2022 m. rugsėjo 25 d.

V. Putvinskio g. 48
44211 Kaunas
tel./faks (8-37 422 577)
lzs.kaunas@gmail.com
+370 698 17188

Iš dovanų knygos ,,Dar palūkėki pusamžio krize!

***

Braška kūnas, dreba keliai, krenta dantys - sveika senatve

***

Sendamas tik per skausmus dantis sukandęs gali ką nors nuveikti

***

Amžiaus viduryje naujų pojūčių sukelia tik nauji simptomai

***

Senatvė turi tris panašumus. Pirmas - sutrikusi atmintis. Hm... Kokie gi kiti du?

***

Kadaise buvau tokia neryžtinga... O dabar gailiuosi...

***

Sulaukus brandaus amžiaus neverta pernelyg nerimauti, kad protas nuslysta į šalį. Svarbu, kad jis grįžtų atgal.

***

Kai žvakutė kainuoja daugiau už gimtadienio tortą, metas atsisveikinti su jaunyste

***

Ir dabar turiu tai, ką turėjau prieš 20 metų, tik vaizdas nekoks

***

Pusamžis yra tada, kai amžių išduoda pusiaujas

***

Perkopus pusamžį žmona liepia įtraukti pilvą, ir jai nė motas, kad jau seniausiai jį įtraukei

***

Jeigu gyvenčiau iš naujo, daryčiau tas pačias klaidas, tik nebelaukčiau taip ilgai

***

Tik jauni miršta nesugedę

***

Kad ką bedaryčiau, viskas yra arba nepadoru, arba nelegalu, arba didina antsvorį

***

Kai tik suaugi ir pasisemi pakankamai žinių, supranti, kad esi per senas ir bejėgis

***

Esu tokio amžiaus, kai mano nugara šėlioja dažniau negu aš pati

***

Kai norisi atsistoti ir užleisti vietą moteriai, bet neprisiverti pajudėti - vadinasi, sensti

***

Dažniausias svorių kilnojimo pratimas sulauks pusamžio - pakilti iš krėslo

***

Rūkau cigarus dėl to, kad mano amžiaus žmogui baisu neturėti ko įsitverti

***

Pasilenkus užsirišti batraiščių ir po akimirkos svarstau: hmm, ką gi aš ruošiausi daryti?



Gelt_I.jpg

Dail. Algimantas Snarskis



Hey.lt - Nemokamas lankytojų skaitliukas

Rašytoja, žurnalistė, studijų draugė Inga Liutkevičienė - apie paranojišką sveikatinimąsi ir nusikalstamą sveikatos apleidimą...


Prieš kurį laiką maloniai pasikalbėjau su žurnalistikos studijų Vilniaus universitete drauge, šiandien garsia rašytoja ir leidėja Inga Liutkevičiene. Tai ta pati Inga, kuri skaitytojus supažindino su kontrastinguoju režisierės Galinos Dauguvietytės gyvenimu, tai Inga, kurios dėka sužinojome apie filantropės ponios Almos Adamkienės šeimą ir gyvenimo vingius; ačiū Ingai, parašiusiai knygą apie begalę likimo smūgių iškentusio mokslininko, išskirtinio medicinos erudito, hab. dr. Liubomiro Laucevičiaus profesinę ir žmogiškąją stiprybę… Inga kartu su psichoanalitiku Raimundu Milašiūnu gilinosi į sielos paslaptis ir atskleidė, kaip išvengti „žarijų duobių“, o su epidemiologu prof. Sauliumi Čaplinsku parengė knygą apie AIDS, kurioje pateikė ŽIV istoriją Lietuvoje ir pasaulyje. Ir tai tikrai ne visi kolegės Ingos darbai…

Inga, esi labai kūrybinga! Kiek knygų jau esi parašiusi, kuri sekėsi lengviausiai?

