2019 m. gruodžio 5 d.

V. Putvinskio g. 48
44211 Kaunas
tel./faks (8-37 422 577)
lzs.kaunas@gmail.com
+370 698 17188

Iš dovanų knygos ,,Dar palūkėki pusamžio krize!

***

Braška kūnas, dreba keliai, krenta dantys - sveika senatve

***

Sendamas tik per skausmus dantis sukandęs gali ką nors nuveikti

***

Amžiaus viduryje naujų pojūčių sukelia tik nauji simptomai

***

Senatvė turi tris panašumus. Pirmas - sutrikusi atmintis. Hm... Kokie gi kiti du?

***

Kadaise buvau tokia neryžtinga... O dabar gailiuosi...

***

Sulaukus brandaus amžiaus neverta pernelyg nerimauti, kad protas nuslysta į šalį. Svarbu, kad jis grįžtų atgal.

***

Kai žvakutė kainuoja daugiau už gimtadienio tortą, metas atsisveikinti su jaunyste

***

Ir dabar turiu tai, ką turėjau prieš 20 metų, tik vaizdas nekoks

***

Pusamžis yra tada, kai amžių išduoda pusiaujas

***

Perkopus pusamžį žmona liepia įtraukti pilvą, ir jai nė motas, kad jau seniausiai jį įtraukei

***

Jeigu gyvenčiau iš naujo, daryčiau tas pačias klaidas, tik nebelaukčiau taip ilgai

***

Tik jauni miršta nesugedę

***

Kad ką bedaryčiau, viskas yra arba nepadoru, arba nelegalu, arba didina antsvorį

***

Kai tik suaugi ir pasisemi pakankamai žinių, supranti, kad esi per senas ir bejėgis

***

Esu tokio amžiaus, kai mano nugara šėlioja dažniau negu aš pati

***

Kai norisi atsistoti ir užleisti vietą moteriai, bet neprisiverti pajudėti - vadinasi, sensti

***

Dažniausias svorių kilnojimo pratimas sulauks pusamžio - pakilti iš krėslo

***

Rūkau cigarus dėl to, kad mano amžiaus žmogui baisu neturėti ko įsitverti

***

Pasilenkus užsirišti batraiščių ir po akimirkos svarstau: hmm, ką gi aš ruošiausi daryti?



Gelt_I.jpg

Dail. Algimantas Snarskis



Hey.lt - Nemokamas lankytojų skaitliukas

P. S. Krivickas. Fotomenininkų sąjunga Lietuvos kultūros panoramoje

Povilas Sigitas KRIVICKAS, LŽS ir NŽKA narys

Fotomenininksi._Istorija_n._didele.jpg


Prieš penkiasdešimt metų, 1969-ųjų rudenį, Vilniuje buvo įkurta Lietuvos fotomeno draugija (dabar Lietuvos fotomenininkų sąjunga.) Šios kūrybinės sąjungos istorijos tęsinys. Pradžia  mūsų svetainės aktualijose (2019 11 23).  


2. Kaip buvo prieš beveik šešis dešimtmečius?

Ypač įstrigo atmintin LŽS Fotosekcijos organizuota 1962-ųjų ekspozicija, kurią jau įsileido Lietuvos dailės muziejus, veikęs senojoje Vilniaus rotušėje. Kaip jaunam biurokratui, Žurnalistų sąjungos kūrybinių sekcijų vedėjui, man teko dalyvauti rengiant tą parodą. Kartu su tuometiniu muziejaus direktoriaus pavaduotoju Romualdu Budriu laipiojom kopėčiomis kabindami darbus, kurių aukščiui reguliuoti R. Budrys išmokė rišti specialų „muziejinį mazgą”. Tada ekspoziciją palankiu gyvu žodžiu, spaudoje aukštai vertino žinomi dailininkai – grafikas Stasys Krasauskas, tapytojas Augustinas Savickas, pats muziejaus direktorius tapytojas Pranas Gudynas. 

Fotografijai palengva ėmė atsiverti vis įdomesnės ekspozicinės erdvės. 1965-aisiais, vadinamojo „Tarybų Lietuvos 25-mečio” proga aukštoji valdžia pritarė sumanymui pirmąkart surengti didelę fotografijos parodą pagrindinėje Trakų pilies menėje. Tam buvo ne tik pagaminti specialūs stendai, bet ir darbai klijuojami ant stiklo (tą procedūrą su specialiais žuvų klijais atliko Dailės muziejaus restauratorės, vadovaujamos Gražinos Drėmaitės, vėliau tapusios drąsia ir principinga paveldosaugininke). Išties jie atrodė idealiai lygūs, tačiau tik penketas 50x60 cm formato lakštų svėrė tiek, kad vos buvo įmanoma atkelti. Mudu su Algimantu Kunčiumi sunkųjį krovinį pristatėme į Trakus ir sukrovėme į valtį, nes tiltų tarp salų ir kranto dar nebuvo. Kai gerokai nusiyrėme nuo kranto, papūtė stiprus vėjas, kuris sukėlė dideles bangas, ir jos ėmė virsti per valties bortus. Jau manėm, kad visa “stiklinė” ekspozicija nugarmės į Galvės ežero dugną. Vargais negalais prisikapstėme iki pilies salos ir sutempėme darbus į menę. Tačiau ten bėdos su jais nesibaigė. Pakakdavo vos lengvai kuriuo nors eksponatu takštelėti į akmenines grindis, ir nuskildavo jo kampas. Taip nepataisomai nukentėjo keletas “stiklinių” fotografijų, kurių jau nebuvo įmanoma eksponuoti.

Daugelio Trakų pilies parodos autorių darbai tapo pagrindu pirmajam almanachui „Lietuvos fotografija” („Vaga”, 1967 m.). Anuometinis leidybos procesas trukdavo gana ilgai. Pirmiausia buvo svarbu pakliūti „atskira eilute” į „Vagos” meninių leidinių redakcijos, paskui – į bendrus leidyklos planus, kuriuos dar tvirtindavo Spaudos komitetas. Kartais tie formalumai išsitęsdavo į ne vienerius metus. Bet jeigu pakliuvai į planus, tai lėšomis rūpintis nebereikėjo. Jau tada ėmė reikštis Antano Sutkaus „pramušamoji jėga”, kai jis išsirūpino tą „atskirą eilutę”, o redakcijos vedėja Judita Grigienė pakvietė jauną dailininką ir fotografą Rimantą Dichavičių atrinkti nuotraukas. Man teko prisijungti kiek vėliau, parašyti įžangą. Aišku, turėjo būti privalomasis Leninas, bet mes parinkome iš tolo naktį Chanono Levino fotografuotą skulptūrą ir nukėlėme tolokai nuo albumo pradžios. Rimanto iniciatyva atsirado leidinyje ir kuklūs pirmieji aktai. Kauno spaustuvininkai su specialiu įrašu įteikė sudarytojui pirmąjį almanacho egzempliorių. Jį kažkam paskolinau pavartyti, bet man ypatingai brangi knyga sugrįžo tik beveik po pusės amžiaus.

Skirmantas Valiulis ir Stanislovas Žvirgždas knygoje „Fotografijos slėpiniai” pastebi, kad reikšmingas įvykis buvo “1967 m. pabaigoje „Vagos” leidyklos išleistas pirmasis Lietuvos meninės fotografijos albumas „Lietuvos fotografija” (sud. S. Krivickas, dail. R. Dichavičius), kuriame pristatyta 42 autorių kūryba, apibendrinti tuometinės fotografijos pasiekimai, išryškėjo atskiros kryptys bei kūrybinės srovės.” Fotografijos skirstymas albumo įžangoje tik į reportažinę ir dekoratyvinę – šiandien labai jau naiviai atrodo.

Dažnėjo ne tik kolektyvinių ar grupės bendraminčių, bet ir pavienių entuziastų rengiamos ekspozicijos. Ryškus to pavyzdys – Mariaus Baranausko organizuota tarptautinė fotografijos paroda „Jis ir ji”. Marius vienas sumanė, kaip dabar sakytume, parodos koncepciją (amžina vyro ir moters bendrystė ar prieštaros), vienas be jokio sekretoriato mezgė ryšius su Lietuvos ir kitų kraštų fotografais (skambučiai telefonu, laiškai, kai fakso ir interneto dar nebuvo), daugiausia vienas užsiėmė ekspozicijos sudarymu ir propagavimu (patalpų paieška, darbų paspartavimas ir iškabinimas, ryšiai su žiniasklaida).

