2022 m. lapkričio 30 d.

V. Putvinskio g. 48
44211 Kaunas
tel./faks (8-37 422 577)
lzs.kaunas@gmail.com
+370 698 17188

Iš dovanų knygos ,,Dar palūkėki pusamžio krize!

***

Braška kūnas, dreba keliai, krenta dantys - sveika senatve

***

Sendamas tik per skausmus dantis sukandęs gali ką nors nuveikti

***

Amžiaus viduryje naujų pojūčių sukelia tik nauji simptomai

***

Senatvė turi tris panašumus. Pirmas - sutrikusi atmintis. Hm... Kokie gi kiti du?

***

Kadaise buvau tokia neryžtinga... O dabar gailiuosi...

***

Sulaukus brandaus amžiaus neverta pernelyg nerimauti, kad protas nuslysta į šalį. Svarbu, kad jis grįžtų atgal.

***

Kai žvakutė kainuoja daugiau už gimtadienio tortą, metas atsisveikinti su jaunyste

***

Ir dabar turiu tai, ką turėjau prieš 20 metų, tik vaizdas nekoks

***

Pusamžis yra tada, kai amžių išduoda pusiaujas

***

Perkopus pusamžį žmona liepia įtraukti pilvą, ir jai nė motas, kad jau seniausiai jį įtraukei

***

Jeigu gyvenčiau iš naujo, daryčiau tas pačias klaidas, tik nebelaukčiau taip ilgai

***

Tik jauni miršta nesugedę

***

Kad ką bedaryčiau, viskas yra arba nepadoru, arba nelegalu, arba didina antsvorį

***

Kai tik suaugi ir pasisemi pakankamai žinių, supranti, kad esi per senas ir bejėgis

***

Esu tokio amžiaus, kai mano nugara šėlioja dažniau negu aš pati

***

Kai norisi atsistoti ir užleisti vietą moteriai, bet neprisiverti pajudėti - vadinasi, sensti

***

Dažniausias svorių kilnojimo pratimas sulauks pusamžio - pakilti iš krėslo

***

Rūkau cigarus dėl to, kad mano amžiaus žmogui baisu neturėti ko įsitverti

***

Pasilenkus užsirišti batraiščių ir po akimirkos svarstau: hmm, ką gi aš ruošiausi daryti?



Gelt_I.jpg

Dail. Algimantas Snarskis



Hey.lt - Nemokamas lankytojų skaitliukas

Kelionės. Trumpas atokvėpis Turkijoje. Nuotykiai prasidėjo vos palikus namus...


Dar vienas mano trumpas pabėgimas pasisemti jėgų prieš kimbant į darbus – trumpa kelionė į lietuvių taip mėgstamą Turkiją. Čia esu buvusi gal 20 kartų, ir galiu drąsiai tvirtinti, kad tai visais atžvilgiais geresnis pasirinkimas nei prabangioji Palanga – pradedant Turkijoje visada puikiais orais, šiltutėle ir vis dar neužteršta jūra, o baigiant palyginti neilgu skrydžiu, skaniu, nors ir specifiniu, maistu, gaiviais kokteiliukais ir, žinoma, begaliniu turkų paslaugumu.

Keliavau į Turkiją su kelionių organizatoriumi CORAL TRAVEL – nuoširdus ačiū jo atstovei Erikai Intaitei, kuri visiems keliautojams – be galo rūpestinga, atidi ir dėmesinga, sugebanti akimirksniu išspręsti visus pasitaikiusius nesusipratimus... Taip pat esu dėkinga ir šio kelionių organizatoriaus atstovei Lietuvoje Jelenai Pesinai, kuri padėjo pasirinkti viešbutį, puikiai atitinkantį kainos ir kokybės santykį.

Nuotykiai prasideda!

