Parašyti savo nuomonę apie šiandienę žiniasklaidą paprašėme Marijampolėje (Kauno apskritis) gyvenančios Irenos Zubrickienės, kuri net 27 metus aktyviai dirbo nacionalinio laikraščio redakcijoje, buvo gerbiama ir vertinama už kūrybiškumą, sąžiningumą, profesionalumą – ko, deja, kai kuriems žurnalistais save vadinantiems asmenims šiandien pritrūksta…
Žiniasklaida – sakyčiau, kaip maistas kone kiekvieno žmogaus kasdienybėje, nes ir popierinius spaudinius, ir internetinius vartome turbūt kasdien, o ir televiziją žiūrime daugelis. Bet visi šie žiniasklaidos, pavadinsiu, produktai, kaip ir maistas, būna ir skanus, ir neskanus.
Nesu ekspertė ar analitikė – tik eilinė žinių vartotoja, todėl mano mintys apie šiandieninę žiniasklaidą yra tik mano nuomonė, nepretenduojanti į neginčytiną tiesą. Juolab kad pastaraisiais metais vis mažesnį žiniasklaidos „maisto“ alkį jaučiu – vis mažiau laiko praleidžiu skaitydama publikacijas spaudoje ar internete.
Anksčiau man buvo keista, kad oficialiose visuomenės apklausose gyventojų pasitikėjimas žiniasklaida nusiritęs į reitingų lentelės galą (iki šiol), bet dabar ir pati, kalbėdama apie pasitikėjimą žiniasklaida, skirčiau jai prastą vietą. Kas atsitiko?
Asmeniškai mano nuomonė apie žiniasklaidos priemones ir žurnalistus pradėjo sparčiai keistis prieš 13 metų – kai kilo vadinamasis Garliavos skandalas (garsioji pedofilijos byla). Stebino, kad vieni žurnalistai skandalo įvykius nušviečia vienaip, o kiti – priešingai. Maža to, kai kurie žurnalistai, bėgant laikui, netgi pakeitė savo „plokštelę“ šioje istorijoje – išsižadėjo savo anksčiau skelbtos „tiesos“. Galbūt sau jie atrodė „atklaidinti“ tiesos skelbėjai, tačiau mums, žinių vartotojams, sujaukė mintis ir sumažino pasitikėjimą žiniasklaida.
Be to, žiniasklaidos darbuotojai (gink Dieve, ne visi) kartais atrodo tarsi kokio nors lenktyniavimo dalyviai – kas iš jų praneš labiau „kabinančiu“ pavadinimu (nors skaitant pavadinimo teiginys gali likti ir nepatvirtintas tekstu), kas pirmas prisibels pokalbio pas asmenį, kuris viešumo nenori, ir panašiai.
Gana dažnai pikta darosi klausant TV žurnalistų pokalbių su gatvės praeiviais ar pasikviestais į TV studiją pašnekovais, kai žurnalistas užduoda klausimą su menamu atsakymu – deda daugybę pastangų, kad tik pašnekovas atsakytų žurnalistui norima mintimi. Tai yra kiša savo nuomonę.
Tas „persisotinimas“ žiniasklaidos priemonių informacija jaučiamas ir dėl, sakyčiau, kai kurių žurnalistų kompetencijos stokos. Na, ar nesukelia pikto juoko pranešimas, kad, pavyzdžiui, 62 metų… senolis (!) sukėlė eismo įvykį. Tokio pranešimo autoriui taip ir norisi priminti, kad 62 metų žmogus – dar net ne pensininkas. Bet, matai, jau senolis…
Erzina labai madingas žiniasklaidos „žvaigždžiavimas“ – kai asmenį, nors kelis kartus pasirodžiusį TV ekranuose ar pradėjusį sceninę karjerą, žurnalistai pavadina ŽVAIGŽDE, IKONA. Skaitytojai ar TV žiūrovai tuomet neretai piktinasi tuo asmeniu, kuris taip tituluojamas, šaiposi iš jo, tačiau panašiau, kad kaltininkas – stereotipais besišvaistantis nekompetentingas žurnalistas.
Kai tokių, mano nuomone, klaidų aptinki vis daugiau ir daugiau, kai žiniasklaidos priemonių informacija pradeda piktinti, paprasčiausiai mažini jos vartojimą. Ir net neginčiju, kad mano minėtos pastabos tinka ne visiems žurnalistams, tačiau deguto šaukštas medaus statinėje savo darbą jau padaręs.
Prie to dar prisideda ir daugeliui prieinami socialiniuose tinkluose skelbiami kai kurių žurnalistų asmeniniai „postai“ – neretai jaučiu svetimą gėdą dėl žurnalistų kultūros, dėl negebėjimo (ar nenoro) diskutuoti be įžeidinėjimo ir – labai dažnai – be patyčių.
Tad ar gali kilti žiniasklaidos reitingai?
www.kaunozurnalistai.lt archyvo nuotraukose – teksto autorė Irena Zubrickienė
