ŽURNALISTŲ KASDIENYBĖS ISTORIJOS. Birutės Mačienės prisiminimai

Aktyvi, pilietiška, be galo darbšti ir žurnalistui taip reikalinga intuicija pasižyminti kaunietė Birutė Mačienė apie savo profesinius nuotykius galėtų pasakoti ilgai ir be sustojimo... Apie šį (šiandien jau kone trijų dešimtmečių senumo!) kuriozinį nutikimą ji parašė prieš gerus penkerius metus, bet kaip visa tai aktualu ir šiandien! Klausiate, kas aktualu? Ogi žurnalisto saugumas. Ir dažnai perniek nueinančios pastangos pasiekti, kad žurnalistams niekas netrukdytų dirbti, o pabandžiusieji tą padaryti sulauktų deramos atsakomybės. Štai Birutės pasakojimas apie 1993 metų rugpjūčio pabaigos įvykį Aleksoto oro uoste, kai ji su fotografu atvyko „išlydėti“ iš Lietuvos svetimos sovietų kariuomenės likučių.

Nuo ankstyvo ryto LRT radijas skelbia: sukanka 25-eri metai, kai paskutinis svetimos kariuomenės ešelonas iš Lietuvos išdundėjo į Rytus. Na, taip, vieną iš tų ešelonų bei su jo išvykimu susijusią bei man su kolega fotografu nutikusią istoriją labai gerai prisimenu ir aš.

Gavome tuomet redakcijos užduotį vykti į Aleksotą, kur iš aerodromo teritorijos turėjo prasidėti sovietinės kariuomenės ,,kraustynės". Prie vartų niekas nestovėjo, įėjome į teritoriją neatsiklausę „šeimininkų“. Pagaliau jų niekur ir nesimatė. Fotografas pradėjo dirbti savo darbą, - įamžinti vaizdus, aš išsitraukiau iš rankinės bloknotą.

Žvelgiam į ešeloną su pakrauta karine technika. Rašau. Gal kokias dešimt minučių mums niekas netrukdo. Trumpam su kolega išsiskiriame, jis ieškodamas geresnio „kampo“ fotografavimui, kiek nutolsta. Ir pirmas pamato, kad iš vieno pastato išpuolę keli kareiviai sparčiai artėja prie mūsų. Fotografas bruka man į rankas fotoaparatą ir šaukia: bėk, aš liksiu, juos užlaikysiu. Saugok kadrus…

Bėgu smarkiai, kiek galėdama. Iki vartų niekas manęs nepavijo. Fotografą kariškiai nusiveda į savo „būstinę“. Jau galvoju, kaip reikės jį iš ten vaduoti, tik staiga pajuntu smūgį į nugarą. Mane pasiveja karine uniforma vilkinti moteris. Labai nuožmi, duoda „nuo dūšios į kuprą“. Ji šaukia rusiškai, kad pažeidėm sovietų įstatymus, kad įžengėm į karinę teritoriją, ir bando išplėšti mano taip saugomą fotoaparatą. Nepasiduodu.

Aš jau - už vartų, prie administracinio pastato, kuris ir dabar tebestovi (einant link oro uosto vartų, - dešinėje). Ant pastato laiptelių matau savo pažįstamą stotingą poną Algį – aviacijos biznio konsultantą iš Kanados. Su juo buvom neseniai susipažinę per pirmąjį lietuviškos civilinės aviacijos reisą, skrisdami su grupe žurnalistų į Helsinkį.

Tais laikais tų pirmųjų reisų buvo ir daugiau, o aviatoriai reklamos tikslais į juos kviesdavo žurnalistus drauge su kitais Kauno atstovais „megzti bendradarbiavimo ryšius“ su užsienio miestais. Kaip tai atrodė praktiškai. Žodžiu, Kauno delegacija nuskrenda, tarkim, į Berlyną. Nusivežam lietuvišką šakotį, midaus ar dar kažko „gerklei suvilgyti“ ir vaišinamės drauge su vietinio oro uosto darbuotojais, kurie mus pasitinka.

