2020 m. vasario 25 d.

V. Putvinskio g. 48
44211 Kaunas
tel./faks (8-37 422 577)
lzs.kaunas@gmail.com
+370 698 17188

Iš dovanų knygos ,,Dar palūkėki pusamžio krize!

***

Braška kūnas, dreba keliai, krenta dantys - sveika senatve

***

Sendamas tik per skausmus dantis sukandęs gali ką nors nuveikti

***

Amžiaus viduryje naujų pojūčių sukelia tik nauji simptomai

***

Senatvė turi tris panašumus. Pirmas - sutrikusi atmintis. Hm... Kokie gi kiti du?

***

Kadaise buvau tokia neryžtinga... O dabar gailiuosi...

***

Sulaukus brandaus amžiaus neverta pernelyg nerimauti, kad protas nuslysta į šalį. Svarbu, kad jis grįžtų atgal.

***

Kai žvakutė kainuoja daugiau už gimtadienio tortą, metas atsisveikinti su jaunyste

***

Ir dabar turiu tai, ką turėjau prieš 20 metų, tik vaizdas nekoks

***

Pusamžis yra tada, kai amžių išduoda pusiaujas

***

Perkopus pusamžį žmona liepia įtraukti pilvą, ir jai nė motas, kad jau seniausiai jį įtraukei

***

Jeigu gyvenčiau iš naujo, daryčiau tas pačias klaidas, tik nebelaukčiau taip ilgai

***

Tik jauni miršta nesugedę

***

Kad ką bedaryčiau, viskas yra arba nepadoru, arba nelegalu, arba didina antsvorį

***

Kai tik suaugi ir pasisemi pakankamai žinių, supranti, kad esi per senas ir bejėgis

***

Esu tokio amžiaus, kai mano nugara šėlioja dažniau negu aš pati

***

Kai norisi atsistoti ir užleisti vietą moteriai, bet neprisiverti pajudėti - vadinasi, sensti

***

Dažniausias svorių kilnojimo pratimas sulauks pusamžio - pakilti iš krėslo

***

Rūkau cigarus dėl to, kad mano amžiaus žmogui baisu neturėti ko įsitverti

***

Pasilenkus užsirišti batraiščių ir po akimirkos svarstau: hmm, ką gi aš ruošiausi daryti?



Gelt_I.jpg

Dail. Algimantas Snarskis



Hey.lt - Nemokamas lankytojų skaitliukas

Su žiniasklaidos vėliava – į „skaidrumo“ aukštumas

Antanas Marčiulionis, LŽS ir žurnalistikos senjorų klubo MES narys

Paklauskime bet kurio labiau išprususio kaimyno nuomonės, kas paskutinį pusmetį Lietuvos žiniasklaidoje buvo populiariausi ir, drįsčiau sakyti, jie išvardins šias penkias pavardes: Ramūno Karbauskio, Sauliaus Skvernelio, Gabrieliaus Landsbergio, Jaroslavo Narkevičiaus ir Roko Masiulio. Jeigu pirmieji keturi – aktyvūs šalyje vykstančio nepertraukiamo politinio spektaklio dalyviai, tai penktasis, kaip teigiama, yra vienas perspektyviausių veikėjų būsimų scenarijų politinei arenai. Bent jau taip samprotauja Lietuvos Prezidentas Gitanas Nausėda, kai kurie konservatoriai, politologai...


marciulionis.jpg1. „Gyvena paties susikurtame pasaulyje...“

Kuo Rokas Masiulis nusipelnė tokio dėmesio? Dalies visuomenės noru paguosti lyg ir netikėtai jam praradus Susisiekimo ministro portfelį? Juk žmogus baigęs dviejų sričių studijas, daugelyje bendrovių, įmonių dirbęs atsakingose pareigose, susilaukęs didelio žiniasklaidos dėmesio, Prezidentės dekretu už sėkmingą valstybės strateginių projektų įgyvendinimą apdovanotas Vytauto Didžiojo ordino karininko kryžiumi. Atėjo iš energetikos į visai nežinomą sritį, turėdamas gerus norus išmėžti ministerijoje buvusią netvarką ...

