Justino Marcinkevičiaus 90-ajam gimtadieniui: jo adresatas buvo Lietuva

Alfas Pakėnas

Šią dieną prieš 90 metų gimė Justinas Marcinkevičius – vienas tų rašytojų, be kurio vardo jau niekada nebus įsivaizduojama lietuvių literatūros istorija, o be žodžių – mūsų tautinė savimonė. Su gimtadieniu, didysis Poete! Švenčiame prie Tavęs nė iš tolo neprileisdami užmaršties… Juk, kaip rašo Alfas Pakėnas, „nėra kitos poeto išlikimo galimybės, kaip jo kūrybos skaitymas, jo tekstų ir jo begalinės meilės Lietuvai prisiminimas.“

Nuo 1976-ųjų rudens trejetą metų tarnavau Šiaurės laivyne. Dienoraščio tada nerašiau, bet kai ką pasižymėdavau eilėraščių bloknote. Buvo pats mano „kūrybos“ įkarštis, kuris neatslūgo ir kariuomenėje. Labai norėjau tuos savo bandymus parodyti kuriam nors poetui Lietuvoje. Sugalvojau pluoštelį eilėraščių nusiųsti Justinui Marcinkevičiui. Tada jis buvo labai mylimas skaitytojų ir didelis jaunų poetų autoritetas. Jo poezijos rinktinė „Sena abėcėlė“ visur keliavo su manimi: į Turkmėniją, kur dirbau studentų statybiniame būryje, ir į šiaurę, kur tarnavau kariuomenėje. Tą mažo formato knygą išsaugojau per visus tuos metus. Išsaugojau ir Justino Marcinkevičiaus laišką, kuriame jis pakomentavo mano gležną kūrybą. Tą laiškutį gavau 1977-ųjų gegužės pabaigoje, tarnaudamas Severomorske:

„Po ilgo klaidžiojimo Jūsų eilėraščiai pagaliau pasiekė mane. Nemoku aš analizuoti ir vertinti. Pabraukiau vieną kitą eilutę – tikiuos, nesupyksit. Eilėraščiai nelygūs: kai kur jaučiu tikrą poeto ranką, kai kur (deja, neretai!) bravūrą, norą šokiruoti skaitytoją, pastangas „atsistoti ant galvos“, pasakyti „kad ir nežmoniškai, bet kitoniškai“. Suprantu, kad tai jaunystės požymis, tačiau labai norėčiau, kad išsiugdytumėt rimtą, atsakingą požiūrį į poeziją, ieškotumėt savo skausmo ir savo džiaugsmo – t. y. savo temos. Be viso šito įmantrios metaforos, palyginimai ir drąsūs žodžiai neturi prasmės. Klauskite savęs, būtinai klauskite, vardan ko parašiau tą ar kitą eilėraštį! Dabar gi šito tikslo aš nematau. Galima, žinoma, ir pažaisti žodžiais, nors man tai niekada nedarė įspūdžio.

Ir dar: kada nėra temos, tikslo – tai ir eilėraštis išeina ne vientisas, o sudėtas iš strofų, eilučių, be ištisinio pergyvenimo, kuris turėtų persmelkti jį – kaip meilė, skausmas, ilgesys, neapykanta…

Bet jūs nekreipkite dėmesio į mano pastabas. Kiekvienas poetas atsineša savo eilėraštį, savo poetiką, savo dėsnius. Tačiau jis turi įtikinti mus savo tikrumu, o ne vaidyba, išsigalvojimu. Štai, jūs imkite ir įtikinkite. Šito aš jums kuo nuoširdžiausiai ir linkiu.

Laimingos jums tarnybos! Grįžkite į Lietuvą, kur reikalingos jūsų rankos ir širdis. Geros saulės!

Just. Marcinkevičius“

Šiandien – Keturiasdešimties parlėkusių paukščių diena. Šiandien – Keturiasdešimties kankinių diena. Ir poeto Justino Marcinkevičiaus gimtadienis – jam 90 metų.

Gražus atsineštinis vardas – Justinas. Paukštis, kankinys ir poetas. Jaučiasi stiprus giluminis ryšys tarp šių žodžių. Poetas ir yra paukštis, kankinys, šventasis.

„Džiaugsmas nekūrybingas. Jis neturi katarsio. Didžiausius dvasios stebuklus kuria skausmas ir kančia. Todėl didelis menas visada moko kentėti. Kodėl jūsų tas eilėraštis toks liūdnas, – kartais klausia koks nors skaitytojas. Todėl, kad jis nenori žiūrėti į gyvenimą paviršutiniškai. Džiaugsmas – sočiųjų religija. Jis nepavojingas. Į jį gera žiūrėti – kaip į vaiką, kuris žaidžia gyvenimą. Bet jūs pradėsite gyventi ir kurti tada, kai jus palies skausmas. Gal ne eilėraščius, ne dramas. Pradėsite kurti žmogų. Iš savęs.“ Tarsi eilėraštį nuo jaunystės esu išmokęs šiuos Justino Marcinkevičiaus žodžius iš jo knygos „Dienoraštis be datų“.

…Kauno Ąžuolynas. 1998-ųjų kovas. Jauno, jau pavasariško vėjo gūsis pakelia sausus lapus, ir jie skrenda pažeme lyg žiemą iškentėjusių kurapkų pulkelis – nesistengdamas pakilti aukštyn. Apskrities bibliotekos salėje vyksta žmonių pamėgto ir gausiai lankomo, bibliotekininkės ir subtilios skaitovės Dainos Kazlauskienės sumanytas gyvojo žodžio almanacho „Ąžuolynas“ renginys. Pristatoma naujausia Justino Marcinkevičiaus eilėraščių knyga „Žingsnis“. Salės scenoje – tikras to meto menininkų žvaigždynas: poetas Just. Marcinkevičius, aktorė Rūta Staliliūnaitė, kompozitorius Giedrius Kuprevičius, kunigas ir poetas Ričardas Mikutavičius…

„Keista ta mūsų žemelė Lietuva: iš ryto paimi laikraštį, pilną smurto, mirčių, o vakare štai užeini į bibliotekos salę, kur tiek daug šviesių veidų ir susidomėjimo poezija. Nors dabar toks laikas, kad nežinai, kada, kur ir kaip gali būti apspjaudytas, pažemintas, net nužudytas, vis tiek tikiu, jog nugalės ta, šviesioji, jūsų gerumo, vilčių ir tikėjimo Lietuva. Todėl šviesiom akim pažvelkime į Lietuvą, į sutiktą žmogų, nusišypsokim jam – tai didžiausias stebuklas, koks gali įvykti šiandien“, – tokie buvo pirmieji poeto žodžiai. Ne viską spėjau užsirašyti, bet jie strigo į sielą neužmirštamai.

Gera klausyti Justino Marcinkevičiaus – apie ką jis bekalbėtų. Apie gyvenimą, apie Lietuvą, savo tėviškę Važatkiemio vienkiemyje, vakarykštę ar šią dieną. O labiausia – apie kūrybą:

„Eilėraštis tarsi kuria mane. Taip, tikras eilėraštis nepraeina be pėdsakų. Rašydamas jį, kuriu ir save, nes negaliu siūlyti vieno pasaulio skaitytojui, o pats kitame pasilikti. Ne, negali būti, kad, parašęs gerą eilėraštį, aš pakilčiau nuo stalo toks, koks buvau. Pasilieka jo antspaudas manyje“, – pasakojo jis, tačiau pridūrė, kad ir dabar negalėtų apibūdinti, kas yra poezija, nors jau daug druskos suvalgęs, bendraudamas su ta įnoringa moterimi, reikalaujančia visiško atsidavimo ir ištikimybės. Poetas sakė, kad šį eilėraščių rinkinį norėjęs pavadinti „Rudens knyga“, tačiau ta rudens metafora padvelkė banalumu, kažkuo jau šimtus kartų girdėtu ir perrašytu. Todėl ir atsirado būtent toks knygos vardas – „Žingsnis“: „Dar vienas žingsnis į TEN, iš kur negrįžtama. O gal ir link jūsų, skaitytojų, kuriuos tariausi laimėjęs kaip poetas. Tai didelė mano pergalė. Poezija susideda iš akimirkų, o pati kūryba yra amžinas grūmimasis su laiku. Noriu tikėti, kad tai žingsnis iš tamsos, žingsnis į šviesą, gyvybę, nors jau žingsniuoju rudeniniu lauku. Todėl ir knyga rudeninė, juk aš nebe tas, kas buvau, kai rašiau „Dvidešimtą pavasarį“, – liūdnokai tą vakarą prisipažino Justinas Marcinkevičius.

Buvo 2010 m. balandžio 6 d., penktadienis. Vilniuje, Karininkų namuose, vyko Lietuvai pagražinti draugijos penktasis suvažiavimas. Kalbų būta visokių – ir nuobodžių, ir įdomesnių, bet brangiausia ir įdomiausia tai, kad dalyvavo poetas, akademikas (taip buvo pristatytas) Justinas Marcinkevičius. Tai buvo paskutinieji jo gyvenimo mėnesiai – iki tos nelaimingos gruodžio 7-osios ryto, kai krito laiptinėje ir susižeidė. O kitų metų vasario 16-ąją mirė.

