2020 m. gegužės 30 d.

V. Putvinskio g. 48
44211 Kaunas
tel./faks (8-37 422 577)
lzs.kaunas@gmail.com
+370 698 17188

Iš dovanų knygos ,,Dar palūkėki pusamžio krize!

***

Braška kūnas, dreba keliai, krenta dantys - sveika senatve

***

Sendamas tik per skausmus dantis sukandęs gali ką nors nuveikti

***

Amžiaus viduryje naujų pojūčių sukelia tik nauji simptomai

***

Senatvė turi tris panašumus. Pirmas - sutrikusi atmintis. Hm... Kokie gi kiti du?

***

Kadaise buvau tokia neryžtinga... O dabar gailiuosi...

***

Sulaukus brandaus amžiaus neverta pernelyg nerimauti, kad protas nuslysta į šalį. Svarbu, kad jis grįžtų atgal.

***

Kai žvakutė kainuoja daugiau už gimtadienio tortą, metas atsisveikinti su jaunyste

***

Ir dabar turiu tai, ką turėjau prieš 20 metų, tik vaizdas nekoks

***

Pusamžis yra tada, kai amžių išduoda pusiaujas

***

Perkopus pusamžį žmona liepia įtraukti pilvą, ir jai nė motas, kad jau seniausiai jį įtraukei

***

Jeigu gyvenčiau iš naujo, daryčiau tas pačias klaidas, tik nebelaukčiau taip ilgai

***

Tik jauni miršta nesugedę

***

Kad ką bedaryčiau, viskas yra arba nepadoru, arba nelegalu, arba didina antsvorį

***

Kai tik suaugi ir pasisemi pakankamai žinių, supranti, kad esi per senas ir bejėgis

***

Esu tokio amžiaus, kai mano nugara šėlioja dažniau negu aš pati

***

Kai norisi atsistoti ir užleisti vietą moteriai, bet neprisiverti pajudėti - vadinasi, sensti

***

Dažniausias svorių kilnojimo pratimas sulauks pusamžio - pakilti iš krėslo

***

Rūkau cigarus dėl to, kad mano amžiaus žmogui baisu neturėti ko įsitverti

***

Pasilenkus užsirišti batraiščių ir po akimirkos svarstau: hmm, ką gi aš ruošiausi daryti?



Gelt_I.jpg

Dail. Algimantas Snarskis



Hey.lt - Nemokamas lankytojų skaitliukas

Apie Adelę Dirsytę: su tikėjimu, viltimi ir meile

Dalia Poškienė, XXVII knygos mėgėjų draugijos pirmininkė

Lietuvos vardas paminėtas daugiau kaip prieš tūkstantį metų. Didinga Lietuvos didžiosios kunigaikštystės istorija, nuo Baltijos iki Juodosios jūros buvusi galinga, ne kartą gynusi savo žemes nuo kryžiuočių, išauginusi didžiavyrius, kentėjusi, klupusi, vėl kilusi, šiandien pasaulio žemėlapyje žinoma kaip viena iš Baltijos šalių, užsitikrinusi Nepriklausomybę. Mokslininkai, rašytojai, istorikai, menininkai garsina savo šalį ir tautiečius. Tačiau iki šiol dar ne visiems žinoma mūsų istorija ir jos kančių keliai. Nebūtinai garsūs vardai ir titulai įstringa žmonių atmintyje.

Atmintyje daug kam išliks vienos kuklios mokytojos tremtinės istorija ir jos maldos...

Tai Adelė Dirsytė. Gimusi Kėdainių rajone, nuo jaunumės darbšti, siekė mokslų universitete. Ne iš karto pavyko baigti studijas – sunki šeimos padėtis kiek sutrukdė. Tačiau Adelei užteko jėgų ir ištvermės įgyvendinti savo siekius – tapti mokytoja.

