2022 m. gegužės 20 d.

V. Putvinskio g. 48
44211 Kaunas
tel./faks (8-37 422 577)
lzs.kaunas@gmail.com
+370 698 17188

Iš dovanų knygos ,,Dar palūkėki pusamžio krize!

***

Braška kūnas, dreba keliai, krenta dantys - sveika senatve

***

Sendamas tik per skausmus dantis sukandęs gali ką nors nuveikti

***

Amžiaus viduryje naujų pojūčių sukelia tik nauji simptomai

***

Senatvė turi tris panašumus. Pirmas - sutrikusi atmintis. Hm... Kokie gi kiti du?

***

Kadaise buvau tokia neryžtinga... O dabar gailiuosi...

***

Sulaukus brandaus amžiaus neverta pernelyg nerimauti, kad protas nuslysta į šalį. Svarbu, kad jis grįžtų atgal.

***

Kai žvakutė kainuoja daugiau už gimtadienio tortą, metas atsisveikinti su jaunyste

***

Ir dabar turiu tai, ką turėjau prieš 20 metų, tik vaizdas nekoks

***

Pusamžis yra tada, kai amžių išduoda pusiaujas

***

Perkopus pusamžį žmona liepia įtraukti pilvą, ir jai nė motas, kad jau seniausiai jį įtraukei

***

Jeigu gyvenčiau iš naujo, daryčiau tas pačias klaidas, tik nebelaukčiau taip ilgai

***

Tik jauni miršta nesugedę

***

Kad ką bedaryčiau, viskas yra arba nepadoru, arba nelegalu, arba didina antsvorį

***

Kai tik suaugi ir pasisemi pakankamai žinių, supranti, kad esi per senas ir bejėgis

***

Esu tokio amžiaus, kai mano nugara šėlioja dažniau negu aš pati

***

Kai norisi atsistoti ir užleisti vietą moteriai, bet neprisiverti pajudėti - vadinasi, sensti

***

Dažniausias svorių kilnojimo pratimas sulauks pusamžio - pakilti iš krėslo

***

Rūkau cigarus dėl to, kad mano amžiaus žmogui baisu neturėti ko įsitverti

***

Pasilenkus užsirišti batraiščių ir po akimirkos svarstau: hmm, ką gi aš ruošiausi daryti?



Gelt_I.jpg

Dail. Algimantas Snarskis



Hey.lt - Nemokamas lankytojų skaitliukas

Kai ligonė - be kaltės kalta, arba Ko išsigando chirurgė

Virginija Grigaliūnienė, LŽS Kauno skyriaus narė

Negaliu nepasidalinti šešiasdešimtmetės moters, beje, buvusios kolegės, istorija, kuri, neabejoju, daliai medikų labai nepatiks. Iškart pabrėžiu – jokiu būdu netvirtinu, kad „visi daktarai tokie“, bet, kaip sako liaudies išmintis, ir vienas šaukštas deguto medaus statinę pagadina... O jei dar tų deguto šaukštų ne vienas ir ne du...

Taigi Jolanta (taip ją pavadinkime) prieš kurį laiką nelauktai netikėtai susidūrė su rimtomis sveikatos problemomis. Kur daugiau kreipsis, jei ne į gydytoją. O iš jos pirmiausia sulaukė ne pagalbos ar užuojautos, o... priekaištų, kodėl susirgusi sunkia liga! Jolantai taip ir liko neaišku – nejau medikai nesupranta, kad tokie priekaištai sunkiam ligoniui tik dar labiau komplikuoja jo situaciją, prastina ir taip sudėtingą psichologinę būseną, vadinasi, kartu ir gydymo eigą!? Kita vertus, nejau gydytojai nežino, kaip tokiais atvejais nuo ligonio reikėtų apsisaugoti, kad tuo, kuo jis serga, neužsikrėstų?

