2020 m. gegužės 29 d.

V. Putvinskio g. 48
44211 Kaunas
tel./faks (8-37 422 577)
lzs.kaunas@gmail.com
+370 698 17188

Iš dovanų knygos ,,Dar palūkėki pusamžio krize!

***

Braška kūnas, dreba keliai, krenta dantys - sveika senatve

***

Sendamas tik per skausmus dantis sukandęs gali ką nors nuveikti

***

Amžiaus viduryje naujų pojūčių sukelia tik nauji simptomai

***

Senatvė turi tris panašumus. Pirmas - sutrikusi atmintis. Hm... Kokie gi kiti du?

***

Kadaise buvau tokia neryžtinga... O dabar gailiuosi...

***

Sulaukus brandaus amžiaus neverta pernelyg nerimauti, kad protas nuslysta į šalį. Svarbu, kad jis grįžtų atgal.

***

Kai žvakutė kainuoja daugiau už gimtadienio tortą, metas atsisveikinti su jaunyste

***

Ir dabar turiu tai, ką turėjau prieš 20 metų, tik vaizdas nekoks

***

Pusamžis yra tada, kai amžių išduoda pusiaujas

***

Perkopus pusamžį žmona liepia įtraukti pilvą, ir jai nė motas, kad jau seniausiai jį įtraukei

***

Jeigu gyvenčiau iš naujo, daryčiau tas pačias klaidas, tik nebelaukčiau taip ilgai

***

Tik jauni miršta nesugedę

***

Kad ką bedaryčiau, viskas yra arba nepadoru, arba nelegalu, arba didina antsvorį

***

Kai tik suaugi ir pasisemi pakankamai žinių, supranti, kad esi per senas ir bejėgis

***

Esu tokio amžiaus, kai mano nugara šėlioja dažniau negu aš pati

***

Kai norisi atsistoti ir užleisti vietą moteriai, bet neprisiverti pajudėti - vadinasi, sensti

***

Dažniausias svorių kilnojimo pratimas sulauks pusamžio - pakilti iš krėslo

***

Rūkau cigarus dėl to, kad mano amžiaus žmogui baisu neturėti ko įsitverti

***

Pasilenkus užsirišti batraiščių ir po akimirkos svarstau: hmm, ką gi aš ruošiausi daryti?



Gelt_I.jpg

Dail. Algimantas Snarskis



Hey.lt - Nemokamas lankytojų skaitliukas

Amžinybėn išėjo jūreivis, žurnalistės Irenos Krivickienės brolis

Povilas Sigitas KRIVICKAS, LŽS ir NŽKA narys


Jonas_Jurevi__ius__d_.jpg


Liejosi liūdna styginių melodija. Ne iš garsiakalbių, kaip dažnai būna paskutinio atsisveikinimo namuose. Grojo gyvas kvartetas. Gedulingon garbės sargybon stojo pagyvenę vyrai vienodais tamsmėliais švarkais su siuvinėtomis buriuotojų sąjungos emblemomis. Jūreiviai atsisveikino su jūreiviu. Dar vienas jų išplaukia į Amžinybės jūrą. 

Prieš pat Kalėdas mirė nusipelnęs Lietuvos buriuotojas Jonas Jurevičius (1937–2019) (nuotraukoje). Jis buvo pirmosios regatos „Aplink Kuršių marias“ dalyvis, ilgametis jos teisėjas, pats rinktinėje ne vienerius metus buriavęs „Žvaigždės“ klasės jachta ir tapęs respublikos čempijonu. Kuršių marių regatos istorija prasidėjo 1954 metais. Vėliau ji vyko su pertraukomis, nes Lietuva buvo Sovietų Sąjungoje, o rusai ribojo plaukiojimą. 

Lietuvoje rengiama daug buriavimo varžybų, bet Kuršių marių regata vadinama rimčiausiu išbandymu buriuotojams. Ji vyksta septynias dienas, per kurias buriuotojai turi įveikti penkis etapus – apie 200 jūrmylių. 

Nors nesu buriuotojas, bet Joną Jurevičių pažinojau per šešias dešimtis metų. Taip įvyko todėl, kad susigiminiavome. Esu vedęs jo seserį Ireną, mano kursiokę Vilniaus universitete, kurį baigėme 1961-aisiais. Jonas tuo metu jau buvo ragavęs žvejo jūreivio duonos prie Afrikos krantų. Panašiai kaip ir senasis Santjagas iš Ernesto Hemingvėjaus apysakos „Senis ir jūra“.

 Skaitome: „Jis greitai užmigo ir sapnavo savo jaunystę, Afriką, ilgus auksinius jos krantus, baltas seklumas – tokias baltas, kad skaudėdavo akis, į jas žiūrint, – taip pat aukštas uolas ir milžiniškus rusvus kalnagūbrius.(...) Dabar jis sapnuodavo tik tolimus kraštus ir liūtus vandenyno pakrantėje. Jie žaisdavo prieblandoje tarsi kačiukai, ir jis mylėjo juos, kaip mylėjo berniuką.“ 

Likimas jūreiviui Jonui Jurevičiui, kaip ir vienišiui Santjagui, taip pat padovanojo berniuką – sūnėną Romą Baranauską, rūpestingai globojusį dėdę iki paskutinių dienų. Senasis jūreivis taip ir nesukūrė savo šeimos, nes visą gyvenimą liko ištikimas vienintelei meilei – jūrai. „Kartais, mylėdami jūrą, jie blogai atsiliepia apie ją, bet visuomet kalba kaip apie moterį (...). Jie kalba apie ją, kaip apie beribę platybę, kaip apie varžovą, o kartais netgi vadina priešu. Tačiau senis visuomet galvojo apie jūrą kaip apie moterį, kuri gali būti ir maloni, ir ne, o jeigu jos poelgiai būna neapgalvoti ar negeri, – nieko nepadarysi, tokia jau jos prigimtis.“ 

