2020 m. spalio 27 d.

V. Putvinskio g. 48
44211 Kaunas
tel./faks (8-37 422 577)
lzs.kaunas@gmail.com
+370 698 17188

Iš dovanų knygos ,,Dar palūkėki pusamžio krize!

***

Braška kūnas, dreba keliai, krenta dantys - sveika senatve

***

Sendamas tik per skausmus dantis sukandęs gali ką nors nuveikti

***

Amžiaus viduryje naujų pojūčių sukelia tik nauji simptomai

***

Senatvė turi tris panašumus. Pirmas - sutrikusi atmintis. Hm... Kokie gi kiti du?

***

Kadaise buvau tokia neryžtinga... O dabar gailiuosi...

***

Sulaukus brandaus amžiaus neverta pernelyg nerimauti, kad protas nuslysta į šalį. Svarbu, kad jis grįžtų atgal.

***

Kai žvakutė kainuoja daugiau už gimtadienio tortą, metas atsisveikinti su jaunyste

***

Ir dabar turiu tai, ką turėjau prieš 20 metų, tik vaizdas nekoks

***

Pusamžis yra tada, kai amžių išduoda pusiaujas

***

Perkopus pusamžį žmona liepia įtraukti pilvą, ir jai nė motas, kad jau seniausiai jį įtraukei

***

Jeigu gyvenčiau iš naujo, daryčiau tas pačias klaidas, tik nebelaukčiau taip ilgai

***

Tik jauni miršta nesugedę

***

Kad ką bedaryčiau, viskas yra arba nepadoru, arba nelegalu, arba didina antsvorį

***

Kai tik suaugi ir pasisemi pakankamai žinių, supranti, kad esi per senas ir bejėgis

***

Esu tokio amžiaus, kai mano nugara šėlioja dažniau negu aš pati

***

Kai norisi atsistoti ir užleisti vietą moteriai, bet neprisiverti pajudėti - vadinasi, sensti

***

Dažniausias svorių kilnojimo pratimas sulauks pusamžio - pakilti iš krėslo

***

Rūkau cigarus dėl to, kad mano amžiaus žmogui baisu neturėti ko įsitverti

***

Pasilenkus užsirišti batraiščių ir po akimirkos svarstau: hmm, ką gi aš ruošiausi daryti?



Gelt_I.jpg

Dail. Algimantas Snarskis



Hey.lt - Nemokamas lankytojų skaitliukas

Neįtikėtinas žurnalistų darbo užkulisių archyvas – Alfredo Pliadžio fotoalbume

Erikas Ovčarenko, Vido Mačiulio ir Alfredo Pliadžio archyvo nuotraukos

Jo sunku nepastebėti. Aukštas, atletiško sudėjimo, dažnas sporto renginių lankytojas, visada su plačia šypsena veide ir fotoaparatu rankose. Tai  Alfredas Pliadis.

50663688_2458586350837915_797986025740697600_o.jpgPaklausite kodėl Kauno žurnalistai rašo apie vilnietį fotografą? Atsakymas paprastas, todėl, kad jo darbai neturi sienų, o maždaug prieš metus A.Pliadis feisbuke pradėjo dalintis niekur nematytais žurnalistų darbo užkulisiais, tarp kurių galime pamatyti ir daugybę kolegų kauniečių.

„1982-1998 metais darbavausi LRT. Per tuos metus nesiskyriau su fotoaparatu. Užfiksavau daug televizijoje ir radijuje dirbusių kolegų. Šiame albume pateiksiu to meto ir vėlesnio laikotarpio, ir dabarties įdomesnes fotografijas. Manau jos Jums patiks,“ – taip socialiniame tinkle publikuojamą nuotraukų albumą pristato Alfredas.

– Kaip prasidėjo jūsų fotografijos kelias?

