Dviračių entuziasto Tomo Morozovo kelionė aplink Lietuvą „Border Epic 2022“ – ištvermės ir sveiko užsispyrimo pavyzdys kiekvienam lietuviui!

Tomas Morozovas – ne žurnalistas. Ir ne kaunietis. Ir ne profesionalus dviratininkas. Tačiau plunksną valdo ne prasčiau už patyrusį kūrybininką, o ištvermės, užsispyrimo, ryžtingumo ir kasmet augančios meilės dviračių sportui jam gali pavydėti kiekvienas iš mūsų!

Štai vos prieš keletą dienų Tomas, sėdęs ant savo mylimiausios transporto priemonės, aplėkė Lietuvą... žvyrkeliais! Draugai ir pažįstami negailėjo komplimentų, tvirtindami, kad tokie pasiaukojantys, ne dėl kokios nors naudos, o tiesiog savo malonumui, savo jėgų išbandymui pasirinkti sunkūs važiavimai jiems „protu nesuvokiami“; tikras „kosmosas“; nerealūs; galingi; įkvepiantys...

Prašom – susipažinkite, kaip įtaigiai nūnai vilnietis teisininkas Tomas aprašo savo nelengvą, bet išties nerealią kelionę aplink Lietuvą.

Tai mano vienas paskutiniųjų suplanuotų ultra važiavimų šiemet. Jau antras kartas dviračiu aplink Lietuvą, tik šįkart važiuota ne tik plentu, bet didžiąja dalimi žvyrkeliais ir miško keliais, todėl prie valstybinės sienos praminta dar arčiau ir prasukta 400+ km daugiau, nei pirmą kartą.

Kai 2021 metų vasarą asfalto keliais apvažiavau Lietuvą, pasakiau sau, kad kada nors vėl pravažiuosiu Lietuvos perimetrą, bet  - jau bekelės keliais. Mintis važiuoti Border Epic kilo po kito Pauliaus Ba organizuoto renginio Hydra Epic, kurįiame dalyvavau šių metų gegužę. Pauliaus paragintas nebedvejojau, sakiau „reikia važiuot ir borderį”, užsiregistravau birželio pradžioje, liko tik laukti renginio.

Prieš renginį specialaus pasiruošimo nebuvo, kilometrų bazė jau surinkta, ultra renginių važiavęs ne vieną ir ne du, važiavimas naktimis - ne naujiena, galvoju, atlaikysiu ir šitą.

Likus dienai prieš startą renginio dalyviai susirinko į Zaraso ežero salą, kur buvo dalinami startiniai paketai, sekimo prietaisai, pravestas bendras instruktažas. Ilgajai distancijai (1650 km - pilnas ratas aplink Lietuvą) užsiregistravo 7 dalyviai, trumpajai (600 km atkarpa Zarasai - Druskininkai) - 13 dalyvių (iš kurių 2 važiavo kaip pora).

Starto diena 2022.09.09

Pirmoji atkarpa: Zarasai – Druskininkai

Keliamės 7:30, pusryčiaujame ir ruošiamės startui. 15min prieš startą renkamės į starto vietą, pasimankštinam, palinkim vieni kitiems sėkmės ir pagal planą startuojame 9:00.

Lietuvos perimetrą nuo Zarasų pradedame sukti pagal laikrodžio rodyklę. Neilgai pavažiavus pasitinka pirmieji neseniai pastatytos spygliuotos tvoros (Baltarusijos siena) segmentai. Su keletu spartesnių dalyvių lekiame į priekį. Tverečiuje - pirmasis susitikimas su pasieniečiais ir paso patikra. Iškart pagalvoju, kad tokių „pasimatymų” laukia dar ne vienas…

Artėja pirmoji naktis, netoliese - Dieveniškių „apendiksas“. Nuo Zarasų iki čia keliai ganėtinai geri, jokių įsimintinesnių žvyrkelio „tarkų” ar smėlio ruožų nebuvo. Įvažiavus į Dieveniškių „apendiksą“ prasideda pirmieji „malonumai” - smėlio atkarpos ir pirmieji pasivaikščiojimai.

Per naktį vien Dieveniškių „apendikse“ surenku 1000 m sukilimo, tai toks įdomesnis segmentas. Toliau judu palei pietinę Lietuvos sieną, šalia Eišiškių pasitinku saulę, o netrukus skaičiuoju pirmąją parą nuo starto. Iki Čepkelių rezervato važiuojasi sklandžiai, bet jį pasiekus prasideda ilgi smėlio ruožai. Važiuoti neįmanoma, tenka vėl pasivaryti dviratį, čia sudeginu nemažai energijos.

Po klampių miškų ne taip toli pirmasis kontrolės punktas ir trumposios distancijos dalyvių finišas – Druskininkai; juos pasiekiu pirmas po 28 h 40 min nuo starto. Įveikti pirmieji 600 km. Pavalgau organizatorių sumuštinių ir krentu dvi valandas pamiegoti. Su žadintuvu atsikeliu apie 17 h, Druskininkų kavinėje pavalgau sriubos ir makaronų, parduotuvėje nusiperku maisto ir - vėl ruošiuosi išvykti.