* * *
Nors laiko negalima atsukti atgal tiesiogine prasme, tačiau savo atmintyje tai darome gana dažnai, kad galėtume, padedami praeities, geriau suprasti dabartį ir per ją bent apytikriai pramatyti ateitį. Apie būsimąjį fotografijos meno ir apskritai nacionalinės kultūros laiką sukosi diskusija “Ateitys arba Kas po to?” 42-ajame Nidos fotomenininkų simpoziume, vykusiame praėjusį rugsėjį. Diskusiją moderavo humanitarinių mokslų daktaras Tomas Pabedinskas. Dalyvo: LFS pirmininkas Gintaras Česonis, dailininkas ir parodų kuratorius Gytis Skudžinskas, šiuo metu gyvenantis ir kuriantis Amsterdame menininkas Vytautas Kumža, fotografė Agnė Kučinskaitė, studijavusi Londono meno universitete. Suprantama, kas nutiks tolimesnėje ateityje, tikslaus atsakymo niekas neturi. Aišku bent tiek, jog technologijos ir toliau nestovės vietoje, o jomis bus naudojamasi vis išmoningiau. 

3. Lemtingi 1968-ieji

Atversdami atminties kalendorius atgal per penketą dešimtmečių, matome vieną ryškią metinę laiko atkarpą, kurią žymi skaičius 1968. Jis tapo Lyg kokiu lemties ženklu. Tuo laiku didžiosios valstybės, palikdamos savo konfliktus žemėje, toliau įsisavina kosmosą. 1968 m. spalį rusų kosmonautas Georgijus Beregovojus, skriedamas erdvėlaiviu „Sojuz 3”, orbitoje susijungia su automatiškai pilotuojamu „Sojuz 2”. Gruodį amerikiečiai Frenkas Bormanas, Džeimsas Lovelas ir Viljamas Andersas su „Apollo-Saturn 8” pirmąkart nuskrenda iki Mėnulio, bet dar netupia, tik nusiunčia automatinį modulį. Kaip tik tuomet žmonės pirmąkart taip arti pabuvojo prie Mėnulio ir jį užsifiksavo tobuliausiais tam metui objektyvais – fotografijos, kino, televizijos. Žymiausia tos ekspedicijos fotografija taip ir vadinasi – „Žemės patekėjimas“. Astronautas Andersas nufotografavo Žemę, kylančią virš Mėnulio horizonto. Ši užfiksuota akimirka pakeitė žmonių žvilgsnį į savo planetą bei jos vietą kosmose.

Bet grįžkime į fotografinę Žemę. Tų pačių 1968-ųjų sausio 17 d. Vilniuje atidaryta A. Kunčiaus, V. Naujiko, R. Rakausko, A. Sutkaus paroda. „Paroda sukėlė didelį susidomėjimą, diskusijas spaudoje. Buvo prabilta apie fotomenininkų organizacijos, specialistų rengimo būtinumą, atsirado palankesnis požiūris į meninę fotografiją, jos kūrėjus, susiformavo nauji vertinimo kriterijai. Kritikai, menotyrininkai spaudos puslapiuose labai palankiai įvertino keturių autorių kūrybą, vienu balsu tvirtindami, kad tikrasis menas prasideda ten, kur išryškėja individualybė,” – aukščiau minėtoje knygoje rašo S. Valiulis ir S. Žvirgždas.

1968 m. vasarą pavyksta surengti pirmojo vakariečio italų fotomeistro Kajo Marijo Garubos ekspoziciją Dailės parodų rūmuose (dabartiniame ŠMC). Tais pačiais metais įkurtas Panevėžio fotoklubas Kaip čia neprisiminsi jo sielos Liongino Skrebės? 1968 m.. spalio 21–25 d. Šiaulių fotoklubas, vedamas Antano Dilio, surengė pirmąją fotosavaitę, per kurią skaitytos paskaitos fotomėgėjams, vyko parodų aptarimai, susitikimai su žinomais fotografais.

Vienas garsesnių ir tuo metu mums laisvai prieinamų „socialistinės stovyklos” almanachų Fotojarbuch International 1968/1969 išspausdina tris Antano Sutkaus fotografijas „Protestas”, „Šeima” ir „Kopose”. Lenkijos, Čekijos, Bulgarijos, VDR žurnalai vis dažniau rodo Lietuvos autorių darbus. Į juos atkreipia dėmesį tų šalių fotografinės organizacijos, jų žmonės ima lankytis Lietuvoje. Dažnos viešnios, fotografijos leidinių ir kūrybinių organizacijų atstovės – Daniela Mrazkova iš Čekoslovakijos, Marija Bačeva iš Bulgarijos, Halina Kruger iš Lenkijos.

Tuo laiku mūsiškių darbams pavyksta patekti ir į Vakarus. Londoniškis almanachas Photography Year Book įdeda po keletą A. Sutkaus, A. Macijausko fotografijų. Be abejo, mūsų kūrėjams turėjo įtakos bent fragmentiškai pasiekiančios žinios ir darbai iš Magnum grupės (naujienų nuotrupos iš Arlio, kurio festivaliai kaip tik ir prasideda 1969-aisiais, o mums iki jų anuomet tiek pat toli, kaip iki Mėnulio), iš E. Steicheno parodos Žmogaus šeima, R. Franko, L. Frydo, J. Karšo, R. Avedono, P. Strando, R. Kapos ir daugybės kitų pasaulinio lygio meistrų darbai, kuriems prasivėrė durys į mus per pirmąjį postalininį atšilimą.

* * *
1968 ir ypač 1969 metais sutelkiama visa kiek įmanoma “spaudos artilerija” – klojant kelią Draugijai. Ne tik prisijaukinami dienraščiai “Tiesa”, „Komjaunimo tiesa”, savaitraščiai „Literatūra ir menas”, „Kalba Vilnius”, bet ir 1967 balandį pradėjęs eiti „Nemunas” (puiki, dar smetoniška Kauno giliaspaudė). Neabejingi fotografijai penktus metus einantys „Kultūros barai”, į kuriuos rašėme ne tik patys (nes ten dirbo mūsų Orgkomiteto narys Romualdas Ozolas), bet ir vertėme iš rusų kalbos maskviečių rašinius. Vienas tokių – „Kultūros baruose“ išspausdintas Anri Vartanovo straipsnis „Mintys apie lietuvišką fotografiją”. Jo parašymo dingstis – devynių Lietuvos fotografų paroda Maskvoje (1969 m.) su gerai tiems laikams, maketo ir poligrafijos požiūriu, išleistu katalogu. „Norisi pažymėti vieną bendrą visų devynių fotomenininkų kūrybos momentą, priklausantį žiūrovo ir kūrinio kontakto sričiai. Aš turiu omenyje išimtinį lietuvių fotografų sugebėjimą sužadinti apmąstymus, jų kūriniuose įkūnytą jėgą, kuri veikia mūsų vaizduotę. Kiekviename pavykusių darbų mes, žiūrovai, suvokiame ne tik atvaizdo prasmę – mes prasiskverbiame ir už jo ribų, apmąstome tai, ką pamatėme, ir darome išvadas.”

Taip buvo kalamos pozityvios vinys apie meninę fotografiją į tuometinių valdžios biurokratų galvas. Pasak šviesios atminties Rusijos fotomenininkų sąjungos pirmininko Andrejaus Baskakovo (1948 — 2014) (su juo teko maloniai pabendrauti Maskvoje 2008-ųjų lapkritį per Vito Luckaus memorialinės parodos atidarymą ir Nidoje 2009-aisiais), „Lietuvos meistrų fotografijos kolegoms rusams tapo nuoširdžios, nepataikaujančios politinei konjunktūrai kūrybos pavyzdžiu. Savo ruožtu, Rusijos menotyrininkai kaip galėdami gynė lietuvius nuo gana aršių kompartinių fanatikų antpuolių.”

Maskvos kritikai – mūsų simpatikai Levas Aninskis, Viktoras Diominas, Vladimiras Borevas, Anri Vartanovas, Konstantinas Višniaveckis tikrai daug nusipelnė išvesdami Lietuvos fotografiją ne tik į „sąjunginę” areną, bet ir į užsienį – per ten platinamą žurnalą „Sovetskoje foto”. Todėl nederėtų pamiršti palankaus požiūrio į mus to žurnalo vyriausiosios redaktorės Marinos Bugajevos.