Savo dalyvavimu ir kalbėjimu pradžiugino ir alpinistas Vladas Vitkauskas, aktorius Tomas Vaisieta, iš Amerikos sugrįžęs gyventi į Lietuvą žurnalistas Vilius Bražėnas. Tai vis žmonės, kurie sukelia gyvenimo ir kūrybos ilgesį. Vien savo buvimu šalia. Po renginio visi sugužėjome į draugijos būstinę Pamėnkalnio gatvėje. Trumpam užsuko ir Justinas Marcinkevičius. Atrodė šiek tiek pavargęs, akys prigesusios. Padovanojau atsiminimų knygą „Neužmirštamas Vaižgantas“, pakviečiau į jos pristatymą Lietuvos mokslų akademijoje, kuris buvo numatytas gegužės 5 dieną. Pažadėjo: jeigu tik sveikata leis. Tačiau žinome, kas atsitiko…

O tą vakarą išgėrėme po taurę raudono vyno. Sėdėjau šalia poeto, kalbėjomės apie Vaižgantą. Praėjusį rudenį, 2009-ųjų rugsėjį, Malaišiuose Justinui Marcinkevičiui buvo įteikta Vaižganto premija. Prisimenu, kad prisipažino niekada nebuvęs arti Vaižganto kūrybos, bet labai vertina tai, apie ką jisai rašė – žemės darbus, kaimo buitį, ryškino Lietuvos istoriją, mylėjo lietuvį. „Jo adresatas buvo Lietuva“, – sakė poetas. Ir Justino Marcinkevičiaus adresatas buvo tas pats – Lietuva…

Kažkas, berods Lietuvai pagražinti draugijos valdybos narys Alfonsas Augulis, paklausė, iš kur ta didžiulė Justino Marcinkevičiaus meilė kalbai, lietuviškam žodžiui. Poetas atsakė labai paprastai, prisiminė tėviškę, kur išmoko tikrosios lietuvių kalbos, prisiminė anksti mirusios motinos dainuotas dainas ir iš atminties padeklamavo Mikalojaus Daukšos žodžius iš jo garsiosios „Prakalbos į malonųjį skaitytoją“: „Ne žemės derlumu, ne drabužių skirtingumu, ne šalies gražumu, ne miestų ir pilių tvirtumu gyvuoja tautos, bet daugiausia išlaikydamos ir vartodamos savo kalbą, kuri didina ir išlaiko bendrumą, santaiką ir brolišką meilę. Kalba yra bendras meilės ryšys, vienybės motina, pilietiškumo tėvas, valstybės sargas. Sunaikink ją – sunaikinsi santaiką, vienybę ir gerovę. Sunaikink ją, – užtemdysi saulę danguje, sumaišysi pasaulio tvarką, atimsi gyvybę ir garbę. Kas išsklaidė ir išvaikė tuos, kurie buvo pastatę bokštą iki pat debesų, norėdami išgarsinti savo vardą? Kalbų nesantaika. Kas daugiausia pradėjo kovas, maištus ir sukilimus pasaulyje? Kalbų skirtingumas. Visos nesantaikos tarp tautų, visi šmeižtai, vienos tautos niekinimas kitos, visa tai kilo iš kalbų skirtingumo, kaip iš visokio sąmyšio šaknų.“

„Šituos žodžius jums, draugijos žmonėms, reikėtų pasikabinti čia, ant sienos, kad visados matytumėt ir išmoktumėt atmintinai“, – labai nuoširdžiai ir paprastai pasakė poetas.

Vėliau aš skaičiau Sergejaus Jesenino eilėraščius, kuriuos jaunystėje išvertė Just. Marcinkevičius, 1961 m. išleidęs šio rusų lyriko kūrybos rinktinę lietuvių kalba „Baltoji obelų pūga“. „Tu man priminei jaunystę, tuos metus, kai verčiau Jeseniną. Tada šis poetas mane tiesiog kankino – kol jo eilėraščių neišverčiau į lietuvių kalbą“, – pakomentavo jis.

Baltas šviežias sniegas, saulė ir ryškios lietuviškos vėliavos spalvos – nepaprastai gražus derinys. Įsijungiau televizorių, Eurika Masytė dainavo „Laisvę“ – pagal Justino Marcinkevičiaus žodžius. Ta daina man visados labai patiko. Bet šįkart keistai suklusau. Ir pamačiau, kad ekrano apačioje parašyta: „Justinui Marcinkevičiui atminti“. Ir skaičiai: „1930–2011“. Bemat viską supratau: mirė Justinas Marcinkevičius. Jau kurį laiką jautė visa Lietuva – tai Jo išėjimo dienos. Bet neprarado vilties – vis tikėjo, kad poetas pasveiks…

2011 m. vasario 19 d., šeštadienis. Palaidojo Justiną Marcinkevičių. Tautos poetą, žmogų, anot Viktorijos Daujotytės, kuris „nelaisvu laiku savo tautai pastatė Katedrą, sugrąžino istoriją, jos pradžią su Mindaugu, pirmąją knygą su Mažvydu, geležies prabudimą su Donelaičiu, patį tyriausią Lietuvos sąjūdį su Simonu Daukantu. Sukūrė – kaip ir Maironis – savo poetinę geografiją su šventuoju Nemunu, su basom išvaikščiotu ir išmylėtu peizažu. Sugrįžo prie lietuvių liaudies dainų.“

Balta, snieguota gedulinga procesija. Poeto kapo duobę apkrito baltas švarus sniegas – tarsi jo gyvenimas. Sako, paskutiniai poeto žodžiai buvo: „Kiek dar liko iki Vasario 16-osios?“ Kaip kadaise mirštančio Vaižganto: „Vaikai, gelbėkit Lietuvą!“ Marcinkevičiaus mirtis buvo prilyginta Basanavičiaus mirčiai. Simboliška, kad abu šį pasaulį paliko Vasario 16-ąją. Marcinkevičius išėjo Amžinybėn ankstyvą rytmetį. Basanavičius – vakare. Marcinkevičius susižalojo, nukritęs nuo laiptų, eidamas pasiimti naujų laikraščių. Basanavičius nukrito nuo kopėčių Mokslų draugijos knygyne siekdamas paimti knygą. Stipriai susimušė šoną, vėliau gavo plaučių uždegimą. Basanavičius mirė eidamas 77-us metus, Marcinkevičius – bebaigdamas 81-uosius.

Ir tą 1927 m. vasarį buvo stiprus šaltis. Tame speige – ir anais tolimais laikais, ir dabar – Lietuva apraudojo geriausius savo sūnus – Atgimimo vadus ir dainius. Basanavičių ir Marcinkevičių.

2013 m. rugsėjo 8 d., šeštadienis. „Poezija man visada buvo gimtasis kraštas, jo praeitis ir dabartis, miškai, kurie jame ošia, paukščiai, kurie čiulba, ir žmonės, kurie jame gyvena. Žmonės, jų darbai ir žygiai, jų rūpesčiai ir svajonės, pastangos suprasti pasaulį ir save. Į šį tikslą nukreipta visa dvasinė žmogaus veikla. Gamta sukūrė žmogų, kad būtų, kas ją vertina, kas myli ją, kas ja žavisi ir globoja. Visa tai ir gyvenimas, ir poezija. Kur nėra gyvenimo, ten nėra ir poezijos“, – saulėtą ir vasariškai šiltą rugsėjo 8-ąją važiuodamas į poeto Justino Marcinkevičiaus tėviškę Važatkiemyje (Prienų r.) prisiminiau jo žodžius iš rašytojo eseistikos knygos „Dienoraštis be datų“. Laukuose visur darbavosi žmonės – šiltas ramus bulviakasis, kokių reta; jautėsi šviežios žemės ir deginamų bulvienojų kvapas. Galvojau, kad daugiausia eilėraščių poetas parašė apie savo tėviškę, tėvą, motiną – apie žemę, kurioje jis prasidėjo, kur išėjo kaimiškąjį universitetą, išgyveno visų žemės darbų ciklą, pasak jo paties, pažino sudvasintą religinių ir kalendorinių švenčių ritualą, gyvą liaudies kūrybos versmę. Visa tai iš pat vaikystės sugulė poeto sieloje kaip autentiška patirtis. Be šių vertybių jis neįsivaizdavo savo gyvenimo ir poezijoje. Iš čia, iš šito krašto, išaugo poeto Justino Marcinkevičiaus Lietuva. Atėjo pas mus – jo eilėraščiais, dramomis ir poemomis.

Daugybė žmonių suvažiavo, suėjo pėsčiomis į Važatkiemį, kur tą šeštadienį vyko paminklinio akmens Justinui Marcinkevičiui atminti atidengimas. Šalia rašytojo vaikystės namų kvietė jo kūrybos skaitymai, pavadinti „O tėviške, laukų drugeli margas“. Jau antrieji. Pirmieji nuskardėjo prieš porą metų. Skaityti Justiną Marcinkevičių… Nėra kitos poeto išlikimo galimybės, kaip jo kūrybos skaitymas, jo tekstų ir jo begalinės meilės Lietuvai prisiminimas. Alksniakiemio bendruomenė, jungianti keletą čia išsibarsčiusių kaimų ir vienkiemių, tarp jų ir Važatkiemį, tą saulėtą rudens popietę sulaukė mielų svečių: poeto žmonos Genutės Marcinkevičienės bei visos plačios Marcinkevičių giminės – brolių ir seserų, jų vaikų ir vaikaičių. Šventėje dalyvavo kraštietis rašytojas Vytautas Bubnys su žmona Elena Kurklietyte, atidus ir rūpestingas Just. Marcinkevičiaus kūrybos leidėjas Valentinas Sventickas, jaunystės ir vėlesnių laikų bičiulis poetas Algimantas Baltakis, bene vienintelis likęs iš legendinės trisdešimtųjų metų kartos. Be galo laukta buvo profesorė Viktorija Daujotytė, parašiusi monografiją „Justino Marcinkevičiaus žemė“. Jos ramūs ir gelmiški žodžiai apie vienatinį Lietuvos poetą nuskambėjo tarsi eilėraštis proza: „Esame pievoje, kuri tebėra pilna Justino, jo motinos, jo tėvo, brolių ir seserų, artimųjų, kur jaučiamas arklio buvimas, bulviakasis, kur jaučiama jo kūryba, vėliau pakilusi iki mūsų kultūros viršūnių. Todėl susirinkome padėkoti tai žemei, kuri išaugino, išvedė ir vėl atgal sugrąžino vieną didžiausių Lietuvos žemės žmonių.“ V. Daujotytė Justiną Marcinkevičių palygino su monsinjoru Kazimieru Vasiliausku: „Kaip Vasiliauskas buvo žmonėms duotas kunigas, taip Marcinkevičius – žmonėms duotas poetas.“ Prisiminė, kad 2010-aisiais Justinas čia, Alksniakiemyje, kur baigė pradinę mokyklą, minėjo savo 80-metį. Tąsyk jis ir sutiko su pasiūlymu rengti kasmetinius jo kūrybos skaitymus. „Jeigu tai duos naudos kultūrai ir žmonėms – tebūnie“, – tepasakė.

