Fitoterapeutas Virgilijus Skirkevičius – apie augalų gydomąsias savybes (kokie augalų mišiniai geriausiai tinka po COVID, kuo keisti brangųjį kurkuminą ir kokios žolelės gali padėti susilaukti vaikų…)

Virginija Grigaliūnienė, LŽS Kauno apskrities skyriaus valdybos narė

Pamenate – buvau žadėjusi parašyti interviu su garsiu šalies fitoterapeutu Virgilijumi Skirkevičiumi. Rusnėje (Šilutės raj.), savo sodyboje vasarai įsikūręs mokslininkas mielai sutiko parodyti savo vaistažolių darželį ir papasakoti, kodėl žmonėms reikia nepamiršti vartoti ir augalinius preparatus. Ypač tiems, kuriems jau per 42 metus, arba kurie „saujomis ryja“ tabletes. Tokius „parametrus“ atitinkančių nemažai yra ir tarp Kauno apskrities skyriaus žurnalistų, taigi linkiu visiems sveikatos ir… mokslininko patarimų nepraleisti pro ausis ir akis.

Pirmiausia stabtelime prie kvapiosios aniužės. Žolininkai tikina, kad tai bene garsiausia Lietuvos vaistažolė, labai tinkanti sureguliuoti širdies ritmą.

„Prieš kokius dvejus metus Lietuvos mokslininkai užpatentavo aniužę kaip augalą, galintį padėti, esant širdies ritmo sutrikimams, – prisimena V. Skirkevičius. – Dabar šia kryptimi intensyviai dirbama. Kartu aiškinamasi ir jau yra duomenų, kad aniužėje esantis glikozidas turi priešvėžinių savybių. Fitopreparatams gaminti naudojama antžeminė aniužės dalis“.  

Prieiname prie perilės. Ji, anot fitoterapeuto, irgi labai tinka širdininkams, nes gerina kraujotaką.

„Perilė – Indijos augalas, jis rekomenduojamas vartoti ir moterims, kai pykina nėštumo metu, – pasakoja Virgilijus. – Nedaug augalų gali nėščioji vartoti, nes gali pakenkti vaisiui, o šitas augalas šiam reikalui vartojamas nuo senų laikų. Geriama perilės arbata. Perilė irgi intensyviai tyrinėjama. Beje, įdomus dar ir kitas dalykas – ji auga Indijoje, Indijos žemėje, bet taip pat sėkmingai auga ir Lietuvoje. Kitas klausimas – ar auganti čia sukaupia tas medžiagas, kurios duoda efektą? Kol kas tikslių garantijų nėra. Augalai Lietuvoje gali labai gražiai vešėti, bet tai dar ne viskas. Jie gali nesukaupti ar mažiau sukaupti tų medžiagų, kurios yra naudingiausios“.

Mėlynąją kurpelę, Lietuvoje dar vadinamą „batuku“, Virgilijaus darželyje randame jau nužydėjusią.  

„Šitas augalas – nuodingiausas iš visų, kurie auga Lietuvoje, – pasakoja fitoterapeutas. – Kaip pats nuodingiausias jis apibūdinamas ir kinų, ir Indijos medicinoje. Kartu jis, tiksliau – iš jo gaminti preparatai, daro didelį poveikį onkologinių ligonių ląstelėms. Europos mokslininkai taip pat jį intensyviai tyrinėja. Tiesa, per ilgą laiką augalas buvo sukultūrintas, todėl neturi tiek alkaloidų, kiek tokie patys augalai Himalajuose, iš kur jis ir kilęs. „Batukų“ galima rasti dažname lietuvių darželyje. O kai augalas sukultūrintas – ne toks ir nuodingas“.

Nemažai prieštaravimų esą kyla ir dėl ženšenio vartojimo.

„Tai vienas žymiausių augalų pasaulyje, – pasakoja fitoterapeutas. – Kai teko būti Singapūre, fitoterapijos kongrese, apie ženšenius kalbėjomės visą dieną. Buvo pademonstruota 12 rūšių ženšenių iš skirtingų šalių ir paaiškinta, kokios medžiagos, tai yra tie vadinamieji glikozidai, kurių šalių augaluose labiau sukaupiamos. Tai vadinasi chemizmas – kai tyrinėjama, žiūrima, vertinama, kokias veikliąsias medžiagas tas ar kitas ženšenis gali turėti“.

Anot jo, buvo atkreiptas dėmesys į tai, kad labai nedaug ženšenio rūšių auga laukinėje gamtoje. Pavyzdžiui, Manžūrijos ženšenis. Bet dėl to jis yra labai brangus. O Lietuvoje ženšenis esą daugiausia auginamas kultūriškai, po kokių 4 metų jo šaknis jau būna pakankamai galinga.

