2020 m. gegužės 30 d.

V. Putvinskio g. 48
44211 Kaunas
tel./faks (8-37 422 577)
lzs.kaunas@gmail.com
+370 698 17188

Iš dovanų knygos ,,Dar palūkėki pusamžio krize!

***

Braška kūnas, dreba keliai, krenta dantys - sveika senatve

***

Sendamas tik per skausmus dantis sukandęs gali ką nors nuveikti

***

Amžiaus viduryje naujų pojūčių sukelia tik nauji simptomai

***

Senatvė turi tris panašumus. Pirmas - sutrikusi atmintis. Hm... Kokie gi kiti du?

***

Kadaise buvau tokia neryžtinga... O dabar gailiuosi...

***

Sulaukus brandaus amžiaus neverta pernelyg nerimauti, kad protas nuslysta į šalį. Svarbu, kad jis grįžtų atgal.

***

Kai žvakutė kainuoja daugiau už gimtadienio tortą, metas atsisveikinti su jaunyste

***

Ir dabar turiu tai, ką turėjau prieš 20 metų, tik vaizdas nekoks

***

Pusamžis yra tada, kai amžių išduoda pusiaujas

***

Perkopus pusamžį žmona liepia įtraukti pilvą, ir jai nė motas, kad jau seniausiai jį įtraukei

***

Jeigu gyvenčiau iš naujo, daryčiau tas pačias klaidas, tik nebelaukčiau taip ilgai

***

Tik jauni miršta nesugedę

***

Kad ką bedaryčiau, viskas yra arba nepadoru, arba nelegalu, arba didina antsvorį

***

Kai tik suaugi ir pasisemi pakankamai žinių, supranti, kad esi per senas ir bejėgis

***

Esu tokio amžiaus, kai mano nugara šėlioja dažniau negu aš pati

***

Kai norisi atsistoti ir užleisti vietą moteriai, bet neprisiverti pajudėti - vadinasi, sensti

***

Dažniausias svorių kilnojimo pratimas sulauks pusamžio - pakilti iš krėslo

***

Rūkau cigarus dėl to, kad mano amžiaus žmogui baisu neturėti ko įsitverti

***

Pasilenkus užsirišti batraiščių ir po akimirkos svarstau: hmm, ką gi aš ruošiausi daryti?



Gelt_I.jpg

Dail. Algimantas Snarskis



Hey.lt - Nemokamas lankytojų skaitliukas

COVID-19. Ko nereikėtų daryti žurnalistams?

Virginija Grigaliūnienė, LŽS Kauno skyriaus narė

Taip, Lietuva – sudėtingoje situacijoje. Taip, visi sunerimę sekame naujausias žinias ir nepaliaujamai svarstome, iki kada tas košmaras tęsis... Taip, žurnalistams darbo – per akis. Bet ar tikrai visi žurnalistai dirba laikydamiesi elementaraus padorumo principų? Nekalbu apie politikos apžvalgininkus – tegu jie pliekia dešiniuosius ir kairiuosius, anot prezidento, viršutinius ir apatinius... Noriu stabtelėti tik prie dienos naujienas, dienos aktualijas pateikiančių plunksnos brolių ir seserų. 
 
Suprantama, kuo aštresnių, kuo sensacingesnių naujienų (aišku, tik blogų, nes geros – neįdomu!) greičiausiai reikalauja tų žurnalistų vadovai, žiniasklaidos priemonių savininkai. Bet ar taip aklai vykdant aukštenybės nurodymus neprasilenkiama su savo sąžine?
 
virginija_grigaliuniene2020.jpgGal ne visi žurnalistai žino, bet tiesa, deja, yra tokia: kuo baisiau situacija apie tą nelemtąjį virusą „nupiešiama“, kuo labiau šokiruojanti antraštė „išgimdoma“, tuo visuomenėje daugiau nerimo ir sumišimo. Dar tiksliau – tuo daugiau ligonių. Nes ne tik COVID-19 mums dabar aktualu – medikai jau atvirai dėsto, kad masiškai daugėja širdies ir kraujagyslių ligų, neurologinių ir kitų lėtinių ligų paūmėjimų, taip pat ir psichikos sutrikimais besiskundžiančių piliečių. Ir, kaip bebūtų apmaudu, pirštais rodoma būtent į nesustojančiu srautu plaukiančius vienas už kitą labiau bauginančius žiniasklaidos pranešimus: užfiksuotas rekordinis susirgusiųjų skaičius; kas lemia mirštamumą nuo koronaviruso sukelto plaučių uždegimo; šokiruojanti situacija gydymo įstaigose; panikos ženklai veda į katastrofą; prieš užkratą – bejėgiai; vyresnių žmonių laukia košmaras, ir taip toliau, ir taip toliau.
 