– Seniausia mano asmeninio archyvo fotojuostelė datuota 1966-aisiais – tais metais pradėjau fotografuoti, tada net juodai baltame sapne dar nesapnuodamas apie dabartines mano užfiksuotų vaizdų sankaupas. Su fotoaparatu pleškinau kaip išmanydamas, kol tuometiniame Vilniaus pedagoginiame institute pradėjau lankyti Vytauto Ylevičiaus paskaitas. Šis žymus Lietuvos fotografas mokė suprasti fotografiją ir man atskleidė daugybę paslapčių, kad sustingdyta akimirka būtų patraukli ne vien tik man pačiam. Šis žmogus, galima sakyti, man ir užkabino fotoaparatą ant kaklo visam gyvenimui. Net tarnaudamas sovietinėje kariuomenėje neretai vietoj ginklo taikiklio prie akies pridėdavau „Zenitą“ arba „Iskrą“ (nepainioti su leidiniu), maža to, visas tų laikų fotojuosteles išsaugojau ir jas parsivežti namo sugebėjau. O nuo 1977-ųjų parūpo sporto renginių akimirkos, juo labiau kad pats buvau lengvaatletis, todėl turėjau šiokio tokio supratimo apie profesionalų sportą. Su fotoaparatu šiuose renginiuose mane pastebėjo žurnalistai, pradėjome bendradarbiauti. Šitaip į spaudą pateko daug mano nuotraukų.

– O kaip atsidūrėte televizijoje?

– 1982-aisiais buvau pakviestas dirbti režisieriumi į Lietuvos radijo ir televizijos Spaudos skyrių (vėliau tapau Sporto redakcijos vyriausiuoju režisieriumi, vyriausiuoju redaktoriumi) – šitaip tuometinis Sporto redakcijos vadovas žurnalistas Virgilijus Mundrys sumanė pasukti mano likimą: pradėjau režisuoti sporto laidas ir sporto transliacijas. Tačiau prisipažįstu, kad net pats nepastebėdavau, kaip fotoaparatas vėl atsidurdavo mano rankose – magėjo užfiksuoti televizijos žurnalistų darbo akimirkas, o jų, patikėkite, per 18 metų būta įvairiausių. Sakyčiau, net įgijau refleksą – net ir dabar, jau seniai nebedirbdamas Lietuvos radijo ir televizijos Sporto redakcijoje, stengiuosi įamžinti dabartinių spaudos ir televizijos bitučių dūzgimą... 
Iki 2005 m. turėjau juostinį fotoaparatą. Kai 2010-aisiais pradėjau skaitmeninti savo fotojuostas, supratau, kad turiu daug įdomių kadrų.

83788727_209595206839006_86847081993469952_n.jpg

Sukaupus didžiulę kolekciją kolegų nuotraukų A.Pliadžiui kilo klausimas, o ką su tomis nuotraukomis daryti toliau? 2016 m. keliasdešimt asmeninio archyvo nuotraukų buvo panaudotos rengiant LRT 60-mečiui skirtą leidinį. Tuometis LRT vadovas Audrius Siaurusevičius žinojo kolegos aistrą fiksuoti žurnalistų, operatorių, režisierių darbo akimirkas. Nuotraukų šiam albumui buvo atrinkta labai daug, bet visos ten netilpo. 

„Žinoma, galima laukti dar brandesnio LRT jubiliejaus ar kokios nors kitos daug kam svarbios sukakties... Bet, kaip sakoma, geriau linksmai ir viltingai nusiteikti, nei save planuoti pasiųsti.
Draugai ragino išleisti albumą, bet nei aš, nei jie dar nelaimėję aukso puodo.

Tiesa, keletą metų bendradarbiavau su portalu www.15min.lt. Tai buvo laikai, kai mano nuotraukomis galėjo džiaugtis daug akių, bet, kaip sakoma, 15 minučių ir yra 15 – kam tikėtai, o kam ne jos ima ir nutiksi. Bet čia jau kita istorija“, – prisiminė A.Pliadis.

Alfredas dažnai su kolegomis kalbasi apie fotografijų archyvus, jų vertę ir ateitį. Pasak jo, net Antanui Sutkui ši tema neišsemiama.


O jam atrodo, kad archyvas, nors visada senas, bet gyvas (kaip žmogus – tol, kol kas nors apie jį galvoja, prisimena), turi būti prieinamas ir matomas. 

