2019 m. gruodžio 5 d.

V. Putvinskio g. 48
44211 Kaunas
tel./faks (8-37 422 577)
lzs.kaunas@gmail.com
+370 698 17188

Iš dovanų knygos ,,Dar palūkėki pusamžio krize!

***

Braška kūnas, dreba keliai, krenta dantys - sveika senatve

***

Sendamas tik per skausmus dantis sukandęs gali ką nors nuveikti

***

Amžiaus viduryje naujų pojūčių sukelia tik nauji simptomai

***

Senatvė turi tris panašumus. Pirmas - sutrikusi atmintis. Hm... Kokie gi kiti du?

***

Kadaise buvau tokia neryžtinga... O dabar gailiuosi...

***

Sulaukus brandaus amžiaus neverta pernelyg nerimauti, kad protas nuslysta į šalį. Svarbu, kad jis grįžtų atgal.

***

Kai žvakutė kainuoja daugiau už gimtadienio tortą, metas atsisveikinti su jaunyste

***

Ir dabar turiu tai, ką turėjau prieš 20 metų, tik vaizdas nekoks

***

Pusamžis yra tada, kai amžių išduoda pusiaujas

***

Perkopus pusamžį žmona liepia įtraukti pilvą, ir jai nė motas, kad jau seniausiai jį įtraukei

***

Jeigu gyvenčiau iš naujo, daryčiau tas pačias klaidas, tik nebelaukčiau taip ilgai

***

Tik jauni miršta nesugedę

***

Kad ką bedaryčiau, viskas yra arba nepadoru, arba nelegalu, arba didina antsvorį

***

Kai tik suaugi ir pasisemi pakankamai žinių, supranti, kad esi per senas ir bejėgis

***

Esu tokio amžiaus, kai mano nugara šėlioja dažniau negu aš pati

***

Kai norisi atsistoti ir užleisti vietą moteriai, bet neprisiverti pajudėti - vadinasi, sensti

***

Dažniausias svorių kilnojimo pratimas sulauks pusamžio - pakilti iš krėslo

***

Rūkau cigarus dėl to, kad mano amžiaus žmogui baisu neturėti ko įsitverti

***

Pasilenkus užsirišti batraiščių ir po akimirkos svarstau: hmm, ką gi aš ruošiausi daryti?



Gelt_I.jpg

Dail. Algimantas Snarskis



Hey.lt - Nemokamas lankytojų skaitliukas

Virginija Grigaliūnienė. Kur ritasi... žiniasklaida?

Virginija GRIGALIŪNIENĖ, LŽS Kauno apskrities sk. valdybos narė


Grigaliuniene_did._N.jpg


Jau ne kartą esu išsakiusi savo nuomonę dėl pastarųjų metų žiniasklaidos kokybės. Tiesą sakant, žodis „kokybė“ čia neturėtų būti suprantamas tiesiogine prasme, nes kokybės šiandienėje žiniasklaidoje, galima sakyti, net ir su keliais žiburiais nerasi...

Kas gi man nepatinka? Ogi nepatinka viskas, kas gali nepatikti bet kuriam normaliam Lietuvos piliečiui. Tik va tie normalūs, blaiviai mąstantys piliečiai, pamatę ir paskaitę, kas šiandien rašoma žiniasklaidoje, tarpusavyje paburnoja ant tokių „rašliavų“ autorių ir eilinį kartą drėbteli purvo visų „žurnaliūgų“ adresu. Dėl to man, kaip tų „apdrėbtųjų“ atstovei, norisi šaukti balsu, kad, mieli kolegos, gal jau laikas atsitokėti, sustoti ir pagalvoti, kur mes sėkmingai ritamės!? Laikas susimąstyti, kokį „produktą“ pateikiame skaitytojams. Nes tas „produktas“ neretai būna toks apgailėtinas, tiek daug jo sudėtyje visokių „E, BE, CHE“ ir t. t., kad keista, kaip jo vartotoja visuomenė dar iki šiol rodo gyvastį...