Jolantos situacija

„Susidūriau su problema, kurios jau kelintą mėnesį negaliu išmesti iš galvos, - Jolanta buvo tiesi ir atvira. – Iki šiol galvoje kirba abejonės, ar tikrai visi gydytojai turi pakankamai žinių ir yra pasirengę psichologiškai, kai susiduria su užkrečiama liga sergančiu pacientu?“

Taip jau lėmė likimas, kad Jolanta savaitės laikotarpyje gavo du skaudžius smūgius: sužinojo užsikrėtusi hepatito C virusu ir, lyg to dar būtų maža, išgirdo turinti onkologinių bėdų, kurioms šalinti būtina skubi operacija.

Ačiūdie, operacijos ilgai laukti nereikėjo. Gydytoja – kaip Jolantai pasirodė pagal jos amžių - patyrusi chirurgė, maloni, rūpestinga medikė. Kai iki planuotos operacijos liko maždaug savaitė, Jolanta pasisakė chirurgei apie patvirtintą dar vieną diagnozę – hepatito C virusą. Ir... tą pačią minutę pasigailėjo savo atvirumo, nes gydytoja, anot Jolantos, sureagavo taip, lyg būtų pacientės asmenyje išvydusi didžiausią priešą! Medikė esą iškart pradėjo garsiai svarstyti, kad dabar tai jau neaišku, ką reikės daryti, kaip elgtis, nes ji pati labai bijanti tuo baisiuoju virusu užsikrėsti. Esą operuojant visko gali pasitaikyti! Chirurgė Jolantai atvirai kirto tokio atvejo per savo darbo patirtį neturėjusi, todėl tarsis su kolegomis, ką daryti. Laimė, operacijos neatšaukė.

Chirurgės priekaištai – be pabaigos

Atvykus į ligoninę operacijai, chirurgė Jolantai vėl priminė, kaip ji rizikuojanti savo sveikata, kaip „labai bijanti“. Neapsikentusi neaiškių priekaištų Jolanta atsargiai pasiteiravo, nejau anksčiau to nepasitaikę, juk chirurgė, kaip galima spręsti iš išvaizdos, turinti nemenką profesinį stažą. Gal, girdi, anksčiau operuoti pacientai tiesiog nepasisakę, kad nešioja vieną ar kitą virusą, o gal net ir patys nežinantys, serga dar kuo nors pavojingu, užkrečiamu, ar ne. Juk jei ir pačiai Jolantai operacija būtų buvusi paskirta anksčiau, ji nebūtų apie tą hepatitą C ir žinojusi, taigi ir gydytojos būtų neįspėjusi.

„Tai gal ir būt buvę geriau, jei nebūčiau žinojusi!“, – mestelėjo atgal sutrikusi gydytoja.

Jolantai beliko tik ausimis pakarpyti.

Jaunojo kolegos patarimai

Operacijos dieną chirurgė, eidama su Jolanta palatos link, sutiko kolegą, kuriam, dar spėjo parypauti, kokią ligonę tuoj operuosianti (Jolanta – čia pat, taigi viską girdėjo), ir – kad labai bijanti dėl savo sveikatos.

Kaip bebūtų keista, jaunasis kolega kur kas labiau patyrusią gydytoją ėmė guosti, tvirtindamas, kad nėra jokio pagrindo baimintis, esą dvejas pirštines prieš operaciją užsimausianti, ir nieko blogo nenutiks. Jis dar pridūrė, kad ligonis maža kuo gali sirgti – net ir ŽIV, bet juk dėl to jo negydyti ar operacijos atšaukti nevalia!

Jolantą tokie jauno daktariuko žodžiai, aišku, pamalonino, moteris nusiramino, nes, sulaukdama begalės priekaištų iš chirurgės, jau buvo apimta kaltės jausmo, kad susirgusi, ir, turbūt svarbiausia - kad išdrįsusi kreiptis medicininės pagalbos. Keistai tai skamba? Be abejo.

Paranojiška medikės baimė

Po operacijos chirurgė Jolantą toliau speitė į kampą – pasakė dabar dar labiau sunerimusi dėl galimo užsikrėtimo, nes pastebėjusi, kad abejos medicininės pirštinės operuojant buvusios pradurtos, po jomis radusi Jolantos kraujo!