O gal tas dėmėsys naujoje darbo vietoje stropumu, sąžiningumu pelnytas? Žiniasklaidoje pasekus ministro samprotavimus apie didžiulias pastangas skaidrinant Susisiekimo ministerijai priklausančių įmonių veiklą, nesunku suvokti, kad būtent ant šio „arkliuko“ jis išjojo į sumanumu nepralenkiamo ministerijos vadovo erdves. Ar tik ne pirmajame savo susitikime su šalies verslo atstovais Rokas Masiulis paskelbė pagrindinį ministerijos prioritetą – didinti susisiekimo sektoriaus skaidrumą ir efektyvumą. „Tam dabar skiriame daugiausia dėmesio ir į tai aktyviai investuojame. Tokio paties skaidrumo siekiame ir viešųjų pirkimų konkursuose... Jau dabar galime pasidžiaugti, kad padidėjo konkursų dalyvių skaičius, kai kur kainos sumažėjo apie 40 procentų...“,– spauda citavo ministro žodžius.

Ką tuomet, klausydamiesi R.Masiulio įkvepiančios kalbos, mąstė susitikime dalyvavę verslininkai, įspėti nelengva, bet Lietuvos verslo konfederacijos prezidentas Valdas Sutkus tikrai neliko jai abejingas. „Iš tiesų norėtume matyti skaidriai veikiančias valstybės įmones, kurios nekonkuruotų su privačiu verslu. Konfederacija deda daug pastangų, kad būtų kuo mažiau piktnaudživimo viešaisiais pirkimais...“, – be kita ko tada, 2017–ųjų pavasarį, pritardamas ministro mintims sakė V.Sutkus.

Kalbėjo, matyt, net nenujausdamas, kad kelių tiesimo bendrovių sektorius jau tais metais patirs didelius nuostolius, kad po pustrečių metų Susisiekimo ministerijai ir jos buvusiam vadovui teks išsakyti pačius nemaloniausius žodžius: „Dabartinės eksministro kalbos, kad įsisavinimas lėšų kiekvienais metais vyko dėsningai ir planuotai, rodo, jog jis gyvena savo paties susikurtame pasaulyje. Rokas Masiulis nepajėgia pripažinti, kad būtent jo paties ir jo aplinkos žmonių veiksmai sąlygojo šaliai skausmingą kelių industrijos žlugimo procesą...“

Bet dar sugrįžkime į tuos laikus, kai Rokas Masiulis sėdėjo ministro kėdėje ir visus, kuriuos jam atrodė reikalinga, įtikinėjo perspektyvia savo veiklos rydiena. Gerai prisimenu ministerijos pranešimą žiniasklaidai, kuriame visuomenė ir valdžia buvo pamalonintos ypač stipria profesionalios hipnozės doze: „Lietuvos geležinkelius“ imtasi reorganizuoti. Todėl kad Valstybės valdoma bendrovė yra virtusi „valstybe valstybėje“ – trūksta skaidrumo, manipuliuojama rezultatais, o slepiantis už socialinių funkcijų, įprasta pateisinti blogus rezultatus bei neveiklumą“. Ministerija, R.Masiulio lūpomis, įsipareigojo užtikrinti, kad tokia situacija nesikartotų, siekti, kad bendrovei priklausančių įmonių vadovai nebūtų politiškai susiję ir nekompetentingi, o pati bendrovė niekada nepriklausytų nuo politinių vėjų.

