2022 m. gruodžio 5 d.

V. Putvinskio g. 48
44211 Kaunas
tel./faks (8-37 422 577)
lzs.kaunas@gmail.com
+370 698 17188

Iš dovanų knygos ,,Dar palūkėki pusamžio krize!

***

Braška kūnas, dreba keliai, krenta dantys - sveika senatve

***

Sendamas tik per skausmus dantis sukandęs gali ką nors nuveikti

***

Amžiaus viduryje naujų pojūčių sukelia tik nauji simptomai

***

Senatvė turi tris panašumus. Pirmas - sutrikusi atmintis. Hm... Kokie gi kiti du?

***

Kadaise buvau tokia neryžtinga... O dabar gailiuosi...

***

Sulaukus brandaus amžiaus neverta pernelyg nerimauti, kad protas nuslysta į šalį. Svarbu, kad jis grįžtų atgal.

***

Kai žvakutė kainuoja daugiau už gimtadienio tortą, metas atsisveikinti su jaunyste

***

Ir dabar turiu tai, ką turėjau prieš 20 metų, tik vaizdas nekoks

***

Pusamžis yra tada, kai amžių išduoda pusiaujas

***

Perkopus pusamžį žmona liepia įtraukti pilvą, ir jai nė motas, kad jau seniausiai jį įtraukei

***

Jeigu gyvenčiau iš naujo, daryčiau tas pačias klaidas, tik nebelaukčiau taip ilgai

***

Tik jauni miršta nesugedę

***

Kad ką bedaryčiau, viskas yra arba nepadoru, arba nelegalu, arba didina antsvorį

***

Kai tik suaugi ir pasisemi pakankamai žinių, supranti, kad esi per senas ir bejėgis

***

Esu tokio amžiaus, kai mano nugara šėlioja dažniau negu aš pati

***

Kai norisi atsistoti ir užleisti vietą moteriai, bet neprisiverti pajudėti - vadinasi, sensti

***

Dažniausias svorių kilnojimo pratimas sulauks pusamžio - pakilti iš krėslo

***

Rūkau cigarus dėl to, kad mano amžiaus žmogui baisu neturėti ko įsitverti

***

Pasilenkus užsirišti batraiščių ir po akimirkos svarstau: hmm, ką gi aš ruošiausi daryti?



Gelt_I.jpg

Dail. Algimantas Snarskis



Hey.lt - Nemokamas lankytojų skaitliukas

Labai didelis prašymas skleisti žinią: į teatrą - be „snarglių“ ir be telefono!

Virginija Grigaliūnienė, LŽS Kauno apskrities skyriaus valdybos narė

Apsilankiau vieno Lietuvos teatro spektaklyje Kauno „Girstučio“ rūmuose. Kaip visada, atėjau prieš keliolika minučių – vėluoti nemoku nuo jaunų dienų.

Pasigirdo trečias skambutis, užgeso šviesos, scenoje pasirodė aktoriai... O durys vis varstosi ir varstosi. Pavėlavusieji, tamsoje besiblaškydami, ieško savo eilės, po to – savo vietos toje eilėje. Na, ką darysi, gal kokių netikėtų problemų pakeliui kilo, gal į spūstį pateko – pavakarę Kauno gatvėse automobilių išties apstu.

Kai visi vėluojantieji pagaliau susėda į vietas, pasigirsta... krenkštimai, šnypštimai, kosėjimai, čiaudėjimai... Žmonės turbūt nežino, kad nesveikuojant būtų ne pro šalį kišenėje turėti vienkartinių nosinaičių, o užvis geriausia tokiu atveju – apsilankymą spektaklyje atidėti. Kol pasveiks. Bet ne! Eina snargliuodamiesi, ir bacilas sėkmingai platina kitiems; kosėja net nepridengdami nosių nei burnų – sklindant šviesai nuo scenos, ką tik iščiaudėtų seilių lašeliai ore puikiai matosi.

Išsitraukiu kaukę, kad bent kiek nuo tų bacilų apsisaugočiau. Dabar lyg ir ramiau.

Staiga kažkur netoliese suskamba mobilusis telefonas (nors prieš spektaklį teatro balsas maloniai priminė išsijungti mobiliuosius telefonus). Bobulė ne iškart susigraibo, kad triukšmauja būtent jos mobilusis. Kai šalia sėdįs diedukas kumšteli gyvenimo draugei į pašonę, toji stveriasi už savo tašės ir ima joje kuistis, ieškodama, kur gi tas jos garsiai klykiantis aparatas įkritęs. Neranda! Žiūrovų akys nuo scenos ima krypti triukšmo pusėn, o to niekaip nenutildomo telefono skambutis toks čaižus, kad net aktoriai scenoje negeba nuslėpti sutrikimo. Pagaliau bobulė telefoną suranda, bet – dar viena bėda! Niekaip nesugeba jo nutildyti! Telefonas - išmanusis, o bobulei išmanumo, panašu, trūksta... Arčiausiai sėdintys žiūrovai jau pradeda burbėti, vienas pasisiūlo poniai padėti. Laimė, pagaliau pavyksta telefoną nutildyti, salė nurimsta, visi toliau stebi veiksmą scenoje...