Be abejo, turiu galvoje „šlamštinius“ straipsnius. Jų apstu bet kuriame internetinės žiniasklaidos puslapyje. Ir ne šiaip pavienių „rašliavėlių“ (nepykime, kad tokie tekstai įvardijami kaip „rašliava“, nes jiems iki straipsnio ar paprasčiausios informacijos – keli šviesmečiai!), o, galima sakyti, ištisų epopėjų, trilogijų, serialų...

Sveika visuomenė jau buvo pradėjusi „atpylinėti“ nuo kasdienių tekstų matomiausiose vietose (ir turbūt visuose interneto portaluose) apie vienos plastikinės gražuolės nesutarimus su sporto pasaulyje garsiu vyru – laimė, pastaruoju metu žiniasklaidos magnatai mums leidžia nuo tos Adamsų šeimynėlės šiek tiek pailsėti; sveika visuomenė ir prieš penkerius metus, ir prieš vienerius, ir dabar tiesiog verčiama sužinoti apie dar vienos (gal ne pilnos komplektacijos – tik su daliniu „tiuningu“) anoreksijos požymių turinčios gražuolės išvykas ir asmenines šventes, nes, baiminantis, kad tokių straipsnių jau niekas nebeskaitys, kuo daugiau informacijos stengiamasi sukišti į pavadinimą, neretai primenantį įžangą... O bet kokiu atveju tu tą pavadinimą perskaitysi... Sveiką visuomenę seniai pykina (turiu galvoje ne emociją, o tokį prastą fizinį jausmą, koks apninka iš vakaro padauginusį surogato mėgėją) „žvaigždėmis“ save laikančių narcizų (alfonsų?) monologai „tas pats per tą patį“ TV ekranuose pačiu geriausiu laiku, kai būtų galima pasiklausyti protingų Lietuvos šviesuolių interviu ar pasižiūrėti gerą filmą...

O metų topu turbūt būtų galima įvardyti elementarių socialinių įgūdžių per visą gyvenimą taip ir neišsiugdžiusią šiauliečių šeimynėlę, kuri, teisybė, „žurnaliūgų“ mėgiama irgi ne vienerius metus. Sveiku protu sunku suvokti, kaip tos šeimynėlės „galva“ ir „kaklas“ gali priimti žiniasklaidos atstovus į apšnerkštus ir, įtariu, kandančių gyvių knibždančius „apartamentus“, kurie skudurą matę gal praeitame amžiuje, ir lyg niekur nieko prieš vaizdo kamerą į mikrofoną dėstyti, kokie jie šaunūs... Na, jiems gal iš tiesų viskas OK, bet tokią laidą laiminantiems prodiuseriams, atsiprašau, „visi namie“? 

Kas toliau? Ogi toji pati apkerpėjusi ponia greičiausiai su reklamos ištroškusių medikų pagalba ir, žinoma, TV prodiuserių dėka pradeda šmėkščioti ekranuose vos ne kiekvieną dieną, nes, pamanykite, nusigrandė nuo padų sutras ir pradėjo vaikščioti į sporto klubą! Gali būti, kad apsukrūs kūno formų modeliuotojai apgrandė tai poniai ir „gelbėjimosi ratus“, bet apie tai žiniasklaida nutyli… Kur kas įdomiau, kaip daugiavaikė bobelė, palikusi mažamečius su sergančiu tėvu arba vienui vienus (nes vaikai, tikėtina, prie tėvų rūpesčio ir deramo dėmesio nelabai pratę nuo pirmųjų gyvenimo dienų), lieja prakaitą ant treniruoklio ir kiek per dieną „nuprakaituoja“… 

Tos ponios kūno pokyčius įdėmiai stebi visa internetinė žiniasklaida, lenktyniaujanti tarpusavyje, kuri pirmoji praneš visuomenei labai svarbią žinią, kaip šiandien ponia jaučiasi, kokius pusryčius valgė ir kokių WC rezultatų pasiekė… 
Bala nematė ponios „kūno rengybos“ maratono. Tačiau kai ją, esą geležinės valios moterį, ima kviesti į TV laidas, sveikoji visuomenės dalis jau pradeda... žagsėti... „Ar Lietuvoje jau nebeliko ką kalbinti ir rodyti – tik apkiautėlius?“ – girdėjau parduotuvėje kalbantis dvi inteligentiškas moteris, ir, deja, neturėjau argumentų tam nepritarti...