Galiausiai, anot V. Sirkevičiaus, buvo atlikti laboratoriniai darbai ir pademonstruota, kaip šiandien ženšenis auginamas masiniu būdu. Ogi kaip pomidorai! Paruošiama terpė, į kurią įvedama parenchimos ląstelė, ir viskas auga tame tirpale, panašėja į varškę. Ir tai vadinama ženšeniu. Ir naudojama plačiai. Tik esą klausimas, kaip toks „dirbtinis“ ženšenis veikia, ar yra jo koks poveikis.

„Manyčiau, poveikio per daug nėra, – svarsto fitoterapeutas. – Negana to, taip išaugintas ženšenis gali net turėti neigiamą poveikį – kelti kraujo spaudimą, nors apskritai ženšenis spaudimo kelti neturėtų“.

Ženšenį, anot fitoterapeuto, intensyviai tyrinėja rusų mokslininkai, siekdami išsiaiškinti, koks jo galimas poveikis centrinei nervų sistemai, o dar tiksliau – vyresnio amžiaus žmonėms, kuriems vystosi Alzheimeris, demencija. Tai labai perspektyvi tyrimų sritis. Tiriami ir kiti augalai, vadinamieji adaptogenai, kurie turi panašių į antinksčių hormonų. Kai šie hormonai silpsta – žmogus sensta.

Tačiau kyla klausimų, kokiais kiekiais reikėtų ženšenį vartoti, kad jo poveikis būtų juntamas.

„Pamenu, sovietų laikais ženšenio ekstraktas būdavo pardavinėjamas gal 30 mililitrų talpos buteliukais, – prisimena Virgilijus. – Rekomenduodavo gerti po 15 lašų 3 kartus dienoje. Tai esą tonizuoja, gerina kraujotaką, spartina medžiagų apykaitą. Tuo tarpu rusų mokslininkas profesorius O. D. Barnaulovas yra pasakęs, kad tokios talpos buteliuką reikėtų išgerti vienu kartu – tik tada bus efektas. Tačiau tokių didelių dozių dažnas prisibijo. Kad nepakenktų“.

Fitoterapeutas V. Skirkevičius pabrėžia, jog augalų terapija darosi ypač aktuali visuomenei senėjant.

Rekomenduoja rinktis vaistingųjų augalų mišinius

Štai veši diemedis, peletrūnas, kietis, pelynas… Anot darželio savininko, šie vaistingieji augalai – lyg broliai ir seserys.

„Pelynas ir kietis – ne tas pats, – skuba patikslinti fitoterapeutas. – Pelynas daug kartesnis, o ir šių augalų veikimas skirtingas. Pelyno poveikis – priešuždegiminis, nuimantis spazmus, bet kartu pelynas stabdo ir sekreciją – prakaitavimą, sėklos išsiskyrimą, mėnesinių kraujo išsiskyrimą. Pelyną reiktų gerti vasarą karštą – kad mažiau prakaituotume. Jis yra labai vertingas, bet geriau vartoti tinktūros pavidalu, nes ji veikia stipriau“.

Fitoterapeutas pabrėžia, kad vienu vaistinguoju augalu nereikėtų apsiriboti. Pavyzdžiui, gerti tik debesylą ar tik pelyną.

„Vieną augalą vartoti niekada nepatarčiau – jis turi būti mišinyje, derinyje, – tikina jis. – Visa fitoterapijos pasaulinė kultūra skleidžia žinią, kad augalai turėtų būti vartojami derinyje, mišinyje“.  

Pelyną, anot mokslininko, galima maišyti su daugeliu vaistažolių, tokį mišinį galime pasidaryti ir patys. Puikus derinys būtų pelynas, bitkrėslė ir gvazdikėliai. Arba pelynas, bitkrėslė ir imbieras. Pastarasis derinys esą labai naudingas organizmą valant nuo parazitų.

„Noriu pasakyti, kad parazitas rytų kultūroje yra viskas, kas patenka į organizmą ir jame kaupiasi, – pabrėžia fitoterapeutas. – Net ir spermatozoidas yra laikomas parazitu. Medžiagos, kurios kaupiasi organizme ir kurios neišsivalo, yra laikomos parazitinėmis. Todėl kai sakoma, kad reikia naikinti parazitus, mes paprastai įsivaizduojame, kad reikia šalinti kirmėles. O rytų kultūroje pirmasis gydymo elementas, kai skundžiamasi dėl širdies negalavimų – duoti vaistų nuo parazitų! Nes parazitų veiklos rezultate organizmas gali būti tiek užterštas, kad jausis širdies nepakankamumo elementai. Todėl pirmiausia duodama preparatų nuo parazitų, toks gydymas trunka 10 dienų“.