Iki šiol esu parašiusi 21 knygą. Lengviausia buvo rašyti knygas su psichoanalitiku Raimundu Milašiūnu ir profesoriumi Sauliumi Čaplinsku. Jie buvo konkretūs, o temos man - įdomios ir gerai žinomos dar nuo tada, kai viename šalies dienraščių kelerius metus rašiau apie sveikatą. Įspūdinga asmenybė yra akademikas, mokslininkas ir verslininkas Vladas Algirdas Bumelis, bet knygose aprašoma biotechnologijų sritis žurnalistui nėra lengva, todėl, nors dirbdami daug juokiamės ir iš šono gali atrodyti, kad linksmai leidžiame laiką, visgi vėliau turiu įdėti daug darbo, daug ką išsiaiškinti, daug sužinoti, norėdama profesoriaus vardu parašyti knygą gerai.   

 

Ingos darbo kraitė...

 

Bendrauji su iškiliais žmonėmis, intelektualais, giliniesi į jų vertybes, patirtį, išgyventas klaidas ir sėkmės akimirkas... Ką gauni, kuo pasipildai, rašydama knygas?

Darbas su šiais žmonėmis yra didžioji mano profesijos privilegija, o man asmeniškai - gyvenimo mokykla. Kiekviena asmenybė palieka įspaudą visam gyvenimui. Penkiolikos metų darbas ir bendravimas su Galina Dauguvietyte padėjo suprasti, kad senatvėje net linksmiausių plaučių žmonės jaučiasi labai vieniši, ypač jei jie neturi šeimos, vaikų, anūkų. Ją mėgo, ja žavėjosi daugybė nepažįstamų žmonių, tačiau niekas iš tiesų nemylėjo. Viena garsiausių medicinos pasaulio asmenybių profesorius Liubomiras Laucevičius (apie jį rašiau iš likusių vaizdo įrašų, kitų žmonių pasakojimų) sužavėjo mokėjimu išgyventi net sunkiausiose situacijose Sibire, taip pat - atsidavimu profesijai, altruistiškumu, gebėjimu derinti darbą ir poilsį. Profesorius V. A. Bumelis yra tokia asmenybė, apie kurią vien pagalvojus norisi siekti, veikti, daryti, mokytis! Profesoriaus humoro jausmas - nepakartojamas, elgesys su aplinkiniais - pagarbus ir neleidžiantis įtarti, kad tai - vienas turtingiausių Lietuvos žmonių. „Didžiuotis turtais yra nekultūringo žmogaus bruožas“, - tvirtina jis.

Iš visų savo knygų herojų vis ko nors gero išmokstu, visiems jiems, kaip asmenybėms, simpatizuoju. Ir niekada jų nepamiršiu.          

Kūrybinė veikla, kaip kiekvienas atsakingas darbas, išsekina... Kaip, Inga, sekasi to išsekimo, to pervargimo išvengti?

Nesu grožinės literatūros kūrėja ar poetė, tad įkvėpimo laukti nereikia. Sėdu ir rašau. Tai yra darbas. Jeigu spaudžia terminai, tenka dirbti, dirbti ir dirbti, apie poilsį tuomet galvoju mažiausiai... Ypač įtemptai ir daug dirbdavau, kai teko derinti darbą laikraščių redakcijose ir tuo pat metu rašyti knygas. Labai pavargdavau, kartais per mažai pamiegodavau. Dabar, kai jau dešimtį metų esu pati sau darbdavė, elgiuosi atsakingiau, daugiau dėmesio skiriu poilsiui, pasiilginu atostogas. Turiu kasdienių poilsio ritualų. 

Ar galėtumėte įvardyti didžiausią sveikatos problemą, kurią teko „pažinti“?