Ši trumpa mano išvyka, kaip jau akcentavau pavadinime, nuotykiais prasidėjo vos iškėlus koją iš namų. Kadangi lėktuvo skrydis – 4 valandą ryto, iš Kauno išvykau apie pusę pirmos nakties. Ir štai autostradoje kažkur tarp Kaišiadorių ir Elektrėnų išvydau manęs link artėjantį automobilį! Taip taip, tasai automobilis (laimė, su šviesomis) artėjo ta pačia eismo juosta, kuria į Vilnių važiavau aš! Tik atsitiktinumo dėka jam kelią pastojo mane pralenkusi (matyt, kažkas buvo spėjęs ją iškviesti) policija ir kone prieš mano nosį nukreipė į šalikelę! Panašu, kad to automobilio vairuotojas buvo arba neblaivus, arba pasiklydęs, arba koks potencialus savižudis, nusprendęs piktą pokštą iškrėsti ir kažkam kitam... Viskas baigėsi laimingai, tačiau tai buvo pirmas kartas gyvenime, kai gerokai išsigandau, ir tai tik patvirtino faktą, kad gali būti pats atsakingiausias kelių eismo dalyvis, bet kelyje gali sulaukti ne visada malonių netikėtumų.

Dar ko šiek tiek baiminausi, išsiruošusi į Turkiją – ar neteks valandų valandas sėdėti oro uoste dėl vėluojančių skrydžių. Juk Europoje tomis dienomis vyko turbūt patys gausiausi šios srities darbuotojų streikai, buvo pabrėžiama, kad trūksta aptarnaujančio personalo, lėktuvai vėlavo ne valandomis, o kone dienomis! Netikėtumas, tik šįkart labai malonus – TURKISH AIRLINES kompanijos lėktuvas pakilo net puse valandos anksčiau nei buvo numatyta pagal grafiką! To gyvenime (keliauju apie 30 metų, skristi tenka po keliskart per metus) irgi dar nebuvo pasitaikę – būdavę tik vėlavimų...

Pasyvus poilsis – ne kiekvienam

Kadangi Turkijoje lankiausi daug kartų, esu apvažiavusi kone visą šalį. Tad šįkart pasirinkau pasyvų poilsį. Tiesa, planavau vieną neilgą ekskursiją, bet – vėl netikėtumas – viešbučio foje buvo kažkas papilta, eidama slystelėjau, ir šiek tiek susitraumavau koją. Taigi ekskursiją į Žaliąjį konjoną (iš kitos pusės, nes ten kartą jau esu buvusi) atidėjau kitai kelionei. Kaip tikino tame pačiame viešbutyje apsistoję ir daug pakeliauti spėję kiti lietuviai, labai verta į tokias ekskursijas vykti ne tik su CORAL TRAVEL, bet ir su Vyteniu Jurgelevičiumi (pasirodo, šis jaunas vyrukas gyvena Alanijoje ir jau kurį laiką tautiečiams organizuoja ekskursijas po Turkijos Rivjerą). 

Štai kelios Vytenio užfiksuotos akimirkos, kaip šauniai jo organizuojamose ekskursijose leidžia laiką mūsų tautiečiai:

Moda Show pasiūlymas? Gal geriau nerizikuokite...