Tarsi iš tarybinės spaudos pasiskolintais lozungais žiniasklaidoje buvo prabilta ir apie augančias investicijas į kelių struktūros gerinimą „ ...Tai turės akivaizdų poveikį šalies kelių kokybei“, „... Esminį pokytį lems efektyvus lėšų panaudojimas, tiek užtikrinant skaidrius, ekonomiškai pagrįstus rangos darbų pirkimus, tiek aiškiomis metodikomis pagrįstus racionalius ir objektyvius investicinių projektų planus...“

2. Panegirika žavėjosi ir valdžia

Jeigu bent kiek domėjomės, kaip Susisiekimo ministerija rūpinasi mūsų šalies keliais, spaudoje galėjome surasti nemaža infomacijos, verčiančios Roko Masiulio pastangomis žavėtis. Panegirika glostė ir Prezidentę, ir vyriausybę, politikus. Kaip gi kitaip, jeigu jis tikina, kad skaidrumu, ekonominiu naudingumu grįsti viešieji pirkimai padėjo sutaupyti dešimtis milijonų eurų. Už kai kurių kelių projektavimą sumokėta net 70 proc., o už rangos darbus – 64 proc. pigiau. Norėta, kad visuomenė žinotų ir apie žvirkelių ateitį: „2017 metais buvo patvirtintos žvirkelių asfaltavimo atrankos metodikos ir pagal jas nustatyta žvirkelių ruožų, kurių bendras ilgis 1009 km, asfaltavimo eilė...“

Kaip dabar aiškėja, iš hipnotizuojančių R.Masiulio skaičių ir gražių žodžių apie veiklos skaidrumą daugeliu atvejų gavosi šnipštas. Kelių tiesimo sektoriaus įmonės šiuo metu gyvena sunkiausiai per pastarąjį dešimtmetį. Ne viena bendrovė turi daug problemų, kitos balansuoja ant išlikimo ribos. Darbuotojai buvo masiškai atleidinėjami, nors šalis gyvena ekonominio augimo nuotaikomis.

Lietuvos verslo konfederacijos prezidento V.Sutkaus teigimu, darbų rangos konkursai kelių sektoriuje skelbiami taip, kad kelininkams tenka skaičiuoti nuostolius. Vienais metais nebuvo panaudota apie 90 milijonų eurų kelių priežiūros ir plėtros programos bei ES lėšų, kitais irgi beveik tiek pat, o pernai – maždaug 63 milijonai eurų.

„Stagnacija rinkoje prasidėjo ir todėl, kad ministru tapęs Rokas Masiulis, paskyrė naujus, darbo specifikos nepažįstančius vadybininkus“, – tikino V. Sutkus.

Asociacijos „Lietuvos keliai“ vykdančiojo direktoriaus Rimvydo Gradausko mintys yra tokios pat „juodos“. „Kelininkų refoma atlikta be jokios strategijos. Pertvarkant padalinius, į ryšius tarp jų nebuvo atsižvelgta. Geriausia kelių laboratorija yra sunaikinta, likę tik pastatai, o ji buvo geriausia Rytų regione. Nesuvokiama, kodėl tais R. Masiulio ministravimo metais buvo susitelkta į auditavimą, lygiuojantis į praeitį ir visiškai nedirbant šiandienai arba rytdienai reikalingų svarbių darbų. Mes visiškai nežinojome perspektyvų, metams baigiantis nebuvo aišku, kokius darbus valstybiniuose keliuose reikės atlikti kitąmet“, – kelininkų vadovas yra atviravęs „Respublikai“.

Jeigu neklystu, šis savaitraštis bene vienintelis per trejus R. Masiulio žavėjimosi savimi metus yra „išdrįsęs“ ne kartą atverti Susisiekimo ministerijai pavaldžių įmonių skaudulius. Jų nurodyta tiek, kad šiose pareigose buvęs koks nors kitas politikas iš pareigų būtų seniai nušalintas. Dabar gi eksministras tebevaikšto aukštai pakelta galva (kaip R.Karbauskio keršto auka), pamalonintas prezidento pasitikėjimu, konservatoriaus G.Landsbergio, politologo V. Valentinavičiaus vadinamas buvusiu geriausiu ministru.