Antroji atkarpa: Druskininkai - Ventės Ragas

Iš Druskininkų startuoju prieš pat 19 h. Palei Nemuną judu paskutinę atkarpą Baltarusijos pasieniu. Čia tenka „paragauti” klampios smėlėtos tarkos, - ne pats maloniausias kelias, gerai, kad tik apie 3 km.

Privažiuoju pagrindinį Lietuvos – Lenkijos kelią, o prie jo pamatau Alaušos degalinę, kur nusprendžiu dar pamiegoti.

Degalinės darbuotojai leidžia įvaryti dviratį į pagalbines patalpas, o pats krentu ant degalinės sofos ir miegu dar 2 h. Atsikeliu kur kas geresnės savijautos, jaučiuosi atsigavęs. Čia pavyksta dar ir dviratį nusiplauti, taiga sustojimas buvo prasmingas... Toliau judu palei Lenkijos sieną per kalvas link Vištyčio ežero. Kaip vėliau supratau, atkarpa Druskininkai - Vištytis buvo pati sunkiausia per visą važiavimą (dėl kalniukų gausos, kurie vietomis buvo labai statūs ir smėlingi).

Pravažiavus Vištyčio miestelį prasideda lygesnės vietovės ir važiavimas jau palei Rusijos sieną. Kybartuose gaunu pirmųjų lietaus lašų, bet lietus nestiprus, greit išdžiūnu.

Kaip vėliau sužinojau, paskui mane važiavusiems kolegoms ne taip pasisekė, nes pietų Lietuvoje buvo liūtis, nuo kurios man pavyko pabėgti, todėl tie keli lašai man buvo tik juokas, lyginant su tuo, ką patyrė kiti dalyviai. Sakė, rūbus teko gręžti.

Privažiavus Jurbarką laukia didesnė degalinė, kurioje gaunu karšto maisto; joje jau ne kartą tekę stoti ankstesnių ilgų važiavimų metu, tai jau žinau, kur važiuoju.

Pasistiprinęs pajudu palei Nemuną pajūrio link. Ties Viešvilės miesteliu pasitinka turbūt pačios klampiausios vietos per visą važiavimą - apie 2 km ėjimo, be minčių lipti ant dviračio.

Praėjęs smėlynus vėl leidžiuosi prie Nemuno ir judu pagal upę. Atėjus nakčiai pasiekiu Rambyno kalną, kitoje upės pusėje nuo kalno viršaus pamatau Sovetsko žiburius. Laiptais nusileidžiu nuo kalno ir toliau minu palei Nemuną.

Taip važiuoju nakties tamsoje miškuose sutikdamas vieną kitą žvėrį, kol pasiekiu Rusnės salą. Rusnės saloje padarau dar keletą kilpų ir atvažiuoju į antrąjį kontrolės punktą Uostadvaryje, kur laivelyje su maistu pasitinka Edga Ras . Pavalgau sriubos ir sumuštinių, su Edgaru pasidaliname įspūdžiais apie paskutiniuosius važiavimus ir prigulu nusnausti pusei valandos, kol Edgaras laiveliu mane su dviračiu perkels iš Rusnės salos į Mingės mini uostą. Iš Mingės numinu į Ventės ragą, kur sutinku kylančią saulę ir peržengiu 1000 numintų kilometrų ribą. Ventės rage pusvalandžiui prigulu pamiegoti…

Trečioji atkapa: Ventės Ragas - Naujoji Akmenė

Iš Ventės Rago pajudu šiek tiek pamiegojęs. Mintyse paskaičiuoju, kad per 3 žygio paras miegojau vos 5 valandas.

Iki Klaipėdos - nieko įsimintino, lygios žvyrkelio atkarpos per Kintų mišką ir palei Vilhelmo kanalą. Klaipėdoje pirmuoju taikymu lekiu į plovyklą, kur išplaunu visus dviračio purvus. Vėliau - į Circle K. Maisto. Pavalgęs minu pajūrio dviračiu taku, kol pasiekiu Būtingės naftos terminalą. Nuo ten pradedu judėti palei kaimyninės Latvijos sieną.

Prasideda ilgos, tiesios ir nuobodžios žvyrkelio atkarpos. Prieš naktį stoju Skuode, prisiperku maisto, pasipildau gertuves ir toliau lekiu į rytus. Pasiekus Židikus, prasideda didžiuliai šalčiai. Apsirengiu viską, ką turiu – vis tiek šalta. Praminu Mažeikių naftos gamyklą, netrukus įvažiuoju į gimtąjį Akmenės rajoną. Mindamas dviratį rankomis pakaitom trinu kelius, nes jaučiu, kaip šaltis „kala” per sąnarius.

Važiuojant link Naujosios Akmenės šaltis tarpais atrodo sunkiai pakeliamas, nors žiemą tinkamai apsirengęs minu ir prie -15 laipsnių. Šitas šaltis atrodo toks, kokio nesu jautęs anksčiau, galbūt tai ir dėl nuovargio.