Keliolika sekundžių ramybės ir - jau kitoje salės pusėje, eilėje arčiau scenos, pusamžiui vyrui greičiausiai prasideda dusulio priepuolis. Vyras ima taip stipriai kosėti, tarsi būtų ką kramtęs ir užspringęs... Ačiūdie, pagaliau „atkosti“... Bet ką tomis minutėmis scenoje kalbėjo aktoriai, taip ir nepavyksta išgirsti.

Staiga tiesiog už nugaros pradėda zvimbti dar vieno apsižioplinusio žiūrovo pamirštas išjungti telefono aparatas. Tiesa, šįkart žmogelis pasitaiko išmanesnis - telefoną greitai sugraibo ir nutildo. Och, galų gale...

Bet! Ten kažkur šone pradeda zirzti mažametis, kurį tėvai, greičiausiai neturėdami kam palikti, pasiėmė į spektaklį. Ir nieko keista – moterų ir vyrų santykiai bei nesibaigiančios šeiminės intrigos vargu ar penkiamečiam pypliui labai įdomu... Supratę, kad nieko nebus, tėvai galiausiai pakyla nuo kėdžių ir kartu su mažyliu neria lauk, tiesa, ir vėl sutrukdydami kitiems žiūrovams.

Ir kai jau pagaliau stoja tyla, ūmai ją perskrodžia garsus šalimais įsitaisiusios damos snargliavimasis – vargšė atėjo į spektaklį pilna nosimi... Ir vėl belieka spėlioti, ką spektaklio veikėjas tomis akimirkomis kalba savo scenos partnerei, kuri nuo tų žodžių lieka apstulbusi.

xxx

Tikrai neperdedu – panaši atmosfera jautėsi viso spektaklio metu, tai yra ištisas dvi valandas. Kelios sekundės ramybės ir... Vienu metu jau buvau ir aš bepakylanti nuo kėdės. Juk vis tiek didelės dalies aktorių dialogo taip ir neišgirdau. Bet negražu – tie patys aktoriai dar pamanys, kad nepatiko spektaklis. Su ne vienu artistu esu kalbėjusi – nesibaigus spektakliui salę palikęs žiūrovas smarkiai kerta per kūrėjo savivertę.

Todėl labai labai noriu paprašyti susiruošusiųjų į teatrą: jei sirguliuojate – būkite geri, atidėkite apsilankymą spektaklyje, pabandykite pasikeisti bilietus vėlesnei datai arba juos parduokite, o teatre apsilankysite, kai būsite sveiki. Kai kosuliais, krenkštimais, čiaudėjimais ir kitokių garsų skleidimu netrukdysite nei sau, nei kitiems.

Ir dar vienas prašymas – jei jau prieš spektaklį buvo paprašyta, kad išsijungtumėte telefoną – nedelsdami tą ir padarykite. O jei nelabai mokate išmaniąja technika naudotis – geriausia būtų, kad telefoną paliktumėte namuose.

Kada gi pagaliau išmoksime gerbti aktorius ir žiūrovus?

Nuotraukoje - scena iš spektaklio „Tango Taganroge“

„Girstučio“ kultūros rūmų archyvo nuotrauka

 




Virselis_1934_m._I.jpg


IŠ PRAEITIES...
PRIEŠ 86 METUS

PETRAS PŪKELIS
,,IERARCHIJA"


Tarp kolegų pasidairius,
yra giminės įvairios,
Nors, kas skaito tik gazietą,
gal būt, to nepastebėtų.

Yra giminė - vyriausių,
Jie tarp raštų įsirausę,
Nors minkštoką turi kėdę.
bet labai nesaugiai sėdi.

Jei su plunksna ką nors daro,
tai parašo žodį svarų,
O jeigu parašo nieką,
tai nelaiko tai per grieką.

Paskiau eina sekretoriai,
žmonės nelabai padorūs.
Šitie žmonės visą laiką
tik ką nors nubraukti taiko.

Ir didžiausią nuo jų kančią
tai reporteriai iškenčia.
Nubraukė eilutę, kitą,
ot ir nėra poros litų...


(1934 metai. Iš pirmojo Lietuvos žurnalistų sąjungos metraščio)

KLAUSIMĖLIS


Warning: include(/usr/home/fs/www/templates/zurnalistai/modules/apklausa.php): failed to open stream: No such file or directory in /home/fs/www/templates/zurnalistai/modules/shonas.php on line 15

Warning: include(): Failed opening '/usr/home/fs/www/templates/zurnalistai/modules/apklausa.php' for inclusion (include_path='.:/usr/share/pear:/usr/share/php') in /home/fs/www/templates/zurnalistai/modules/shonas.php on line 15

Radai klaidą?
Rašyk (el.p. lzs.kaunas@gmail.com)