Visą popietę vykusioje šventėje Just. Marcinkevičiaus eilėraščius, poemų fragmentus skaitė aktoriai Gražina Urbonaitė, Dalia Jankauskaitė, Liubomiras Laucevičius bei Prienų krašto žmonės. Ypač daug buvo jaunimo. Jie deklamavo Marcinkevičių atmintinai. Žvelgė atvirom akim į poeto tėviškę šalia lėktuvų gausmu nuolatos ūžaujančio aerodromo.

Po gražaus renginio poeto vaikystės pievoje Genutė Marcinkevičienė šalia Justino numylėto maumedžio, kurį jis pasodino kartu su tėvu Motiejumi, padėkojo poezijos šventės rengėjams: „Esu labai dėkinga Prienų ir Alksniakiemio bendruomenei už šią šventę, už nuolatinį Justino prisiminimą ir meilę jam. Tegu tai tampa tradicija. Jis iš tikro labai mylėjo šitą kraštą. Tą meilę išreiškė savo eilėraščiuose ir poemose, savo dramose. Justinas turėjo tik Prienus, tiksliau Važatkiemį, ir Vilniaus universitetą, kurį baigė sunkiausiomis sąlygomis. Karo metais Marcinkevičių namai sudegė, ir gausi šeimyna prisiglaudė kaimynų tvartelyje. Tik tada, kai Justinui už poemą „Dvidešimtas pavasaris“ buvo paskirta Respublikinė premija, prasidėjo tėviškės atstatymas. Poetas atidavė tėvui premijos pinigus ir buvo pastatytas naujas namas, kuriame dabar gyvena sesuo Janina su šeima.

AUDRONE NUGARAITĖ

Gerumas kaip išteklius keisti mūsų gyvenimą. Gerumas kaip kiekvienos dienos norma ir siekiamybė. Visa tai pasiekti gali padėti gerumo komunikacija.

Būkime raštingi ir dalinkitės savo gerumo kompetencija su kitais.

GERUMO KOMUNIKACIJA

Rugsėjo 22 diena, penktadienis

Atsisėdame ant kėdės ir ramiai kvėpuojame. Kojose maloni šiluma pulsuoja. Rankos džiaugiasi nieko neveikimu. Mintys galvoje alsuoja gerumu. Visas kūnas į poilsio minutę reaguoja. Visa tai mus atpalaiduoja ir puikią dieną garantuoja. Džiaukimės savo jausena.

***

Rugsėjo 21 diena, ketvirtadienis

Sena išmintis: moki žodį - žinai kelią. Žodžiai yra materiali minčių ir emocijų raiška. Jie ne tik suteikia mums psichologinės ir fizinės galios raktus atidaryti norimo bendravimo vartus. Jie mus veda laimės keliu, jeigu juos pateikiame su pozityvumu. Teigiami žodžiai, pavyzdžiui, taika, meilė, taip, mums leidžia pasirinkti sėkmės veiksmus, teigiamai vertinti save ir kitus.

***

Rugsėjo 19 diena, antradienis

Pažįstu save-gebu suprasti ir valdyti savo jausmus,viltis, norus, lūkesčius. Kai užplūsta negatyvas, pyktis ar pavydas, jį užkloju pozityvu, meile ir džiaugsmu. Šita sinergija -mūsų dvasinė energija eiti norimu gyvenimo keliu.

***

Rugsėjo 18 diena, pirmadienis

Savaitės išmintis

"Mes per dažnai vartojame žodį "reikėtų". Jis itin neveiksmingas, nes skatina nieko neveikti. Apčiuopiamos nuolatinės permainos vyksta tik tada, kai vietoje "reikėtų " sakome "reikia, būtina." D. Taylor

Rugsėjo 17 diena, sekmadienis

Rytas-gaivus ir aktyvus, nes sekmadienis mus veda į naujos savaitės laukus. Šios dienos veikla ir bendravimas -tai kito septyndienio tikslingas motyvavimas. Kelionė keliu, pažymėtu geru nusiteikimu. Eime.

Rugsėjo 16 diena, šeštadienis.

Europos judumo savaitė (16-22 d.)

Rytas, diena, vakaras, naktis - tradicinė paros narių sudėtis. Puiku, kai naktis alsuoja poilsiu ir geru miegu, o rytas ir diena žavi ir kviečia naudotis įvairiapusiu judumu. Judumas pirmiausia savyje, sukaupti energiją ir gerą jauseną. Pirmyn.

***

Rugsėjo 15 diena, penktadienis

Kūrybiškumas - tai gebėjimas įgyvendinti save kasdienybės erdvėse. Ne tik atlikti darbus paprasčiau, daryti tai kas nauja, įdomu. Svarbiausia nesėkmėje būti originaliu kūrėju ir džiaugtis priimtu kūrybišku sprendimu.

***

Rugsėjo 14 diena, ketvirtadienis

Jurginai ne tik aplinkos puošmena, bet ir mūsų dvasiai atgaiva. Jie linki mums nuolat prisiminti, kad grožį turime gamtoje ir savyje auginti. Ačiū.

***

Rugsėjo 12 diena, antradienis

Poilsio minutei matematinė mįslė.Trys šimtai šešiasdešimt penki vieversiai, penkiasdešimt trys varnos, dvylika kranklių ir vienas išdidus sakalas. Kas tai? Norimais skaičiais mums visiems pažymėtos šiandienos.

***

Rugsėjo 11 diena, pirmadienis

Savaitės išmintis

"Kiekvienas žmogus yra lyderis, kitaip sakant, kiekvienas asmuo, įskaitant ir jus. Jūsų valia rinktis, ar priimti tokią lyderystę." D. Taylor

***

Rugsėjo 10 diena, sekmadienis

Nusiteikimas - tai norimu rūbu savęs aprengimas. Kokia nuotaika save palabinti ir nusiteikti ką nors nuveikti? Gera savijauta priklauso nuo veiklos daryti sprendimus, o ne gailėtis dėl klaidos, kuri yra tik išmokta pamoka. Būkime savimi.

***

Rugsėjo 9 diena, šeštadienis

Tarptautinė grožio diena Gyvenimas yra energinga ir kūrybinė veikla. Ja siekiame sukurti norimą rezultatą: patirti laimę, pajusti meilę, džiaugtis grožiu, vidinio gėrio simboliu. Trys G raidės yra dabarties gyvenimo spalvų paletės akcentai. Gėris, Grožis, Gerumas yra mūsų sėkmingos ateities kūrimo komponentai. Tegul grožis ne tik džiugina, bet nuolat slypi mūsų viduje.

***

Rugsėjo 8 diena, penktadienis

Tarptautinė raštingumo diena

Skaitau, rašau, kalbu, vadinasi raštingas esu. Tačiau šiandieną plaukiodami naujųjų technologijų vandenyse, turime paraginti save. Mūsų asmeninė pareiga padėti sau padaryti raštingumą viso gyvenimo mokymosi paskata ir sėkmingos ateities atrama. Gerai jausimės tada, kai būsime sumanūs ir išmanūs, ir džiaugsimės gyvenimo dovana.

***

Rugsėjo 7 diena., ketvirtadienis

Buriuotojų diena

Visi mes kaip laivai plaukiame gyvenimo upe, maudomės amžėjimo jūroje ir siekiame gerovės likimo vandenyse.

Mes, laivo kapitonai, šturmanai ir keleiviai, turime būti aktyvūs ir budrūs, kad likimas dovanotų palankų vėją ir mūsų bures neštų į norimą užuovėją.

***

Rugsėjo 4 d,. pirmadienis

Savaitės išmintis

"Kiekvienas laiko taškas yra kupinas neištirtų galimybių, o kiekviena galimybė yra laikoma originalia ir unikalia, nenukopijuojama jokiu kitu laiko momentu, vadinasi, keitimosi (ar bent bandymo keistis) būdų yra išties nesuskaičiuojama daugybė. " Z. Bauman

Rugsėjo 1 d., penktadienis

Naujieji mokslo metai, mokslo ir žinių diena pradeda rudens sezono rutiną. Nuo mūsų priklauso kokia ji bus. Ar džiaugsimės rudens spalvų įvairove? Ar su liūdesiu galvosime apie laukiančią tamsos tvirtovę? Visko reikia, viskas yra svarbu, kad ruduo žavėtų derliumi, o mes didžiuotumėmės sukaupta energija ir dvasiniu turtu.

Su šiliniu, vėsuliniu, paukštlėkiu Rugsėju.

***

Rugpjūčio 30 d,, trečiadienis

Vidinis grožis - tai mes patys savyje. Tai ne forma ar savybė, tai mūsų vidinė visuma su tam tikra estetine ir etine raiška. Svarbu, kad dvasinis grožis būtų mums moralinis gėris, padedantis bendrauti, mylėti ir jausti save.

***

Rugpjūčio 28 d., antradienis

Ar esame susimąstę, kas yra savasis AŠ? Tai nuomonių, vaizdinių, nuostatų apie save visuma. Ji sąlyginai yra pastovi. Tuo pačiu nuolat kinta, priklausomai nuo mūsų socialinės patirties, bendravimo su kitais ir savęs vertinimo. Svarbūs aspektai yra mūsų atliekami vaidmenys, socialiniai tapatumai, su kuo save tapatiname. Būtina atkreipti dėmesį ir į savęs lyginimą su kitais, patirtas sėkmes ir nesėkmes, kultūrinę aplinką ir į informacijos apie save priėmimą. Informacija, sutampanti su mūsų nuostatomis, ji visada yra priimama ir įsimenama. Informacija, neatitinkanti mūsų požiūrių, yra atmetama, kaip priešiškumas ir kelia neigiamų jausmų.

