Mokytojas, dvasininkas ir gydytojas – trys svarbiausios ir labiausiai įpareigojančios profesijos. Aš dar pridurčiau: „Ir žurnalistas.“
Taip teigti turiu tris priežastis:
1. Kasdien pasaulyje įvyksta labai daug įvykių. Užsiėmusiam žmogui sudėtinga pačiam į viską gilintis. Informacijos jūroje kartais būna sudėtinga atskirti, kur tiesa, kur melas, o kur tik savita autoriams interpretacija. Tad svarbiausių įvykių išskyrimas ir objektyvus visuomenės informavimas skubančiam žmogui įgyja vis didesnę reikšmę.
2. Tiriamosios žurnalistikos dėka visuomenė gali sužinoti, ką įtakingi valdžios ir verslo asmenys linkę nuslėpti nuo visuomenės. Tai – informacija apie nelegalius sandorius, susitarimus ir kitus neleistinus veiksmus.
3. Žurnalistai gali tapti svarbių socialinių reiškinių kūrėjais. Jautriai parašytas straipsnis viena ar kita tema gali sulaukti didžiulio atgarsio visuomenėje ir iššaukti reikalingas permainas. Pasitaiko atvejų, kai žurnalistai padeda, nors, atrodytų, kad jau nebepadeda niekas, net teismai.
Be jokios abejonės, žurnalistika atlieka kur kas daugiau funkcijų nei išvardinau. Tačiau iš esmės žurnalisto paskirtis yra kalbėti apie tai, kas susiję su visuomenės interesu. O geram žurnalistui reikia penkių dalykų: laiko, pinigų, prieigos prie informacijos ir gebėjimo ją analizuoti, žinių ir gebėjimo jas pateikti glaustai ir aiškiai.
Kaip matome, reikalavimai geram žurnalistui ir visuomenės lūkesčiai jam yra dideli.
O visų, teigiančių, kad žiniasklaida yra žemo lygio, norėčiau paklausti: ar žurnalistams yra sudaromos normalios darbo sąlygos, ar mokami aukšti atlyginimai? Ar gali jie būti nepriklausomi nuo savo portalo ar TV kanalo valdžios? Ar žurnalistai gali imtis svarbių ir ilgai trunkančių tyrimų, įvertinant ir faktą, kad galiausiai faktinių įrodymų gali ir pritrūkti?
Tad klausimas lieka atviras: ar mes, visuomenė, galime reikalauti objektyvumo ir aukštos kvalifikacijos iš žurnalistų, jei nesame pasiryžę už tai normaliai mokėti (portalų ar TV vadovų atlyginimai yra atskira tema)?
Greta to, aktualus ir kitas klausimas: ar mes skiriame, kur yra profesionalaus žurnalisto, nuomonės formuotojo, politiko ar politologo nuomonė?
Nes šiais laikais bet kas, kiek geriau įvaldęs plunksną ar darbą su kompiuteriu, pretenduoja tapti žurnalistu, nuomonės formuotoju ar net rašytoju. O toks pokytis turi ne tik pliusų, bet ir minusų, nes dažnas pradedantysis aštriaplunksnis, siekdamas populiarumo, dirbtinai užaštrina temas ar pateikia jas sensacingai, kad sulauktų kuo daugiau skaitytojų reakcijų. Dilemos, kas svarbiau: būti profesionaliam ar populiariam išdava gerokai menkina žiniasklaidos lygį, nes sudėtingos temos visada susilaukia mažiau skaitytojų ar žiūrovų dėmesio.
Dar kaip vieną iš problemų įvardyčiau mūsų mažą rinką. Tokiose šalyse kaip JAV, Vokietija, Jungtinė Karalystė yra galimybė visuomenei pasirinkti labiau segmentuoto turinio leidinius ar laidas. Pas mus yra „šiokia tokia mišrainė“, t.y. visko po truputį. Kairės pakraipos politikų nuomonė dėstoma šalia dešiniųjų pažiūrų politikų ar „geltonosios spaudos“ straipsnių. Užsienyje informacija pateikiama labiau segmentuotai ir būna kur kas aiškiau, kur yra faktai, nuomonė, gandai…
Aš asmeniškai manau, kad yra ir labai profesionalių, ir neprofesionalių žurnalistų. Ir tai – normalu. Kaip būna ir gerų, ir blogų bet kurios profesijos atstovų. Likimas lėmė, kad mano gyvenimo kelyje teko sutikti daug profesionalių, savo darbą išmanančių ir mylinčių žurnalistų. O jei jie užduoda man nepatinkantį ar nepatogų klausimą, tai dar nereiškia, kad klausimas blogas:) Priešingai, tai traktuoju kaip puikią galimybę savo požiūrį ar įvykį atskleisti plačiau.
Ir pabaigai. Kaip tikra kaunietė, džiaugiuosi, kad Kaune dirba daug profesionalių žurnalistų, kurie yra ne tik savo srities profesionalai, bet ir fantastiški žmonės apskritai. Vienos rankos pirštų suskaičiuoti tikrai neužtektų.
Tad mano palinkėjimas Kauno žurnalistams būtų labai konkretus: aktualių ir įdomių temų bei siužetų, neišsenkančios energijos ir kūrybiškumo, kritinio proto ir objektyvumo, didelės asmeninės ir profesinės sėkmės!
Asmeninio archyvo nuotraukoje – Vaida Pranarauskaitė