 Visi šypsosi, draugiški, bet iš oro uosto teritorijos, žinom, neišleis. Vizų tai neturim. Iki skrydžio namo, atgal į Kauną, kartais, gal ir kokias keturias valandas tekdavo su oro uosto interjerais pažintį tęsti. O prireikus kam į tualetą, šalia eidavo nebylus palydovas iš oro uosto tarnybų. Tiesa, jis lukteldavo prie tualeto durų…

Taigi, spėju įbrukti fotoaparatą į rankas ponui Algiui. Šis tuoj pat jį nuneša į antrame aukšte esantį kabinetą ir grįžta prie lauko durų. O čia „draugė“ iš sovietų kariuomenės toliau klykauja, man rankas nagais akėja, rankinę tampo. Kanadietis sako: „ponia, nusiraminkite, juk nieko neatsitiko“.

„Govori po ruski“, - rėkia jam „išvaduotoja“. O Algis ramiai šypsodamasis jai lietuviškai sako: „ Čia – Lietuva. Aš nemoku rusiškai, galim kalbėti angliškai, jei jūs manęs nesuprantate lietuviškai.“.

Netrukus iš pastato, į kurį „nelaisvėn“ pakliuvo fotografas, atskuodžia kareivis ir nusiveda triukšmaujančią moterį. Incidentas dar nebaigtas, reikia fotografą vaduoti. Drebančiomis rankomis renku Algio kabinete telefono numerį. Skambinu vyriausio prokuroro pavaduotojui (tais laikais žurnalistai turėjo tokią teisę tiesiogiai be jokių tarpininkų kalbėtis ir su merais, ir su prokurorais, įmonių vadovais ar teisėjais, net ir profesija tokia, kaip viešųjų ryšių atstovas, Lietuvoje dar nebuvo paplitusi).

Pasakoju, kas nutiko. Mane išklauso ir dar pasidomi, ar labai nukentėjau. Apsižiūriu: na, rankų oda subraižyta, „kuprą“ kažkiek maudžia – praeis. Basučių dirželis sutrūkęs (matyt, taip atsitiko man bebėgant per sunkiasvorės technikos ratais išvažinėtą aerodromo pievą). Niekis, batsiuvių paslaugos dar ne aukso kainos, - sutaisys. Keista tik, kad mano rankinė perplėšta. Ir kada ta svetimos kariuomenės atstovė spėjo tą padaryti, net nepajutau?

Žodžiu, prokuroras sako, kad susisieks su Santakos policijos komisariatu, ir fotografas tikrai tuoj bus laisvas. Policija savo ruožtu pradės įvykio tyrimą. Praeina valanda, sulaukiu skambučio iš policijos. Dar kartą aiškinu, kas nutiko. Mane ramina, kad bus tyrimas, ieškos kaltų ir tą moterį, kuri mane mušė, nubaus. O fotografas tuoj bus paleistas. Iš tikrųjų, fotografas jau šypsosi tarpdury. Sako, kad toje „nelaisvėje“ jį tik klausinėjo, ką jis fotografavęs „sovietų armijos teritorijoje“. Piktai barė, bet rankos prieš jį niekas nepakėlė. Paliekam Aleksotą. Viskas gerai, - medžiaga straipsniui su iliustracijomis yra.

Po dienos kitos pati skambinu policijon. Girdžiu paaiškinimą, kad tyrimo negalima pradėti, nes kariuomenė iš Lietuvos išvyko. O Pabaltijo karinis štabas yra Rygoje, negi aš tenai važinėsiu, jei pradės tardymą dėl to, kas įvyko Aleksote. Būtų keblu, ir laiko gaila. Tik vėliau su teisininkais išsiaiškinau, kad truputį mane prigavo: jei įtariamas nusikaltimas įvyko Lietuvos Respublikoje, tai tyrimas ir turėjo būti ne užsienio valstybėje. Tik klausimas, ar ta kariškė būtų dėl to nors sykį atvykusi į Kauną…

Straipsnį tada, prieš 25 metus (šiandien - jau beveik prieš 30 metų - kaunozurnalistai.lt patikslinimas), parašiau, „Kauno diena“ išspausdino. Gavau honorarą ir asmeninę vyriausiosios redaktorės Teklės Mačiulienės ... kompensaciją. Kaip priedas prie honoraro buvo jos padovanota  man nauja rankinė...

Nuotraukoje - Birutė Mačienė