aprašiusi. Kadangi šios žurnalistės parengtas straipsnis buvo publikuotas ir interneto svetainėje, į Google paiešką įrašius asmens vardą ir pavardę, „iššoka“ visa apie tą žmogų interneto platybėse esanti informacija. Grįžęs iš pataisos namų vyras sakė tą iškart pamatęs, todėl pareikalavo, kad žurnalistė šį tekstą iš interneto kuo skubiau išimtų. Jis bausmę už padarytą nusikaltimą esą jau atlikęs, norįs susirasti moterį ir gyvenimą kurti iš naujo, o visiems prieinamas straipsnis internete apie kadaise įvykdytą sunkų nusikaltimą kišąs koją reputacijai, moterys su juo nenorės prasidėti.

Žurnalistė prasitarė straipsnio herojų nukreipusi į leidinio redaktorių ir interneto portalo vadovą, nes mananti, kad tokiu atveju tik jie gali tokiu klausimu padėti, nors abejojo, ar pasielgusi teisingai.

Iš tiesų, tai gali būti aktualu daugeliui žurnalistų, nes labai daug interneto portaluose patalpintų straipsnių internete lieka amžinai.  

Į šį klausimą paprašėme atsakyti Žurnalistų etikos inspektoriaus tarnybos atstovą.

„Iš Jūsų paklausimo turinio galima manyti, kad pretenzijos turėtojas kalba apie „teisės būti pamirštam“ žiniasklaidos priemonėse įgyvendinimą, - rašoma Žurnalistų etikos inspektoriaus tarnybos patarėjos Jūratės Kučinskaitės atsakyme. -  Pažymėtina, kad ši teisė („teisė būti pamirštam“) yra įtvirtinta Bendrojo duomenų apsaugos reglamento 17 straipsnyje. Atkreiptinas dėmesys, kad Lietuva minėto reglamento 17 straipsnio taikymui yra įtvirtinusi išimtį, kadangi pats reglamentas valstybėms narėms suteikia galimybę nacionalinėje teisėje numatyti išimtis ir nuo reglamento nukrypti leidžiančias nuostatas. Taigi remiantis Asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymo 4 straipsniu, kai asmens duomenys tvarkomi žurnalistikos tikslu, reglamento 17 straipsnis („Teisė būti pamirštam“) Lietuvoje yra netaikomas.

Kartu ji atkreipė dėmesį į tai, kad „pretenzijos turėtojas vis tiek gali pats asmeniškai kreiptis į žiniasklaidos priemones, tame tarpe ir į Google, su prašymu pašalinti jam nepageidaujamą informaciją. Tik tokiu atveju žinotina, kad jokia atsakomybė už nepašalinimą ir prašymo „būti pamirštam“ netenkinimą žiniasklaidai nėra numatyta“.