Anot mokslininko, į visų tokių preperatų sudėtį įeina pelynas. Kita vertus, pelynas esą yra per daug sausinantis, gali išsausinti gleivinę taip, kad atsiras net žaizdos. Todėl į mišinį dedama augalų, kurie drėkina. Pavyzdžiui, arbatos mišiniui tinka pelynas su svilarože, saldymedžiu ar kita drėkinančia vaistažole.

Kartu V. Skirkevičius akcentuoja, kad visi tokie deriniai turi būti pagaminti ne iš galvos sudėliojant dalimis atskirus ingredientus, o tiksliai paskaičiuojant, kokią dalį į ruošiamą mišinį kurio vaistinio augalo dėti.

„Aš remiuosi tūkstantmečių tradicijomis, ajurvedos, kinų tradicijomis, kur paaiškinta, kaip reikia mišinius gaminti, kad jie būtų saugūs vartoti, – pasakoja fitoterapeutas. – Nes tam, kad būtų sukurtas tinkamas derinys, reikėjo atlikti daug bandymų. Gydytojai ir žiniuoniai, skirdami mišinius, stebėjo, kas žmogui gali atsitikti, matė ir fiksavo šalutinius poveikius“.

Dabar daug sergančių COVID-19 liga, nemažai jau persirgusių kenčia nuo liekamųjų reiškinių, iš kurių dažniausias yra varginantis kosulys. Fitoterapeutas nustemba išgirdęs, kad vaistininkai tokiais atvejais rekomenduoja gerti debesylo arbatą.

„Vaistingieji augalai turi būti parenkami skirtingai, pagal konkretaus paciento kūno konstituciją, – pabrėžia jis. – Debesylas tinka gleivių konstitucijos žmonėms, bet neskirtinas, jei žmogus yra tulžies ir gleivių konstitucijos. Konstitucijos tipų yra dešimt, ir į tai būtina atsižvelgti“.

Negana to, skirti vien debesylą esą neišmintinga. O štai debesylas su saldymedžiu ar imbieru – jau esą būtų gera rekomendacija. Kartu mokslininkas pabrėžia, kad nereikėtų gerti debesylo arbatos, užsiplikius pakelį – naudingiausia vartoti tik susmulkintą natūralią debesylo šaknį.

Kodėl vaistininkai – jeigu parduoda arbatas pakeliuose – to nežino? Anot fitoterapeuto, farmakognozija (tai mokslas apie augalų terapiją) yra pakankamai specifinė sritis, vieninteliai farmacininkai praeina tokį kursą ir, matyt, ne visi įsigilina į tai, apie ką šio kurso paskaitose kalbama.

Šalavijas ypač tinka vaikelių norinčioms susilaukti moterims

Prieiname prie šalavijo krūmo.

„Tai labai reikalingas augalas moterims, kurios nepastoja, – informuoja fitoterapeutas. – Kadangi šalavijas, be kitų naudingų savybių, turi ir moteriškų hormonų, jis gali padėti pastoti! Nesakau, kad tikrai taip ir atsitiks, bet mano praktikoje buvęs ne vienas sėkmingas atvejis.“

Rytų kultūroje esą laikomasi tokios pozicijos: moteriai kyla daug minčių apie gyvenimą, todėl ji negali pastoti. Nors moteris tvirtina besijaučianti ramiai, visai nesinervinanti, dažnai paaiškėja, kad ji vis dėlto yra kamuojama vidinės įtampos. Dėl to ir naudojamas šalavijas, kuris be to, kad turi moteriškų hormonų, dar esą nuima ir susikaupusias įtampas.

Žalias šalavijas sukarpomas, suberiamas į butelį, maišomas su smidru (lygiomis dalimis). Toliau recepto rašyti negaliu, nes valstybinė priežiūros institucija, vadovaudamasi Alkoholio ir tabako kontrolės įstatymu, skirtų baudą. Taigi jei tokie klausimai domina, susisiekite su pačiu fitoterapeutu…

Beje, V. Skirkevičius pabrėžia, kad šalavijas tinka vartoti ir esant per dideliam kraujo spaudimui.

Apie farmakognozijos „aukštąjį pilotažą“

V. Skirkevičius patvirtina: Lietuvos gyventojams naudingiausi, geriausiai veikiantys yra tie augalai, kurie auga Lietuvoje. Todėl jis didžiuojasi šviesios atminties profesore Janina Šimkūnaite, kuri sugebėjo Lietuvoje rasti atitikmenis augalams iš kitų kraštų. Čia esą jau farmakognozijos aukštasis pilotažas – sugebėti suvokti, kuo ką galima pakeisti.

