KELIAUJAME. Rusnė – lyg Mažosios Lietuvos perlas…

Virginija Grigaliūnienė, LŽS Kauno apskrities skyriaus narė

Svarstydama, kur dar Lietuvoje nesu buvusi, taigi ką dar būtų galima aplankyti, nejučia prisiminiau Rusnę. Tai didžiausia sala Lietuvoje, turinti gražią ir turtingą istoriją. Dvejonių neliko, juolab, kad ne veltui sakoma geriau vieną kartą pamatyti nei dešimt kartų išgirsti.

Apie ne visai malonius kelionės nuotykius pakeliui į Rusnę parašysiu vėliau, o dabar noriu pristatyti šio Mažosios Lietuvos perlo žymiausias (o gal tiksliau – žinomiausias) vietas.

Senienų – nesuskaičiuoti!

Turbūt vienas lankomiausių objektų Rusnėje – šio miestelio seniūnės ir jos vyro Dalios ir Arūno Drobnių senienų muziejus. Kai vietinių pasiteiravome, kur šio muziejaus ieškoti, tiesą pasakius, išgirdome ir ne itin palankių atsiliepimų. Vienas nenorėjęs būti įvardytas rusniškis tiesiai rėžė – „Ai, ieškot tų, kur visas atliekas namo tempia?“ Kitas buvo mandagesnis: „Sukit į Lakštingalų gatvę ir – iki pat galo, po kairei“.

Pasitiko Arūnas Drobnys ir – tiesiai į vieną iš keleto sodybos statinių. Čia ir sudėliotos visos jo ir jo žmonos per kone tris dešimtmečius sukauptos vertybės.

Gal 3 metrų pločio ir 15 metrų ilgio mediniame namelyje – gyva galybė sendaikčių: nuo senovinių įrankių, puodų, buities reikmenų ir kitokių rakandų iki tarybinės atributikos, drabužių, praėjusio šimtmečio vidurio žaislų, kalėdinės eglutės papuošalų. O žemės ūkio padargai, kuriais naudojosi irgi praeito amžiaus ūkininkai, gražiai išrikiuoti šalimais, nes į muziejaus patalpas tokie gargarai netilptų.

Arūnas pasakoja, kad rinkti senienas pradėjo prieš 28 metus, kai susituokė su rusniške Dalia ir apsigyveno jos tėvų sodyboje. Kiek per tiek metų jie tų senienų prikaupė, nežino net patys, nes niekada neskaičiavo, o dabar suskaičiuoti būtų jau nebeįmanoma. Esą jiems tas nelabai svarbu. Tiesiog viską, ką randa ar pamato – arba gauna už dyką, arba nusiperka, ir išties velka namo. Kai kurias senienas randa padovanotas nežinomų žmonių – grįžę iš darbo pamato padėtas ant stalo, kuris stovi prie įėjimo į trobą.

Arūnui sunkiai sekėsi „atgaminti“, kuri jo seniena – pati seniausia. Gal lyginimo lenta, kuri datuojama 1887 metais? Darbą su ja Arūnas čia pat ir pademonstravo. Išskirtinė seniena – skalbimo mašina RYGA, kurią žmona gavo dovanų gimtadienio proga! Tokia ji senutė, tokia atgyvenusi, jog, ko gero, šiandien jau nepajėgtų drabužių išskalbti…

Kuri seniena Arūnui arčiausiai širdies, kuri – galbūt įsigyta išskirtinėmis sąlygomis ar aplinkybėmis, vyriškis irgi negalėjo pasakyti.

Tik paminėjo, kad labai vertina „Baltijos“ susivienijimo (yra tokia labai sėkmingai jau daug dešimtmečių dirbanti siuvimo įmonė Kaune, kuri dabar vadinasi „Kauno Baltija“) siūtas naujutėlaites mokyklines uniformas.

Arūnas taip pat didžiuojasi tarybinių eglutės žaisliukų maišą išmainęs į naujoviškų tokios pat paskirties žaisliukų atitinkamą kiekį. Ir vienai pusei tiko, ir kitai.

Dar Arūnas pamini puodukus su ąselėmis, kuriuos (viduje likusios priklijuotos kainų etiketės, vadinasi, jie net nenaudoti) kadaise pamatė ir nusipirko Rietavo turguje.

Kad visos šios senienos Arūnui labai brangios – akivaizdu, nes priešingu atveju joms atskiro namelio tikrai nepaskirtų.

Pabandžiau paprovokuoti – o ne geriau būtų sukauptą gėrį parduoti kokiam nors pamario kraštotyros muziejui, o čia įrengti keliautojams skirtą viešbutuką? Arūnas tik galvą pakrato – ne, tokių ketinimų neturi ir neturės. Esą viešbučių Rusnėje ir taip netrūksta. Panašu, ir Arūnas vasarotojus turi kur priglausti – šalimais stovi dar viena daili grytelė…

Yra kur akis paganyti

Tiesą sakant, šiame Lietuvos „užkampyje“ galima „prisirinkti“ daug žingsnių, nes vietų pasivaikščiojimams, o kartu ir akims paganyti, sielai praturtinti – nors vežimu vežk.

Rekomenduoju ramų pasivaikščiojimą Atmatos pakrantės taku, primygtinai siūlau pakilti į Apžvalgos bokštą, iš kurio atsiveria apylinkių vaizdai, pasigėrėti Uostadvario švyturiu, kuris pastatytas dar 19 amžiuje! Kažkada kažkur skaičiau, kad tais laikais švyturys tarnavo navigacijai, nes jį siekė Kuršių marios, tik dabar tai – turistų traukos objektas.

Netoli švyturio – Uostadvario uostas, o dar už kelių žingsnių – 20 a. pradžioje ant Vilkinės upės suręsta vandens kėlimo stotis su garo turbina. Pasirodo, ji čia labai naudinga ir reikalinga, nes pavasarį susiurbia pievų vandens perteklių ir nuleidžia jį į Atmatos upę, taip apsaugodama vietios gyventojus nuo potvynio.

Dar viena staigmena, kurios nežinojau – Rusnėje pastatytas paminklas, skirtas… žymiam Indijos politikui ir visuomenės veikėjui Mahatmai Ghandi atminti. Paaiškėjo, kad garsus indas buvo pažįstamas su Rusnėje gimusiu ir augusiu Hermanu Kalenbachu, Lietuvos žydų kilmės Pietų Afrikos architektu, sionistu.

Kitame straipsnyje papasakosiu, kokių sveikatos stiprinimo paslapčių edukacinės valandėlės metu išdavė į Rusnę vasarai pabėgantis ir čia visokiausių sveikatai naudingų augalų prisisodinę garsus fitoterapeutas Virgilijus Skirkevičius.

Virginijos Grigaliūnienės nuotraukos

 

 

 

Panašūs straipsniai