Vos apsistojus viešbutyje pristojo įkyri rusė, kuri tiesiog maldavo susipažinti su odos, kailių ir tekstilės fabriko gaminama „aukščiausios kokybės“ produkcija. Esą fabriko transportu turistai iš viešbučio nuvežami, pasidairo, nori – perka, nenori – neperka, ir saugiai pristatomi atgal į viešbutį. Ji įbruko lankstinuką, kuriame didelėmis raidėmis rusiškai parašyta: „Kainos jus nustebins!“. Tiesą sakant, nereikėjo man nei odos dirbinių, nei kailinių, bet kad jau taip maloniai kviečia... Juolab, kad negali ištisai gulėti prie jūros, ypač pirmosiomis dienomis, tegul ir apsidangstęs – saulė kepina negailestingai. Ok, važiuojam! O gal ką ir išsirinksiu – pavyzdžiui, norėčiau juodo klasikinio modelio palto. Nuvežė į kažkur Alanijos pašonėje įsikūrusį prekybos centrą, buvau sutikta lyg prezidento žmona... Vienas puolė siūlyti arbatos, kitas – turkiškų saldumynų... Nereikia man nei to, nei ano. Išsakau savo pageidavimą – juodas klasikinis paltukas. Prinešė gal 20 vienetų, bet... ne juodų. Neturi juodų! Prekeiviai puolė įtikinėti, kad nereikia man juodo – vertėtų rinktis iš tų, kuriuos siūlo fabrikas. Na ne! Galiausiai vienas vyrukas atbėgo su plačia šypsena ir... juodu paltu rankose. Rado vieną sandėlyje! Tiesa, šitas paltas labiau priminė švarkelį: be pamušalo, be užsegimo... Užsivelku susiraukusi – dar ir rankovės per trumpos! Aiškinu, kad toks modelis netinka, o jie – savo: labai gražiai atrodo, ponia, kokia elegancija! Ką ką, bet tik ne mane įtikinėti, kas tinka ar netinka – matau pati. Galų gale jie pasisiūlė rankoves čia pat pailginti, jei netinka be užsegimo - prisiūti knopkes. Ir net neklausti kelissyk pakartojo, už kokią kainą („only for you“) šitą elegantišką paltą – švarkelį man parduotų. Ogi „tik“ už 720 eurų! Tikra tiesa – kainos nustebino!.. Neišlaikau nenusikvatojusi – ačiū, nereikia, nesiruošiu pirkti to, kas man netinka, juolab už pakankamai didelius pinigus, ir pasukau išėjimo link. Čia pripuolė fabriko darbuotojos, kurios „reguliuoja logistiką“: kad jau neįsigijau jokio drabužio, gal ką tinkamo rasiu kitame jų fabrike – ar saldumynų, ar tekstilės, ar juvelyrinių dirbinių. Ačiū, nieko nereikia, vežkite, kaip sutarta, atgal į viešbutį. Ach taip? Akyse išskaičiau jų nusivylimą, ir visiškai nenustebau išgirdusi, kad transporto dabar nėra, reikės palaukti. Kiek – neaišku. Gal 10 minučių, gal ilgiau... Kantriai laukiu 15 minučių ir vėl tikslinuosi, kada nuveš į viešbutį. Mergina, kuri sutikdama mane plačiai šypsojosi, dabar jau na, tokia, išsiviepusi... Rūpinasi kitais, bet ne manimi. Aš sėdžiu ir laukiu. O kai trečią kartą pasiteiravusi išgirdau, kad mane į viešbutį parveš, bet neaišku kada, spjoviau į pažadus, sėdau gatvėje į taksi ir sugrįžau į Konaklį... Su taksi vairuotoju pasikalbėjau įvairiausiomis temomis, sužinojau įdomių dalykų apie Turkiją, ir mintyse pasidžiaugiau, kad ši mano išvyka į prekybos centrą baigėsi būtent taip! Man tai - savotiška pramoga, o turkai, mačiau, labai susierzino. Matyt, jiems taip nebūna, kad atvežtas pirkėjas išvažiuotų tuščiomis.

Turkai užjaučia ukrainiečius, bet prekyba – labai svarbu

Mano minėtasis taksi vairuotojas buvo atviras – turkai labai gaili ruskių puolamų ukrainiečių, bet... reikia suprasti, kad Turkija be turistų iš rusijos prarastų laaaabai daug... Ogi dabar ir taip jau ruskių srautai čia ženkliai sumenkę. Ir visai ne dėl to, kad būtų draudžiama atvykti – kelionės pabrango, ne visi turi pinigų... Beje, jei ankstesniais kartais rusai viešbučiuose elgdavosi labai drąsiai ir iššaukiančiai, šįkart pasirodė, kad jie šiek tiek prikirpę sparnus. Ir tylesni, ir mandagesni. Ruskių mada – užsiimti paplūdimyje gultus – buvo pakoreguota pačių viešbučio darbuotojų: valanda praėjo, niekas neatėjo, - rankšluosčiai paimami, vieta užleidžiama kitiems poilsiautojams. Anksčiau buvo nesunku nuspėti, kad ruskės tokiu atveju pakeltų skandalą, o dabar - ateina, apsidairo ir, pasiėmusios šalia ant stalelio patiestus savo rankšluosčius, tyliai nueina... Taigi, rusų yra, bet tikrai ne tiek, kiek jų būdavo anksčiau.

