(Publikacijos tęsinys. Pradžia 04.13; 04. 17. 04.20)
Nepraėjus nė pusmečiui UAB laikraščio ,,Kauno kraštas” bendrovės akcininkus jau teko kviestis subtilesniam pokalbiui: neramu buvo dėl nebaigto formuoti įstatinio kapitalo. Atsiskaičiusieji su redakcijos biudžetu susirinkime patys ragino delsiančius kolegas. Net nesinorėjo tikėti pastarųjų žodžiais apie užgriuvusius sunkumus. Mums, žurnalistams, buvo daugmaž žinomos rinkoje „šlubuojančios“ įmonės, tik pritrūko drąsos besimuistantiems replikuoti. Juolab, kad jie žadėjo greitai savo problemas „sustyguoti“. Nustebino tik AB „Šilkas“ vadovas – pareiškė apsigalvojęs ir neinvestuos į mūsų bendrovės įstatinį kapitalą: „Esu tikras, kad neužilgo jį vėl teks papildyti. Laikraštis yra laikraštis, iš jo dividendų nesulauksi“.
Prabilo apie tai, ką kiti galbūt tik mąstė, bet pokalbis šia linkme nepakrypo. Buvo pasiūlyta atsilaisvinusias akcijas parduoti ir ieškoti dar daugiau investuotojų. Pabandžiau primintii, kad redakcija raginama išsikelti iš buvusių “Vakarino Kauno“ patalpų, bet ši mintis nebuvo išplėtota. Kas kalbės, jeigu visų galvos užimtos laikraščio leidyba: atlyginimus darbuotojams, mokesčius SODRAI vis dažniau pavėluodavom, dėl popieriaus irgi problemų jau atsirasdavo.
Važinėjimas po „solidžias“ Kauno regiono įmones pasiteisino: su dviejų bendrovių vadovais tvirtai sutarėm, kad per dvi savaites jie iš „Kauno krašto“ išpirks nemažai papildomai išleistų akcijų. Per tą laiką iš apskrities paštų, Spaudos agentūros padalinių atkeliaus lėšos už mūsų leidinio platinimą, susimokės įstatinio kapitalo skolas esantys akcininkai ir stūmsimės į priekį.
Pasidžiaugi tokiomis mintimis, nenujausdamas, kad tau kažkas jau duobę kasa. Žinia telefonu buvo tarsi perkūnas iš giedro dangaus: „Laba diena, ponas redaktoriau, tai ką jūs čia šposus krečiate. Pasirodo skęstate, o manęs ir kolegos gelbėti prašote“. „Apie kokį skendimą šnekate?“, – nustebau atpažinęs vieno iš būsimo naujojo akcininko balsą. „Neapsimetinėkit, „Lietuvos rytas“ šios dienos numeryje apie jūsų bėdas jau paskelbė. Va, laikraštis mano rankose. O aš jau atvažiavau į banką, kad jūsų įstatinį kapitalą papildyčiau“. Pasisiūliau tuojau atvažiuoti ir viską paaiškinti, bet verslininkas net į kalbas nesileido: „Aš ir kolegai pranešiau, kad su jumis neprasidėtų…Viso gero“.
Tik perskaitęs tą paryškintu šriftu išspausdintą tekstuką supratau, kaip jis čia atsirado. Buvusio „Lietuvos ryto“ žurnalisto, tuo metu jau dirbusio vieno mūsų akcininkų atstovu spaudai, dėka. Dalyvavo ir jis viename „Kauno krašto“ susirinkime, kai su investuotojais aptarinėjome laikraščio leidybos problemas. Tie „skandaliuku“ „Lietuvos ryte“ paversti keliolika sakinių apie mūsų laikraščio subyrėjimą, tada dar toli gražu neatitinkančių tikrovės, pasirodė tuo metu, kai Kaune buvo steigiamas šio leidinio priedas „Laikinoji sostinė“. Kaip sakoma, į dar riedančius mūsų vežimo ratus mestelėjo pagalius. Kad nesimaišytume po kojomis.
Beliko „padėkoti“ gerai pažįstamiems žurnalistams už pastangas, iš tiesų, paskandinti dar neįsitvirtinusį laikraštį. Žinia, savi marškiniai arčiau kūno. Ir jie išlošė: Tapusi „Lietuvos ryto“ nuosavybe, „Laikinoji sostinė“ gyvuoja ir šiandien.
O tada viltis dar neatsisakyti savo planų suteikė viename mūsų bendrovės akcininkų ir laikraščio darbuotojų susirinkime dalyvavęs pats Lietuvos pramonininkų konfederacijos prezidentas, „Achemos“ generalinis direktorius a.a. Bronislovas Lubys. „Suburk į krūvą visus apskrities laikraščius į „Kauno kraštą“, leiskit jį bent 30 tūkstančių tiražu ir neteks jums sukti galvų dėl laikraščio leidybos. Visą finansinę naštą aš užsiversiu ant savo pečių“.
Planą tokiam žygiui „pasiskolinau“ iš Danijos žurnalistų. Kai kažkada lankiausi Kopenhagoje, jie su dideliu noru pasakojo, kaip tokio modelio laikraštį nesunkiai pavyko įsiūbuoti. Kodėl mums taip nepabandžius: kiekviename laikraščio numeryje būtų ir po puslapį skirtą kiekvienam apskrities rajonui. Pavyzdžiui, 5 tūkst. egzempliorių – su puslapiu Raseinių rajonui, 4 tūkst.– su puslapiu Prienų r., 5 tūkst.– su puslapiu Kėdainių r. …. Spausuvei darbo kur kas padaugės, išlaidos didesnės, užtat leidinys originalus.
Bet visa tai labiausiai priklausė nuo Kauno regiono rajonų laikraščių redakcijų apsisprendimo. Suprantama, atsisakyti savo seniai puoselėjamo leidinio ir pasitenkinti vienu puslapiu „svetimame“ laikraštyje – kone hamletiška situacija. „Kiekvieną šių puslapių ruoštų jūsų laikraščio redakcijos kolektyvas, kuris, kaip ir redaktorius, išliktų nepasikeitęs, – dalinausi mintimis nuvykęs į kiekvieną tuo metu nelengvai besiverčiančią redakciją. – Už puslapyje spausdinamus skelbimus gautos lėšos būtų kolektyvo nuosavybė. Mus šefuosiantis konfederacijos prezidentas sutinka visų darbuotojus ir jų atlyginimus palikti tuos pačius, su teise vietiniam redaktoriui juos koreguoti…“.