Tegul kiti galvoja kitaip ir man prieštarauja, bet, mano nuomone, žurnalistai, prisidengdami jiems suteikta teise informuoti visuomenę, šia teise nusikalstamai piktnaudžiauja. Kodėl taip manau? Nes vietoj to, kad be panikos aprašinėtų kasdien beskeičiančią situaciją, pateiktų bendrą informaciją, ramintų ir telktų visus, tyčia visuomenėje kelia įtampą, augina nerimą, o kartu – ir ligonių, kuriems prireikia vienokios ar kitokios medikų pagalbos, skaičių. O to šį nelengvą metą išties visiškai nereikėtų daryti, nes visa tai mums (ypač vyresniems ligotiems žmonėms) smogia dviguba jėga. 
 
Prieš porą dienų pasikalbėjau su garsiu psichoterapeutu dr. Gintaru Chomentausku. Be abejo, psichologijos mokslų daktaro pasiteiravau ir apie tai, kaip žmonėms lengviau ištverti šį sunkų „virusinį“ laikotarpį. Jis pateikė išties puikių patarimų, kuriais noriu pasidalinti. 
 
Anot G. Chomentausko, koronaviruso grėsmės akivaizdoje įprastai yra galvojama, kad nerimo, baimių, sujaukties, streso priežastis yra būtent tas virusas. Bet tai netiesa! Nerimą, stresą, įtampą mes esą susikuriame patys tam tikru būdu įprasmindami tai, kas vyksta aplink mus. Nerimas visada yra mūsų proto veiklos rezultatas, jis gyvena mumyse, o ne tikrovėje. Tuo jis skiriasi nuo baimės jausmo, kuris kyla susidūrus su realia grėsme, su tuo, ką mes matome: puolantį agresyvų šunį, piktai nusiteikusį asmenį su kuoka rankoje... O tai, su kuo mes susiduriame šiandien - nieko nematome, bet tik atrankiai klausomės, dažniausiai išsirinkdami blogiausias informacijos dalis, kurios skamba grėsmingiausiai. Ir pradedame „austi“ galvoje juodas mintis apie tai, kas gali atsitikti mums, mūsų artimiesiems, nepaliaujamai svarstome, diskutuojame, už ką tokia „koronė“ mums atsiųsta, ir panašiai. Taigi mes esame labai aktyvūs, kasdien kurdami savo stresą ir nerimą, ir niekas tokioje situacijoje mums negali padėti - tik patys sau. 
 
Pasiteiravus psichologo, kai būtų galima sau padėti, jis atsakė:
 
prokurore_daiva_brudniene_5bd1969040e88.jpg„Yra keli savipagalbos būdai. Pirmiausia, reikia suprasti nerimo šaltinį, o tasai nerimo šaltinis yra pats žmogus. Mintys, kurios sukasi jo galvoje. Žmogus turi pasirinkimą, kuris yra apie elgesio pakeitimą ir įprasminimo pakeitimą. Tarkime, aš šiandien 6 valandas internete ieškau naujausių žinių apie COVID-19, vadinasi, aš tas 6 valandas, jei ne daugiau, prabūnu strese. Papildomai tai, ką naujo sužinojau internete, dar 6 valandas aptarinėju su artimaisiais, o po to dar naktį apie tai sapnuoju... Ir paaiškėja, kad aš sau sukūriau vos ne visą parą trunkantį nuolatinį stresą, ir taip – diena iš dienos! Ką tai reiškia psichinei būsenai – aišku. Kaip tai veikia mano kūną? Ogi kad nuolat alinama mano imuninė sistema, kenčia širdies ir kraujagyslių sistema, ūmėja lėtinės ligos, jeigu jų turiu, ir taip toliau... Mokslui yra žinoma, kad laikotarpiais, kai žmonės išgyvena didelį stresą, yra stebimas labai ženklus įvairiausių susigimų šuolis, dramatiškai padidėja su tuo susijusių mirčių skaičius. Dabar bus irgi taip pat. Ką reikėtų daryti? Kuo skubiau paspausti mygtuką – bet ne tą, kuris įjungia kompiuterį, o tą, kuris tokiam elgesiui pasako „Stop“. Nejungti kompiuterio, neieškoti naujausių žinių apie tą nelemtąjį virusą! Reikia saugotis to, kas mums kenkia, kas yra nemalonu, sukelia stresą. Kam kasdien lipti ant to paties grėblio? Na, blogiausiu atveju jei jau taip įdomu ir smalsu „lįsti“ į juodosios informacijos lauką, kartą per dieną daugiausia 15 minučių ten „įlįskite“, o visą likusį laiką užsiimkite maloniais dalykais, tai yra saugokite savo psichinę ir fizinę sveikatą. Antra dedamoji, kalbant apie savipagalbą, yra susijusi su mąstymo būdu. Jei mąstymas dramatiškas, tai ir jūsų emocinės reakcijos dramatiškos. Sakysite, katastrofa: viskas sustojo, sugriuvo, verslai nedirba, žmonės karantinuoti... Skamba išties grėsmingai, kaip po atominio karo, bet ar iš tiesų yra taip jau blogai? Juk ne visi sėdi namuose - kai kurie verslai sukasi net dūmai rūksta, taigi visuotinio kracho tikrai nėra. Esminis momentas, jei apie kažką galvojame kaip apie katastrofą, tai ir jaučiamės taip, tarsi ją išgyventume. Žmogaus emocijos nelabai atskiria realybės nuo savo minčių apie realybę! Ir kai galvoje sukasi vien mintys apie „baisią katastrofą“, aišku, jos išaugina ir vidinę emocinę katastrofą. Vaizdžiai susukame sau smegenis... O kokia gi realybė yra iš tikrųjų? Mano nuomone, ji yra pakankamai švelni, yra net gerų dalykų! Daug kas gavo galimybę pailsėti namuose, daugiau pabūti su šeima, dirbti savo režimu ir užsiimti tuo, kas labiausiai patinka, tegul ir su tam tikrais labai nedideliais apribojimais. Aš šioje situacijoje kol kas matau tik labai mažai kenksmingų dalykų. Na, blogai, kad nekuriama pridėtinė vertė, nemokamas PV mokestis, kenčia kai kurie verslai. Bet atsvara - atlyginimas mokamas ir, beje, verslininkams to nereikia daryti, nes valdžia skirs kompensacijas; galima skirti laiko kūrybiniams apmąstymams, kuo užsiiti, ką daryti toliau, kaip koreguoti veiklą, ir taip toliau“. 
 