Turkai gaili ukrainiečių, bet kartu apgailestauja, kad, prasidėjus karui su rusija ir tebesitęsiant pabėgėlių srautams, Turkijoje labai išaugo būstų paklausa ir, žinoma, smarkiai sukilo nekilnojamojo turto kainos. Esą daug ukrainiečių turi pinigų, perkasi čia butus ar namus, o vietiniams iš to – nieko gero, infliacija auga toliau... Tikra tiesa – maisto produktų kainos tiek parduotuvėse, tiek turguje – ne ką mažesnės nei Lietuvoje. Pavyzdžiui, šviežių gražių bulvių kilogramas turguje – mūsų pinigais apie 50 eurocentų, pomidorų kilogramas – apie eurą; citrinų kilogramas – apie 1,20 euro; braškės ar trešnės – apie 2 eurus; tik arbūzai pigiau grybo – jų kilogramas teįvertintas 10 eurocentų. Tiesa, labai gali būti, kad tokios kainos galioja tik turistams – vietiniai pagal seną susitarimą moka kitaip...

Na, o gatvės prekeiviai irgi nebe tokie, kokie būdavo prieš 10 ar 15 metų: neįkyrūs, draugiški, malonūs. Anksčiau, būdavo, pasideri su prekybininku, numuši kainą kone perpus, ir jei dar apsigalvosi, nepirksi – vos ne su keiksmais palydės. Dabar – prašau, suneš keliasdešimt modelių džinsų ar suknelių, rinkis, o jei ir nieko tinkamo sau nerasi, - jokio piktumo, jokių neigiamų emocijų!

Štai Konaklio miestelyje sportine apranga ir kitais drabužiais prekiaujantis jaunas turkas nė kiek nesupyko, kai kone valandą rinkausi sporto klubui tinkamą kostiumą... Kad jau toks malonus, kitądien eidama pro šalį jį pakalbinau. Jon – 25 metų, prekiauja čia su vyresniu giminaičiu; gyvena Šiaurės Turkijoje, už 1000 kilometrų nuo Konaklio; atvyksta ankstyvą pavasarį, Konaklyje išsinuomoja apartamentus, ir praleidžia čia visą vasarą. Kai turistų sezonas baigiasi, grįžta namo ir džiaugiasi atostogomis. Jų metu dažniausiai keliauja, apkeliavęs daug Azijos šalių...

Jon - vienas iš daugybės turkų prekybininkų, kurie pasiruošę išpildyti visus turistų norus

 

Jon, kaip ir kiti kalbinti prekeiviai, išdavė viešą paslaptį – pirmajam dienos pirkėjui pasiruošęs taikyti didžiausią nuolaidą, nes čia tikima, kad jei pirmas pirkėjas ką nors įsigis, tos dienos prekyba eisis kaip iš pypkės!