Galimi savojo AŠ: platus pasirinkimas, kokį vaizdą norime kurti ir kaip pateikti save. AŠ - idealus, realus, parodomasis, veidrodinis. Būkime norimu AŠ.

***

Rugpjūčio 23 d., pirmadienis

Savaitės išmintis

"Daug verčiau išsigydyti nuo skriaudos jausmo negu keršyti. Kerštas užima daug laiko: sielvartaudami dėl vienos skriaudos, patiriame daugelį. Griežiame dantį ilgiau negu esame skriaudžiami. Daug geriau elgtis priešingai, ydomis nekovoti su ydomis. " Seneka

***

Rugpjūčio 22 d,. ketvirtadienis

Mūsų subjektyvi nuomonė yra tik požiūris, vienas iš daugelio. Interneto viešumo laukuose požiūrių gausa tampa pertekline ir kelia nerimą ar net pasipiktinimą, nes tampame kitų subjektyvių nuomonių naudotojais ir kaupėjais. Todėl yra svarbūs mūsų prioritetai, lemiantys informacijos vertinimą. Informacijos vertė susijusi su jos svarba, tenkinant mūsų poreikius ar priimant spendimus. Todėl būkime kritiški, vertindami informacijos turinį, subjektyvumą, jos reikalingumą mūsų informuotumui.

***

Rugpjūčio 23 d., trečiadienis

Emocinė išmintis-gebėjimas suprasti ir pajausti kitus. Įvertinęs situaciją, tinkamai pasielgęs, patirtimi būsi gausus. Svarbu priimti save tokį, koks esi, nes tik tada keistis gali. Kai susijungia protas ir širdis, didėja mūsų išmintis. Būkime budrūs sau ir kitiems.

***

Rugpjūčio 21 d., pirmadienis

Savaitės išmintis

"Niekam neįdomu, koks buvai didingas ar kaip įveikei krizę. Įdomu, ką dar padarysi ateityje. Nes jei veidu žiūrėsi į praeitį, pagalvok, kurią vietą rodysi ateičiai." L. A. Bumelis

***

Rugpjūčio 19 d., šeštadienis

Virtualiai ir gyvai- bendraujame šiandien plačiai. Interneto draugai pasiekiami ištisai. Tačiau interneto turi būti su saiku, kad nebūtų žalingu. Gyvas ryšys yra bendravimo mokykla: nuo gebėjimo prakalbinti, akių kontakto, gyvo šypsnio, rankos paspaudimo ir apsikabinimo. Tai dovana, kurią įteiksime sau ir visiems, kurie nori gerai jaustis ir gyvu bendravimu padėti kitiems.

***

Rugpjūčio 18 d. , penktadienis

Ar susimąstome kada apie savo ambicijas? Koks jų vaidmuo ne tik dienos bėgime, bet ir viso gyvenimo darnume? Kada jos pataiso mūsų nuotaiką, o kada gadina sveikatą? Ambicijų neturėjimas ir per didelis ambicingumas - du kraštutinumai, dažnai vedantys ne į norimą svajonių kalną, o atvirkščiai į emocijų narvą. Todėl turime aiškiai sau pasakyti, kaip su savimi elgtis, su kitais bendrauti ir į įvykius reaguoti, kad kiekvieną dieną ambicijos mūsų savijautą pagerintų ir gyvenimo kelionę norimais rezultatais praturtintų. Ambicinguokime.

Rugpjūčio 17 d., ketvirtadienis

Geradarystė. Kas mums ji yra - malonumas, garbė, nauda? Jei mus dosniais padarė nauda ar išskaičiavimas-laikas susimąstyti, kad tai tik savęs nuvertinimas. Geradarystės grąža-vidaus turtų potencialas ir ateities sankaupa.

Rugpjūčio 16 d., trečiadienis

Noras pažinti, sužinoti. Jis labai svarbus, reikalauja pastangų ir kantrybės, nes nuo jo priklauso koks mūsų atsinaujinimas bus. Vien domėtis neužtenka. Nuolat kintanti aplinka reikalauja ne tik žinoti, bet iš to ir naudą sau turėti.

Rugpjūčio 15 d., antradienis

Žolinė

Bėga laikas į gyvenimo laukus. Vėl Žolinė - proga padėkoti Motinai žemei už derliaus turtus. Turime kiek turime, bet visada svarbu, kad Žolinės puokštė pasipuoštų dvasingumu ir suteiktų ateinančiam rudeniui energijos ir jėgų. Žaliuokime ir puoškimės.

08.12, šeštadienis

Savaitės išmintis

"Mus dažnai slegia baimė - bijome, kad mūsų nesupras, pasišaipys, pažemins, pasinaudos. Tačiau baimė - bloga patarėja ir dažnai save išpildanti pranašystė. Jei šypsaisi žmonėms, jie šypsosi tau; jei esi surūgęs, jie nusigręžia nuo tavęs. Tik pripažinę savo baimes galime pamatyti jų nepagrįstumą ir atskirti jas nuo protingo atsargumo." V. Legkauskas

Šiandien - Tarptautinė jaunimo diena

Jaunyste, mielas tu drugeli, papuoši mus sparnais ir atveri platų gyvenimo kelią. Svarbiausia būti jaunu širdyje, nes senatvė pasibeldžia ir jauname amžiuje. Būkime savo metų ambasadoriai, kai jaunystė yra ne tik žavus rytas, branda- gerumo ir pozityvumo sklaida, o atėjęs vakaras- tvirta aktyvaus amžėjimo atrama. Diena, kuri tik patvirtina, kad bendravimas ir buvimas kartu šypsosi ateities gražumu.

08.10, ketvirtadienis

Varna lesa kažkieno išmestą indelį su maistu ir karksi: ,,Ką tie žmonės sau galvoja, valgo, meta ir palieka? Juk visos šiukšlės gamtai lieka. Skrendi, sustoji, kad paimtum ir nesimėtytų po kojom. Kad mes turėtume kur nusileisti ir saugiai laiką ant žemės praleisti. Oi..."

08. 09, trečiadienis

Klausimų svarba mūsų gyvenimui. Jų formulavimas rodo ne tik mūsų prioritetus, konkrečius veiksmus, nusiteikimus, bet ir lemia kasdienybės rezultatus. Pavyzdžiui, klausiame savęs "Kodėl vėl man nepasisekė?" Klausimo negatyvas lemia pasiteisinimo, aukos atsakymo akcentą. Todėl norėdami sau padėti, klauskime: ką išmokau iš tos nesėkmės? Kaip save sustiprinau? Ką kitą kartą turiu daryti kitaip? Tokių klausimų atsakymai mus skatins nesigailėti, o tobulėti ir eiti pirmyn, nes gyvenimas yra kelionė. Todėl ir pradėkime šiandien kelionę nuo klausimo stotelės: kokie mano pasiekimai, kuriais didžiuojuosi ir kaip jie man padės eiti toliau? Ką noriu pasiekti per 1, 2, 3.... metus, gerai jaustis ir mylėti kitus? Einame kartu pozityvumo keliu.

08.07, pirmadienis

Savaitės išmintis

"Žmogus yra gimęs tinginiu; norėdamas "degti" darbui, jis turi tą degimą savyje palaikyti. Aš savąjį palaikau laikydamasis dviejų paprastų taisyklių: pirma - visada vykdyti savo pažadus bei įsipareigojimus ir antra - būti padoriam." V. A. Bumelis

08.06 (sekmadienis)

Šypsena - mūsų akių ir mimikos raiška, emocijomis pagrista. Ji turi savo spalvų paletę, kurią naudojame kaip kasdienybės ruletę. Nuoširdi- pažymėta džiaugsmu ir geru nusiteikimu. Apsimestina- slepianti ironiją ar pašaipą. Santūri, mandagi, baimės sklidina - visa tai mūsų šypsenų rutina. Šypsena - savotiška diplomatija, parodanti mūsų aktyvumą ar pasyvumą, emocinį nusiteikimą ir bendravimo malonumą. Šypsokimės.

08.04 (penktadienis)

Mintys ir sveikata - glaudi sąsaja. Grėsmė, pavojus-ką daryti? Svarbu čia ir dabar kitaip mąstyti. Teigiama mintis suvaldo audras, nes taika mumyse yra ne tai kas vyksta, o tai ką sukuriame savo mintyse. Mes minčių valdovai.

08.03 (ketvirtadienis)

Viskam yra savas laikas. Žiniomis, kantrybe ir darbu mes padedame sau pasiekti tikslą. Svarbiausia suprasti, kad jeigu nepavyko įgyvendinti savo noro čia ir dabar, visada yra galimybė, kad tai bus vėliau. Pozityvus tikėjimas ateitimi

08.02 (trečiadienis)

Kas yra mūsų gerumo krepšelyje?

Ką šiandien žadame panaudoti?

Sėkmingos, dvasingumu nuspalvintos dienos!