Atmintyje gana ryškiai išliko 1968 metų spalio vakaras „Kultūros barų” redakcijoje, kuri tuomet glaudėsi triaukščiame mūre Jaunimo sodo (dabar – Sereikiškių parko) pakraštyje. Į tą namą laikinai (keleriems metams), kol vyks kapitalinis rūmų remontas Basanavičiaus gatvėje, buvo perkelta visa Kultūros ministerija su jaunu ministru Lionginu Šepečiu (1927–2017) priešakyje. Po daugelio metų savo prisiminimų knygoje „Neprarastoji karta“ akademikas L. Šepetys parašys: „A. Sutkus ieškojo būdų, kaip įkurti savo organizaciją. (...) Net nežinau kodėl, bet su Antanu jaučiausi drąsesnis ir atviresnis, regis, tą patį jautė ir jis. Vieno tokio karšto pokalbio metu jis išplėšė iš manęs žodį, kad „gerai, steikime fotografų draugiją“, nors nė viena respublika tokio darinio dar neturėjo, nebuvo jo ir centre.“ Po Antano Sutkaus „paruošiamojo darbo“ tampa geriau suprantamas tolimesnis aukšto anų laikų funkcionieriaus elgesys. 

Taigi tą įsimintiną vakarą pavyko palyginti nesunkiai atsivilioti ministrą (iš antro į trečią aukštą) pokalbiui apie galimybes, kaip geriau organizaciniai „apiforminti” fotografinį judėjimą. Daugelis „apvalaus stalo” dalyvių tąvakar linko manyti, kad būtų gerai atitinkama meninės fotografijos sekcija prisijungti prie Dailininkų sąjungos. Tuo labiau, kad mus palaikė kai kurie žymūs tos organizacijos nariai, o ir ji pati labai solidi bei įtakinga bendroje kultūros panoramoje. Kantriai išklausęs nelabai sklandžiai dėstomų nuomonių, ministras Šepetys tarė:

– Prisijungdami prie kitų, jūs visada liksite „neturtingais giminaičiais”. Todėl mano patarimas – vyrai, kurkit savo atskirą organizaciją.

4. Per Draugiją į Sąjungą

Pagal kompartinius kanonus, kurti atskiros kūrybinės sąjungos be Maskvos leidimo nebuvo galima, o jį gauti – daugiau negu utopija, todėl teko apsiriboti mėgėjiškos draugijos terminu. Tokią organizaciją kurti galėjo laiminti ir vietinė valdžia. Tada jau veikė Liaudies meno, Kino mėgėjų ir kitos draugijos. Netrukus susitelkė mūsų Iniciatyvinė grupė iš trisdešimties žmonių.

Nuo ko pradėti? Žinoma, nuo sklandaus pagrindimo įprastine biurokratine kalba, kodėl to reikia. Taip pat būtina parengti Įstatus, atitinkančius anuometinius draugijoms būtinus standartus. Teko nusižiūrėti pirmiausia nuo Dailininkų, o ir nuo kitų kūrybinių sąjungų, draugijų atitinkamų dokumentų. Paskui su tuo projektu reikėjo apvaikščioti Profsąjungų Centro Tarybą, Komjaunimo centro komitetą, Teisingumo ir Kultūros ministerijas, gauti tų įstaigų pritariamąsias rezoliucijas. Po visų pasirengimų teko tą projektą pateikti Lietuvos kompartijos centro komitetui. Beje, Lietuvą tada dar valdė Antanas Sniečkus su savo politbiuru. Ir ne toks jau jis bukagalviškas, kaip dabar kartais teigiama, buvo. Nors ir savaip, bet suprato fotografijos stipriąsias propagandines galimybes. Ne be jo žinios 1969 metais parengta užsieniui pirmoji lietuviškosios fotografijos paroda, iš kurios nekyšo tiesmukiški „brandaus socializmo” štampai. Pagaliau 1969 metų spalio 8 d. LKP CK biuras pritarė Lietuvos fotografijos meno draugijos įsteigimui, o lapkričio 19 d. įvyko pirmasis Draugijos orgkomiteto posėdis.

Gana greitai prie Orgkomiteto įsteigiama Meno taryba. Pirmasis jos posėdis įvyksta 1970 metų sausio 22 dieną. Pirmasis svarstytas klausimas – parodų į Prancūziją, Jugoslaviją ir Vengriją parengimas ir išsiuntimas. Kiekvieną Glavlito (tokia absoliučios cenzūros įstaiga) apžiūrėtą fotografiją dar turėjo pamatyti anuometinėje Kultūros ministerijoje sėdėjęs valdininkas ir uždėti (arba ne) specialų rusišką spaudą «Разрешено к вывозу из СССР» („leista išvežti iš SSRS”). Va, jau po to buvo galima išsiųsti arba išvežti. Kai kas bandydavo savo fotografijas permesti į Vakarus, apeidamas tokius barjerus. Bet tai galėjo atsirūgti ne tik „savavališkiems” siuntėjams, bet ir pačiai Draugijai. Todėl Meno taryba tiesiog buvo priversta griežtai reaguoti į tokius „išsišokimus”. Tai primena 1971 m. sausio 6 d. protokolas Nr.20, kuriame užfiksuotas „III. V. Luckaus elgesio svarstymas” kaip tik už tokį „prasižengimą”.

* * *
Tada dar gyveno mūsų etnografinės fotografijos klasikas Balys Buračas, kuris nebebuvo linkęs į platesnį bendravimą. Užtat tikra mūsų daugelio suėjimų siela tapo Povilas Karpavičius, net ir kaip vyriausias amžiumi mūsų būsimos draugijos Orkomiteto narys. 2019 metų liepos pirmąją sukako šimtas dešimt metų nuo šio mūsų fotografijai ir jos judėjimui brangaus žmogaus gimimo. Malonu ir simboliška, kad memorialinė jubiliejinė Povilo Karpavičiaus kūrybos paroda 2009-ųjų žiemą buvo surengta būtent Šiauliuose, Fotografijos muziejuje. Ją aptariant prisiminta, kaip aktyviai Maestro prisidėjo steigiant šį kultūros židinį ir kaip noriai dalyvaudavo čia rengiamuose seminaruoae, susitikimuose. 

Įkūrus Lietuvos fotomeno draugiją, imtos reguliariau rengti teminės, istorinės, kolektyvinės, personalinės, retrospektyvinės, žanrinės ir kitokios parodos. Plėsdama savo veiklą, Draugija 1971 m. įsteigė skyrius Kaune, Šiauliuose, Panevėžyje. 1973 m. duris atvėrė Vilniaus fotografijos galerija, 1979 m. pradėjo parodinę veiklą Kauno fotografijos galerija. 1989 m. Lietuvos fotomeno draugijos pagrindu įsteigta Lietuvos fotomenininkų sąjunga. 2000 m. fotomenininkų sąjunga Vilniuje atidarė Prospekto galeriją, kuri taip pat skirta fotografijos menui eksponuoti ir propaguoti.

Viena iš prioritetinių Lietuvos fotomenininkų sąjungos veiklos krypčių tapo leidyba. Beveik kasmet buvo parengiamas ir išleidžiamas metraštis "Lietuvos fotografija", rengiami parodų katalogai, monografijos, albumai. Greta almanacho „Lietuvos fotografija” (aštuonetas knygų nuo 1967 iki 1987 m.) laikas nuo laiko ėmė rodytis autoriniai albumai. Tarp jų savitai išsiskiria jauno dueto kūriniai: R. Rakauskas, A. Sutkus „Vilniaus šiokiadieniai” („Mintis”, 1965 m.) arba „Šalis ta Lietuva vadinas” („Mintis”, 1970 m.). Vėliau būta kitų gražiai pasidarbavusių porų: kad ir Sutkus–Žvirgždas parengusieji puikų fotoalbumą „Atsisveikinant su XX amžiumi” („Sapnų sala”, 2000 m.). Stabiliai bei vaisingai dirbo duetas Valiulis–Žvirgždas, pateikę „Fotografijos slėpinių” dvi knygas (LFS, 2002 ir 2006 m.), o taip pat skelbdami bendrus straipsnius, skaitydami paskaitas. Nuo 1997 m. vėl leidžiami LFS almanachai, tik ilgesniu pavadinimu „Lietuvos fotografija: vakar ir šiandien”. 

Nuo pat pirmųjų Draugijos žingsnių pradėta galvoti apie savo periodinį leidinį. Perkratyta daug su fotografija siejamų pavadinimų, kol pagaliau apsistota prie visiems priimtinos sąvokos „Objektyvas”. Norėta svarbiausia fotoaparato dalimi apjungti menines ir technines temas, o ir būti kiek galima objektyvesniais. Surenkamos fotografijos, parašomi straipsniai. Tikėtasi 1971 metų rudenį išleisti pirmąjį „Objektyvo” numerį. Deja, jis taip ir liko negimęs, net nepasiekė spaustuvės. Pagal anuometinę tvarką, teko visą medžiagą parodyti LKP CK kultūros skyriui, kad teiktųsi peržiūrėti ir pritarti (arba ne). Tame skyriuje dirbęs Antanas Gedminas ištarė lemtingąjį „ne”, ir taip buvo užblokuotas „Objektyvo” pasirodymas. Kas tada išgąsdino aukštesnius viršininkus, kurių nuomonę turėjo mums perduoti laikinai biurokratu dirbęs ir mums palankus dailininkas Antanas, taip ir liko neaišku iki šiol. Tiesa, „Objektyvui” skirta medžiaga neužsigulėjo stalčiuose ir nežinioje. Ji skelbta periodiniuose ir kituose leidiniuose. Vėliau pasirodė iki šiol dukart per metus išeinantis žurnalas „Fotografija“.

