2022 m. rugsėjo 25 d.

V. Putvinskio g. 48
44211 Kaunas
tel./faks (8-37 422 577)
lzs.kaunas@gmail.com
+370 698 17188

Iš dovanų knygos ,,Dar palūkėki pusamžio krize!

***

Braška kūnas, dreba keliai, krenta dantys - sveika senatve

***

Sendamas tik per skausmus dantis sukandęs gali ką nors nuveikti

***

Amžiaus viduryje naujų pojūčių sukelia tik nauji simptomai

***

Senatvė turi tris panašumus. Pirmas - sutrikusi atmintis. Hm... Kokie gi kiti du?

***

Kadaise buvau tokia neryžtinga... O dabar gailiuosi...

***

Sulaukus brandaus amžiaus neverta pernelyg nerimauti, kad protas nuslysta į šalį. Svarbu, kad jis grįžtų atgal.

***

Kai žvakutė kainuoja daugiau už gimtadienio tortą, metas atsisveikinti su jaunyste

***

Ir dabar turiu tai, ką turėjau prieš 20 metų, tik vaizdas nekoks

***

Pusamžis yra tada, kai amžių išduoda pusiaujas

***

Perkopus pusamžį žmona liepia įtraukti pilvą, ir jai nė motas, kad jau seniausiai jį įtraukei

***

Jeigu gyvenčiau iš naujo, daryčiau tas pačias klaidas, tik nebelaukčiau taip ilgai

***

Tik jauni miršta nesugedę

***

Kad ką bedaryčiau, viskas yra arba nepadoru, arba nelegalu, arba didina antsvorį

***

Kai tik suaugi ir pasisemi pakankamai žinių, supranti, kad esi per senas ir bejėgis

***

Esu tokio amžiaus, kai mano nugara šėlioja dažniau negu aš pati

***

Kai norisi atsistoti ir užleisti vietą moteriai, bet neprisiverti pajudėti - vadinasi, sensti

***

Dažniausias svorių kilnojimo pratimas sulauks pusamžio - pakilti iš krėslo

***

Rūkau cigarus dėl to, kad mano amžiaus žmogui baisu neturėti ko įsitverti

***

Pasilenkus užsirišti batraiščių ir po akimirkos svarstau: hmm, ką gi aš ruošiausi daryti?



Gelt_I.jpg

Dail. Algimantas Snarskis



Hey.lt - Nemokamas lankytojų skaitliukas

KELIAUJAME. Rusnė - lyg Mažosios Lietuvos perlas...

Virginija Grigaliūnienė, LŽS Kauno apskrities skyriaus narė

Svarstydama, kur dar Lietuvoje nesu buvusi, taigi ką dar būtų galima aplankyti, nejučia prisiminiau Rusnę. Tai didžiausia sala Lietuvoje, turinti gražią ir turtingą istoriją. Dvejonių neliko, juolab, kad ne veltui sakoma geriau vieną kartą pamatyti nei dešimt kartų išgirsti.

Apie ne visai malonius kelionės nuotykius pakeliui į Rusnę parašysiu vėliau, o dabar noriu pristatyti šio Mažosios Lietuvos perlo žymiausias (o gal tiksliau - žinomiausias) vietas.

Senienų – nesuskaičiuoti!

Turbūt vienas lankomiausių objektų Rusnėje – šio miestelio seniūnės ir jos vyro Dalios ir Arūno Drobnių senienų muziejus. Kai vietinių pasiteiravome, kur šio muziejaus ieškoti, tiesą pasakius, išgirdome ir ne itin palankių atsiliepimų. Vienas nenorėjęs būti įvardytas rusniškis tiesiai rėžė – „Ai, ieškot tų, kur visas atliekas namo tempia?“ Kitas buvo mandagesnis: „Sukit į Lakštingalų gatvę ir – iki pat galo, po kairei“.

Pasitiko Arūnas Drobnys ir – tiesiai į vieną iš keleto sodybos statinių. Čia ir sudėliotos visos jo ir jo žmonos per kone tris dešimtmečius sukauptos vertybės.

Gal 3 metrų pločio ir 15 metrų ilgio mediniame namelyje – gyva galybė sendaikčių: nuo senovinių įrankių, puodų, buities reikmenų ir kitokių rakandų iki tarybinės atributikos, drabužių, praėjusio šimtmečio vidurio žaislų, kalėdinės eglutės papuošalų. O žemės ūkio padargai, kuriais naudojosi irgi praeito amžiaus ūkininkai, gražiai išrikiuoti šalimais, nes į muziejaus patalpas tokie gargarai netilptų.

Arūnas pasakoja, kad rinkti senienas pradėjo prieš 28 metus, kai susituokė su rusniške Dalia ir apsigyveno jos tėvų sodyboje. Kiek per tiek metų jie tų senienų prikaupė, nežino net patys, nes niekada neskaičiavo, o dabar suskaičiuoti būtų jau nebeįmanoma. Esą jiems tas nelabai svarbu. Tiesiog viską, ką randa ar pamato – arba gauna už dyką, arba nusiperka, ir išties velka namo. Kai kurias senienas randa padovanotas nežinomų žmonių – grįžę iš darbo pamato padėtas ant stalo, kuris stovi prie įėjimo į trobą.