	2023 m. rugsėjo 22 d. V. Putvinskio g. 48 44211 Kaunas lzs.kaunas@gmail.com +370 698 17188 Aktualijos Kūrybos artelė Apie skyrių LŽS nariai Archyvas
LŽS Metraštis. 1934 Fotoreportažai Videoreportažai Filmai Smailiu žvilgsniu Krepšinio pasaulyje Ketvirtoji valdžia Apdovanojimai VLADIMIRAS BERESNIOVAS: ,,GYVENIMAS VLABERIO ŽVILGSNIU " Būsiu teisingas ir doras Keisčiau lytį į Vytį, Tėvynę į kavinę, Bet... kad toks geras oras – Būsiu teisingas ir doras... * Pasirinkimas Kam – kairieji, Kam – dešinieji, Kam – centristai, O kam – aferistai. * Buvo rimta priežastis Kai mūsų krepšininkai pralaimėdavo, gerdavom iš nevilties. Kai laimėdavo – iš džiaugsmo... * Čia Lietuva... „Čia Lietuva, Čia lietūs lyja“. Čia painiava, Čia velniava, Čia juokas Ašaras praryja... Gyvenimas – „kakus“... Katinas pieną laka, Širdis smarkiai plaka. Nuo kaukolinės apakus, Gyvenimas tapo... „kakus“. * Katinas – „Miau“, Šuo – „Au, au“. Jis – „Aū- ū ! Ji – “ I love You!“ LDS ir LŽS nario Vladimiro Beresniovo piešiniai ir vlaberizmai specialiai www.kaunozurnalistai.lt svetainei	Justino Marcinkevičiaus 90-ajam gimtadieniui: jo adresatas buvo Lietuva Alfas Pakėnas Šią dieną prieš 90 metų gimė Justinas Marcinkevičius – vienas tų rašytojų, be kurio vardo jau niekada nebus įsivaizduojama lietuvių literatūros istorija, o be žodžių – mūsų tautinė savimonė. Su gimtadieniu, didysis Poete! Švenčiame prie Tavęs nė iš tolo neprileisdami užmaršties… Juk, kaip rašo Alfas Pakėnas, „nėra kitos poeto išlikimo galimybės, kaip jo kūrybos skaitymas, jo tekstų ir jo begalinės meilės Lietuvai prisiminimas.“ Nuo 1976-ųjų rudens trejetą metų tarnavau Šiaurės laivyne. Dienoraščio tada nerašiau, bet kai ką pasižymėdavau eilėraščių bloknote. Buvo pats mano „kūrybos“ įkarštis, kuris neatslūgo ir kariuomenėje. Labai norėjau tuos savo bandymus parodyti kuriam nors poetui Lietuvoje. Sugalvojau pluoštelį eilėraščių nusiųsti Justinui Marcinkevičiui. Tada jis buvo labai mylimas skaitytojų ir didelis jaunų poetų autoritetas. Jo poezijos rinktinė „Sena abėcėlė“ visur keliavo su manimi: į Turkmėniją, kur dirbau studentų statybiniame būryje, ir į šiaurę, kur tarnavau kariuomenėje. Tą mažo formato knygą išsaugojau per visus tuos metus. Išsaugojau ir Justino Marcinkevičiaus laišką, kuriame jis pakomentavo mano gležną kūrybą. Tą laiškutį gavau 1977-ųjų gegužės pabaigoje, tarnaudamas Severomorske: „Po ilgo klaidžiojimo Jūsų eilėraščiai pagaliau pasiekė mane. Nemoku aš analizuoti ir vertinti. Pabraukiau vieną kitą eilutę – tikiuos, nesupyksit. Eilėraščiai nelygūs: kai kur jaučiu tikrą poeto ranką, kai kur (deja, neretai!) bravūrą, norą šokiruoti skaitytoją, pastangas „atsistoti ant galvos“, pasakyti „kad ir nežmoniškai, bet kitoniškai“. Suprantu, kad tai jaunystės požymis, tačiau labai norėčiau, kad išsiugdytumėt rimtą, atsakingą požiūrį į poeziją, ieškotumėt savo skausmo ir savo džiaugsmo – t. y. savo temos. Be viso šito įmantrios metaforos, palyginimai ir drąsūs žodžiai neturi prasmės. Klauskite savęs, būtinai klauskite, vardan ko parašiau tą ar kitą eilėraštį! Dabar gi šito tikslo aš nematau. Galima, žinoma, ir pažaisti žodžiais, nors man tai niekada nedarė įspūdžio. Ir dar: kada nėra temos, tikslo – tai ir eilėraštis išeina ne vientisas, o sudėtas iš strofų, eilučių, be ištisinio pergyvenimo, kuris turėtų persmelkti jį – kaip meilė, skausmas, ilgesys, neapykanta… Bet jūs nekreipkite dėmesio į mano pastabas. Kiekvienas poetas atsineša savo eilėraštį, savo poetiką, savo dėsnius. Tačiau jis turi įtikinti mus savo tikrumu, o ne vaidyba, išsigalvojimu. Štai, jūs imkite ir įtikinkite. Šito aš jums kuo nuoširdžiausiai ir linkiu. Laimingos jums tarnybos! Grįžkite į Lietuvą, kur reikalingos jūsų rankos ir širdis. Geros saulės! Just. Marcinkevičius“ Šiandien – Keturiasdešimties parlėkusių paukščių diena. Šiandien – Keturiasdešimties kankinių diena. Ir poeto Justino Marcinkevičiaus gimtadienis – jam 90 metų. Gražus atsineštinis vardas – Justinas. Paukštis, kankinys ir poetas. Jaučiasi stiprus giluminis ryšys tarp šių žodžių. Poetas ir yra paukštis, kankinys, šventasis. „Džiaugsmas nekūrybingas. Jis neturi katarsio. Didžiausius dvasios stebuklus kuria skausmas ir kančia. Todėl didelis menas visada moko kentėti. Kodėl jūsų tas eilėraštis toks liūdnas, – kartais klausia koks nors skaitytojas. Todėl, kad jis nenori žiūrėti į gyvenimą paviršutiniškai. Džiaugsmas – sočiųjų religija. Jis nepavojingas. Į jį gera žiūrėti – kaip į vaiką, kuris žaidžia gyvenimą. Bet jūs pradėsite gyventi ir kurti tada, kai jus palies skausmas. Gal ne eilėraščius, ne dramas. Pradėsite kurti žmogų. Iš savęs.“ Tarsi eilėraštį nuo jaunystės esu išmokęs šiuos Justino Marcinkevičiaus žodžius iš jo knygos „Dienoraštis be datų“. …Kauno Ąžuolynas. 1998-ųjų kovas. Jauno, jau pavasariško vėjo gūsis pakelia sausus lapus, ir jie skrenda pažeme lyg žiemą iškentėjusių kurapkų pulkelis – nesistengdamas pakilti aukštyn. Apskrities bibliotekos salėje vyksta žmonių pamėgto ir gausiai lankomo, bibliotekininkės ir subtilios skaitovės Dainos Kazlauskienės sumanytas gyvojo žodžio almanacho „Ąžuolynas“ renginys. Pristatoma naujausia Justino Marcinkevičiaus eilėraščių knyga „Žingsnis“. Salės scenoje – tikras to meto menininkų žvaigždynas: poetas Just. Marcinkevičius, aktorė Rūta Staliliūnaitė, kompozitorius Giedrius Kuprevičius, kunigas ir poetas Ričardas Mikutavičius… „Keista ta mūsų žemelė Lietuva: iš ryto paimi laikraštį, pilną smurto, mirčių, o vakare štai užeini į bibliotekos salę, kur tiek daug šviesių veidų ir susidomėjimo poezija. Nors dabar toks laikas, kad nežinai, kada, kur ir kaip gali būti apspjaudytas, pažemintas, net nužudytas, vis tiek tikiu, jog nugalės ta, šviesioji, jūsų gerumo, vilčių ir tikėjimo Lietuva. Todėl šviesiom akim pažvelkime į Lietuvą, į sutiktą žmogų, nusišypsokim jam – tai didžiausias stebuklas, koks gali įvykti šiandien“, – tokie buvo pirmieji poeto žodžiai. Ne viską spėjau užsirašyti, bet jie strigo į sielą neužmirštamai. Gera klausyti Justino Marcinkevičiaus – apie ką jis bekalbėtų. Apie gyvenimą, apie Lietuvą, savo tėviškę Važatkiemio vienkiemyje, vakarykštę ar šią dieną. O labiausia – apie kūrybą: „Eilėraštis tarsi kuria mane. Taip, tikras eilėraštis nepraeina be pėdsakų. Rašydamas jį, kuriu ir save, nes negaliu siūlyti vieno pasaulio skaitytojui, o pats kitame pasilikti. Ne, negali būti, kad, parašęs gerą eilėraštį, aš pakilčiau nuo stalo toks, koks buvau. Pasilieka jo antspaudas manyje“, – pasakojo jis, tačiau pridūrė, kad ir dabar negalėtų apibūdinti, kas yra poezija, nors jau daug druskos suvalgęs, bendraudamas su ta įnoringa moterimi, reikalaujančia visiško atsidavimo ir ištikimybės. Poetas sakė, kad šį eilėraščių rinkinį norėjęs pavadinti „Rudens knyga“, tačiau ta rudens metafora padvelkė banalumu, kažkuo jau šimtus kartų girdėtu ir perrašytu. Todėl ir atsirado būtent toks knygos vardas – „Žingsnis“: „Dar vienas žingsnis į TEN, iš kur negrįžtama. O gal ir link jūsų, skaitytojų, kuriuos tariausi laimėjęs kaip poetas. Tai didelė mano pergalė. Poezija susideda iš akimirkų, o pati kūryba yra amžinas grūmimasis su laiku. Noriu tikėti, kad tai žingsnis iš tamsos, žingsnis į šviesą, gyvybę, nors jau žingsniuoju rudeniniu lauku. Todėl ir knyga rudeninė, juk aš nebe tas, kas buvau, kai rašiau „Dvidešimtą pavasarį“, – liūdnokai tą vakarą prisipažino Justinas Marcinkevičius. Buvo 2010 m. balandžio 6 d., penktadienis. Vilniuje, Karininkų namuose, vyko Lietuvai pagražinti draugijos penktasis suvažiavimas. Kalbų būta visokių – ir nuobodžių, ir įdomesnių, bet brangiausia