O JEIGU NE ŽURNALISTIKA?.. LŽS Kauno apskrities skyriaus valdybos narė Birutė MAČIENĖ

Žurnalistikos, kaip profesijos, mano gyvenimo planuose tikrai nebuvo… maždaug iki tol, kol atsitiktinai likimas nesuvedė su puikia moterimi, žurnaliste, Liuda Šimonėlyte (amžiną jai atilsį).

Tai nutiko (tiek jau to, vis tiek niekam ne paslaptis, kad žurnalistikoje aš jau esu seniai ir dar turiu azarto šioje terpėje jaunimui patalkininkauti) apie 1970 – uosius. Tuo metu dirbau dozuotoja (sandėlininke, krovėja ir pan.) Duonos kepimo kombinate. Ir dainavau „Aitvarų“ bigbyto grupėje (buvau pirma jos solistė). Kombinate turėjau atidirbti pagal paskyrimą 3 metus, baigusi Kauno maisto pramonės (ne kulinarinį!) technikumą. Į jį įstojau prikalbinta draugės, kuriai sunkiai sekėsi mokslai vidurinėje. Žodžiu, ji man sako: „Einam abi į tą technikumą. Ten labai gera specialybė yra – duonos ir konditerijos technologija. Žinai, kokių skanumynų paskui galėsim valgyti kiek tik norėsim“. Tai ir nuėjom. Laikėm egzaminus, – mane priėmė, jai nepasisekė. Ji grįžo į vidurinę.

Birutė Mačienė, žurnalistikai skyrusi jau per 50 metų!

O ankstyvoje, kaip madinga sakyti, vaikystėje aš svajojau būti pianiste. Tad dar 7 – erių neturėdama tapau Kauno specialiosios muzikos mokyklos (dabar – J. Naujalio gimnazija) pirmoke. Prieš tai mama vedžiojo mane į Profsąjungų rūmus, kur „Gintaro“ chore abu su tėčiu dainavo, į baleto studiją (ai, mergaitės kojos keltis – per žema, baletui ji netinka), nuo penkerių – į vaikų vokalinį ansamblį. Čia visai neblogai sekėsi, – ir Dainų slėnyje soliste pabuvau, ir Kauno radiofone dainavau. Tik tuomet jau buvau augesnė.

Būdama šešerių, kai per stojamuosius egzaminus (šiandien tikriausiai jie vadinami testais) toje muzikos mokykloje mokytoja pamatavo ištiestus mano plaštakos pirštus ir pareiškė, kad „oktavos ji neapims“ (ir dabar jos neapimu, pirštai – per trumpi), mane priėmė tik į smuiko klasę. Užtat per muzikinės klausos patikrinimą gavau aukščiausią įvertinimą – 150 balų. Priėmė. O kadangi buvau iš nepasiturinčios šeimos, man patikėjo valdišką smuiką, kuriuo turėdavau kasdien po pamokų bent porą valandų groti namie. Bet negrodavau, o siausdama gatvėje su kaimynų vaikais apdairiai žiūrėdavau, ar nesimato iš darbo grįžtančių tėvų. Tuomet maudavau namo ir stverdavau smuiką.

Tik kartą nepasisekė  –  nemačiau, kad per skubą gaidas „aukštyn kojomis“ pasidėjau. Tad mylimas tėtis (vėliau jį ir mano, ir brolio vaikai dievino kaip nuostabiausią senelį), tą „neatitikimą“ pamatęs, man paliepė: „nešk taburetę“. Nujaučiau, kad kokią dieną gali taip nutikti, tai bent kelias treningo kelnes buvau apdairiai iš anksto apsimovusi. Žodžiu, priguliau ant tos taburetės, savuoju „dugnu“ į viršų ir gavau per jį keletą kirčių diržu. Tais laikais apie vaiko teises nieko nebuvome girdėję, tad mano bliovimas kaimynams jokio įspūdžio nesukėlė. Jie savo vaikus irgi gan dažnai lupdavo. Matyt, pagal posakį „už vieną muštą – dešimt nemuštų“.

Na, po šito tai audžiau svajones, kaip to smuiko visai atsikratyti. Iš mokyklos jį nešdamasi eidavau gatvės pakraščiais, kad kokia pravažiuojanti mašina futliarą užkabintų ir tą valdišką nekenčiamą instrumentą sunaikintų. Kartą snieguotu, menkai valytu plentu (šalia Žaliakalnio žydų kapinių) eidama, buvau įversta į šalikelės pusnį – lėtai važiavęs sunkvežimis kažkaip kliudė mano palto nugaroj prisiūtą platų diržą. Bet smuikas liko nepaliestas. O vieną vakarą, kaip tik specialybės egzamino išvakarėse, kaimynai leido pasižiūrėti televizorių. Rodė „Aną Kareniną“. Įdomus man buvo tik filmo finalas. Todėl kitą dieną smuiko mokytojas skambino telefonu į darbą mano mamai ir iškvietė ją į mokyklą. Nes aš atsisakiau groti ir dar paaiškinau: „Jeigu kas nors mane vers, eisiu su tuo smuiku po traukiniu“.