Arūnui sunkiai sekėsi „atgaminti“, kuri jo seniena – pati seniausia. Gal lyginimo lenta, kuri datuojama 1887 metais? Darbą su ja Arūnas čia pat ir pademonstravo. Išskirtinė seniena – skalbimo mašina RYGA, kurią žmona gavo dovanų gimtadienio proga! Tokia ji senutė, tokia atgyvenusi, jog, ko gero, šiandien jau nepajėgtų drabužių išskalbti...

Kuri seniena Arūnui arčiausiai širdies, kuri - galbūt įsigyta išskirtinėmis sąlygomis ar aplinkybėmis, vyriškis irgi negalėjo pasakyti.

Tik paminėjo, kad labai vertina „Baltijos“ susivienijimo (yra tokia labai sėkmingai jau daug dešimtmečių dirbanti siuvimo įmonė Kaune, kuri dabar vadinasi „Kauno Baltija“) siūtas naujutėlaites mokyklines uniformas.

Arūnas taip pat didžiuojasi tarybinių eglutės žaisliukų maišą išmainęs į naujoviškų tokios pat paskirties žaisliukų atitinkamą kiekį. Ir vienai pusei tiko, ir kitai.

Dar Arūnas pamini puodukus su ąselėmis, kuriuos (viduje likusios priklijuotos kainų etiketės, vadinasi, jie net nenaudoti) kadaise pamatė ir nusipirko Rietavo turguje.

Kad visos šios senienos Arūnui labai brangios – akivaizdu, nes priešingu atveju joms atskiro namelio tikrai nepaskirtų.

Pabandžiau paprovokuoti – o ne geriau būtų sukauptą gėrį parduoti kokiam nors pamario kraštotyros muziejui, o čia įrengti keliautojams skirtą viešbutuką? Arūnas tik galvą pakrato – ne, tokių ketinimų neturi ir neturės. Esą viešbučių Rusnėje ir taip netrūksta. Panašu, ir Arūnas vasarotojus turi kur priglausti – šalimais stovi dar viena daili grytelė...

Yra kur akis paganyti

Tiesą sakant, šiame Lietuvos „užkampyje“ galima „prisirinkti“ daug žingsnių, nes vietų pasivaikščiojimams, o kartu ir akims paganyti, sielai praturtinti – nors vežimu vežk.

Rekomenduoju ramų pasivaikščiojimą Atmatos pakrantės taku, primygtinai siūlau pakilti į Apžvalgos bokštą, iš kurio atsiveria apylinkių vaizdai, pasigėrėti Uostadvario švyturiu, kuris pastatytas dar 19 amžiuje! Kažkada kažkur skaičiau, kad tais laikais švyturys tarnavo navigacijai, nes jį siekė Kuršių marios, tik dabar tai – turistų traukos objektas.

Netoli švyturio – Uostadvario uostas, o dar už kelių žingsnių – 20 a. pradžioje ant Vilkinės upės suręsta vandens kėlimo stotis su garo turbina. Pasirodo, ji čia labai naudinga ir reikalinga, nes pavasarį susiurbia pievų vandens perteklių ir nuleidžia jį į Atmatos upę, taip apsaugodama vietios gyventojus nuo potvynio.

Dar viena staigmena, kurios nežinojau – Rusnėje pastatytas paminklas, skirtas... žymiam Indijos politikui ir visuomenės veikėjui Mahatmai Ghandi atminti. Paaiškėjo, kad garsus indas buvo pažįstamas su Rusnėje gimusiu ir augusiu Hermanu Kalenbachu, Lietuvos žydų kilmės Pietų Afrikos architektu, sionistu.

Kitame straipsnyje papasakosiu, kokių sveikatos stiprinimo paslapčių edukacinės valandėlės metu išdavė į Rusnę vasarai pabėgantis ir čia visokiausių sveikatai naudingų augalų prisisodinę garsus fitoterapeutas Virgilijus Skirkevičius.

Virginijos Grigaliūnienės nuotraukos

 

 

 




Virselis_1934_m._I.jpg


IŠ PRAEITIES...
PRIEŠ 86 METUS

PETRAS PŪKELIS
,,IERARCHIJA"


Tarp kolegų pasidairius,
yra giminės įvairios,
Nors, kas skaito tik gazietą,
gal būt, to nepastebėtų.

Yra giminė - vyriausių,
Jie tarp raštų įsirausę,
Nors minkštoką turi kėdę.
bet labai nesaugiai sėdi.

Jei su plunksna ką nors daro,
tai parašo žodį svarų,
O jeigu parašo nieką,
tai nelaiko tai per grieką.

Paskiau eina sekretoriai,
žmonės nelabai padorūs.
Šitie žmonės visą laiką
tik ką nors nubraukti taiko.

Ir didžiausią nuo jų kančią
tai reporteriai iškenčia.
Nubraukė eilutę, kitą,
ot ir nėra poros litų...


(1934 metai. Iš pirmojo Lietuvos žurnalistų sąjungos metraščio)

KLAUSIMĖLIS

Ką Jūs vadinate žurnalistu?

Dirbančius redakcijoje
Bendradarbiaujančius su spauda, RTV
Pagal sutartį teikiančius medžiagą, viešosios informacijos rengėjams
Priklausančius žurnalistų profesinei sąjungai
Daugiau informacijos

Radai klaidą?
Rašyk (el.p. lzs.kaunas@gmail.com)