ir įdomiausia tai, kad dalyvavo poetas, akademikas (taip buvo pristatytas) Justinas Marcinkevičius. Tai buvo paskutinieji jo gyvenimo mėnesiai – iki tos nelaimingos gruodžio 7-osios ryto, kai krito laiptinėje ir susižeidė. O kitų metų vasario 16-ąją mirė. Savo dalyvavimu ir kalbėjimu pradžiugino ir alpinistas Vladas Vitkauskas, aktorius Tomas Vaisieta, iš Amerikos sugrįžęs gyventi į Lietuvą žurnalistas Vilius Bražėnas. Tai vis žmonės, kurie sukelia gyvenimo ir kūrybos ilgesį. Vien savo buvimu šalia. Po renginio visi sugužėjome į draugijos būstinę Pamėnkalnio gatvėje. Trumpam užsuko ir Justinas Marcinkevičius. Atrodė šiek tiek pavargęs, akys prigesusios. Padovanojau atsiminimų knygą „Neužmirštamas Vaižgantas“, pakviečiau į jos pristatymą Lietuvos mokslų akademijoje, kuris buvo numatytas gegužės 5 dieną. Pažadėjo: jeigu tik sveikata leis. Tačiau žinome, kas atsitiko… O tą vakarą išgėrėme po taurę raudono vyno. Sėdėjau šalia poeto, kalbėjomės apie Vaižgantą. Praėjusį rudenį, 2009-ųjų rugsėjį, Malaišiuose Justinui Marcinkevičiui buvo įteikta Vaižganto premija. Prisimenu, kad prisipažino niekada nebuvęs arti Vaižganto kūrybos, bet labai vertina tai, apie ką jisai rašė – žemės darbus, kaimo buitį, ryškino Lietuvos istoriją, mylėjo lietuvį. „Jo adresatas buvo Lietuva“, – sakė poetas. Ir Justino Marcinkevičiaus adresatas buvo tas pats – Lietuva… Kažkas, berods Lietuvai pagražinti draugijos valdybos narys Alfonsas Augulis, paklausė, iš kur ta didžiulė Justino Marcinkevičiaus meilė kalbai, lietuviškam žodžiui. Poetas atsakė labai paprastai, prisiminė tėviškę, kur išmoko tikrosios lietuvių kalbos, prisiminė anksti mirusios motinos dainuotas dainas ir iš atminties padeklamavo Mikalojaus Daukšos žodžius iš jo garsiosios „Prakalbos į malonųjį skaitytoją“: „Ne žemės derlumu, ne drabužių skirtingumu, ne šalies gražumu, ne miestų ir pilių tvirtumu gyvuoja tautos, bet daugiausia išlaikydamos ir vartodamos savo kalbą, kuri didina ir išlaiko bendrumą, santaiką ir brolišką meilę. Kalba yra bendras meilės ryšys, vienybės motina, pilietiškumo tėvas, valstybės sargas. Sunaikink ją – sunaikinsi santaiką, vienybę ir gerovę. Sunaikink ją, – užtemdysi saulę danguje, sumaišysi pasaulio tvarką, atimsi gyvybę ir garbę. Kas išsklaidė ir išvaikė tuos, kurie buvo pastatę bokštą iki pat debesų, norėdami išgarsinti savo vardą? Kalbų nesantaika. Kas daugiausia pradėjo kovas, maištus ir sukilimus pasaulyje? Kalbų skirtingumas. Visos nesantaikos tarp tautų, visi šmeižtai, vienos tautos niekinimas kitos, visa tai kilo iš kalbų skirtingumo, kaip iš visokio sąmyšio šaknų.“ „Šituos žodžius jums, draugijos žmonėms, reikėtų pasikabinti čia, ant sienos, kad visados matytumėt ir išmoktumėt atmintinai“, – labai nuoširdžiai ir paprastai pasakė poetas. Vėliau aš skaičiau Sergejaus Jesenino eilėraščius, kuriuos jaunystėje išvertė Just. Marcinkevičius, 1961 m. išleidęs šio rusų lyriko kūrybos rinktinę lietuvių kalba „Baltoji obelų pūga“. „Tu man priminei jaunystę, tuos metus, kai verčiau Jeseniną. Tada šis poetas mane tiesiog kankino – kol jo eilėraščių neišverčiau į lietuvių kalbą“, – pakomentavo jis. Baltas šviežias sniegas, saulė ir ryškios lietuviškos vėliavos spalvos – nepaprastai gražus derinys. Įsijungiau televizorių, Eurika Masytė dainavo „Laisvę“ – pagal Justino Marcinkevičiaus žodžius. Ta daina man visados labai patiko. Bet šįkart keistai suklusau. Ir pamačiau, kad ekrano apačioje parašyta: „Justinui Marcinkevičiui atminti“. Ir skaičiai: „1930–2011“. Bemat viską supratau: mirė Justinas Marcinkevičius. Jau kurį laiką jautė visa Lietuva – tai Jo išėjimo dienos. Bet neprarado vilties – vis tikėjo, kad poetas pasveiks… 2011 m. vasario 19 d., šeštadienis. Palaidojo Justiną Marcinkevičių. Tautos poetą, žmogų, anot Viktorijos Daujotytės, kuris „nelaisvu laiku savo tautai pastatė Katedrą, sugrąžino istoriją, jos pradžią su Mindaugu, pirmąją knygą su Mažvydu, geležies prabudimą su Donelaičiu, patį tyriausią Lietuvos sąjūdį su Simonu Daukantu. Sukūrė – kaip ir Maironis – savo poetinę geografiją su šventuoju Nemunu, su basom išvaikščiotu ir išmylėtu peizažu. Sugrįžo prie lietuvių liaudies dainų.“ Balta, snieguota gedulinga procesija. Poeto kapo duobę apkrito baltas švarus sniegas – tarsi jo gyvenimas. Sako, paskutiniai poeto žodžiai buvo: „Kiek dar liko iki Vasario 16-osios?“ Kaip kadaise mirštančio Vaižganto: „Vaikai, gelbėkit Lietuvą!“ Marcinkevičiaus mirtis buvo prilyginta Basanavičiaus mirčiai. Simboliška, kad abu šį pasaulį paliko Vasario 16-ąją. Marcinkevičius išėjo Amžinybėn ankstyvą rytmetį. Basanavičius – vakare. Marcinkevičius susižalojo, nukritęs nuo laiptų, eidamas pasiimti naujų laikraščių. Basanavičius nukrito nuo kopėčių Mokslų draugijos knygyne siekdamas paimti knygą. Stipriai susimušė šoną, vėliau gavo plaučių uždegimą. Basanavičius mirė eidamas 77-us metus, Marcinkevičius – bebaigdamas 81-uosius. Ir tą 1927 m. vasarį buvo stiprus šaltis. Tame speige – ir anais tolimais laikais, ir dabar – Lietuva apraudojo geriausius savo sūnus – Atgimimo vadus ir dainius. Basanavičių ir Marcinkevičių. 2013 m. rugsėjo 8 d., šeštadienis. „Poezija man visada buvo gimtasis kraštas, jo praeitis ir dabartis, miškai, kurie jame ošia, paukščiai, kurie čiulba, ir žmonės, kurie jame gyvena. Žmonės, jų darbai ir žygiai, jų rūpesčiai ir svajonės, pastangos suprasti pasaulį ir save. Į šį tikslą nukreipta visa dvasinė žmogaus veikla. Gamta sukūrė žmogų, kad būtų, kas ją vertina, kas myli ją, kas ja žavisi ir globoja. Visa tai ir gyvenimas, ir poezija. Kur nėra gyvenimo, ten nėra ir poezijos“, – saulėtą ir vasariškai šiltą rugsėjo 8-ąją važiuodamas į poeto Justino Marcinkevičiaus tėviškę Važatkiemyje (Prienų r.) prisiminiau jo žodžius iš rašytojo eseistikos knygos „Dienoraštis be datų“. Laukuose visur darbavosi žmonės – šiltas ramus bulviakasis, kokių reta; jautėsi šviežios žemės ir deginamų bulvienojų kvapas. Galvojau, kad daugiausia eilėraščių poetas parašė apie savo tėviškę, tėvą, motiną – apie žemę, kurioje jis prasidėjo, kur išėjo kaimiškąjį universitetą, išgyveno visų žemės darbų ciklą, pasak jo paties, pažino sudvasintą religinių ir kalendorinių švenčių ritualą, gyvą liaudies kūrybos versmę. Visa tai iš pat vaikystės sugulė poeto sieloje kaip autentiška patirtis. Be šių vertybių jis neįsivaizdavo savo gyvenimo ir poezijoje. Iš čia, iš šito krašto, išaugo poeto Justino Marcinkevičiaus Lietuva. Atėjo pas mus – jo eilėraščiais, dramomis ir poemomis. Daugybė žmonių suvažiavo, suėjo pėsčiomis į Važatkiemį, kur tą šeštadienį vyko paminklinio akmens Justinui Marcinkevičiui atminti atidengimas. Šalia rašytojo vaikystės namų kvietė jo kūrybos skaitymai, pavadinti „O tėviške, laukų drugeli margas“. Jau antrieji. Pirmieji nuskardėjo prieš porą metų. Skaityti Justiną Marcinkevičių… Nėra kitos poeto išlikimo galimybės, kaip jo kūrybos skaitymas, jo tekstų ir jo begalinės meilės Lietuvai prisiminimas. Alksniakiemio bendruomenė, jungianti keletą čia išsibarsčiusių kaimų ir vienkiemių, tarp jų ir Važatkiemį, tą saulėtą rudens popietę sulaukė mielų svečių: poeto žmonos Genutės Marcinkevičienės bei visos plačios Marcinkevičių giminės – brolių ir seserų, jų vaikų ir vaikaičių. Šventėje dalyvavo kraštietis rašytojas Vytautas Bubnys su žmona Elena Kurklietyte, atidus ir rūpestingas Just. Marcinkevičiaus kūrybos leidėjas Valentinas Sventickas, jaunystės ir vėlesnių laikų bičiulis poetas Algimantas Baltakis, bene vienintelis likęs iš legendinės trisdešimtųjų metų kartos. Be galo laukta buvo profesorė Viktorija Daujotytė, parašiusi monografiją „Justino Marcinkevičiaus žemė“. Jos ramūs ir gelmiški žodžiai apie vienatinį Lietuvos poetą nuskambėjo tarsi eilėraštis proza: „Esame pievoje, kuri tebėra pilna Justino, jo motinos, jo tėvo, brolių ir seserų, artimųjų, kur jaučiamas arklio buvimas, bulviakasis, kur jaučiama jo kūryba, vėliau pakilusi iki mūsų kultūros viršūnių. Todėl susirinkome padėkoti tai žemei, kuri išaugino, išvedė ir vėl atgal sugrąžino vieną didžiausių Lietuvos žemės žmonių.