Psichologui keista, kad pasigirsta skundų, esą žmonės per karantiną jaučiasi lyg kalėjime, priverstinai uždaryti namuose. 
 
„Tikrai nesame uždaryti! – atkreipė dėmesį G. Chomentauskas. - Niekas nedraudžia išeiti į lauką pasivaikščioti, tik reikia ne su 50 žmonių susitikti, o kaip rekomenduojama; niekas nedraudžia bendrauti, tik reikia palaikyti socialinę distanciją, kad būtų užkirstas kelias virusui plisti. Ir ta socialinė distancija tikrai nereiškia, kad negalima sportuoti. Juk sportuoti galima nebūtinai priprakaituotoje salėje – tam yra miško takai, aikštelės! Saugu ir ramu. Taigi daugumai mūsų fizinei veiklai apribojimų de fakto nėra. Tam tikri apribojimai - tik bendravimui su kitais žmonėmis. Taip, to trūksta, bet juk bendravimo trūkumą galima kompensuoti kitais būdais – pasikalbant telefonu, susirašant elektroniniais laiškais, diskutuojant socialiniuose tinkluose ir panašiai. Galybė būdų, jei tik norime bendrauti. Ir geriausia – bendraujant pamiršti viruso temą. Karantinuokite virusą!“
 
Taigi prie „viruso karantinavimo“, o kartu ir visuomenės nuraminimo, ženkliai galėtų prisidėti ir žurnalistai. Tik ar jie psichologo patarimus išgirs?



Virselis_1934_m._I.jpg


IŠ PRAEITIES...
PRIEŠ 86 METUS

PETRAS PŪKELIS
,,IERARCHIJA"


Tarp kolegų pasidairius,
yra giminės įvairios,
Nors, kas skaito tik gazietą,
gal būt, to nepastebėtų.

Yra giminė - vyriausių,
Jie tarp raštų įsirausę,
Nors minkštoką turi kėdę.
bet labai nesaugiai sėdi.

Jei su plunksna ką nors daro,
tai parašo žodį svarų,
O jeigu parašo nieką,
tai nelaiko tai per grieką.

Paskiau eina sekretoriai,
žmonės nelabai padorūs.
Šitie žmonės visą laiką
tik ką nors nubraukti taiko.

Ir didžiausią nuo jų kančią
tai reporteriai iškenčia.
Nubraukė eilutę, kitą,
ot ir nėra poros litų...


(1934 metai. Iš pirmojo Lietuvos žurnalistų sąjungos metraščio)

KLAUSIMĖLIS

Ką Jūs vadinate žurnalistu?

Dirbančius redakcijoje
Bendradarbiaujančius su spauda, RTV
Pagal sutartį teikiančius medžiagą, viešosios informacijos rengėjams
Priklausančius žurnalistų profesinei sąjungai
Daugiau informacijos

Radai klaidą?
Rašyk (el.p. lzs.kaunas@gmail.com)