Naivu laukti tos dienos, kad kas nors susidomės jo likimu. O jei niekas nematys, tai niekas ir nežinos, kad toks yra. Be to, girdėjau, kad šiais laikais fotografijų archyvas – tai tiesiog informacinės visuomenės šiukšlė, nes nespėjama visų einamųjų įvykių sužiūrėti, o ką jau bekalbėti apie senus (prieš 10–40 m.) laikus! Kita vertus, šių laikų žurnalistų verpetai sukasi tik apie naująsias žvaigždes, o užfiksuotos kadaise pasaulyje ryškiausių Lietuvos asmenybių gyvenimo akimirkos kaip inkliuzai laukia, kol prabėgs keliasdešimt tūkstančių metų, kad būtų neįkainojamos“, – sako fotografas.

– Tad kaip kilo mintis nuotraukas patalpinti visiem matomame albume? 

– Nusprendžiau savo nuotraukas perkelti į feisbuką – ir nekainuoja, ir draugų ten turiu penkis tūkstančius. 2019 metų sausio 25 dieną įsteigtą pirmąjį savo fotografijų albumą pavadinau „Mano TELEVIZIJA“. Per metus į jį „įklijavau“ per 500 nuotraukų, kurios peržiūrėtos, kai kurios „palaikintos“, pakomentuotos. Maža to, šitaip veriasi galimybių susitikti, pasikalbėti apie senus laikus ir su tais žmonėmis, kurie kadaise pateko į mano objektyvo zoną. Turiu dar apie tūkstantį (!) tinkamų nuotraukų.

Į albumą per kartą įkeliu iki 10 fotografijų, nes vaikystėje buvau mokomas, kad visko iš karto rodyti negalima... O iš tiesų, tai siekiu higienos – iš juostelių skenuotus kadrus juk reikia sutvarkyti ir retušuoti. Tai užima daug laiko.

Sykį šiame socialiniame tinkle atidariau dar du savo albumus – vienas jų skirtas kolegoms fotografams („FotoGRAFAI“), o kitas – Lietuvos krepšiniui („JB krepšinis“).

Per metus iš 500 feisbuke publikuotų Alfredo nuotraukų viena buvo naudinga „Lietuvos ryto“ priedui „TV antena“ – žurnalistai rengė straipsnį apie krepšinio komentatoriaus duoną bandžiusį krimsti Joną Čekuolį.

„Aptikę tinkamą nuotrauką, matyt žinodami, kad esu autorių teisių kolektyvinio administravimo asociacijos LATGA narys, oficialiai ją ir nusipirko“, – interviu užbaigė A.Pliadis, pridurdamas, kad nepamiršumėm gerbti autorių teisių.

Visą nuotraukų albumą galite pamatyti paspaudę čia.




Virselis_1934_m._I.jpg


IŠ PRAEITIES...
PRIEŠ 86 METUS

PETRAS PŪKELIS
,,IERARCHIJA"


Tarp kolegų pasidairius,
yra giminės įvairios,
Nors, kas skaito tik gazietą,
gal būt, to nepastebėtų.

Yra giminė - vyriausių,
Jie tarp raštų įsirausę,
Nors minkštoką turi kėdę.
bet labai nesaugiai sėdi.

Jei su plunksna ką nors daro,
tai parašo žodį svarų,
O jeigu parašo nieką,
tai nelaiko tai per grieką.

Paskiau eina sekretoriai,
žmonės nelabai padorūs.
Šitie žmonės visą laiką
tik ką nors nubraukti taiko.

Ir didžiausią nuo jų kančią
tai reporteriai iškenčia.
Nubraukė eilutę, kitą,
ot ir nėra poros litų...


(1934 metai. Iš pirmojo Lietuvos žurnalistų sąjungos metraščio)

KLAUSIMĖLIS

Ką Jūs vadinate žurnalistu?

Dirbančius redakcijoje
Bendradarbiaujančius su spauda, RTV
Pagal sutartį teikiančius medžiagą, viešosios informacijos rengėjams
Priklausančius žurnalistų profesinei sąjungai
Daugiau informacijos

Radai klaidą?
Rašyk (el.p. lzs.kaunas@gmail.com)