* * *
Lietuvos fotomenininkų sąjunga yra kūrybinis susivienijimas ir jo nariais gali būti meno kūrėjo statusą turintys asmenys. Jie įgyja teisę į kūrybinei veiklai skatinti skiriamas valstybės stipendijas ir premijas, gali gauti paramą mažas ir nereguliarias pajamas turintys meno kūrėjai, taip pat tie iš jų, kas patiria kūrybines prastovas. 

Meno kūrėjo statusą turintis asmuo turi teisę būti paramos gavėju. Tai yra lėšos, sudarančios iki 2 procentų gyventojo pajamų mokesčio, mokėtino pagal metinę pajamų mokesčio deklaraciją. Meno kūrėjai gautą paramą gali panaudoti tik meno kūrybai, kaip tai apibrėžta atitinkamame įstatyme. 
LFS narys įgauna teisę dalyvauti sąjungos valdyme, rengti parodas pirmumo teise LFS galerijose, nemokamai dalyvauti tarptautiniame fotografų seminare Nidoje, gauti fotografų bendruomenei skirtą informaciją. 

Lietuvos fotomenininkų sąjungos pagrindiniai veiklos tikslai yra skatinti laisvą kūrybą, jos įvairovę ir savitumą, ginti savo narių kūrybines, socialines, autorines, gretutines bei visuotinai pripažintas žmogaus teises įstatymų nustatyta tvarka, telkti ir skatinti profesionalius fotografus ir menotyrininkus, rūpintis kūrybiniu fotografijos palikimu. Siekdama šių tikslų, LFS organizuoja konferencijas, seminarus, temines parodas, konkursus, užsiima leidybine veikla bei leidinių aktyviu platinimu Lietuvoje ir užsienyje. Taip pat skleidžia informaciją apie Sąjungos narių kūrybinę veiklą, bendradarbiauja su Lietuvos ir užsienio valstybių partneriais, remia fotomenininkų kūrybines iniciatyvas bei ieškojimus lėšomis ir kitais įmanomais būdais.

Žinoma, galima turėti gražiausius tikslus, bet juos įgyvendinti tenka konkretiems žmonėms. Pirmiausia – tam „aparatui“, tai yra, administracijai, kuri dirba kasdien tarp valdybos posėdžių, suvažiavimų, įvairių kitų renginių. Toks nuolat be perstogės veikiantis LFS branduolys yra: pirmininkas Gintaras Česonis, atsakingoji vadybos sekretorė ir parodų kuratorė Vilma Samulionytė, finansininkė Danutė Sakalauskienė, projektų koordinatorė Ugnė Marija Makauskaitė, LFS bibliotekos ir fondo tvarkytoja Palmira Barkuvienė, „Prospekto“ ir Vilniaus galerijų vedėjai bei internetinio puslapio prižiūrėtojai Asta Jonušaitė ir Vytautas Diškevičius, ūkio dallies vedėjas, ekspozicijų technikas Zenonas Chlevinskis. Taip pat aktyviai veikia LFS Kauno (vadovas Gintaras Česonis) ir Klaipėdos (vadovas Darius Vaičekauskas) skyriai su galerijomis. Kaip miesto Dailės galerijos dalis, dirba Panevėžio fotografijos galerija, savitai pasireiškianti greta kitų vaizduojamojo meno sričių.

 Aktyvi ir plačiašakė veikla būdinga Šiaulių „Aušros“ muziejaus padaliniui – Fotografijos muziejui, kurį įkūrė Antanas Dilys. Tai – vienintelis specializuotas fotografijos meno ir technikos muziejus Lietuvoje. Jis saugo reikšmingą beveik 150 000 eksponatų ir muziejinių vertybių Lietuvos vizualiojo paveldo, fotografijos technikos ir įrangos, spaudinių ir dokumentų rinkinį. Muziejuje rengiamos šiuolaikinės ir istorinės Lietuvos bei užsienio fotografijos parodos, vyksta susitikimai su autoriais, fotografijos tyrinėtojais, edukaciniai užsiėmimai. 2014 m. muziejuje įkurtas Vito Luckaus fotografijos centras, kuris tyrinėja XX a. antrosios pusės Lietuvos meninę fotografiją ir vieno konceptualiausių jos atstovų – Vito Luckaus kūrybą, rūpinasi jo archyvo išsaugojimu, kitų šio laikotarpio fotografijos kūrėjų archyvų globa, tyrimu ir sklaida.

5. Fotografija – optinis ar optikos menas?

Amerikiečių rašytoja, filosofė, kinematografininkė Susan Sontag (1933–2004) savo knygoje „Apie fotografiją“ yra pastebėjusi, kad „mokydamos mus naujo vizualinio kodo, fotografijos keičia ir plečia mūsų supratimą apie tai, į ką žiūrėti verta ir ką stebėti turime teisę. Jos yra matymo gramatika ir dar svarbiau – jo etika. Bet didingiausias fotografijos laimėjimas yra jos keliamas jausmas, jog galvoje, kaip atvaizdų antologiją, galima turėti visą pasaulį.“ 

Klausiama apie fotografijos didaktinę, pamokančią prasmę, Susan Sontag teigė: „ Žmonija vis dar stoviniuoja Platono oloje, senoviniu įpročiu gėrėdamasi vien tiesos atšvaitais. Bet mokytis iš fotografijų yra ne tas pats, kas mokytis žiūrint į senesnius, amatininkų padarytus, atvaizdus. Pirmiausia aplinkui yra kur kas daugiau mūsų dėmesio reikalaujančių vaizdų. Jų inventorizacija prasidėjo 1839 metais, ir nuo to laiko fotografuojama, rodos, viskas. Šis fotografuojančios akies nepasotinamumas pakeičia įkalinimo oloje – mūsų pasaulyje – sąlygas.“

Filosofinės (arba tariamos) Platono olos „tiesos atšvaitas“, galma sakyti, yra pirmoji istorijoje užuomina apie optinį meną. „Dailės žodyne“ teikiamas terminas opartas ir jo sinonimas optinis menas (angl. op(tical) art), tai abstrakcionizmo kryptis; būdingas ritmiškai pasikartojantis geometrinis piešinys, sukeliantis judėjimo ir erdvės optinę iliuziją; mados stilius, panaudojantis kai kuriuos tokios dailės elementus. Optinis menas veikia regėjimo pojūčius ir statiškoje plokščioje erdvėje kuria tarytum judančius geometrinius elementus. Toks paveikslas sukuria ne tik dekoratyvų vaizdą, bet yra technologinės civilizacijos išraiška, sudaro organišką visumą su šiuolaikine architektūra. Optiniai ir dekoratyviniai efektai, kai kada naudojami pramoninėje ir taikomojoje grafikoje, plakate, taikomojoje dekoratyvinėje dailėje (tekstilė, reklama, vitrinų ir interjėrų apipavidalinimas). 

Garsus amerikiečių oparto dailininkas Yaakovas Agamas šią XX a. septintajame dešimtmetyje atsiradusią išraišką apibūdino kaip galimybę kurti dinamiškumą paveiksluose: „Mes atsisveikinome su senu statišku abstrakčiu paveikslu, optinis menas yra akių nuotykis“. Įvyksta kontaktas tarp meno kūrinio ir stebėtojo, kuris, pats to nepajusdamas, panyra į begalinę tariamai trimatę kūrinio erdvę. 

Kazys Varnelis ir Kazimieras Žoromskis – du lietuviai dailininkai, kurie aktyviai dalyvavo oparto judėjime Amerikoje. Ankstyviesiems K. Varnelio darbams būdinga juoda ir balta spalva, arba tiksliau – monochrominis koloritas. Atsiranda geometrinių formų tęstinumas: motyvai ir kinta, ir kartojasi. Susidaro įspūdis, jog paveikslas yra ir autonomiškas kūrybinio proceso rezultatas, ir kūrinių ciklo dalis. K. Varnelio paveikslų geometrinis motyvas siejasi su lietuvių liaudies ornamentais ir dekoratyvia puošyba. Spalvos, erdvės ir šviesos moduliacija pasižymi Kazimiero Žoromskio „Trijų dimensijų serija“. 1960-aisiais dailininkas iš Kolumbijos persikėlė į Niujorką, kuris tuo metu buvo laikomas abstrakčiojo meno centru. Dailininkas užfiksuoja trumpą akimirką: saulės blyksnį, vandens mirgėjimą, oro vibravimą. Jo paveiksluose galima išskirti dvi tapybines plokštumas – spalvinį foną ir vertikalų arba horizontalų linijų ritmą. 