5 valandą ryto sušalęs pasiekiu Naująją Akmenę. Niekas nedirba, degalinės uždarytos. Galvoju - kur čia sušilus? Pamatau, kad autobusų stotyje dega šviesa. Įsivarau dviratį, krentu ant medinio suolo ir standartiškai užmiegu dviem valandoms. Kai atsikeliu, lauke jau prašvitę, dirba degalinė, ir, svarbiausia, nebe taip šalta. Degalinėje pavalgau, vėl nusiperku maisto ir pajudu į trečiąjį kontrolės punktą Žagarėje.

Ketvirtoji atkarpa: Naujoji Akmenė – Zarasai

Žagarės kultūros namuose mane su gausiu vaišių stalu pasitinka Imantas Greitmanas. Pavalgau sumuštinių, sriubos, šviežių bandelių, atsigeriu arbatos ir palei šiaurinę Lietuvos sieną judu finišo link. Likę jau vos 300 km! Čia vėl tenka važiuoti ilgas tiesias žvyrkelio atkarpas, tempas - lėtesnis nei pirmomis dienomis. Nuovargis. Galvoju, reikia dar pamiegoti, nes jei vėl bus taip šalta, kaip praeitą naktį, nebus kaip pailsėti nakties metu.

Sustoju Saločių miestelyje, miškelyje susirandu patogią vietą ir pusvalandžiui užmiegu. Atsikeliu daug žvalesnis, o sutemus pasiekiu Biržus. Degalinėje pavalgau, apsirūpinu maistu ir judu toliau. Viso labo likę 150 km.

Paskutinieji kilometrai tampa išbandymu. Mynimo tempas akivaizdžiai krito, važiuojant tamsoje darėsi sunkiau koncentruotis ir pastebėti kliūtis. Per naktį „surinkau“ dar 100 km, liko vos 50. Prisėdu minutei užkąsti ir atsigerti. Tasai trumpas prisėdimas trunka pusę valandos (dar vienas neplanuotas snustelėjimas).

Susipakuoju savo mantą ir judu finišo link. Paskutiniuosius kilometrus minu per lietų, vietomis trasa sunkiai pravažiuojama, tenka lipti nuo dviračio ir eiti.

Dešinė koja paskutiniuosius 100 km - aptirpusi, dolmenas jau sunkiai padeda, bet po truputį judu, daugiau išnaudodamas kairiąją koją.

Zarasus pasiekiu kiaurai šlapias, bet prieš finišą jau nestoju pasikeisti rūbų - po to, kiek atlaikiau, drėgmė - vienas juokas.

Nuo kalniuko leidžiuosi į Zaraso ežero salą, iš kur kartu su kitais dalyviais startavome prieš 5 dienas. Jaučiu, kaip per skruostus ima tekėti džiaugsmo ašaros - šį kartą nustebinau ir pats save.

Artimiausias mano persekiotojas - daugiau nei už 300 km. Pasitinka organizatorius, sveikina įveikus ilgą atstumą ir įteikia rėmėjų prizus. Tada - karšti sumuštiniai, sriuba, dušas ir „atsijungimas” bent dešimčiai valandų…

Ačiū Border Epic organizatoriams už išskirtinę galimybę apvažiuoti Lietuvą ir pamatyti tiek daug įdomių jos vietų.

Šis iššūkis dar kartą padėjo suprasti, kad žmogaus kūnas fiziškai gali atlaikyti dideles apkrovas, bet tai nėra esminis dalykas ultra renginiuose. Daug didesnį vaidmenį vaidina psichologinė būsena ir darbas „su savo galva“. Tik kritiniais momentais suvaldžius emocijas, įmanoma sėkmingai finišuoti tokio tipo renginiuose. Priešingu atveju baigti, ką pradėjai - sunkiai pavyks.

Po kiekvieno ultra renginio mano psichologinė būsena tik tvirtėja, o tai padeda ir gyvenime toliau ugdant discipliną ir valią.

Ačiū renginio rėmėjams Magicshine, Dvirtex, Squirt Cycling Products Lietuva už dovanas!

Dėkui treneriui Venantui Lašiniui, kuris daug prisidėjo prie mano sportinio progreso ir puikios formos šio sezono metu!

Taip pat ačiū Antaris Team ir kitiems, palaikiusiems emociškai viso mynimo metu - jūsų raginimai suteikė papildomų jėgų!

Finišas!

Skaičių mėgėjams:

Kilometražas – 1656 km

Sukilimas – 8127 m

Greičio vidurkis – 18 km/h

Važiavimo laikas – 92 h 11 min

Bendra važiavimo trukmė su poilsiu – 122 h 04min

Miego trukmė – 8 h (2h x 3; 0,5h x 4)

Maistas - valgymas kas 45min (sumuštiniai, bananai, batonėliai, šokoladukai, guminukai, čipsai, sausainiai, bandelės)

Krašto apsaugos pareigūnų stabdymai - 10. Prie Baltarusijos sienos buvau sustabdytas 7 kartus, prie Rusijos sienos - 3 kartus

Vaistai - 5 Dolmen tabletės

Parengė Virginija Grigaliūnienė

T. Morozovo asmeninio archyvo nuotraukose - kelionės dviračiu aplink Lietuvą akimirkos