Chirurgė ir vėliau, aplankiusi Jolantą palatoje ir pasiteiravusi apie savijautą, ne kartą ir ne du priminė su didžiausia baime laukianti dienos, kai po poros savaičių paaiškės tyrimų atsakymas, ar neužsikrėtusi nuo operuotos ligonės, tai yra Jolantos, tuo nelemtuoju hepatitu C. Daktarė Jolantai nuolat kartojo gyvenanti apimta baimės, kuri persidavusi net ir jos vaikams – šie dėl mamos sveikatos irgi labai sunerimę.

Palatos draugės taip pat atkreipė dėmesį, kad pas Jolantą vis užsukanti chirurgė ištisai  kalba apie josios ligą. O kartą, eidama į tvarstomąjį, Jolanta išgirdo, kaip ją operavusi gydytoja dėl to paties garsiai guodėsi ir savo kolegėms. Viena šių, išvydusi Jolantą, net sudrausmino tą chirurgę, prašydama nešiurpinti pacientės, ji juk nekalta, kad susirgusi. Bet situacija nesikeitė – chirurgė ir toliau atrodė apimta paranojiškos baimės.

„Į mane chirurgė žiūrėjo kaip į šėtono atsiųstą grėsmę jai, - baisėjosi Jolanta. - Taip aš jaučiausi visą savaitę, kol buvau gydoma ir jos prižiūrima, o juk sužinojus onkologinę diagnozę mano, kaip turbūt ir kiekvienos mano likimo moters, psichologinė būsena būna tikrai ne iš maloniųjų... Man morališkai buvo labai sunku žinoti, kad daktarė manęs BIJO“.

Jolanta sakė galinti tik padėkoti, kad kiti skyriaus medikai ir darbuotojai, žinodami apie jos sveikatos problemas, bent jau „prie akių“ nelaikė „raupsuotąja“. Kaip nesibaidė jos ir palatos kaimynės...

Tad iki šiol Jolantai ramybės neduoda klausimas, ar visi medikai turi pakankamai žinių, kaip bendrauti su užkrečiamomis ligomis sergančiais pacientais, kokių atsargumo priemonių laikytis; ar visi gydytojai tokiems atvejams psichologiškai pasirengę.

Gydytojų nuostaba

Parūpo sužinoti, kaio kolegės chirurgės elgesį ligonės Jolantos atžvilgiu vertintų kiti šalies gydytojai. Neatsirado nė vieno, kuris būtų pateisinęs chirurgės veiksmus ir žodžius. Tiksliau – buvo keli, kurie... nepatikėjo, kad chirurgė galėjo taip su paciente bendrauti. O dauguma stebėjosi ir baisėjosi, kad gydytoja pacientei drįso reikšti tokius priekaištus ir savo nuoskaudas ar baimes. Tokių ligonių, kuriuos reikia operuoti, ir kurie tuo pat metu serga pavojingomis infekcijomis, pavyzdžiui, ŽIV, esą pasitaiko ne taip retai, jokia čia naujiena, tam ir yra numatytos tvarkos, patvirtinti atitinkami teisės aktai, kaip tokiais atvejais chirurgas ir visas aptarnaujantis medicinos personalas nuo galimo užsikrėtimo turėtų saugotis. Kolegas medikus nustebino ir tai, kad chirurgė nuolat priekaištavo pacientei, kuriai ir taip „nesaldu“ - onkologinė liga juk ne sloga ar gerklės peršėjimas...  

Kokios išvados?

Ką čia slėpti – ėmiau ir paklausiau Jolantos, ar šitiek daug priekaištų išsakiusiai chirurgei ji bent kuo nors atsilyginusi. Nesvarbu, ar prieš operaciją, ar po jos. Ir išgirdau atsakymą „Ne“. Nei prieš, nei po. Jolanta nustebo – kodėl ji turėtų atsilyginti, jeigu gydytojai už darbą mokamas atlyginimas. Nors, teisybė, Jolanta buvo girdėjusi, kad kitos ligonės, jos palatos kaimynės, buvo kur kas malonesnės gydytojos atžvilgiu. Bet Jolantai, sakė, tai nepriimtina.