Lietuvos grafikoje optiškumo efektai išnaudoti plačiau nei tapyboje. Grafikas Romualdas Čarna 1989–1992 m. sukūrė keletą darbų, kuriuose eksperimentavo erdve. Įkvėpimo šiems eksperimentams dailininkas sėmėsi iš lietuviškų audinių raštų ir simbolių. 1992 m. sukurtas ciklas „Lietuviškas opartas“. Prie pavadinimo grafikas priduria: „tarsi iš močiutės skrynios“. Sodrios spalvos tonuose optiškai išnykstantys ir vėl atsirandantys elementai asocijuojasi su lietuviškų dainų ritmu. Motyvas pasikartoja, bet netampa nuobodžiu. Nors darbai dekoratyvūs, jie turi tam tikrą emocinę ir simbolinę informaciją. 

O kuo ne optinis menas – fotografija? Gal net labiau, nes daroma su optika (tiesa, naujaisiais laikais atsirado ir beobjektyvių fotografijos apraiškų – siluetai ant rentgeno plokštelių, pinhole (prisimenant viduramžių metodą dar be objektyvo praleisti spindulių pluoštą pro mažą skylutę). Todėl, galima sakyti, fotografija yra tiek optinis, tiek ir optikos menas. Gal kaip artimus dailės opartui būtų galima nurodyti fotografų Indrės Šerpytytės, Algimanto Kunčiaus, Dariaus Vaičekausko, Vidmanto Ilčiuko kūrybos pavyzdžius. Šiuolaikiniam vaizduojamajam menui yra būdinga įvairių metodikų sinergija arba jungimas. Štai Gytis Skudžinskas dirba vizualiųjų menų, garso meno ir medijų meno srityse. Savo darbuose menininkas naudoja įvairias išraiškos formas – fotografiją, piešimą ir instaliaciją. Pastaruoju metu dažniau renkasi fotografiją – būdą konstruoti vaizdą, kuris ne tik leidžia sukurti meno kūrinį, bet ir sulieti įsivaizdavimą su autentiškos dokumentikos motyvais. 

6. Kas yra Nidos fotoakademija arba simpoziumas?

Be leidybos ir parodinės veiklos Lietuvos fotomenininkų sąjunga daug dėmesio skiria edukacijai. Nuo 1973 m. rengiamas kasmetinis fotografijos seminaras Nidoje. Parodų kontekste skaitomos paskaitos, vyksta susitikimai su menininkais, diskusijos bei knygų pristatymai. Per penkis dešimtmečius jau kelios kūrėjų ir teoretikų kartos toliau tęsia ar šiuolaikiškai interpretuoja fotografijos meno reiškinius.

Vieną rudens savaitę Nida tampa laikinąja Lietuvos fotografijos meno sostine. Jau keturisdešimt du kartus ten vyko Lietuvos fotomenininkų sąjungos kūrybinis sambūris. Pradžioje jis vadintas seminaru, vėliau – fotoakademija, o šiuo metu – simpoziumu. Gal išties pastarasis pavadinimas, geriausiai atitinka šio tęstinio renginio esmę. Fotomeno puoselėtojus į Nidą ir visą Neringą pirmiausia vilioja pajūrio ir pamario gamtos grožis. Tai dar devynioliktame šimtmetyje pastebėjo įžymusis vokiečių geografas Vilhelmas Humboltas, o praėjusiame amžiuje – Nobelio premijos laureatas rašytojas Tomas Manas, trejetą vasarų (1930-1932) su šeima praleidęs Nidoje pasistatydintame name. Kad vokiečių literatūros klasikui čia vasaroti labai patiko, liudija išlikę fotografijos. Verta taip pat prisiminti, jog dar 1889 metais (tais pačiais kaip ir Vinco Kudirkos „Varpas“ prabilęs apie aerofotografiją) Karaliaučiuje buvo išleista jau fotografijomis iliustruota Alberto Bezenbergerio knyga apie Kuršių Neriją. Prieškarinėje Lietuvoje du kartus (1932 ir 1939 m.) pasirodė Petro Babicko fotografinis-literatūrinis albumas „Gintaro krantas“. Tačiau ypač daug fotografinių leidinių apie Kuršių Neriją radosi per pastaruosius keletą dešimtmečių. Ją toliau plačiai pasaulyje garsina Jono Kalvelio, Kazimiero Mizgirio, Vaclovo Strauko, Antano Sutkaus, Audriaus Zavadskio darbai.

Iš vaizduojamojo meno atstovų pirmieji Neringą pamėgo tapytojai. Hermanas Blodė, turėjęs viešbutį Nidoje ant marių kranto, nuo l905 metų kvietė apsigyventi jaunus vokiečių dailininkus. Jie už viešnagę galėjo atsiskaityti ne tik pinigais, bet ir savo paveikslais. 1923 metais viešbutį perėmė H. Blodės žentas tapytojas Ernstas Molenhaueris. Jis, tęsdamas uošvio tradiciją, toliau globojo dailininkus ir rinko jų darbų kolekciją. Deja, baigiantis Antrajam pasauliniam karui, ji išsibarstė arba buvo barbariškai „išvaduotojų” sunaikinta, kai jie paveikslų rėmais su visomis drobėmis pasikurdavo pirtį. 

Lyg tęsdami seną dailininkų tradiciją, keletą rudenų buvusiame H. Blodės viešbutyje rengė savo seminarus, gyveno ir fotomenininkai. Vėliau užsiėmimai persikėlė į „Zundos“ poilsio namus, paskui – parapijos salę ir pagaliau į erdviąją „Agilą“ – Neringos kultūros ir informacijos centrą. Deja, šiemet vietoj jos atsirado didžiulė duobė, lyg po atominės bombos sprogimo. Taigi – senojo „Agilos“ pastato nebėra, jis nugriautas ir... procesas sustojo. Planuota, kad dar šiemet iškils pastato karkasas, kitąmet centras bus įrenginėjamas, vėliau perkama reikiama įranga. Tačiau naujos „Agilos“ statybas apgaubė nežinia. Vos pavasarį prasidėję darbai sustojo, o Neringos savivaldybė nusprendė nutraukti sutartį su konkursą laimėjusia bendrove „Irdaiva“. Meras Darius Jasaitis tikina, jog atliktų darbų sąmatos savivaldybei kelia įtarimų, bet rangovas jų pagrįsti nenori. Tuo metu statybos bendrovės vadovas Vitas Lopinys tikina pirmą kartą susidūręs su tokiu atveju, kai, laimėjus konkursą už konkrečią sumą, užsakovas sugalvoja, jog projekto vertė per didelė, ir nori nutraukti sutartį. Bendra „Agilos“ rekonstrukcijos darbų sąmata – apie 7,7 mln. eurų. Planuota, kad centras bus baigtas įrengti iki Neringai 2021 metais tampant Lietuvos kultūros sostine. Jeigu užtruks tampymasis po teismus, tai vargu bau...

Apgailėdami (vos nepasakiau – apraudodami) senąją „Agilą“, kurioje praleista daug šviesių valandų ir rudenų, pastarojo fotosimpoziumo dalyviai sugalvojo įsiamžinti jos vietoje – tai yra, išraustoje milžiniškoje duobėje. Tam buvo pasitelktas dronas, turėjęs iš „paukščio skrydžio“ užfiksuoti gausų „apraudotojų“ būrį. Tačiau vos tik per purų smėlį suklampojome į duobę ir virš mūsų galvų pakilo dronas, kaipmat prisistatė du policininkai. Jie pareiškė, jog Nida yra pasienio zonoje, kur naudojant droną, reikalingas specialus leidimas, o jo organizatoriai, deja, neturėjo, nes nenumanė, jog to gali prireikti, Aerofotografijos sesiją, kuria būtų pasigėrėjęs net pats Vincas Kudirka, teko nutraukti...