Mokslininkas pateikia pavyzdį, kad brangųjį šafraną Lietuvoje galima sėkmingai pakeisti… medetka!

„Nes medetka pagal veikimą yra labai panaši į šafrano, kuris nepaprastai brangus, veikimą, – pasakoja V. Skirkevičius. – Mongolai visada labai brangius augalus keičia tinkamais pigesniais atitikmenimis. Yra tokių pakaitalų. Arabai visko turi, bet gali ir apgauti, pavyzdžiui, medetkas padažyti ir parduoti kaip brangųjį šafraną. Medetka arbatos nenudažys geltonai – kaip nudažo šafranas, o įdėjus dažų – jau kitas reikalas! Bet tai jau blogai“.  

Apie oksidantus ir būtinybę juos vartoti

Fitoterapeutas pritaria, kad dabar „ant bangos“ – antioksidantais pristatomi preparatai su kurkuminu. Kartu jis priduria, jog dabar taip pat labai madinga vartoti įvairius grybus (čiaga, šitake, reiši ir kt.), kurie taip pat turi labai stiprų antioksidacinį poveikį. O antioksidantai, kaip žinia, prisijungia prie laisvųjų radikalų, padarydami juos tirpiais, ir tokiu būdu pašalina iš organizmo. Vadinasi, antioksidantai labai reikalingi, siekiant apsisaugoti nuo ligų.  

„Kurkuminas yra nelietuviškas augalas, bet Lietuvoje galima rasti jo pakaitalą – tai raugerškis, arba barbarisas, – pasakoja mokslininkas. – Tik kurkuminas yra žolė, o raugerškis – krūmas. Raugerškio (barbariso) šaknis Indijoje yra vadinama medine kurkuma, ji puikiausiai pakeičia kurkumą. Net spalva ta pati – geltona. Indijos vadovėliuose medinės kurkumos veikimas yra aprašytas lygiai taip pat kaip ir raugerškio. Tik bėda, kad mes Lietuvoje raugerškio jau mažai turime – prieš keletą dešimtmečių gavę valdžios leidimą ūkininkai šį augalą išnaikino, nes jis perduodavo javams rūdis ir kitas ligas. Aš, teisybė, vis dar surandu laukuose kur ne kur augančių raugerškių, išsikasu juos. Sumedėjusios šaknys netinkamos, bet šoninės vaistiniams preparatams ruošti tinka kuo puikiausiai“.

Ateina metas, kai reikia padėti organizmui išsivalyti

Taip taip, teisingai supratote – fitoterapeutas patvirtina, jog anksčiau ar vėliau ateina metas, kai tenka padėti organizmui išsivalyti, nes jis po truputį netenka jėgų tą padaryti pats.

„Jaunystėje mes išsivalome – išsivemiame, išsividuriuojame, išprakaituojame ir panašiai, – kalba mokslininkas. – Tačiau nuo 42 metų inkstai pradeda silpnėti. Silpsta jų energija, silpsta lytinė energija. Ir būtent dėl to viskas, kas nereikalinga organizmui, pradeda pamažu jame kauptis. Antai pajuntame, kad skauda nugarą. Aš tokiu atveju patarčiau pasitikrinti inkstus. Juk inkstai lemia labai daug, nes, kaip aš mėgstu sakyti, organai yra sudarę tarpusavio santuokas. Inkstai susituokę su šlapimo pūsle, be to, sudaro šeimos sąjūdį su stuburu; širdis – su plonuoju žarnynu; plaučiai – su storuoju; kepenys – su tulžimi. Kad šie organai gerai veiktų, turi gerai dirbti ir jų „antrosios pusės“. O, pavyzdžiui, jeigu tulžies pūslė išoperuota, kepenys gyvena tarsi vieniša moteris, be vyro. Todėl joms reikia padėti. Tam yra augalai, kurie sėkmingai padeda.

Kita didelė šio laikmečio bėda, anot fitoterapeuto, yra begalinis žmonių įsibaiminimas.

„Žmogui visą laiką neramu – kamuoja baimė dėl viruso, po to – baimė dėl karo, – pasakoja jis. – O ir spauda ką rašo – vien bauginimai. Tiek apie pasaulinę padėtį, tiek apie ligas… Žmonės labai įsibaimina, o baimė suaktyvina, katalizuoja visas ligas, pradedant diabetu ir baigiant neurologiniais susirgimais. Todėl reikia vengti tokių ir panašių baimių. Kaip? Ogi padaryti savo naudai bent tiek – stengtis nesigilinti į negandas, „negaudyti“ kiekvienos blogos žinios ir ja dalintis“.

 

Nuotraukose – V. Skirkevičiaus vaistažolių darželyje

V. Grigaliūnienės nuotraukos

 

 

 

Panašūs straipsniai