Už apysaką „Senis ir jūra“ rašytojas 1954 metais gavo Nobelio literatūros premiją. Tais pačiais metais, kai Jonas Jurevičius pirmąkart dalyvavo Kuršių marių regatoje. Jam nebuvo gražesnio žmogaus rankų kūrinio už burlaivį, ką nekartą teko iš jo girdėti. Iš arti matėme, kaip jam patiko didieji aukštastiebiai buriniai gražuoliai, 2009 vasarą pirmąkart suplaukę į Klaipėdos uostą ir gausiai išsirikiavę prie jo krantinių. Jūrą ir laivus Jonas pamilo nuo pat pirmųjų savo žingsnių Klaipėdoje. Jam dar nebuvo aštuonerių, kai tuoj po Antrojo pasaulinio karo Motina našlė (vyras sielininkas jaunas mirė nuo plaučių ligos) su penkiais vaikais iš tolimo rytų Lietuvos kaimo atvažiavo į sugriautą Klaipėdą. Ji ir dvi vyresnės dukterys nelengvai pelnėsi duoną, kurios nebuvo perdaug dar trejetui priaugančių burnų. 

Po vidurinės Jonas patraukė į Klaipėdos jūreivystės mokyklą. Po jos tolimesnį savo likimą susiejo su jūra ir bėgant metams tapo vyriausiuoju laivo mechaniku, antruoju žmogumi po kapitono. Pakeliui į Klaipėdos jūrų muziejų kaip eksponatas stovi iškeltas vidutinis žvejybos traleris „Dubingiai“. Tai tikras paminklas Jonui Jurevičiui ir jo bendradarbiams. Šiuo laivu plaukdami jie žvejojo tolimose jūrose. Kai dėl sveikatos nebegalėjo eiti į jūrą, jaunesnio kolegos buriuotojo Rimo Dargio buvo pakviestas į dujininkystę, kur darbavosi iki pat pensijos. Turėdamas daugiau laiko, buvo neabejingas Lietuvos istorijai.

 Per paskutinę viešnagę Vilniuje keltuvu vėl pakilome į Gedimino kalną, nes kopti savom kojom po abiejų kelių keitimo operacijos jam jau buvo per sunku. Skyrė dėmesio ir laiko literatūrai. Jį žavėjo ..Senis ir jūra“ – nuostabi žodžių simfonija, perpinta giliu dramatizmu, sąmoju su liūdesiu. Buvo gaila Santjago, bet gėrėjosi jo ištverme, valia, kurios ir pats nestokojo net ir užklupus sunkiems negalavimams. Reikšmingai jam skambėjo senojo žvejo žodžiai: „Žmogų galima sunaikinti, tačiau nugalėti jo neįmanoma.“ 

Neįmanoma pamiršti ir darbštaus, valingo bei tvarkingo žmogaus, koks buvo jūreivis Jonas Jurevičius. Menasi, kaip 2018-ųjų rugsėjį kartu palengva užkopėme ant Parnidžio kopos. Tada nežinojome, kad jis paskutinį kartą iš to paties taško regi numylėtas vandens platybes – Kuršių marias ir Baltijos jūrą.

Povilas Sigitas Krivickas
2019 12 25


Skaudžios netekties valandą, atsisveikinus su mylimu broliu JONU JUREVIČIUM, vilnietę žurnalistę IRENĄ JUREVIČIŪTĘ - KRIVICKIENĘ, nuoširdžiai užjaučia ir drauge liūdi Lietuvos žurnalistų sąjungos Kauno apskrities skyriaus valdybos ir žurnalistikos senjorų klubo MES nariai ir buvę Irenos kurso draugai. Tegul Jūsų skausmas, pasidalintas su mumis, būna perpus lengvesnis. Stiprybės. Ramybės. Sveikatos.




Virselis_1934_m._I.jpg


IŠ PRAEITIES...
PRIEŠ 86 METUS

PETRAS PŪKELIS
,,IERARCHIJA"


Tarp kolegų pasidairius,
yra giminės įvairios,
Nors, kas skaito tik gazietą,
gal būt, to nepastebėtų.

Yra giminė - vyriausių,
Jie tarp raštų įsirausę,
Nors minkštoką turi kėdę.
bet labai nesaugiai sėdi.

Jei su plunksna ką nors daro,
tai parašo žodį svarų,
O jeigu parašo nieką,
tai nelaiko tai per grieką.

Paskiau eina sekretoriai,
žmonės nelabai padorūs.
Šitie žmonės visą laiką
tik ką nors nubraukti taiko.

Ir didžiausią nuo jų kančią
tai reporteriai iškenčia.
Nubraukė eilutę, kitą,
ot ir nėra poros litų...


(1934 metai. Iš pirmojo Lietuvos žurnalistų sąjungos metraščio)

KLAUSIMĖLIS

Ką Jūs vadinate žurnalistu?

Dirbančius redakcijoje
Bendradarbiaujančius su spauda, RTV
Pagal sutartį teikiančius medžiagą, viešosios informacijos rengėjams
Priklausančius žurnalistų profesinei sąjungai
Daugiau informacijos

Radai klaidą?
Rašyk (el.p. lzs.kaunas@gmail.com)