* * *
Fotografija tapo lygiateise vaizduojamojo meno dalimi. Pasak Rusijos fotomenininkų sąjungos pirmininko Andrejaus Baskakovo, nekartą dalyvavusio Nidos fotoakademijoje, yra neabejotina lietuvių fotografijos mokyklos įtaka socialinei buvusios SSRS ir dabartinės Rusijos fotografijai. Mūsų fotomenininkų kūryba nuolat įvertinama aukštais apdovanojimais (iki Nacionalinių premijų) šalyje ir užsienyje. Žymiausiame Europos fotoforume pietų Prancūzijos Arlio mieste 2009-ųjų vasarą aukščiausią „Metų atradimo” prizą pelnė Rimaldas Vikšraitis už savo seriją iš kaimo gyvenimo. 

Į Nidos seminarą susirenka įvairių kartų, tautų bei meninių išraiškų, žanrų atstovai. Kiekvienas autorius skirtingai perteikia Neringos grožio paslaptį. Todėl Tarptautiniai seminarai yra labai reikšmingi tiek kiekvieno jų dalyvio asmeniniame gyvenime, tiek bendrame Lietuvos kultūros kontekste. Šiuose renginiuose kamet lankosi užsienio svečiai: fotografai, galerijų vedėjai ir savininkai, menotyrininkai, edukatoriai. 

Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, gausėjo sąsajų su Vakarais. Septynioliktajame seminare (1994) savo darbus demonstravo Joe Everattas, vos vienišas svečias iš Anglijos, o kitąmet (1995) jau mūsų jaunieji „fotografijos ambasadoriai“ kauniečiai G. Česonis ir M. Kavaliauskas dalijosi šviežiais įspūdžiais apie grandiozinį tarptautinį Arlio (Prancūzija) festivalį ir seminarą Burhauzene (Vokietija). Įdomu, jog kai kurie užsieniečiai ėmėsi lietuviškos tematikos. Pavyzdžiui, vokiečių fotografė K. Reihart sukūrė ir pademonstravo savo reportažą apie lietuvišką kiaulę (XIX seminaras, 1996). Draugiški atvykėliai skaitė paskaitas, rodė savo ir kolegų fotografijas. Tarptautiškai skambėjo ir pagrindinė dvidešimt pirmojo seminaro (1998) seminaro tema „Lietuvos fotografija pasaulinės fotografijos kontekste“. Jau nebe pirmą kartą tokioje auditorijoje prabilta apie postmodernizmo sklaidą mūsų fotografijoje. 

Kaip tą rudenį rašė kritikas Skirmantas Valiulis, „jau kelinti metai gyvename paženklinti postmodernizmo. Ateina ir naujos minties karta su pačiais keisčiausiais postmodernistiniais eksperimentais, kuriuose fotografija maigoma iš visų pusių (kopijavimas, paspalvinimas, naujų sekvencijų kūrimas), apdorojama sena mėgėjiška fotografija. Postmodernistinė fotografija daug dėmesio skiria saviraiškai, daiktų įženklinimui, naujai vaizdo kūrimo ir suvokimo koncepcijai.“ 

Po Nepriklausomybės atkūrimo praūžus pirmajam dešimtmečiui, kai tikėtasi, kad „viską sureguliuos rinka“, teko pripažinti, jog dvasinės meno vertybės neišmatuojamos vien pinigais. Į kūrybinių problemų ir aktualijų pusę krypo mintys savotiškai jubiliejiniame dvidešimt penktajame Nidos seminare (2002). Tai patvirtino pranešimai su diskusijomis tokia, atrodytų, industrine ir utilitaria tema kaip „Miestas: nuo dokumento iki vizijos“. Šiai temai gražiai atliepė šiauliečio menotyrininko Virginijaus Kinčinaičio pranešimas „Miestas – tai Akropolis“ arba, istoriškai žvelgiant, miestas tarp natūros ir kultūros. 

Nidos seminarų ašis yra savų ir užsienio lektorių paskaitos. Iš saviškių būtų galima pasigėrėti originaliomis šiauliečio Virginijaus Kinčinaičio, kauniečių Romualdo Požerskio ir Tomo Pabedinsko, vilniečių Agnės Narušytės ir Stanislovo Žvirgždo apžvalgomis bei įžvalgomis.
Kas yra fotografas šiandien? Tokį klausimą kėlė Williamas Ewingas, londoniškės leidyklos “Thames & Hudson” kuratorinių projektų direktorius. Jo manymu, į tai gali būti daug atsakymų. Visų pirma, fotografo, kaip asmenybės, formavimuisi lemtingos įtakos turi kultūrinė aplinka. Juk tebėra skirtingos Rytų ir Vakarų, Šiaurės ir Pietų kultūrų vizijos. Tačiau yra ir bendrumo, nusakomo bendražmogiškomis vertybėmis, globalėjančio pasaulio vienodėjimu. Tai neabejotinai veikia ir fotografus, jų darbo metodus. 

* * *
Neįprasta buvo sėdėti šalia žmogaus, du kartus kilusio į kosmosą ir sėkmingai iš ten grįžusio. Taip nutiko šių eilučių autoriui 2015 metų rugsėjį per tarptautinį fotomenininkų seminarą Nidos kultūros ir turizmo centro „Agila“ salėje, gretimoje kėdėje pamačius Rusijos kosmonautą Jurijų Baturiną (g. 1949). Savo šalies Fotomenininkų sąjungos narys nuo 1999 m., o mirus jos vadovui Andrejui Baskakovui, Jurijus Baturinas išrenkamas pirmininku. Jo individualios parodos yra surengtos Rusijoje, Ispanijoje, Vokietijoje, Armėnijoje, Turkijoje, Tadžikistane, Slovėnijoje, Kinijoje. Jurijus Batūrinas papasakojo apie kosmonautų rengimą fotografavimui, aiškino, kaip ir kodėl sukūrė savo kosmines nuotraukas: „Kosminis impresionizmas – bandymas išsaugoti ir perteikti įspūdį. Pisaro tvirtino, kad impresionistai piešė atmosferą. Tam jiems prireikė techninio perversmo – „šoktelėjimo“ į suvokimą: padaryti pirmąjį planą (žmonių, daiktų) fonu atmosferai. Šiuo atveju viskas natūralu, viskas, išskyrus stotį ir kosminį laivą, sukuria atmosferos foną.“

Tikriausiai būtume turėję ir savo lietuvišką kosminę fotografiją, jeigu ne daugkartinio panaudojimo kosminio aparato „Buran“ būsimojo piloto Algimanto Stankevičiaus žūtis per demonstracinį naikintuvo skrydį Italijoje 1990 metų rugsėjį. Ir taip tikriausiai būtume sulaukę pirmojo lietuvio, nufotografavusio tekančią... Žemę, kaip dar 1968 metais tai padarė amerikiečių astronautas Williamas Andersas.

7. Koks likimas laukia fotografijos meno?

Kas gi ta Lietuvos fotografijos mokykla? Ar tik maskviečių kritikų nukaltas terminas ar kažkas daugiau? Ir apskritai – kaip čia taikyti „mokyklos” sąvoką: kas iš ko mokėsi? Ar kas ką mokė? O gal čia mokyklą turime suprasti, kaip mūsų fotografijos savitumą ar net išskirtinumą? Gal ir gerai, kad nėra tikslaus atsakymo į šį klausimą. Lygiai kaip ir apibrėžimo, kas yra menas. Lietuvių kalbos žodynas sako: „menas. l. kūrybinis tikrovės perteikimas vaizdais: Antikinis, klasikinis, modernusis m. Realistinis, abstraktusis m.” Argi tik tiek – tik perteikimas? O kur vaizduotės galia? Jeigu taip būtų, menas sustingtų ir taptų panašus į inkliuzą – gintare prieš milijonus metų įklimpusį vabzdį. 
Lemiamos reikšmės mūsų fotografijai turėjo XX a. septintasis dešimtmetis, išgarsinęs Lietuvos fotografijos mokyklą. Šiuo laikotarpiu atsiskleidė R. Dichavičius, A. Macijauskas, A. Sutkus, A. Kunčius, R. Rakauskas, V. Butyrinas. 

Didžiuojuosi ir džiaugiuosi, kad teko gyventi ir darbuotis su gabiausiais Lietuvos fotografijos mokyklos atstovais ir Fotografijos meno draugijos (vėliau – Sąjungos) kūrėjais, įnešti savo kuklų – raštininko – indėlį į šį judėjimą. Jis padėjo plačiau pažvelgti į tai, kas gi yra menas apskritai. „Menas – tai koncentruotos gyvenimo išraiškos paieškos paprasčiausiose formose, jo atspindžių gaudymas visur, kur tik pasirodo žmogus. Tai amžinas tvarkos ir darnos ieškojimas kelyje, kuriame grožis yra tik tarpinis etapas”, – jau tokiais, atrodo, tolimais 1919 metais rašė Janas Bulhakas, nuostabiai fotografijose įamžinęs Vilnių. 