Beje, apie tuos skaudulius akcinės bendrovės „Lietuvos geležinkelių infrastruktūra“ darbuotojai į šnekas leidosi nenoriai, bet šį tą pasakė: „Argi maža apie tą mūsų tvarkelę prikalbėta. Ir Valstybės kontrolieriai lankėsi, kiek žinome, buvusiai vadovybei nemažai priekaištų turėjo, bet kas iš to. Nenormalu, tikrai nenormalu, kad, pavyzdžiui, taip vadinamos, svetimos įmonės negali naudotis mūsų infrastrktūra. Žinot, kiek dėl to kasmet prarasdavom? Beveik 100 milijonų eurų. O kodėl negali? Bijomasi konkurentų. Vien dėl to apie 40 procentų infrastruktūros patys „Lietuvos geležinkeliai“ užsako“.

„Jeigu „Lietuvos geležinkelių“ bendrovių valdybose būtų valstybės atstovų, gal daug kur būtų kitokia tvarka. Jūs man paaiškinkit, ar gali taip būti – „Lietuvos geležinkeliai“ yra valstybės įmonė, o jos bendrovių valdybose – žmonės vien iš pašalės? – šį tą ištraukiau ir iš antrojo pašnekovo.
„Ne, ne pavardžių tai jau nesakysim. Nors spaudoje, per televiziją apie skaidrumą pas mus nušvisdavo gražūs žodžiai, apie tai, kas bendrovėje vyksta, svetimiems sakyti buvo griežtai draudžiama. Ko išmokome Roko Masiulio „mokykloje“, dar vis nedrąsu užmiršti. Visi atlapaširdžiai jau seniai išstumti už vartų“, – dar paatviravo vyrai.

3. Ministeriją paliko ramia sąžine

Kitaip sakant, viešųjų ryšių, kuriais sistemoje „vyraujančiam“ skaidrumui paryškinti naudojosi R. Masiulis, rezultatas toli gražu ne visada buvo sąžiningumo produktas. Svarbu, kad pasitenkinimu švytėjo šalies prezidentė, premjeras, Seimo nariai... Šaunaus ministro įvaizdžio formavimas, valstybei per trejus metus kainavo beveik milijoną eurų. Tiek buvo sumokėta už reklamos ir viešinimo paslaugas. Argi tai negalėtų būti atsakymas, kodėl Rokas Masiulis toks populiarus, kodėl jis paskutinėje savo spaudos konferencijoje, kaip niekur nieko, galėjo ištarti: „Išeinu ramia sąžine...“. Įprastu „stiliumi“ išvardijo didžiausią virtinę savo gerų darbų ir išėjo. O eksministrui palankioje žiniasklaidoje šįkart sušvito nuskriausto „didvyrio“ aureolė. 

Tą ramiąją savo sąžinę eksministras, kiek girdėjau, gali atsinešti į kurią nors šalies politinės arenos grandį. Gal kada nors kartu su ja, savąja sąžine, atsisės į patogų premjero krėslą, Lietuvos prezidentui Gitanui Nausėdai padėkos už savalaikius padrąsinančius žodžius neužmiršti politikos. Daugumas mūsų gal ir ateityje Roką Masiulį pažinsime tik iš geram gyvenimui įkvepiančių spaudos konferencijų, reklaminių straipsnių. Ir seksis jam kur kas geriau negu, pavyzdžiui, Sauliui Skverneliui, kurį taršo, kas netingi. 

Nejaugi gerokai pašiukšlinta, valstybei brangokai kainavusi praeitis pasiliks, kaip toje dainoje: „Kas gera prisiminkime, kas bloga lai išblės“. Nejaugi išblės SGD terminalo uostamiesčio pašonėje atsiradimo istorija, kurios aktyviu dalyviu buvo ir tuometinis „Klaipėdos naftos“ generalinis direktorius Rokas Masiulis“? Matyt, Seimo narys Artūras Skardžius ir dėl to yra pasakęs šiandien jau daug kam žinomą jo frazę: „Manau tokius reiškinius, kaip R.Masiulis, reikia nagrinėti nacionalinio saugumo aspektu“. Pernelyg kategoriška? Betgi A.Skardžiaus vadovaujamai parlamentinei komisijai teko narplioti R. Masiulio pasirašytos laivo pirkimo už 2 milijardus litų sutarties „plonybes“. Sutarties su užsienio kompanija, Lietuvą įvėlusios į nesusipratimų liūną.

