Žurnalistika mano gyvenime atsirado atsitiktinai. Mokyklos laikais papildomai mokiausi anglų kalbos – tėvai mane ruošė anglų kalbos studijoms. Bet aš visą laiką pavydžiai žvilgčiojau į tėtį, kuris dirbo sodininku ir kaifavo dirbdamas. Nenorėjau būti sodininke – norėjau, kad ir man darbas kada nors teiktų panašų malonumą. Nebuvau auklėjama tradiciniu „mergina-moteris-žmona-mama“ modeliu, todėl žinojau – dirbti teks. Bet ką dirbti, buvo neaišku.
Vaida (kairėje) su kolege Šarūne Kutinskaite – Būdaviene „Kauno dienos“ redakcijoje prieš „fotosesiją“.
Ilgainiui pavargau nuolatos vartyti žodyną ir mokytis naujų anglų kalbos žodžių (tais laikais mokytis anglų kalbos gyvai buvo labai mažai galimybių). Dabar kartais pamąstau, kad būčiau galėjusi tapti anglų kalbos mokytoja arba vertėja (abu variantai ir dabar man skamba neblogai). Tačiau nusprendžiau stoti ne į anglų kalbą, o, radusi tokią specialybę Vytauto Didžiojo universitete (VDU), – lyginamąją literatūrą. Neįsivaizdavau, ką reikės veikti ją baigus, bet supratau, kad kurį laiką galėsiu ramiai sau skaityti knygas. Tačiau atsitiko keistas dalykas – dėl dokumentus priėmusios sekretorės klaidos (tai vyko tais prieštvaniniais nekompiuterizuotais laikais) įstojau į lituanistiką. Ir visus keturis bakalauro studijų metus likau nuoširdžiai nustebusi, ką aš toje lituanistikoje veikiu. Taisyti kitų daromų klaidų nenorėjau – man atrodė, geriau jau klaidas daryti ir iš jų mokytis pačiai. Todėl žurnalistika mano gyvenime atsirado kaip pabėgimas nuo kažko kito. Greitai supratau, kad šis pabėgimas gali būti pagrindinis pasirinkimas.
Pirmi žurnalistiniai bandymai prasidėjo VDU leidžiamame laikraštyje, paskui – studentų laikraštyje „Savas“. Kartą su ekskursija apsilankiau LTV Kauno redakcijoje, buvusioje, galima sakyti, VDU Centrinių rūmų kieme. Ten pasilikau. Kurį laiką ten tiesiog tryniausi – mokiausi iš vyresnių kolegų. Paskui sekė žurnalistikos ir viešosios komunikacijos magistrantūros studijos VDU.
Į televiziją atėjau tikėdamasi, kad galėčiau dirbti TV operatore. Bet jau pirmojo vizito metu mano optimizmas išblėso: tuometinis „Panoramos“ operatorius Česlovas Jankauskas davė pakilnoti seniausią ir sunkiausią filmavimo kamerą, vadintą medine (remontuojant jai buvo pritvirtinta medinė detalė), ir supratau, kad su tokia kamera aš nepabėgiosiu.
Labai džiaugiuosi, kad kas kažkiek metų vis pavyksta pakeisti žurnalisto specializaciją – tuo pačiu tarsi kažkiek pakeisti ir darbą. Kai dirbau LTV Kauno programų direkcijoje ir Kauno televizijoje (kuriai vadovavo dabar jau a.a. Petras Garnys), teko gilintis į socialines, švietimo temas. Du metus dirbau Lietuvos radijo korespondente Kaune – teko pasakoti apie viską. Išbandžiau ir darbą viešosios komunikacijos srityje. Deja, nesijaučiau ten savo vietoje – grįžau į žurnalistiką.
„Kauno dienoje“ trejus metus rašiau apie kultūrą, vėliau – apie Kauno rajoną. Pastaruosius trejus metus rašau apie sveikatą. Labai džiaugiuosi, jei pavyksta padėti žmonėms rasti teisybę, jei pavyksta pasiekti, kad medikai, įvairios tarnybos labiau atkreiptų dėmesį į jų problemas.
Užaugau netoli tuometinės Lietuvos žemės ūkio akademijos. Ilgą laiką mane tiesiog purtė nuo žemės ūkio temų – greičiausiai, ta reakcija atėjo iš vaikystės, kai mūsų šeima tiesiog gyveno žemės ūkyje. Bet kartą, kai motinystės atostogų metu rengiau reportažus Laimos Pilipavičienės TV laidai „Kaimo akademija“, man gerąja prasme „nuvažiavo stogas“ – kai vienas ūkininkas pasakė: „Ši arimo technologija – tai klasika, o ši – tai Guggenheimas“. Ir nors iki tol žinojau, kad Lietuvos ūkininkai nevaikšto mėšlinais batais, tą kartą pagalvojau: oho!
Džiaugiuosi, kad vis dar neperdegiau (kaip kad atsitinka kai kuriems žurnalistams ir jie tiesiog nebegali dirbti šio darbo). Kartais susimąstau: kuo dar galėčiau būti? Suprantu, kad galėčiau dirbti ir visai kitokį darbą. Bet gal mano vieta būtent žurnalistikoje? Nes kokiame kitame darbe galėtum tiesiog bendrauti su įdomiais žmonėmis ir tau už tai būtų mokama? Galima pajuokauti – galbūt konsumatorės? Juokas juokais, o jei rimtai, kiekvienas žurnalistas žino, kad mūsų darbas – tai ne tik bendravimas. Tai – ir daug kitų rimtų reikalų.
Nuotraukos – iš Vaidos Milkovos asmeninio albumo.