Didžiausia mano sveikatos problema – antsvoris (juokiasi – V.G.). Sėdimas darbas ir laikas, kai mažai dėmesio skyriau sau, judėjimui, nes svarbiausia buvo darbas, šeima, augantis vaikas, labai daug darbo kelionių, beprotiškas tempas tikrai padarė savo - kilogramai užaugo nepastebimai. Tai ir yra geriausias įrodymas to, kad jeigu apleidi kurią nors savo gyvenimo sritį, gerų rezultatų nelauk. Galvodama apie šią problemą ir žinodama, kiek sveikatos bėdų ilgainiui pridaro per didelis svoris, pradžiai užsibrėžiau mažą tikslą – bent jau sustabdyti svorio augimą. Ir štai jau dešimt metų jis nebedidėja. Kas padėjo? Peržiūrėtas vakarienės racionas ir kasdienis vaikščiojimas ne mažiau 10 tūkstančių žingsnių, taip pat - šiaurietiškas vaikščiojimas su lazdomis, o vieną dieną per savaitę - ilgesnis pėsčiųjų žygis pasivaikščiojimų takais, kurių Lietuvoje apstu, tik vaikščiok. Kitas etapas turėtų būti svorio mažinimas. Bet turint gerą apetitą, mėgstant raudonąjį vyną, dirbant sėdimą darbą ir turint pomėgį skaityti knygas, o ne sportuoti, šis etapas gali ir „neįvykti“... Ieškau pasiteisinimo - labai komfortiškai jaučiausi Maltoje, kur tik nuvykusi pastebėjau, kiek daug ten apkūnių žmonių. Ilgiau pabuvusi pamačiau – valgo jie labai gardžiai, daug ir ilgai, gurkšnoja vyną, po pietų eina pasėdėti ar pagulėti, o didžiausias jų sportas – žiūrėti futbolo varžybas per televiziją. Jaučiausi sava tarp savų, truputį netobula, nesportiška, bet - laiminga...   

Iš tiesų, anot romėnų filosofo Senekos, didžiausia gyvenimo dalis praeina mums darant klaidas, didelė – nieko nedarant, o visas gyvenimas – darant ne tai, ką reikia. Sutinki?

Nesutinku. Klaidos klaidoms nelygios. Nesu padariusi tokių didelių klaidų, dėl kurių tektų graužtis, o mažos – tai tik gyvenimo spalvos, nuotykiai. Niekada taip nebuvo, kad nieko nedaryčiau, neįsivaizduoju tokio gyvenimo. Yra buvę momentų, kai leidau laiką prie gražaus vandenyno, bet po trijų savaičių nebedžiugino nei vanduo, nei saulėlydžiai, nei vaikščiojimai nuostabia pakrante, nes žmogaus prigimtis nėra sėdėti ir žiūrėti, galiausiai tai tampa rutina, nuoboduliu ir beprasmiškumu. Jau geriau tada daryti tai, ką reikia, pavyzdžiui, savanoriauti hospise, pasiimti vaiką iš vaikų namų ar šunį iš prieglaudos - bus daugiau laimės ir prasmės.      

Tasai pats Seneka savo laiškuose cituoja Hekatoną: „Klausi manęs, ką aš pasiekiau? Susidraugavau su savimi“. Kaip manai, kiek svarbu žmogui būti santarvėje su savimi?

Draugystė su savimi, savęs pažinimas ir priėmimas tokio, koks esi, yra  žmogaus psichologinio komforto pagrindų pagrindas. Jaunystėje sunku tą pasiekti, nes tam reikia įgyti gyvenimiškosios išminties, išbandyti save ir kitus įvairiose situacijose. Iš patirties galiu pasakyti - kol einate savęs link, klausykite tik tų, kurie vienoje ar kitoje gyvenimo srityje yra kažką reikšmingo pasiekę. Klaida klausyti išsiskyrusių žmonių, kurie patarinėja, kaip reikia gyventi šeimoje. Klaida klausyti nuomonės apie tai, kaip neteisingai dirbate, jei tai išsako tie, kurie mažai dirba, nedirba ar yra mažiau profesionalūs nei jūs. Klausydami tokių patarėjų, ilgai eisite savęs link. Todėl klausykite protingesnių, daugiau pasiekusių žmonių patarimų. Išsiugdykite kritinį mąstymą dėl visko, kas jums brukama, nes už to slypi ne jūsų tikslai.    