“ V. Daujotytė Justiną Marcinkevičių palygino su monsinjoru Kazimieru Vasiliausku: „Kaip Vasiliauskas buvo žmonėms duotas kunigas, taip Marcinkevičius – žmonėms duotas poetas.“ Prisiminė, kad 2010-aisiais Justinas čia, Alksniakiemyje, kur baigė pradinę mokyklą, minėjo savo 80-metį. Tąsyk jis ir sutiko su pasiūlymu rengti kasmetinius jo kūrybos skaitymus. „Jeigu tai duos naudos kultūrai ir žmonėms – tebūnie“, – tepasakė. Visą popietę vykusioje šventėje Just. Marcinkevičiaus eilėraščius, poemų fragmentus skaitė aktoriai Gražina Urbonaitė, Dalia Jankauskaitė, Liubomiras Laucevičius bei Prienų krašto žmonės. Ypač daug buvo jaunimo. Jie deklamavo Marcinkevičių atmintinai. Žvelgė atvirom akim į poeto tėviškę šalia lėktuvų gausmu nuolatos ūžaujančio aerodromo. Po gražaus renginio poeto vaikystės pievoje Genutė Marcinkevičienė šalia Justino numylėto maumedžio, kurį jis pasodino kartu su tėvu Motiejumi, padėkojo poezijos šventės rengėjams: „Esu labai dėkinga Prienų ir Alksniakiemio bendruomenei už šią šventę, už nuolatinį Justino prisiminimą ir meilę jam. Tegu tai tampa tradicija. Jis iš tikro labai mylėjo šitą kraštą. Tą meilę išreiškė savo eilėraščiuose ir poemose, savo dramose. Justinas turėjo tik Prienus, tiksliau Važatkiemį, ir Vilniaus universitetą, kurį baigė sunkiausiomis sąlygomis. Karo metais Marcinkevičių namai sudegė, ir gausi šeimyna prisiglaudė kaimynų tvartelyje. Tik tada, kai Justinui už poemą „Dvidešimtas pavasaris“ buvo paskirta Respublikinė premija, prasidėjo tėviškės atstatymas. Poetas atidavė tėvui premijos pinigus ir buvo pastatytas naujas namas, kuriame dabar gyvena sesuo Janina su šeima.	AUDRONE NUGARAITĖ Gerumas kaip išteklius keisti mūsų gyvenimą. Gerumas kaip kiekvienos dienos norma ir siekiamybė. Visa tai pasiekti gali padėti gerumo komunikacija. Būkime raštingi ir dalinkitės savo gerumo kompetencija su kitais. GERUMO KOMUNIKACIJA Rugsėjo 22 diena, penktadienis Atsisėdame ant kėdės ir ramiai kvėpuojame. Kojose maloni šiluma pulsuoja. Rankos džiaugiasi nieko neveikimu. Mintys galvoje alsuoja gerumu. Visas kūnas į poilsio minutę reaguoja. Visa tai mus atpalaiduoja ir puikią dieną garantuoja. Džiaukimės savo jausena. ***** Rugsėjo 21 diena, ketvirtadienis Sena išmintis: moki žodį - žinai kelią. Žodžiai yra materiali minčių ir emocijų raiška. Jie ne tik suteikia mums psichologinės ir fizinės galios raktus atidaryti norimo bendravimo vartus. Jie mus veda laimės keliu, jeigu juos pateikiame su pozityvumu. Teigiami žodžiai, pavyzdžiui, taika, meilė, taip, mums leidžia pasirinkti sėkmės veiksmus, teigiamai vertinti save ir kitus. *** Rugsėjo 19 diena, antradienis Pažįstu save-gebu suprasti ir valdyti savo jausmus,viltis, norus, lūkesčius. Kai užplūsta negatyvas, pyktis ar pavydas, jį užkloju pozityvu, meile ir džiaugsmu. Šita sinergija -mūsų dvasinė energija eiti norimu gyvenimo keliu. *** Rugsėjo 18 diena, pirmadienis Savaitės išmintis "Mes per dažnai vartojame žodį "reikėtų". Jis itin neveiksmingas, nes skatina nieko neveikti. Apčiuopiamos nuolatinės permainos vyksta tik tada, kai vietoje "reikėtų " sakome "reikia, būtina." D. Taylor Rugsėjo 17 diena, sekmadienis Rytas-gaivus ir aktyvus, nes sekmadienis mus veda į naujos savaitės laukus. Šios dienos veikla ir bendravimas -tai kito septyndienio tikslingas motyvavimas. Kelionė keliu, pažymėtu geru nusiteikimu. Eime. Rugsėjo 16 diena, šeštadienis. Europos judumo savaitė (16-22 d.) Rytas, diena, vakaras, naktis - tradicinė paros narių sudėtis. Puiku, kai naktis alsuoja poilsiu ir geru miegu, o rytas ir diena žavi ir kviečia naudotis įvairiapusiu judumu. Judumas pirmiausia savyje, sukaupti energiją ir gerą jauseną. Pirmyn. *** Rugsėjo 15 diena, penktadienis Kūrybiškumas - tai gebėjimas įgyvendinti save kasdienybės erdvėse. Ne tik atlikti darbus paprasčiau, daryti tai kas nauja, įdomu. Svarbiausia nesėkmėje būti originaliu kūrėju ir džiaugtis priimtu kūrybišku sprendimu. *** Rugsėjo 14 diena, ketvirtadienis Jurginai ne tik aplinkos puošmena, bet ir mūsų dvasiai atgaiva. Jie linki mums nuolat prisiminti, kad grožį turime gamtoje ir savyje auginti. Ačiū. *** Rugsėjo 12 diena, antradienis Poilsio minutei matematinė mįslė.Trys šimtai šešiasdešimt penki vieversiai, penkiasdešimt trys varnos, dvylika kranklių ir vienas išdidus sakalas. Kas tai? Norimais skaičiais mums visiems pažymėtos šiandienos. *** Rugsėjo 11 diena, pirmadienis Savaitės išmintis "Kiekvienas žmogus yra lyderis, kitaip sakant, kiekvienas asmuo, įskaitant ir jus. Jūsų valia rinktis, ar priimti tokią lyderystę." D. Taylor *** Rugsėjo 10 diena, sekmadienis Nusiteikimas - tai norimu rūbu savęs aprengimas. Kokia nuotaika save palabinti ir nusiteikti ką nors nuveikti? Gera savijauta priklauso nuo veiklos daryti sprendimus, o ne gailėtis dėl klaidos, kuri yra tik išmokta pamoka. Būkime savimi. *** Rugsėjo 9 diena, šeštadienis Tarptautinė grožio diena Gyvenimas yra energinga ir kūrybinė veikla. Ja siekiame sukurti norimą rezultatą: patirti laimę, pajusti meilę, džiaugtis grožiu, vidinio gėrio simboliu. Trys G raidės yra dabarties gyvenimo spalvų paletės akcentai. Gėris, Grožis, Gerumas yra mūsų sėkmingos ateities kūrimo komponentai. Tegul grožis ne tik džiugina, bet nuolat slypi mūsų viduje. *** Rugsėjo 8 diena, penktadienis Tarptautinė raštingumo diena Skaitau, rašau, kalbu, vadinasi raštingas esu. Tačiau šiandieną plaukiodami naujųjų technologijų vandenyse, turime paraginti save. Mūsų asmeninė pareiga padėti sau padaryti raštingumą viso gyvenimo mokymosi paskata ir sėkmingos ateities atrama. Gerai jausimės tada, kai būsime sumanūs ir išmanūs, ir džiaugsimės gyvenimo dovana. *** Rugsėjo 7 diena., ketvirtadienis Buriuotojų diena Visi mes kaip laivai plaukiame gyvenimo upe, maudomės amžėjimo jūroje ir siekiame gerovės likimo vandenyse. Mes, laivo kapitonai, šturmanai ir keleiviai, turime būti aktyvūs ir budrūs, kad likimas dovanotų palankų vėją ir mūsų bures neštų į norimą užuovėją. *** Rugsėjo 4 d,. pirmadienis Savaitės išmintis "Kiekvienas laiko taškas yra kupinas neištirtų galimybių, o kiekviena galimybė yra laikoma originalia ir unikalia, nenukopijuojama jokiu kitu laiko momentu, vadinasi, keitimosi (ar bent bandymo keistis) būdų yra išties nesuskaičiuojama daugybė. " Z. Bauman Rugsėjo 1 d., penktadienis Naujieji mokslo metai, mokslo ir žinių diena pradeda rudens sezono rutiną. Nuo mūsų priklauso kokia ji bus. Ar džiaugsimės rudens spalvų įvairove? Ar su liūdesiu galvosime apie laukiančią tamsos tvirtovę? Visko reikia, viskas yra svarbu, kad ruduo žavėtų derliumi, o mes didžiuotumėmės sukaupta energija ir dvasiniu turtu. Su šiliniu, vėsuliniu, paukštlėkiu Rugsėju. *** Rugpjūčio 30 d,, trečiadienis Vidinis grožis - tai mes patys savyje. Tai ne forma ar savybė, tai mūsų vidinė visuma su tam tikra estetine ir etine raiška. Svarbu, kad dvasinis grožis būtų mums moralinis gėris, padedantis bendrauti, mylėti ir jausti save. *** Rugpjūčio 28 d., antradienis Ar esame susimąstę, kas yra savasis AŠ? Tai nuomonių, vaizdinių, nuostatų apie save visuma. Ji sąlyginai yra pastovi. Tuo pačiu nuolat kinta, priklausomai nuo