O veiksmo tąsa link kulminacijos galima laikyti taip pat visų naujienų portalų išpublikuotą svarbią žinią, kai tos ponios vyrui diagnozuojama sunki liga. Vėžiu kasdien suserga dešimtys Lietuvos gyventojų (ir pagaliau visi anksčiau ar vėliau nukeliausime anapus, tokia jau Visatos kūrėjo valia), bet va kažkodėl šis šiaulietis senukas (beje, paskui save vilkdamas juodą praeities šleifą) ir jo pati gali didžiuotis sulaukę ypatingo žiniasklaidos dėmesio ir užuojautos! Užuojauta, be abejo, nekvestionuojama, vis dėlto kai tokias „vertybes“ žiniasklaida pradeda pristatinėti svarbiausių šalies naujienų skiltyje, ir ypač su rubrika – „Lietuvos žvaigždės“ ar „Įžymybės“, atleiskite, ką sveikoji visuomenės dalis apie tokią žiniasklaidą gali galvoti? Ir kaip tokią žiniasklaidą vertinti? 

Na, ir priartėjome prie kulminacijos – ponios vyras neišgyvena. Vos tą sužinojusi, žiniasklaida, atrodo, nušoka nuo proto: interneto portaluose ir socialiniuose tinkluose pasipila vienas už kitą išsamesni tekstai apie didžiulę Lietuvos netektį, liejasi užuojautos... Tuo pačiu „virusu“ užsikrečia ir patiklūs žmogeliai, nuo ankstesnių laikų įtikėję, kad viskas, kas parašyta – šventa…

Beje, apie vyro mirtį stojiškai praneša jo pati, pabrėžusi, kokie buvo dabar jau velionio paskutiniai žodžiai, paskutinė valia… Keista, kaip čia ponia nesusizgribo sušaukti spaudos konferencijos kur nors BNS konferencijų salėje… Bet to ir nereikia - iš pranešimų viešojoje erdvėje gausos susidaro įspūdis, kad mirė jei ne premjeras ar kuris nors Seimo komiteto pirmininkas, tai tikrai ne ką menkesnė žuvis - ant vos vos žemesnės laktos įsitaisęs aukštas pareigūnas. Tokiais atvejais tetrūksta Prezidento ar Seimo pirmininko užuojautos ir… valstybinių laidotuvių. Aišku, ir visuotinio trijų dienų gedulo.

Akivaizdu, jog sveikajai visuomenės daliai neišvengiamai teks iškęsti laikotarpį, kol garsioji našlė visiems išsiatviraus iki paskutinės apatinių siūlės… Ir… informuos pradedanti naują gyvenimo etapą. Pavyzdžiui, baigs kokius chiromantijos ar minčių gaudymo kursus Protų virsmo akademijoje ir imsis kvailesnius už save mokyti saviugdos. O gal, pasijutusi įžymybe, tėkš pasiūlymą kokiai nupiepusiai partijėlei, kad už apvalią sumelę sutiktų vesti sąrašą į Seimo rinkimus… Ir dar vargu ar šiandien galėtume tvirtinti, kad ta ponia kitų metų gale neįsitaisytų šiandienių pranckiečių, miliūčių ar burokienių krėsle. Juk pretendento į aukščiausią Lietuvos valdžią išsilavinimui, kaip ir intelekto koeficientui, reikalavimų nėra! Lemiantis veiksnys čia, kaip rodo praktika, - žinoma, žiniasklaidoje nuolat šmėžavusi pavardė (kaip kad nuskilo šios kadencijos Miliūtei)… 

Suprantama, žiniasklaidai reikia tik vieno – kuo daugiau paspaudimų. Tai yra kuo didesnio skaitytojų srauto. Viskas vardan „laikų“ - kad ir su velniu obuoliauti… Nes tai – pinigai. Dideli pinigai. Milžiniški pinigai. Juk reklamos užsakovui terūpi viena – kiek portalas turi lankytojų/skaitytojų/paspaudėjų. 