Deja, ne vieno autoriaus kūryba didesnio pripažinimo esant menine sulaukia tik kūrėjui iškeliavus Amžinybėn (Vitas Luckus, Alfonsas Budvytis, Juozas Kazlauskas, Virgilijus Šonta, Raimundas Urbonas). Vito Luckaus (1943-1987) jo paties užrašytos mintys paskutiniaisiais gyvenimo metais: „Šiandien, jau dvidešimt aštuonerius metus darydamas fotografiją, aš negaliu pasakyti, kas ji yra. Aš taip pat nežinau, kas yra gyvenimas. Nežinau, nežinau, nežinau. Sakytum, fotografijos esmę paaiškina jos dokumentiškumas. Tačiau jos prisilietimas prie gyvenimo man primena skalpelį, kuris pažeidžia, suardo gyvąjį kūną, net prasiskverbęs gilyn jis neatveria gyvybės paslapties. Aš visuomet jaučiu barjerą, kuris trukdo skleistis žinojimui, ir akimirkos atsivėrimas turi neišvengiamo uždarumo žymę.”

Manau, kad visų mūsų bendromis pastangomis per pusę šimtmečio pasiekta akmė, kaip senovės graikai vadino brandos amžių. Gal toji branda galėjo būti aukštesnė, geresnė, bet yra, kaip yra, o ir tuo, kas pasiekta, galime pelnytai didžiuotis. 

Taigi, kokia šiandien, ji, Lietuvos fotografijos meno vienytoja, pasiekusi brandos amžių, kas jos laukia spartėjančių globalizacijos ir infliacijos procesų akivaizdoje, pabandėme bent probėgšmais apžvelgti šiame rašinyje. O kas jos laukia ateityje, sunku nuspėti. Panašiai, kaip ir numatyti, kada susilies realus ir virtualus pasauliai. Ar tą kelią žmonijai parodys internetas savo “googlo debesimis” arba kitais dar mums nežinomais būdais?

Akivaizdu, kad skaitmeninė fotografija ir „internetinis žmogus“ pas mus atsirado po 2000-ųjų metų. Pastarojo gyvenamoji aplinka – virtuali erdvė. Iš jos, kaip pastebi satyrikai, toks žmogus retai išeina, nes realybėje jaučiasi nejaukiai. Jis gali virtualybėje auginti gyvūnus, nuimti vaisių ir daržovių derlių, gimdyti ir auklėti vaikus, netgi kovoti su priešais nė nepakildamas nuo kėdės. “Internetinio žmogaus“ didžiausia problema, kad norint valgyti ar gerti, tenka išeiti į tikrovę, kurioje jis silpnai orientuojasi... Visai tikėtina, kad toje ateityje gali nuskambėti klausimas: „Jūs ką – visai paranormalus?“ Arba anekdotas: „Daktare, kodėl, kai sėdžiu prie kompiuterio internete, man zvimbia ausyse?“ – „Tai normalu. Tiesiog zvimbdamas lekia šalimais jūsų gyvenimas.“ 

* * *
Žmogui duotos dvi didžiausios likimo dovanos – sveikata ir laikas. Jeigu pirmoji priklauso nuo paveldėjimo ir nuo gyvensenos, tai antrosios neįmanoma nei paspartinti, nei sulėtinti. Iš visos gyvosios gamtos tik mums lemta suprasti, kas yra laikas ir kad jo negalima atsukti atgal. Tai negrįžtamai praeinanti vertybė, per kurią atsiskleidžia gyvenimo ir kūrybos prasmė. Neišeina laiko nė sukaupti, kaip kad materialių vertybių. Neveltui anglų rašytojas S. Ričardsonas XVIII šimtmetyje patarė: „Tausokite laiką: tai audeklas, iš kurio pasiūtas gyvenimas.” Dar taikliau ragino senovės romėnų poetas Horacijus: Carpe diem! – Skink dieną! Džiaukis ja ir veltui nešvaistyk laiko. Laikas, kaip ir tikrasis menas iškyla aukščiau visų partijų ir visų politikų sulygindamas mus visus prie Amžinybės slenksčio. Drįstu teigti, kad pastarieji penketas dešimtmečių buvo (pagal atitinkamo meto galimybes) prasmingai nuskinti mūsų fotografijai, jos lietuviškai mokyklai ir apskritai mūsų kultūrai, nežiūrint visų kliūčių ar apribojimų.

Įsigalėjus skaitmeniniams aparatams, plinta gausėjanti elektroninė betvarkė. Reikia nemažai valios ne vien laikyti kompiuterio atmintyje, o ir perkelti į laikmenas bei surūšiuoti nufotografuotus kadrus. Be to, neretai paskubama ištrinti tai, kas ateityje gali įgyti didesnės išliekamosios vertės. Nors išties daugeliui tiesiog nusibosta vienodai fotografuoti, kai, anot menotyrininko Vytauto Michelkevičiaus, „šiuolaikinė medijų industrija kopijuoja save pačią, o vizualinėje kultūroje dinamiškas vaizdas išstumia statišką fotografiją. Fotografija praranda savo senąsias vertybes ir požymius, o naujieji dar nesusiformavę. (…) Prigimtinė fotografijos teisė fiksuoti ir dokumentuoti panaikinama.” 

Ak, tas jaunatviškas radikalizmas, užsimojantis panaikinti net „prigimtinę fotografijos teisę”. Per 180 savo gyvavimo metų fotografija buvo ne tik aukštinama, kad numarins tapybą ir grafiką, bet ir genama šalin nuo mūzų Olimpo, kaip nesavarankiškas menas, tačiau kad būtų visai „panaikintos” kokios nors jos teisės iki šiol neteko girdėti. Visgi ir kategoriškuose pareiškimuose yra tiesos, jog fotografijai taip pat sveika paieškoti naujų raiškos galimybių ne vien pagal naujamadišką „nuobodulio teoriją”. 

Kasdien po pasaulį keliauja tūkstančiai turistų. Jie, neatgaudami kvapo, risnoja apžiūrinėdami senąsias ir naujoviškas įdomybes, ir spragsi fotoaparatais arba „panoramuoja“ vaizdo kameromis. Keliauninkai prisigamina milijonus vienodai vidutiniškų kadrų. Ir vienodai nuobodžių: čia - prie tokio paminklo, čia – prie rotušės, čia – prie bažnyčios, čia - prie kanalo. Grįžę į namus, jie įstengia vos kartą du su draugais peržiūrėti savo kelioninių vaizdų rinkinius ir pamiršta, nes kasdienybė juos vėl įsiurbia iki kitos kelionės. O tada iš naujo neriama į vaizdinę nuobodybę.

Pasak Džo Elberto, geras fotografas, nors ir fotografuodamas nuobodžią kasdienybę, rutiną, turėtų stengtis surasti būdą, kaip nuotrauką pateikti ne tokia nuobodžia forma, kiek įmanoma nutolinti ją nuo standartinės situacijos. Taip iliustracinę funkciją atliekanti fotografija labiau sudomina skaitytojus. Tradicinėje fotografijoje žinome keturis žanrus: portretą, peizažą, natiurmortą ir žanrinį vaizdelį. Visai kitokie yra fotožurnalistikos žanrai, kur, jungdami tradicinę fotografiją su vienokiu ar kitokiu tekstu bei komentaru, gauname dvi dešimtis specifinių junginių, kurie ir yra ta fotožurnalistikos kūrinio forma pasirinktai informacijai pateikti.

Tam, kad fotografija perteiktų ne tik informaciją, bet ir keltų jausmus, reikia žvitrios akies ir gajos fantazijos. Unikalus sugebėjimas, kai fotografija „kalba“ be teksto ir pasako kur kas daugiau, nei pasakytų spausdintas žodis. Tam pasiekti reikalingas talentas ir atkaklus triūsas. Nemažai šiuolaikinių fotokorespondentų, atsidavusių savo darbui, jų darbai yra sulaukę didesnio ar mažesnio atgarsio. Tarp šių žmonių galima paminėti R. Danisevičių, J. Staselį, R. Neverbicką, R. Jurgaitį, G. Svitojų, L. Brundzą, T. Kaunecką, V. Grigą ir kitus.