mūsų socialinės patirties, bendravimo su kitais ir savęs vertinimo. Svarbūs aspektai yra mūsų atliekami vaidmenys, socialiniai tapatumai, su kuo save tapatiname. Būtina atkreipti dėmesį ir į savęs lyginimą su kitais, patirtas sėkmes ir nesėkmes, kultūrinę aplinką ir į informacijos apie save priėmimą. Informacija, sutampanti su mūsų nuostatomis, ji visada yra priimama ir įsimenama. Informacija, neatitinkanti mūsų požiūrių, yra atmetama, kaip priešiškumas ir kelia neigiamų jausmų. Galimi savojo AŠ: platus pasirinkimas, kokį vaizdą norime kurti ir kaip pateikti save. AŠ - idealus, realus, parodomasis, veidrodinis. Būkime norimu AŠ. *** Rugpjūčio 23 d., pirmadienis Savaitės išmintis "Daug verčiau išsigydyti nuo skriaudos jausmo negu keršyti. Kerštas užima daug laiko: sielvartaudami dėl vienos skriaudos, patiriame daugelį. Griežiame dantį ilgiau negu esame skriaudžiami. Daug geriau elgtis priešingai, ydomis nekovoti su ydomis. " Seneka *** Rugpjūčio 22 d,. ketvirtadienis Mūsų subjektyvi nuomonė yra tik požiūris, vienas iš daugelio. Interneto viešumo laukuose požiūrių gausa tampa pertekline ir kelia nerimą ar net pasipiktinimą, nes tampame kitų subjektyvių nuomonių naudotojais ir kaupėjais. Todėl yra svarbūs mūsų prioritetai, lemiantys informacijos vertinimą. Informacijos vertė susijusi su jos svarba, tenkinant mūsų poreikius ar priimant spendimus. Todėl būkime kritiški, vertindami informacijos turinį, subjektyvumą, jos reikalingumą mūsų informuotumui. *** Rugpjūčio 23 d., trečiadienis Emocinė išmintis-gebėjimas suprasti ir pajausti kitus. Įvertinęs situaciją, tinkamai pasielgęs, patirtimi būsi gausus. Svarbu priimti save tokį, koks esi, nes tik tada keistis gali. Kai susijungia protas ir širdis, didėja mūsų išmintis. Būkime budrūs sau ir kitiems. *** Rugpjūčio 21 d., pirmadienis Savaitės išmintis "Niekam neįdomu, koks buvai didingas ar kaip įveikei krizę. Įdomu, ką dar padarysi ateityje. Nes jei veidu žiūrėsi į praeitį, pagalvok, kurią vietą rodysi ateičiai." L. A. Bumelis *** Rugpjūčio 19 d., šeštadienis Virtualiai ir gyvai- bendraujame šiandien plačiai. Interneto draugai pasiekiami ištisai. Tačiau interneto turi būti su saiku, kad nebūtų žalingu. Gyvas ryšys yra bendravimo mokykla: nuo gebėjimo prakalbinti, akių kontakto, gyvo šypsnio, rankos paspaudimo ir apsikabinimo. Tai dovana, kurią įteiksime sau ir visiems, kurie nori gerai jaustis ir gyvu bendravimu padėti kitiems. *** Rugpjūčio 18 d. , penktadienis Ar susimąstome kada apie savo ambicijas? Koks jų vaidmuo ne tik dienos bėgime, bet ir viso gyvenimo darnume? Kada jos pataiso mūsų nuotaiką, o kada gadina sveikatą? Ambicijų neturėjimas ir per didelis ambicingumas - du kraštutinumai, dažnai vedantys ne į norimą svajonių kalną, o atvirkščiai į emocijų narvą. Todėl turime aiškiai sau pasakyti, kaip su savimi elgtis, su kitais bendrauti ir į įvykius reaguoti, kad kiekvieną dieną ambicijos mūsų savijautą pagerintų ir gyvenimo kelionę norimais rezultatais praturtintų. Ambicinguokime. Rugpjūčio 17 d., ketvirtadienis Geradarystė. Kas mums ji yra - malonumas, garbė, nauda? Jei mus dosniais padarė nauda ar išskaičiavimas-laikas susimąstyti, kad tai tik savęs nuvertinimas. Geradarystės grąža-vidaus turtų potencialas ir ateities sankaupa. Rugpjūčio 16 d., trečiadienis Noras pažinti, sužinoti. Jis labai svarbus, reikalauja pastangų ir kantrybės, nes nuo jo priklauso koks mūsų atsinaujinimas bus. Vien domėtis neužtenka. Nuolat kintanti aplinka reikalauja ne tik žinoti, bet iš to ir naudą sau turėti. Rugpjūčio 15 d., antradienis Žolinė Bėga laikas į gyvenimo laukus. Vėl Žolinė - proga padėkoti Motinai žemei už derliaus turtus. Turime kiek turime, bet visada svarbu, kad Žolinės puokštė pasipuoštų dvasingumu ir suteiktų ateinančiam rudeniui energijos ir jėgų. Žaliuokime ir puoškimės. 08.12, šeštadienis Savaitės išmintis "Mus dažnai slegia baimė - bijome, kad mūsų nesupras, pasišaipys, pažemins, pasinaudos. Tačiau baimė - bloga patarėja ir dažnai save išpildanti pranašystė. Jei šypsaisi žmonėms, jie šypsosi tau; jei esi surūgęs, jie nusigręžia nuo tavęs. Tik pripažinę savo baimes galime pamatyti jų nepagrįstumą ir atskirti jas nuo protingo atsargumo." V. Legkauskas Šiandien - Tarptautinė jaunimo diena Jaunyste, mielas tu drugeli, papuoši mus sparnais ir atveri platų gyvenimo kelią. Svarbiausia būti jaunu širdyje, nes senatvė pasibeldžia ir jauname amžiuje. Būkime savo metų ambasadoriai, kai jaunystė yra ne tik žavus rytas, branda- gerumo ir pozityvumo sklaida, o atėjęs vakaras- tvirta aktyvaus amžėjimo atrama. Diena, kuri tik patvirtina, kad bendravimas ir buvimas kartu šypsosi ateities gražumu. 08.10, ketvirtadienis Varna lesa kažkieno išmestą indelį su maistu ir karksi: ,,Ką tie žmonės sau galvoja, valgo, meta ir palieka? Juk visos šiukšlės gamtai lieka. Skrendi, sustoji, kad paimtum ir nesimėtytų po kojom. Kad mes turėtume kur nusileisti ir saugiai laiką ant žemės praleisti. Oi..." 08. 09, trečiadienis Klausimų svarba mūsų gyvenimui. Jų formulavimas rodo ne tik mūsų prioritetus, konkrečius veiksmus, nusiteikimus, bet ir lemia kasdienybės rezultatus. Pavyzdžiui, klausiame savęs "Kodėl vėl man nepasisekė?" Klausimo negatyvas lemia pasiteisinimo, aukos atsakymo akcentą. Todėl norėdami sau padėti, klauskime: ką išmokau iš tos nesėkmės? Kaip save sustiprinau? Ką kitą kartą turiu daryti kitaip? Tokių klausimų atsakymai mus skatins nesigailėti, o tobulėti ir eiti pirmyn, nes gyvenimas yra kelionė. Todėl ir pradėkime šiandien kelionę nuo klausimo stotelės: kokie mano pasiekimai, kuriais didžiuojuosi ir kaip jie man padės eiti toliau? Ką noriu pasiekti per 1, 2, 3.... metus, gerai jaustis ir mylėti kitus? Einame kartu pozityvumo keliu. 08.07, pirmadienis Savaitės išmintis "Žmogus yra gimęs tinginiu; norėdamas "degti" darbui, jis turi tą degimą savyje palaikyti. Aš savąjį palaikau laikydamasis dviejų paprastų taisyklių: pirma - visada vykdyti savo pažadus bei įsipareigojimus ir antra - būti padoriam." V. A. Bumelis 08.06 (sekmadienis) Šypsena - mūsų akių ir mimikos raiška, emocijomis pagrista. Ji turi savo spalvų paletę, kurią naudojame kaip kasdienybės ruletę. Nuoširdi- pažymėta džiaugsmu ir geru nusiteikimu. Apsimestina- slepianti ironiją ar pašaipą. Santūri, mandagi, baimės sklidina - visa tai mūsų šypsenų rutina. Šypsena - savotiška diplomatija, parodanti mūsų aktyvumą ar pasyvumą, emocinį nusiteikimą ir bendravimo malonumą. Šypsokimės. 08.04 (penktadienis) Mintys ir sveikata - glaudi sąsaja. Grėsmė, pavojus-ką daryti? Svarbu čia ir dabar kitaip mąstyti. Teigiama mintis suvaldo audras, nes taika mumyse yra ne tai kas vyksta, o tai ką sukuriame savo mintyse. Mes minčių valdovai. 08.03 (ketvirtadienis) Viskam yra savas laikas. Žiniomis, kantrybe ir darbu mes padedame sau pasiekti tikslą. Svarbiausia suprasti, kad jeigu nepavyko įgyvendinti savo noro čia ir dabar, visada yra galimybė, kad tai bus vėliau. Pozityvus tikėjimas ateitimi 08.02 (trečiadienis) Kas yra mūsų gerumo krepšelyje? Ką šiandien žadame panaudoti? Sėkmingos, dvasingumu nuspalvintos dienos! KLAUSIMĖLIS Warning: include(/usr/home/fs/www/templates/zurnalistai/modules/apklausa.php): failed to open stream: No such file or directory in /home/fs/www/templates/zurnalistai/modules/shonas.php on line 15 Warning: include(): Failed opening '/usr/home/fs/www/templates/zurnalistai/modules/apklausa.php' for inclusion (include_path='.:/usr/share/pear:/usr/share/php') in /home/fs/www/templates/zurnalistai/modules/shonas.php** on line 15 Radai klaidą? Rašyk (el.p. lzs.kaunas@gmail.com)