Teatleidžia man Dievas, jei esu per daug įtari – o gal čia ir buvo šuo pakastas, kodėl chirurgė vis ėjo ir ėjo pas Jolantą, ir vis žarstėsi priekaištais, kad galėjusi ir pati nuo ligonės užsikrėsti, ir kaip jaučiasi įbauginta, nuskriausta, sunerimusi... Gal tereikėjo vieno vienintelio Jolantos veiksmo, ir chirurgės baimės būtų bemat išgaravusios, o vietoj suraukto veido ligonė būtų išvydusi plačią šypseną ir išgirdusi stiprybės ir vilties suteikiančius chirurgės žodžius...

Dar keli pastebėjimai

Man, kaip žurnalistei, labai rūpėjo išsiaiškinti, kur Jolanta galėjo tą hepatitą C „pasigauti“. Jolanta sakė pati to neįsivaizduojanti, nes užsienyje nesilanko, jokių operacijų iki tol nebuvo turėjusi, kraujas perpiltas nebuvo. Mudviem besikalbant Jolanta staiga prisiminė, kad prieš porą metų darėsi permanentinį antakių makiažą, po kurio, kaip žinia, apie savaitę gyja odoje padarytos žaizdos. Taigi labai tikėtina, kad sunkią infekcinę ligą Irenai „padovanojo“ grožio specialistė. Pasiteiravau gydytojos dermatologės, ar toks atvejis įmanomas – taip, ji tokios galimybės neatmetė.

O dar vienas labai svarbus ir kilnus faktas iš Jolantos gyvenimo tas, kad žinia, jog ji serganti hepatitu C, paaiškėjo labai atsitiktinai – kai pilietiška moteris, išgirdusi, kad trūksta donorinio kraujo, pasiūlė savojo. Ir labai džiaugėsi padariusi gerą darbą.

Kaip žinia, visais atvejais paaukotas donorinis kraujas ištiriamas – štai tada ir paaiškėjo, kad Jolanta turi sveikatos problemų, gavo kvietimą atvykti papildomai išsitirti. O kai jau moteris nuvyko pas gydytoją, šalia hepatito C paaiškėjo ir tai, kad Jolanta serga onkologine liga. Taigi nors Jolantai lemtis nepagailėjo sunkių išbandymų, tai pačiai lemčiai galima dėkoti už tai, kad šios bėdos buvo pastebėtos laiku – kol dar yra galimybės ligoniui padėti.




Virselis_1934_m._I.jpg


IŠ PRAEITIES...
PRIEŠ 86 METUS

PETRAS PŪKELIS
,,IERARCHIJA"


Tarp kolegų pasidairius,
yra giminės įvairios,
Nors, kas skaito tik gazietą,
gal būt, to nepastebėtų.

Yra giminė - vyriausių,
Jie tarp raštų įsirausę,
Nors minkštoką turi kėdę.
bet labai nesaugiai sėdi.

Jei su plunksna ką nors daro,
tai parašo žodį svarų,
O jeigu parašo nieką,
tai nelaiko tai per grieką.

Paskiau eina sekretoriai,
žmonės nelabai padorūs.
Šitie žmonės visą laiką
tik ką nors nubraukti taiko.

Ir didžiausią nuo jų kančią
tai reporteriai iškenčia.
Nubraukė eilutę, kitą,
ot ir nėra poros litų...


(1934 metai. Iš pirmojo Lietuvos žurnalistų sąjungos metraščio)

KLAUSIMĖLIS

Ką Jūs vadinate žurnalistu?

Dirbančius redakcijoje
Bendradarbiaujančius su spauda, RTV
Pagal sutartį teikiančius medžiagą, viešosios informacijos rengėjams
Priklausančius žurnalistų profesinei sąjungai
Daugiau informacijos

Radai klaidą?
Rašyk (el.p. lzs.kaunas@gmail.com)