Neįtikėtina. Meteorologai Kaune pranašavo lietų ir vėją, tačiau kai gegužės14-ąją, 14 val. „Vasaros olimpe“ prasidėjo šventė, skirta Lietuvių rašytojų ir žurnalistų sąjungos įkūrimo 100-mečiui, net saulė nušvito. Ir taip jau trisdešimt metų iš eilės, kai buvo atgaivinti prieškario laikų Spaudos baliai.
Dvidešimt antrą kartą žurnalistų namų kiemelis vėl aidėjo nuo dainų, kurias atliko Inga ir Ramūnas Difartai, buvo daug sveikinimų ir linkėjimų. Susirinko rekordinis „pokovidiniais metais“ svečių skaičius, ne tik kauniečiai plunksnos broliai ir sesės, bet ir Vilniaus bei Klaipėdos atstovai. Dalyvavo Lietuvos kultūros ministras Simonas Kairys ir viceministras Rimantas Mikaitis, vėl kartu su kauniečiais buvo mūsų mieste išrinktas Lietuvos seimo narys, Kultūros komiteto pirmininkas Vytautas Juozapaitis su žmona Egle, Kauno mero Visvaldo Matijošaičio sveikinimą, tortą su skaičiumi „100“ ir kitus šventinius suvenyrus žurnalistams perdavė savivaldybės ryšių su visuomene skyriaus vedėjas Arnoldas Bukelis.
Dosnus buvo Lietuvos aludarių gildijos prezidentas Saulius Galadauskas, šį kartą LAG V.Kudirkos premijos laureatei Virginijai Skučaitei skyrė dvigubai didesnę nei iki šiol premiją. Ir LŽS pirmininkas Dainius Radzevičius turėjo ką pasveikinti ir apdovanoti. Pirmojo Lietuvos radijo pranešėjo Petro Babicko 
vienuoliktosios premijos laureatu tapo Rytis Zemkauskas, kuris gautus pinigus perves į kovojančios Ukrainos fondą. Vieni kitus apdovanojo ir patys LŽS Kauno apskrities skyriaus nariai. Šventę įamžino videooperatorius Jonas Dirsė, todėl nereikia „aprašyti“ jubiliejinį balių, kuriame, kaip ir kasmet, nebuvo frakuotų ponų ir ponių su prabangiomis suknelėmis. Viskas vyko kasdieniškai paprastai, bet nuoširdžiai. Dėkui restorano Putvinskio 48 direktorei Nomedai Vilpišauskienei ir jos kolektyvui už skaniais patiekalais padengtus stalus, o bravarui Volfas Engelmanas – už gėrimus. Ačiū visiems, kurie atėjo ir išėjo su gera nuotaika. Organizatoriai, tęsdami buvusiųjų kolegų, kurių atminimas pagerbtas tylos minute, pradėtas šventes vis dar tęsia, nors kuo toliau, tuo sunkiau. Tačiau sustoti neleidžia geroji mūsų protėvių dvasia. Ji nematoma, bet kas jeigu ne jie vis suteikia naujų dvasinių ir fizinių jėgų. Kai mes visi kartu – esame stiprūs, tai įrodo ir už mūsų laisvę kovojanti Ukraina, kuriai padeda ir Lietuva.
Jolantos Beniušytės (almanachas „Žurnalistika“) nuotraukos
