2020 m. rugpjūčio 7 d.

V. Putvinskio g. 48
44211 Kaunas
tel./faks (8-37 422 577)

Antanas Staškevičius, LŽS, senjorų klubo MES narys

Leidinyje skelbiami ne tik draudžiamosios spaudos gabentojų – knygnešių, bet ir juos pažinojusių žmonių atsiminimai. Jame pasitaiko žinių ne tik apie nemažai tyrinėtus draudžiamosios spaudos gabentojus, jos platintojus – knygnešius, bet ir apie tokios spaudos rengėjus, redaktorius, spaudos leidybos sunkumus. Taigi pirmiausia reikėjo knygas ar periodinę spaudą parašyti parengti spaudai ir pagaliau išleisti. Jeigu religinė literatūra leidėjams atsipirkdavo ir duodavo pelną, tai grožinių knygelių, o ypač periodinės spaudos leidybai reikėjo pasirūpinti ir lėšų. Ir tik tuomet jie patekdavo į knygnešių rankas. Taigi, ne knygnešiai, o publicistai buvo pirmieji. Jie ir sukūrė tą periodinės spaudos tinklą. Gi, knygnešiai buvo tik tarpininkai tarp publicistų ir skaitytojų. Pažymėtina, kad šiame leidinyje rašoma ir apie žmones, rašiusius kūrinius į draudžiamąją spaudą. Formavusius lietuvių publicistiką ir apskritai lietuvišką periodiką.

Kaip tai buvo pasiekta toje senoje spaudos draudimo arba knygnešių gadynėje, dar menančioje ir daraktorius? 

Tai buvo žmonės, išugdyti tuometinėje Lietuvoje buvusių mokytojų, „Aušros“ ir „Varpo“ leidinių. Jie tapo rašytojai, publicistai, korespondentai, redaktoriai, šios spaudos leidėjai ir spaustuvininkai. Tiesa, jie nebuvo profesionalai. Visi turėjo vienokį ar kitokį pagrindinį darbą: dvasininkai, gydytojai, teisininkai, žemdirbiai, net pavieniai bežemiai bajorai ir kiti. 

Straipsnius į draudžiamąją spaudą, leidžiamą užsienyje, jie siųsdavo paštu arba nunešdavo talkinę knygnešiai. Visi pasirašinėdavo slapyvardžiais. Už tai ir nebuvo susekti. Kai kurie slapyvardžiai vėliau prigijo ir būsimiesiems rašytojams, pavyzdžiui, Žemaitė, Vaižgantas, Maironis, Bitė. Tai buvo pavojinga veikla. Grėsė nemažos bausmės, kaip tremtis į Sibirą. Kaip ir knygnešiams. Svarbiausiai caro administracijos saugumo tarnybai – žandarmerijai nepavyko susekti, kas rašo į draudžiamąją spaudą, nors turėjo įtariamųjų pavardžių. Pavyzdžiui, kratai vyskupo M. Valančiaus bute vadovavo aukšto rango pareigūnas – Vilniaus gubernijos žandarų valdybos viršininkas, generolas majoras Aleksandras Michailovičius Losevas su Kauno vicegubernatoriumi. Tik nieko kompromituojančio nesurado. Vyskupas buvo stiprus konspiratorius. Archyvinėje M.Valančiaus byloje yra kratos protokolas dėl vyskupo įskundimo gubernatoriui. Skundikas – Šėtos klebonas Mykolas Miežinis pranešė ir nunešė esą gana kenksmingo turinio dvi brošiūras, parašytas vyskupo, kuris, beje, norėjęs jį nubausti, uždarant į Raseinių vienuolyną... „Niekingi kunigėliai“ – pasakė vyskupas po kratos. O kodėl daugiskaitoje? Nes tokio vyskupo įvertinimo susilaukia ne tik tasai Šėtos klebonas, bet ir kiti kunigėliai. O todėl, kad ne visi jų atlaikė tardymus specialioje Vilniaus politinių bylų tardymo komisijoje 1869-1971 metais. Tardė M.Valančiaus slaptos organizacijos narius, kurių dauguma buvo kunigai ir tik keletas civilių. Apie tai rašoma knygoje „Didžiosios knygnešių bylos“ (V., 2006 m.). Mat, neatlaikiusieji kvotos gavo švelnesnes bausmes: buvo ištremti tik į Vilniaus guberniją. 

Apie tai galima paskaityti akademiko istoriko V. Merkio knygoje „Knygnešių laikai“ (V., 2005) ir A. Katiliaus sudarytoje knygoje „Didžiosios knygnešių bylos“ .

Vienas žymiausių Lietuvos knygnešių Jurgis Bielinis taip pat nebuvo susektas kaip publicistas. savo laikraštėlį „Baltasis erelis“ pats parengdavo ir išleisdavo.

Apskritai nukentėjusių už bendradarbiavimą draudžiamoje lietuvių spaudoje nėra daug. O spaudos bendradarbių, korespondentų būdavo apsčiai. Vien 1883–1886 m. ėjusi „Aušra“ turėjo daugiau negu 70 bendradarbių. Mažesnės apimties rašiniai periodiniams leidiniams į Tilžę būdavo siunčiami paštu. Vėliau paštu siųsti buvo pavojinga. Didesnius kiekius rankraščių redakcijoms į Tilžę nugabendavo knygnešiai.

Taigi, rašytojai, publicistai, korespondentai ir buvo pirmoji pasipriešinimo spaudos draudimui grandis. Pirmoji fronto linija (pagal karo terminologiją). Minėtoje „Knygnešio“ 5-oje knygoje yra ir atsiminimai apie rašiusius į draudžiamąją spaudą. Rašoma, kaip jie patys aprašo savo veiklą, priešindamiesi lietuviškos spaudos draudimui. Parūpo sužinoti, kaip saugojama, kaip įprasminta atmintis apie juos Kauno mieste.

Patyrinėjus, kurių pavardės yra vienaip ar kitaip pagerbtos ir kokiais atminimo ženklais įprasmintos, nustatyta, kad Kaune surandama 48-ios rašytojų, publicistų pavardės. Tai paminklai, atminimo (memorialinės) lentos, gatvių bei įstaigų pavadinimai, kapinėse (įrašai antkapiniuose paminkluose) ir kt. Be to, Kaune yra pirmojo pagrindinio rašytojo, publicisto vyskupo Motiejaus Valančiaus – pirmo organizuoto pasipriešinimo spaudos draudimui organizatoriaus atminimo ženklai (paminklas, palaidojimo vieta ir kt.).

Tie publicistų, rašiusių į draudžiamąją spaudą ir juos pažinojusių žmonių atsiminimai atspausdinti 4-oje ir 5-oje „Knygnešio“ knygose. Jas galima rasti V.Staniulio knygyne.

Žemiau peržvelgsime visų 48-ių publicistų atminimo ženklus Kauno mieste.

Sutartiniai ženkai: PAM – paminklais; KVDKM (biustas ) – Kauno Vytauto Didžiojo karo muziejaus sodelyje; AUD – auditorija; M – muziejus; G. – gatvė; MEM – memorialinė (atminimo) lenta; K> – kapas; KS – Knygnešių sienelė; ORG – organizacija, mokykla, įstaiga; T – tiltas.