Buvau tada trečiokė. Mamai buvo patarta metams mane leisti į paprastą mokyklą, nes esu gabi muzikai, ir mano kojos „dar tikrai ateityje lakstys tais koridoriais, kur muzika skamba“. Iš mokytojo Satkevičiaus (gaila, jo vardo net nežinojau) lūpų tie žodžiai tiesiai nuskriejo Dievui į ausį. Aš tikrai vėliau laksčiau „tais koridoriais“ pastate Gedimino gatvėje. Nes jame įsikūrė iš Savanorių prospekto pradžios atkeltas Maisto pramonės technikumas, o Muzikos mokykla perkelta į Senamiestį. Technikume, kurio estradiniame ansamblyje dainavau, DKT grupėje mūsų buvo 36 panelės. Padykusios, tai tikrai, kartą viena net langą iškūlė, o kita per praktiką sugebėjo (būna ir taip!) dėstytojos šeimą išskirti ir susituokti su „atlaisvintu“ vyru. Tai todėl vėliau technikume niekas nepageidavo, kad mūsų grupė kokius absolventų susitikimus rengtų. Žodžiu, buvome „negeros“.

Tiesa, toje kepykloje, kur gavusi technologo diplomą dirbau, buvo kepami ne tik batonai ar bandelės, bet ir šakočiai. Tikri, ne tokie, kaip dabar, pageltoninti ciberžole. Į kiekvieną tešlą tekdavo įmušti po 60 kiaušinių ir įmaišyti po 2 kg sviesto. Žinoma, ir cukraus atitinkamai. Dabar gerą pinigą kepėjai gauna ir už „patobulintą“ gaminį, tai tešlas „palengvintas“ maišo, tik kažin, ar sveikesnes? Ir volą, ant kurio sluoksniais lipdomi, skystą tešlą varvinant, šakočio „ragiukai“, tuomet sukdavome rankomis. Po keletą valandų. Bet atvirai pasakius, man gan greitai apkarto visi tie konditerijos saldumai ir norėjosi iš kombinato „priklausomybės“ kuo greičiau ištrūkti. Pasisekė, kai buvau pakviesta pavaduoti „Trijų mergelių“ kavinės solistę Janiną Miščiukaitę, kuri perėjo į ką tik atidarytą Laisvės alėjoje „Orbitą“. „Mergelių“ direktorė Felicija Galkienė (oi, kokia griežta ir reikli ji buvo) surašė pažymą, kad aš pas ją dirbsiu konditere. Tai su ta pažyma pasikeičiau ministerijoje paskyrimo vietą.

O kol dar dirbau kepykloje, kaip jauniausia jos technologė buvau įtraukta į „delegaciją“, vykusią į giminingą Kaunui Estijos miestą Tartu. Socialistinio lenktyniavimo rezultatų aptarimui. Atmetus visus privalomus ideologinius ir kitokius „lia-lia-lia“, visai smagi išvyka buvo. Su mumis kartu vyko ir žurnalistė iš „Vakarinių naujienų“ Kauno skyriaus, vedėjo pavaduotoja Liuda Šimonėlytė. Jai tai buvo proga aplankyti armijoje Tartu mieste tarnavusį sūnų. Viešbutyje su Liuda gyvenome viename kambaryje  –  susipažinome, susidraugavome. Ir ta pažintis pakeitė tolesnį mano gyvenimo kelią.

Kai vėl su ja susitikome, jau dirbau „Trijose mergelėse“. Liuda ir paklausė: „Ar nenorėtum ką nors laikraščiui parašyti, juk dienomis esi laisva, dainavimas – tik vakarais?“ Iš pradžių atsikalbinėjau, aiškinau, jog mano svajonė – būti estrados dainininke. Ir jeigu kas tai iš manęs atimtų, mane labai nubaustų. „Apie rašymą nieko neišmanau, nemoku, net mokyklos sienlaikraščiui niekada nesu rašiusi. Gal tik ketvirtoje klasėje keletą eilėraščių esu sukūrusi…“

O Liuda atkakliai įkalbinėjo: „Sakei, bus kavinėje valgių paroda, tai apie ją pirmiausiai parašyk“. Sutikau, kažką parašiau, bet nors po tuo straipsneliu laikraštyje ir buvo mano pavardė, sakiniai nebuvo mano  –  mano vyresniosios draugės, žurnalistės L. Šimonėlytės patobulinti. Vėliau gavau redakcijos užduotį parašyti apie skrybėlių gamintoją, dirbusią „Mados“ atelje. Antrame išspausdintame tekste jau radau kažką ir savo. (Paskui, po keliolikos metų, kai vėžiu susirgo mano artima draugė, dirbusi Centro poliklinikos rentgeno kabinete sesele, kartais pavadindavau ją užsukti į „Madą“ skrybėlių matuotis. Nuotaikos pataisymui. Kvatodavomės, vaipydavomės, keisdamos galvos apdangalus prieš veidrodį, o pažįstama, pirmoji manosios žurnalistikos herojė, žvelgdama į mus, liūdnai šypsojosi).

P. s. dainavimą iš savęs „atėmiau“ pati, 1972-aisiais, po liepos, kai su „Aitvarais“ lankėmės Bialystoke (dabar – Baltstogė), Lenkijoje. Nuo gegužės jau nebedainavau ir „Trijose mergelėse“, nes buvau priimta dirbti į „Vakarines naujienas“. Bet kartą redakcijoje leidau sau ta tema pajuokauti. Ir po vieno gamybinio Vilniuje tuometiniam laikraščio vyriausiajam redaktoriui Česlovui Juršėnui pasakiau: „jei mažai mokėsite, grįšiu į kavinę dainuoti, ir tada jums bus dėl to gėda“. O jis atsakė: „Kokia čia gėda? Tu tik dainuok, užsakysi mums stalelį, – atvažiuosime pasiklausyti“.

Studijuoti žurnalistikos mokslus Vilniaus universitete neakivaizdiniu būdu (jis, beje, buvo daugiau „akivaizdinis“ nei dabar nuotolinės studijos) baigiau ir diplomą gavau 1980-aisiais…

 

 

Panašūs straipsniai