2019 m. gruodžio 5 d.

V. Putvinskio g. 48
44211 Kaunas
tel./faks (8-37 422 577)
lzs.kaunas@gmail.com
+370 698 17188

Iš dovanų knygos ,,Dar palūkėki pusamžio krize!

***

Braška kūnas, dreba keliai, krenta dantys - sveika senatve

***

Sendamas tik per skausmus dantis sukandęs gali ką nors nuveikti

***

Amžiaus viduryje naujų pojūčių sukelia tik nauji simptomai

***

Senatvė turi tris panašumus. Pirmas - sutrikusi atmintis. Hm... Kokie gi kiti du?

***

Kadaise buvau tokia neryžtinga... O dabar gailiuosi...

***

Sulaukus brandaus amžiaus neverta pernelyg nerimauti, kad protas nuslysta į šalį. Svarbu, kad jis grįžtų atgal.

***

Kai žvakutė kainuoja daugiau už gimtadienio tortą, metas atsisveikinti su jaunyste

***

Ir dabar turiu tai, ką turėjau prieš 20 metų, tik vaizdas nekoks

***

Pusamžis yra tada, kai amžių išduoda pusiaujas

***

Perkopus pusamžį žmona liepia įtraukti pilvą, ir jai nė motas, kad jau seniausiai jį įtraukei

***

Jeigu gyvenčiau iš naujo, daryčiau tas pačias klaidas, tik nebelaukčiau taip ilgai

***

Tik jauni miršta nesugedę

***

Kad ką bedaryčiau, viskas yra arba nepadoru, arba nelegalu, arba didina antsvorį

***

Kai tik suaugi ir pasisemi pakankamai žinių, supranti, kad esi per senas ir bejėgis

***

Esu tokio amžiaus, kai mano nugara šėlioja dažniau negu aš pati

***

Kai norisi atsistoti ir užleisti vietą moteriai, bet neprisiverti pajudėti - vadinasi, sensti

***

Dažniausias svorių kilnojimo pratimas sulauks pusamžio - pakilti iš krėslo

***

Rūkau cigarus dėl to, kad mano amžiaus žmogui baisu neturėti ko įsitverti

***

Pasilenkus užsirišti batraiščių ir po akimirkos svarstau: hmm, ką gi aš ruošiausi daryti?



Gelt_I.jpg

Dail. Algimantas Snarskis



Hey.lt - Nemokamas lankytojų skaitliukas

Povilas Sigita Krivickas atverčia Lietuvos fotografijos istorijos puslapius

Povilas Sigitas KRIVICKAS, LŽS ir NŽKA narys



Fotomenininkai._Krivickas_didele.jpg

Lietuvos fotomeno draugija įkurta prieš pusę šimtmečio – 1969-ųjų rudenį. Šiuo metu organizacija (1989 m. pervadinta į Lietuvos fotomenininkų sąjungą) vienija apie 300 fotografų profesionalų – nuo fotožurnalistų iki vaizdinės reklamos kūrėjų. 

Vienas LFS steigėjų, jos garbės narys – publicistas ir fotografas, Vinco Kudirkos premijos laureatas Povilas Sigitas Krivickas. Pateikiame kolegos samprotavimus apie LFS atsiradimą bei veiklos etapus.


1. LFS priešistorė ir pradžia

Nuo pat pirmųjų fotografijos apraiškų (apie tai oficialiai paskelbta 1839-ųjų sausį Prancūzijos mokslų akademijoje) kilo karštos diskusijos, ar ji gali būti menine, ar ne. Fotografija tiesiog išklibino ankstesnę tradicinę meniškumo sampratą, kuri iki šiol nenusistovi tarp dviejų krantų – realybės ir išmonės. Šis nenuoseklumas (o jis anaiptol nėra neigiamas) lydėjo ir tris dešimtis tų entuziastų, kurie klojo pamatus kūrybinei brolijai – Lietuvos fotomenininkų sąjungai.
2019-aisiais pasitinkame LFS penkiasdešimtmetį, apjungiantį dvi tokias skirtingas epochas – nuo „brandaus socializmo” iki „laisvosios rinkos”. Ir tikrai nuostabu, kad tai sutelpa į vientisą laiką – į dar vis tebetrunkančius mūsų, vyresniųjų, gyvenimus. Deja, laikas yra nenumaldomas ir jis sustojo jau nemažam būriui fotografijos kūrybinės bendrijos pradininkų. Mus paliko Povilas Karpavičius, Marius Baranauskas, Balys Bučelis, Romualdas Ozolas, Liudas Ruikas, Skirmantas Valiulis. Dar iki Draugijos atsiradimo jie kartu su kitais buvo aktyvūs fotografijos judėjimo dalyviai. 

Čia verta prisiminti pirmąją pokarinę respublikinę meninės (kaip tada suprasta) fotografijos parodą 1958 metais. Jos iniciatoriumi ir aktyviu dalyviu buvo „Jaunimo gretų” fotokorespondentas Adauktas Marcinkevičius (1936–1960), pats pasitraukęs iš gyvenimo vos 23 metų. Adauktas Marcinkevičius – pirmasis prie Lietuvos žurnalistų sąjungos įkurtos Fotosekcijos pirmininkas, o toji Fotosekcija – savarankiškos kūrybinės organizacijos pirmtakė.