* * *
Su jaunu finansininku, „Vilniaus banko“ pirmininko patarėju Gitanu Nausėda teko susipažinti prieš trylika metų. Apie tai rašiau „Lietuvos žiniose“, kur anuomet aktyviai bendradarbiauta. Nei rašinio herojus, nei autorius anuomet negalėjo numanyti, kas nutiks 2019-ųjų gegužę per antrąjį Respublikos Prezidento rinkimų turą. Sugrįžkime per tuziną metų į praeitį ir atsiverskime jau nebeleidžiamo laikraščio komplektą. Nedaug kas anuomet žinojo apie jo, atrodytų, tolimą griežtajai bankininkystei pomėgį – domėjimąsi lituanistikos raritetais. Mano fotoaparato vaizdo ieškiklyje jis šveniai laiko rankose Ivinskio parengtą pirmąjį lietuvišką kalendorių „Metų skaitlius ūkiškas”. Gitanas Nausėda atsargiai ant stalo padeda keletą senų spaudinių. Kadangi iš anksto buvom taręsi dėl susitikimo, tai nesunku suprasti, jog pašnekovas atsinešė pačius jam brangiausius dalykus iš savo kolekcijos. Ją aptariant, gera proga pasikalbėti ne tik apie senuosius lituanistikos leidinius, jų istoriją ir apskritai apie knygos ir kolekcionavimo reikšmę mūsų gyvenime, bet ir apie fotografiją. 

– Šnekamės Vilniaus banke, ir grįžta atmintin pasaulio bankų tradicija įsigyti vertingų dalykų – žymiausių dailininkų paveikslų, muzikos instrumentų. Ar galėtų Lietuvos bankai ką nors vertingo kaupti – kad ir lituanistikos raritetus, senuosius fotografų darbus, antikvarinius fotoalbumus?
– Matot, bankui kolekcionavimas pirmiausia yra investavimo dalykas. Bankai, kaip taisyklė, knygų ir fotografijų kol kas nekolekcionuoja, viskas daugiau krypsta į dailės pusę, iš dalies – į brangiuosius metalus, brangakmenius. Tam reikalingos specialios ir labai aukšto lygio žinios. Tokių bandymų būta ir mūsų trumputėje bankų istorijoje. Investuojama į tai, kas duos didesnę vertę po tam tikro laiko ir gali būti lengvai realizuojama antrinėje rinkoje. Šituo požiūriu tokia veikla bankui visiškai įmanoma, ir aš neatmetu šios galimybės. Galbūt vieną gražią dieną mūsiškiame ar kitame banke bus apsispręsta įsigyti ir fotografijos raritetų.

– Atrodo, būtų ir tokio kolekcionavimo prasmė. Pavyzdžiui, yra įdomi dagerotipų kolekcija Lietuvos nacionaliniame muziejuje. Kaip yra bibliofilija, kodėl negalėtų būti ir fotofilija? 
– Sutinku. Kaip visada, ir čia svarbiausia, kad atsirastų entuziastų. 
Prisimenant tą pokalbį, kirba nerami mintis, kad kurti fotomeną tėra pomėgis arba profesija, o štai parduoti darbus – tai jau tikras menas.

* * *
Kūrėjai įsitikino, kad realybė mene tampa tokia, kokią ją mato autoriai. Fotografijoje, turint galvoje kameros gebėjimus registruoti ir demaskuoti, svarbiausia yra jos dokumentinė esmė. Neveltui net toks toli nuo veidrodinės realybės nutolęs eksperimentatorius, kaip L. Moholy-Nady, savo knygoje „Vision in Motion“ rašė, kad fotografija – tai „auksinis raktelis nuo durų į išorinio pasaulio stebuklus.“ Rodydama juos, fotografija ne tik plečia mūsų akiratį, bet ir padeda giliau suvokti mus supančią aplinką. Fotografija naujai interpretuoja įprastinius daiktus ar reiškinius, žiūri į juos šviežiu žvilgsniu. Tęsdama savo pažintines tradicijas, fotografija turėjo ir tebeturi įtakos ir kitoms meno rūšims, pirmiausia – grafikai ir tapybai, iš kurių pati yra daug pasisėmusi ir toliau semiasi. Šiuolaikiniai tapytojai mielai naudoja iš fotografijos ateinančią „atvirą kompoziciją“, aštrius rakursus, „plačiakampę“ arba „teleobjektyvinę“ planų dermę. Kai kada net „implantuoja“ nuotraukas (pavyzdžiui, paskutiniuose J. Švažo darbuose).

Kiekvienas meno kūrinys paklūsta nesuskaičiuojamiems suvokėjo asociacijų ryšiams. Todėl ne tik autorius, bet ir suvokėjas turi nuolat ugdyti savo gebėjimus bendrauti su menu. Čia irgi galima taikyti talentingumo sąvoką. Talentas – tai meilė, o kas myli, tas ir talentingas, yra pasakęs Levas Tolstojus. Beje, dėl visuotinio technikos prieinamumo fotografijoje (ypač jai suskaitmenėjus) lengviau negu kitose meno rūšyse kūrėjas ir suvokėjas gali pasikeisti vietomis. 

Pagal Williamo Strausso ir Neilo Howe‘o teoriją, kas 20 metų užauga nauja unikali žmonijos karta, kuri formuojasi savitu laikotarpiu, paženklintu politinių krizių, kultūrinio pakilimo ar technologijų proveržio. Visa tai nulemia žmonių pasaulėžiūrą ir asmenybės savybes. Kartų idėja išpopuliarino versiją, kad tam tikro amžiaus žmones vienija panašūs įsitikinimai, požiūris ir elgesys, nes visi jie iki pilnametystės auga tuo pačiu istoriniu laikotarpiu. Skirtingos kartos turi skirtingas vertybes ir savitą mąstymą, o ginant savo tiesasršutinė neišvengiama konfliktų. Vyresnės kartos atstovai linkę priekaištauti jaunimui, o atžalos dažnai skundžiasi tėvais, esą jie nespėja su šiuolaikiniu gyvenimo tempu... Šmaikštaujama: žmonės susilaukia vaikų todėl, kad bijo senatvėje nesusitvarkyti su naujomis technologijomis. Kad sutartume šeimoje, universitete ar darbo kolektyve, turime būti tolerantiški ir gerbti vienas kitą. Tik supratę, kad negalime vienas kito pakeisti, akcentuodami gerąsias kiekvieno amžiaus žmonių savybes, sugebėsime taikiai išspręsti kilusius nesutarimus.

Nuotraukose:

(Viršutinėje)
Aktyvus Nidos pirmųjų fotoseminarų dalyvis ir lektorius Povilas Karpavičius
Liongino Skrebės nuotr.

(Apatinėje)
Disputas apie fotografijos ateitį Nidos fotosimpoziume 2019 m.(iš kairės): T. Pabedinskas, G. Česonis, V. Kumža, A. Kučinskaitė ir G. Skudžinskas
 P.S.Krivicko nuotr.




LFS_5_Didele.jpg




Virselis_1934_m._I.jpg

IŠ PRAEITIES...
PRIEŠ 85 METUS

PETRAS PŪKELIS
,,PLUNKSNOS BROLIAI"

Žurnalistam Lietuvoje
visiškai neblogai klojas.
O jei kam kiaura alkūnė,
tai tas paslaptim tebūnie.

Žurnalistai  Eldorado
kolei kas mus nesurado
Ir už žodį, nors stiproką,
dar po dolerį nemoka.

Visų pirma labai svarbu,
kad visuomet yra darbo,
O jei ne visad sumoka,
dėl to liūst neapsimoka.

Sako, laikraščių tiražas
kolei kas dar esąs mažas.
Ir kol kas dar mūs tėvynėj,
sako, esą daug laukinių.

Jei jau šneka taip leidėjas-
padirbėkim iš idėjos.
Nors kitur tas nemadoje,
tegul liks dar bent spaudoje.

Šiais jau būklė mūsų svarbi,
Spaudos žmogų visi gerbia.
Jei svečiuose kur tenka būti,
užufundija čėrkutę.

Sako, spaudos pionierius
juk negali būt negėręs.
Taigi ši patieka
žurnalistui ir telieka.

Kolei kas pas mumis spaudą
su glėbiu dar nieks negaudo.
Pas mus, mat, kiti dalykai:
daug kas skaito tik dykai.

Šitokioj aplinkumoje
daugel kas patiestų kojas,
Bet lietuvis žurnalistas
dar bankrotų nepažįsta.

(1934 metai. Iš pirmojo Lietuvos žurnalistų sąjungos metraščio)

KLAUSIMĖLIS

Ką Jūs vadinate žurnalistu?

Dirbančius redakcijoje
Bendradarbiaujančius su spauda, RTV
Pagal sutartį teikiančius medžiagą, viešosios informacijos rengėjams
Priklausančius žurnalistų profesinei sąjungai
Daugiau informacijos

Radai klaidą?
Rašyk (el.p. lzs.kaunas@gmail.com)