Keliavimo miesto autobusu ypatumai

Turkijoje, Alanijos regione (o turbūt ir visur kitur) puikiai išvystytas visuomeninio transporto tinklas. Miesto autobusai čia kursuoja gana dažnai, todėl paprastai nebūna perpildyti. Visi autobusai - su kondicionieriais; nors ne pirmos jaunystės, bet pakankamai tvarkingi: 50 maršruto autobusu, kuriuo vykau iš Konaklio miestelio į Alaniją (12 km atstumas), grindys buvo išklotos linoleumu, šis vietomis dekoruotas kilimine danga... Čia įdomu tai, kad keleivis už kelionę susimoka ne įlipęs, o išlipdamas. Kaina į vieną pusę – 13 Turkijos lirų arba 1 doleris ar euras (tuo laiku banko keitykloje už 1 eurą mokėjo 17,7 Turkijos lirų). Nuvykus į Alaniją visuomeniniu transportu, galima pačiam planuoti Alanijos apžvalgą: aplankiau Archeologijos muziejų, ne pirmą kartą keltukais užsikėliau į Alanijos pilį, pasigrožėjau nuostabia panorama, pasilepinau Kleopatros paplūdimyje, pasivaikščiojau tiek centrinėmis, tiek atokesnėmis Alanijos gatvelėmis... Gražus miestas ta Alanija.

Kalvoto Alanijos miesto šalutinė gatvelė:

Viešbutis, kuriame apsistojau - puikus pasirinkimas keliautojui

Namo – irgi su nuotykiais!

Ši mano kelionė - išties išskirtinė. Nes visą laiką lydėjo keisti nuotykiai. Grįžti į Vilniaus oro uostą turėjau rugpjūčio 4-osios, ketvirtadienio naktį, apie 2.30 val. O kaip tik šią naktį – perskaičiau internete – dėl kažkokių remonto darbų iki ryto uždarė eismą Vilniaus – Kauno autostradoje, ties Vieviu. Nuovargis akivaizdus, nes aš ne iš tų, kurie lėktuve išsimiega, o nori nenori teko sukti į aplinkkelį ir, užuot kuo greičiau pasiekus namus ir kritus į lovą, pailginti kelią nežinomais Elektrėnų savivaldybės šunkeliais… Laimė, namus pasiekiau laimingai. Ir turbūt pirmą kartą kelionė nespėjo prailgti… Puikus buvo poilsis, kurį netrukus vėl norėsis pakartoti...

 

Virginija Grigaliūnienė, LŽS Kauno apskrities skyriaus valdybos narė, www.kaunozurnalistai.lt redaktorė

 

Virginijos Grigaliūnienės ir Vytenio Jurgelevičiaus nuotraukos

Kitame straipsnelyje papasakosiu, ką apie rusijos aktualijas ir pradėtą karą su Ukraina pavyko pasikalbėti su trimis rusėmis, atvykusiomis atostogų į Turkijos Konaklio viešbutį iš tolimosios Kamčiatkos.

 




Virselis_1934_m._I.jpg


IŠ PRAEITIES...
PRIEŠ 86 METUS

PETRAS PŪKELIS
,,IERARCHIJA"


Tarp kolegų pasidairius,
yra giminės įvairios,
Nors, kas skaito tik gazietą,
gal būt, to nepastebėtų.

Yra giminė - vyriausių,
Jie tarp raštų įsirausę,
Nors minkštoką turi kėdę.
bet labai nesaugiai sėdi.

Jei su plunksna ką nors daro,
tai parašo žodį svarų,
O jeigu parašo nieką,
tai nelaiko tai per grieką.

Paskiau eina sekretoriai,
žmonės nelabai padorūs.
Šitie žmonės visą laiką
tik ką nors nubraukti taiko.

Ir didžiausią nuo jų kančią
tai reporteriai iškenčia.
Nubraukė eilutę, kitą,
ot ir nėra poros litų...


(1934 metai. Iš pirmojo Lietuvos žurnalistų sąjungos metraščio)

KLAUSIMĖLIS


Warning: include(/usr/home/fs/www/templates/zurnalistai/modules/apklausa.php): failed to open stream: No such file or directory in /home/fs/www/templates/zurnalistai/modules/shonas.php on line 15

Warning: include(): Failed opening '/usr/home/fs/www/templates/zurnalistai/modules/apklausa.php' for inclusion (include_path='.:/usr/share/pear:/usr/share/php') in /home/fs/www/templates/zurnalistai/modules/shonas.php on line 15

Radai klaidą?
Rašyk (el.p. lzs.kaunas@gmail.com)