Todėl gal ir nereiktų labai stebėtis, jog išskirtinę žiniasklaidos kokybę nuolat akcentuojantis naujienų portalas, kaip ir televizijos kanalai, seka ir viešina kiekvieną, atsiprašant, šūdo vertą informaciją, o kai nusiunčiamas pranešimas, pavyzdžiui, apie vienos aukštosios mokyklos organizuojamą puikų respublikinį renginį, kurio metu bus apdovanoti labiausiai pasižymėję sveikatos priežiūros specialistai, suraitomas maždaug toks atsakymas: „Čia reklama! Naujienų kategorijoje – tūkstantis plius PVM. Vienai parai pagrindiniame lange“, arba „Dviejų minučių reportažas per žinias – aštuoni su puse tūkstančio plius PVM“.

***
Vos išmokusi rašyti ir skaityti, suvokiau, kuo norėčiau būti užaugusi. Supratau, kad žurnalistika - mano didžioji gyvenimo svajonė. O šiandien tenka konstatuoti, kad pastaraisiais metais vis ryškiau raudonuoju iš gėdos dėl tokios ūmios, tokios apgailėtinos žurnalistikos degradacijos… 

Kita vertus, tikros žurnalistikos dar, laimė, šiek tiek galima „užuosti“. Ją „laiko“ didieji žurnalistikos „banginiai“ (R. Miliūtė, R. Musnickas, N. Pumprickaitė ir kt.). Vis dėlto kai vertinama žiniasklaida apskritai, profesinį lygį išlaikantys žurnalistai apdrabstomi purvais lygiai taip pat, kaip ir to nusipelniusieji („visi jie ten parsidavę“)… 
Ar įmanoma ką nors pakeisti? Vargu…

Nuotraukoje: Publikacijos autorė, Lietuvos žurnalistų sąjungos
Kauno apskrities skyriaus valdybos narė Virginija Grigaliūnienė

Nuotr. iš asmeninio albumo




Virselis_1934_m._I.jpg

IŠ PRAEITIES...
PRIEŠ 85 METUS

PETRAS PŪKELIS
,,PLUNKSNOS BROLIAI"

Žurnalistam Lietuvoje
visiškai neblogai klojas.
O jei kam kiaura alkūnė,
tai tas paslaptim tebūnie.

Žurnalistai  Eldorado
kolei kas mus nesurado
Ir už žodį, nors stiproką,
dar po dolerį nemoka.

Visų pirma labai svarbu,
kad visuomet yra darbo,
O jei ne visad sumoka,
dėl to liūst neapsimoka.

Sako, laikraščių tiražas
kolei kas dar esąs mažas.
Ir kol kas dar mūs tėvynėj,
sako, esą daug laukinių.

Jei jau šneka taip leidėjas-
padirbėkim iš idėjos.
Nors kitur tas nemadoje,
tegul liks dar bent spaudoje.

Šiais jau būklė mūsų svarbi,
Spaudos žmogų visi gerbia.
Jei svečiuose kur tenka būti,
užufundija čėrkutę.

Sako, spaudos pionierius
juk negali būt negėręs.
Taigi ši patieka
žurnalistui ir telieka.

Kolei kas pas mumis spaudą
su glėbiu dar nieks negaudo.
Pas mus, mat, kiti dalykai:
daug kas skaito tik dykai.

Šitokioj aplinkumoje
daugel kas patiestų kojas,
Bet lietuvis žurnalistas
dar bankrotų nepažįsta.

(1934 metai. Iš pirmojo Lietuvos žurnalistų sąjungos metraščio)

KLAUSIMĖLIS

Ką Jūs vadinate žurnalistu?

Dirbančius redakcijoje
Bendradarbiaujančius su spauda, RTV
Pagal sutartį teikiančius medžiagą, viešosios informacijos rengėjams
Priklausančius žurnalistų profesinei sąjungai
Daugiau informacijos

Radai klaidą?
Rašyk (el.p. lzs.kaunas@gmail.com)