Prasidėjus sovietų okupacijai, Adelė Dirsytė išvyksta į Vilnių, kur dirba mergaičių gimnazijoje. 1942 – 1944 metais mokytojavo 2-oje valstybinėje vidurinėje amatų mokykloje, vėliau – buvusioje Kunigaikštienės Birutės gimnazijoje (dabar Salomėjos Nėries mokykloje). Įsijungė į ateitininkų veiklą, kartu su kunigu Alfonsu Lipniūnu organizavo paramą vargstantiesiems, rūpinosi jaunimo reikalais. Tačiau jos veikla netiko tuometinei valdžiai. 1946 metų kovo mėn. buvo suimta ir apkaltinta antisovietine veikla. Aštuonis mėnesius buvo kalinama ir žiauriai tardoma saugumo rūsiuose. Tų pačių metų lapkričio mėn. nuteista dešimčiai metų kalėti ir dar 5 metams tremties be teisės sugrįžti į Lietuvą. Į Komijos respubliką Čumą išvežta 1947. Teko dirbti prie geležinkelio tiesimo darbų, badauti ir kęsti lagerio prižiūrėtojų patyčias. Už poros metų išsiunčiama į Irkutsko sritį, Taišetą ir verčiama dirbti sunkiausius darbus prie miško kirtimo. 1950 metais Adelė Dirsytė patenka į ypatingojo režimo lagerį Berlage. (Magadane).

Būdama kartu su kitomis kalinėmis, neprarado dvasios stiprybės, o mokė jas melstis, slapta rengė pamaldas.

Neįtikėtina, bet tokiomis sąlygomis kitų kalinių vadinama mokytoja, Adelė Dirsytė ant beržo tošies, ant cemento maišų rašė maldas ir 1953 metų vasario 16-ąją dienos šviesą išvydo maldų rinkinėlis „Marija, gelbėk mus“. Knygelėje buvo išlaikyta Valandų liturgijos struktūra, buvo galima rasti ryto, vakaro maldas, maldas prieš darbą ir po jo, švenčių maldas, Mišių apmąstymus. Kalinamų moterų iš popierėlių skiaučių susiūtos knygutės „Marija, gelbėki mus“ ilgą laiką nebuvo žinomas autorės vardas. Paaiškėjo, kad autorė Adelė Dirsytė, jos talkininkės, kūrusios garsiąją maldaknygę buvo Leonora Grigalavičiūtė, Valė Bernatavičiūtė, Levutė Vizbaraitė.

Sibiro kalinių maldaknygė pavadinimu „Marija, gelbėk mus“ paslaptingai pasiekė JAV ir pirmą kartą išleista 1959 m. „Immaculata“ spaustuvėje Putname. Vėliau pasklido įvairiuose kraštuose, išleista 14-ka pasaulio kalbų (anglų, vokiečių, ispanų, olandų, prancūzų, kinų, lenkų ir kt.) penkiuose žemynuose, dešimtimis ir šimtais tūkstančių tiražais. Tai didžiausiu tiražu kada nors išleista lietuviška knyga. Pogrindinė laida Lietuvoje – 1964 m., o pirmasis leidimas Nepriklausomoje Lietuvoje –1990 m.

Vieninteliu egzemplioriumi parašyta, stebuklingai geležinę uždangą įveikusi ir išleista milijoniniu tiražu Adelės Dirsytės maldaknygė yra plačiausiai pasaulyje pasklidusi lietuviška knyga.

O kas gi laukė Adelės Dirsytės? Nuolat kankinama, alinama, perkelta į lagerio ligoninę, po ypač žiaurių kankinimų Adelė Dirsytė palaužiama psichologiškai ir fiziškai. Kaip liudija įrašai, Adelė Dirsytės gyvybė užgęsta 1955 m. rugsėjo 26 dieną, vos porai mėnesių likus iki bausmės pabaigos, kuomet būtų buvusi paleista į laisvę. Iki šiol nežinomos nei Adelės Dirsytės žūties aplinkybės, nei tiksli palaidojimo vieta. Pagal Adelės giminaičių užklausas ir Chabarovsko parapijiečių pastangas, pavyko rasti tik numanomą palaidojimo vietą Chabarovsko prieigose, kur buvo laidojami politiniai kaliniai.

Neturime jos kapo, nesulaukė jos gyvos Lietuva. Bet mes turime tokį paminklą, kurio niekas nesugebės nei sugriauti, nei pamiršti.

Adelės Dirsytės vardą katalikų Bažnyčia 2000 metais įrašė į XX amžiaus krikščionių kankinių sąrašą. Vatikano kongregacijos pritarimą gavęs Kauno Bažnyčios tribunolas iškėlė Adelei Dirsytei kanoninę šventumo bylą ir leido suteikti Dievo tarnaitės titulą.