Kas išryškėjo? Kaip žinoma, pirko laivą, o nupirko nuomą. Būdamas profesionalus auditorius R.Masiulis bandė įrodinėti, kad tai išperkamoji nuoma. Bet, pasirodo, per 10 metų sumokėjus tris kartus tiek, kiek kainavo laivas, ketvirtą kartą dar turėsime sumokėti po 10 metų, kai baigsis nuoma. „Argi tokie faktai neleidžia abejoti asmens sąžiningumu?“, – retoriškai klausė Seimo narys. Taip ir norisi pridurti: kodėl po tokio skandalingo sandorio prezidentė D.Grybauskaitė Roką Masiulį patvirtino Susisiekimo ministru?

Kai eksministras kalba, jog darbas valstybei jam teikia džiaugsmą, o buvę pavaldiniai įrodinėja apie kelininkų atžvilgiu jo vykdytą genocidą, taip pat negali nesuabejoti žmogaus sąžiningumu. Kai specialistai, gerai žinantys situaciją ministerijai pavaldžiose įmonėse nevengia pačių aštriausių žodžių apie R.Masiulio vadovavimo metodus, menkinusius daugelio padalinių veiklos rezultatus, net nesinori tikėti. Dar niūresnės mintys ateina, kada pats eksministras kone didžiuodamasis kalba apie jo darbo ministerijoje laiką vien iš „Lietuvos geležinkelių“ atleistus du tūkstančius žmonių.

Kaip teigia patys geležinkeliečiai, ministras kažkodėl valėsi nuo patirtį turinčių darbuotojų ir į jų vietas sodino savus, tik neretai apie darbų specifiką nedaug ką nutuokiančius. Užtat dabar „sielojasi“, kad jo įpėdinis Jaroslavas Narkevičius daro tą patį. Kas tiki, netiki, o prezidentas dėl tokių „šunybių“ naująjį ministrą iš šių pareigų labai norėjo iškrapštyti. Ar tam čia „pasitarnavo“ Rokas Masiulis, kas dabar pasakys. Bet logika tokia: kai žinai savo nuodėmes, labai nesunku jomis įtarti ir kitą. Belieka laukti, kad J.Narkevičius, jeigu verdančių politinių ambicijų kovoje išliks nepaliestas, savo pirmtako išreklamuotą skaidrumą pavers realybe.



Virselis_1934_m._I.jpg


IŠ PRAEITIES...
PRIEŠ 86 METUS

PETRAS PŪKELIS
,,IERARCHIJA"


Tarp kolegų pasidairius,
yra giminės įvairios,
Nors, kas skaito tik gazietą,
gal būt, to nepastebėtų.

Yra giminė - vyriausių,
Jie tarp raštų įsirausę,
Nors minkštoką turi kėdę.
bet labai nesaugiai sėdi.

Jei su plunksna ką nors daro,
tai parašo žodį svarų,
O jeigu parašo nieką,
tai nelaiko tai per grieką.

Paskiau eina sekretoriai,
žmonės nelabai padorūs.
Šitie žmonės visą laiką
tik ką nors nubraukti taiko.

Ir didžiausią nuo jų kančią
tai reporteriai iškenčia.
Nubraukė eilutę, kitą,
ot ir nėra poros litų...


(1934 metai. Iš pirmojo Lietuvos žurnalistų sąjungos metraščio)

KLAUSIMĖLIS

Ką Jūs vadinate žurnalistu?

Dirbančius redakcijoje
Bendradarbiaujančius su spauda, RTV
Pagal sutartį teikiančius medžiagą, viešosios informacijos rengėjams
Priklausančius žurnalistų profesinei sąjungai
Daugiau informacijos

Radai klaidą?
Rašyk (el.p. lzs.kaunas@gmail.com)