* * *
Fotografijoje galima įžvelgti dvi laiko reikšmes – chronologinę-istorinę („vaizdinę atmintį”) ir techninę („sustabdytą akimirką”). Pirmoji sutampa su būties reiškinių tėkme ir įprasmina visa, ką nutvieskia šviesa. Antroji – tai laiko trumputės atkarpėlės, o XIX-ame amžiuje ilgos atkarpos, per kurias, autoriaus valia, šviesa „įrašo” vaizdą jai jautriose laikmenose (nuo stiklo plokštelės, filmo juostelės iki skaitmenos). Taigi, per laiko ir šviesos jungimąsi atsiranda šviesoraštis, arba fotografija, kurios oficialaus paskelbimo 180-ąsias metines minime šiemet. Pasak lietuviškojo kinematografo klasiko, operatoriaus Jono Griciaus, už fotografiją retas koks kitas išradimas (gal tiktai ratas) turėjo ir turi žmonijai tokio universalaus poveikio ir naudos. 

Apie fotografijos naudą (tiesa, kariniams tikslams) 1889 metais rašyta Vinco Kudirkos redaguotame, bet dar visai neiliustruotame „Varpo” pirmajame numeryje. Svarstytos aerofotografijos galimybės iš oro baliono (juk lėktuvų ir dronų dar nebuvo): „Netoli Paryžiaus įrengta jau mokslavietė dėl kareiviu-aeronautu, kurie tenai mokinasi kariszkos taktikos tinkanczios ar dėl naikinimo prieszininku isz pat debesu, metant torpėdos į miestus ir poziciją prieszingos armijos. Ar dėl susineszimo apsuptu miestu, ar del padarymo libro fotografiszko paveikslo vietu, užimtu prieszininkais.“ 

Nuo tų laikų – per 130 metų – daug vandens visomis upėmis nutekėjo. Fotografija ne tik tapo nepamainomai reikalinga daugelyje žmonių veiklos sričių, bet ir pati išsiskaidė į daugelį raiškos atšakų. Galima sakyti, kad šiuolaikinė fotografija, išsišakojanti į daugybę krypčių, pasireiškia įvairiopais bandymais, vieno šmaikštuolio žodžiais tariant, – nuo fotoreportažo iki “fotomandražo”. Kaip rašė žymus optinio meno kritikas Skirmantas Valiulis, „jau kelinti metai gyvename paženklinti postmodernizmo. Ateina ir naujos minties karta su pačiais keisčiausiais postmodernistiniais eksperimentais, kuriuose fotografija maigoma iš visų pusių (kopijavimas, paspalvinimas, naujų sekvencijų kūrimas), apdorojama sena mėgėjiška fotografija. Postmodernistinė fotografija daug dėmesio skiria saviraiškai, daiktų įženklinimui, naujai vaizdo kūrimo ir suvokimo koncepcijai.“ 

Povilo Sigito Krivicko pasakojimo tęsinys mūsų svetainės ,,KOMENTARUOSE" : ,,Fotomenininkų sąjunga Lietuvos kultūros panoramoje"


Nuotraukose:

(Apatinėje) LFS įkūrimo iniciatorius ir ilgametis jos pirmininkas Antanas Sutkus. P.S.Krivicko nuotr.

(Viršutinėje) Pirmojo almanacho „Lietuvos fotografija“ kūrėjai R. Dichavičius ir S. Krivickas. 
Birutės Paškevičienės nuotr.


LFS 1 Didele_1.jpg






Virselis_1934_m._I.jpg

IŠ PRAEITIES...
PRIEŠ 85 METUS

PETRAS PŪKELIS
,,PLUNKSNOS BROLIAI"

Žurnalistam Lietuvoje
visiškai neblogai klojas.
O jei kam kiaura alkūnė,
tai tas paslaptim tebūnie.

Žurnalistai  Eldorado
kolei kas mus nesurado
Ir už žodį, nors stiproką,
dar po dolerį nemoka.

Visų pirma labai svarbu,
kad visuomet yra darbo,
O jei ne visad sumoka,
dėl to liūst neapsimoka.

Sako, laikraščių tiražas
kolei kas dar esąs mažas.
Ir kol kas dar mūs tėvynėj,
sako, esą daug laukinių.

Jei jau šneka taip leidėjas-
padirbėkim iš idėjos.
Nors kitur tas nemadoje,
tegul liks dar bent spaudoje.

Šiais jau būklė mūsų svarbi,
Spaudos žmogų visi gerbia.
Jei svečiuose kur tenka būti,
užufundija čėrkutę.

Sako, spaudos pionierius
juk negali būt negėręs.
Taigi ši patieka
žurnalistui ir telieka.

Kolei kas pas mumis spaudą
su glėbiu dar nieks negaudo.
Pas mus, mat, kiti dalykai:
daug kas skaito tik dykai.

Šitokioj aplinkumoje
daugel kas patiestų kojas,
Bet lietuvis žurnalistas
dar bankrotų nepažįsta.

(1934 metai. Iš pirmojo Lietuvos žurnalistų sąjungos metraščio)

KLAUSIMĖLIS

Ką Jūs vadinate žurnalistu?

Dirbančius redakcijoje
Bendradarbiaujančius su spauda, RTV
Pagal sutartį teikiančius medžiagą, viešosios informacijos rengėjams
Priklausančius žurnalistų profesinei sąjungai
Daugiau informacijos

Radai klaidą?
Rašyk (el.p. lzs.kaunas@gmail.com)