Kauno arkivyskupo Liongino Virbalo SJ rūpesčiu jos gimtojoje sodyboje pastatytas tautodailininko Adolfo Teresiaus koplytstulpis.

Maironio lietuvių literatūros muziejuje, Bernardo Brazdžionio maldynų kolekcijoje saugoma 12 maldaknygių „Marija, gelbėk mus!“, išverstų į įvairias kalbas. Bernardas Brazdžionis buvo sukaupęs šias maldaknyges anglų, vokiečių, italų, ispanų, olandų ir kinų kalbomis.

Adelė Dirsytė ir Aušros Vartų Marija yra vienintelės moterys, pavaizduotos Vatikano Lietuvių koplyčioje. Koplyčios apipavidalinimą užsienio lietuvių organizacinis komitetas pavedė dailininkui Vytautui Kazimierui Jonynui (1907–1997). Jo uždavinys - bareljefų kompozicijose atvaizduoti krikščionybės kelio Lietuvoje pagrindines temas. Tai valdovai Mindaugas, Jogaila, Vytautas Didysis, Vilnius ir Kaunas, Aušros Vartų Marija (koplyčios apsidėje), šventieji Kazimieras ir Juozapatas, tikėjimo kankiniai ir liudytojai: Kražių skerdynės ir maldaknygė „Marija, gelbėki mus“. XXVII knygos mėgėjų metraščio V tome išspausdintas S. Šilingo anūko, Vatikano radijo lietuvių skyriaus redaktoriaus Sauliaus Augustino Kubiliaus straipsnis „Adelė Dirsytė. Autorės dvasinis portretas Vatikane ir vieta krikščioniškosios literatūros aukso knygoje“ (K., 2014, p. 16 - 22).

Adelė Dirsytė po mirties pelnė ir Lietuvos valstybės pripažinimą, 1999 metais suteiktas Vyčio Kryžiaus 4-ojo laipsnio ordinas. Šėtos Švč. Trejybės bažnyčios šventoriuje pastatytas paminklas. 2009 metais paminėtos Adelės Dirsytės šimtosios gimimo metinės.

Karūžiškėje. Alfonso ir Onos Jurskių sodybos galerijoje, šalia Dalios Grinkevičiūtės ekspozicijos Snieguolės Jurskytės ir Domo Akstino rūpesčiu įrengta Adelės Dirsytės gyvenimui skirta paroda, kur eksponuojamos visomis kalbomis išleistos knygos bei „Atminties“ leidyklos išleistas leidinys.

2019 metais Lietuvos prezidentas Gitanas Nausėda audiencijos pas Šventąjį tėvą Popiežių Pranciškų metu kaip mūsų tautos kančios ir tikėjimo liudijimą įteikė Adelės Dirsytės maldaknygę „Marija, gelbėk mus!“




Virselis_1934_m._I.jpg


IŠ PRAEITIES...
PRIEŠ 86 METUS

PETRAS PŪKELIS
,,IERARCHIJA"


Tarp kolegų pasidairius,
yra giminės įvairios,
Nors, kas skaito tik gazietą,
gal būt, to nepastebėtų.

Yra giminė - vyriausių,
Jie tarp raštų įsirausę,
Nors minkštoką turi kėdę.
bet labai nesaugiai sėdi.

Jei su plunksna ką nors daro,
tai parašo žodį svarų,
O jeigu parašo nieką,
tai nelaiko tai per grieką.

Paskiau eina sekretoriai,
žmonės nelabai padorūs.
Šitie žmonės visą laiką
tik ką nors nubraukti taiko.

Ir didžiausią nuo jų kančią
tai reporteriai iškenčia.
Nubraukė eilutę, kitą,
ot ir nėra poros litų...


(1934 metai. Iš pirmojo Lietuvos žurnalistų sąjungos metraščio)

KLAUSIMĖLIS

Ką Jūs vadinate žurnalistu?

Dirbančius redakcijoje
Bendradarbiaujančius su spauda, RTV
Pagal sutartį teikiančius medžiagą, viešosios informacijos rengėjams
Priklausančius žurnalistų profesinei sąjungai
Daugiau informacijos

Radai klaidą?
Rašyk (el.p. lzs.kaunas@gmail.com)