Sakoma, jog nėra maža, jei užtenka, ir niekada nėra daug, jei neužtenka. Kiek, tavo nuomone, žmogaus savijautai, sveikatai turi įtakos turtas? Šiandien pinigų, turto kultas (ypač tarp jaunimo) – irgi populiarumo viršūnėje!

Nenuvertinu pinigų, bet ir neišaukštinu. Tikiu savo knygos herojumi ir draugu Samueliu Tacu, garsiu Niujorko kineziterapeutu, milijonieriumi ir meno kolekcininku, kuris gydo pasaulio garsenybes. Jis sako, kad dauguma labai turtingų žmonių yra vieniši ir nelaimingi. Supratau viena - pinigų būtina uždirbti tiek, kad nejaustum skurdo, bet uždirbti milijonų tikrai nebūtina, nes tada atsiranda daug kitų problemų.

Sakoma, jog reikia rūpintis ne kad ilgai gyventum, o kad gyventum pakankamai. Kita vertus, anot man imponuojančio kūrėjo Senekos, niekas nėra toks senas, kad nedrįstų tikėtis dar vienos dienos. O viena diena – tai gyvenimo žingsnis... Kaip „ilgini“ gyvenimą?

Niekas nežino, ar realiai mes galime prailginti savo gyvenimą. Net kasdien nueinami privalomi žingsniai, manau, to visgi negarantuoja, nes mačiau pakankamai žmonių, kurie valgė bet ką, gėrė, rūkė, buvo stori per liemenį ir kitas vietas, bet gyveno ilgai ir gal net laimingiau už tuos, kurie nuolat save ribojo, kankino dietomis, daug vaikščiojo, bėgiojo... Matyt, yra dar kažkas, nuo ko priklauso, kiek ilgai gyvensime. Be to, nepamirškime, kad ilgaamžiškumas lemia kitas, mažai nuo mūsų gyvenimo būdo priklausančias ligas - Alzheimerį, senatvinę demensiją, delyrą, kai kurias vėžio formas. Ne kartą ir ne du labai seni žmonės man yra sakę – nebenoriu gyventi, nebeįdomu, bet jie nieko negalėjo pakeisti. Ir šiuo atveju tiesa, matyt, slypi kažkur per vidurį tarp paranojiško sveikatinimosi ir nusikalstamo sveikatos apleidimo...      

 

Kalbėjosi Virginija Grigaliūnienė

Nuotraukos - iš I. Liutkevičienės asmeninio albumo

 




Virselis_1934_m._I.jpg


IŠ PRAEITIES...
PRIEŠ 86 METUS

PETRAS PŪKELIS
,,IERARCHIJA"


Tarp kolegų pasidairius,
yra giminės įvairios,
Nors, kas skaito tik gazietą,
gal būt, to nepastebėtų.

Yra giminė - vyriausių,
Jie tarp raštų įsirausę,
Nors minkštoką turi kėdę.
bet labai nesaugiai sėdi.

Jei su plunksna ką nors daro,
tai parašo žodį svarų,
O jeigu parašo nieką,
tai nelaiko tai per grieką.

Paskiau eina sekretoriai,
žmonės nelabai padorūs.
Šitie žmonės visą laiką
tik ką nors nubraukti taiko.

Ir didžiausią nuo jų kančią
tai reporteriai iškenčia.
Nubraukė eilutę, kitą,
ot ir nėra poros litų...


(1934 metai. Iš pirmojo Lietuvos žurnalistų sąjungos metraščio)

KLAUSIMĖLIS

Ką Jūs vadinate žurnalistu?

Dirbančius redakcijoje
Bendradarbiaujančius su spauda, RTV
Pagal sutartį teikiančius medžiagą, viešosios informacijos rengėjams
Priklausančius žurnalistų profesinei sąjungai
Daugiau informacijos

Radai klaidą?
Rašyk (el.p. lzs.kaunas@gmail.com)