Artėjantis Lietuvos naujienų agentūros ELTA šimtmetis (ji įkurta 1920 – ųjų pavasarį) – gera proga prisiminti jos ištakas. Ir svarbiausia – žmogų, paėjusio amžiaus pradžioje atvykusį iš užsienio ir dėjusį visas pastangas, kad ši agentūra būtų įsteigta ir sėkmingai gyvuotų, padėdama Lietuvai kuo daugiau sužinoti, užmegzti ryšius su pasauliu.
Apie tai agentūros ELTA korespondentė Kaune, Lietuvos žurnalistų sąjungos narė Birutė MAČIENĖ kalbėjosi su Kauno miesto savivaldybės administracijos Kultūros paveldo skyriaus vyriausiąja specialiste Danute RŪKIENE
– Vienas iš Kauno senamiesčio pastatų Rotušės aikštėje paženklintas atminimo lenta Juozui Eretui – lietuvių ir šveicarų mokslininkui, literatūros istorikui ir pedagogui, publicistui, Lietuvos telegramų agentūros (ELTA) steigėjui bei pirmajam vadovui. Kada ir kokiomis aplinkybėmis Kauno miesto savivaldybėje buvo nuspręsta taip pagerbti šio Lietuvos akademinei bendruomenei, o taip pat žurnalistikai ir visuomenei nusipelniusio žmogaus atminimą?
– Kauno miesto savivaldybės administracija viena pirmųjų Lietuvoje 2004 -aisiais pasirengė ir patvirtino Atminimo lentų įrengimo tvarką, pagal kurią buvo ruošiamas ateinančių metų savivaldybės lėšomis planuojamų įrengti atminimo lentų sąrašas. Rengdami sąrašą, atsižvelgdavome į Lietuvai nusipelniusių asmenų būsimus jubiliejus. Taigi, 2006-aisiais, pasitinkant Juozo Ereto 110-ąsias gimimo metines, atminimo lenta nutarėme pažymėti namą Kaune, Rotušės a. 23, kur J. Eretas su šeima gyveno apie penketą metų.
Tiesa, J. Ereto atminimas Kaune jau buvo įamžintas ir minint Jo 105-ąsias gimimo metines, kai Vytauto Didžiojo Universiteto Katalikų teologijos fakulteto kiemelyje (Gimnazijos g. 7) 2001 metais buvo pastatytas ir pašventintas profesoriaus bei jo žmonos – mokytojos Onos Jakaitytės-Eretienės atminimui skirtas medinis stogastulpis.
2006-aisiais Juozo Ereto 110-ąsias metines Kaune ruošėsi pažymėti ir Kauno apskrities viešojoje bibliotekoje tuo metu veikusi Šveicariškų leidinių skaitykla bei Panevėžyje veikusi Baltoskandijos akademija. Suvienijus pastangas su Vytauto Didžiojo universitetu, Maironio lietuvių literatūros muziejumi, prieš 13 metų Kaune vyko gražus J. Ereto atminimui skirtas renginys.
– Ar Jums pačiai teko bendrauti su J. Ereto artimaisiais?
-Teko. Džiaugiausi gavusi Šveicarijoje gyvenančių J. Ereto vaikų kontaktus. Susirašinėjau su profesoriaus dukra Julija Koller-Ehret, prašydama patikslinti šeimos gyvenimo Kaune vietas ir metus. Turėjau garbę susipažinti ir su J. Ereto sūnumi taip pat Juozu, atvykusiu į Kauną minėti tėvelio 110-ųjų metinių. Profesoriaus vaikai Julija ir Juozas kartu su Kauno miesto savivaldybės atstovais atidengė atminimo lentą Rotušės aikštėje. Dviejų tautų šviesuolio vaikai dalyvavo ekskursijoje po Kauną, aplankant vietas, susijusias su J. Ereto gyvenimu ir veikla, šiltai bendravome kituose renginiuose.
– Savivaldybės administracijos Kultūros paveldo skyriuje Jūs dirbate ne vieną dešimtmetį, tad galima teigti, jog drauge su kolegomis rūpinotės ne vieno praeity garsaus žmogaus atminimo įamžinimu. Žinant, jog ne viskas surašyta enciklopedijose, smalsu, iš kokių šaltinių semiatės žinių apie tuos žmones? Iš kur, pavyzdžiui, sužinojote, prie kurio konkrečiai pastato reikėtų pritvirtinti atminimo lentą J. Eeretui, kuris dar prieš karą paliko Lietuvą?
–Kiekvienos atminimo lentos įrengimą lydi ilgas paruošiamasis darbas, pradedant nuo gyvenamos vietos ir datos nustatymo. Su Juozu Eretu yra Kaune daug susijusių vietų: universitetas, Užsienio reikalų ministerija, „Pavasarininkų“ namai, net Seimo rūmai. O ir gyvenimo vietą profesoriaus šeima keitė ne vieną kartą, nuomodama butus tai Benediktinių, tai A. Jakšto, tai Žemaičių gatvėje. Gelbėjo Kauno telefonų knygos, VDU tuometiniai kalendoriai, bet tiksliausia informacija aptikta Kauno regioninio valstybės archyvo pastatų bylose.
Namą Rotušės aikštės ir A. Jakšto gatvės sankirtoje parinkome todėl, kad šiame Šv. Kazimiero draugijai priklausiusiame pastate lietuviškasis šveicaras su šeima gyveno apie 5-rius metus. Čia veikė ir „Šviesos“ spaustuvė, apie čia gyvenusį prelatą Aleksandrą Dambrauską-Adomą Jakštą savo prisiminimuose rašė J. Ereto dukra. O paskutiniuosius tris mūsų mieste gyvenimo metus profesorius nuomojo butą Žemaičių gatvės atkalnėje, tačiau šis medinis namas iki mūsų dienų neišliko…
– Prieš keliolika metų Kauno miesto savivaldybė ėmėsi gražios iniciatyvos, – bendradarbiaujant su užsienio šalių ambasadomis, suteikti galimybę kauniečiams bei miesto svečiams sužinoti ir matyti, kur Lietuvos laikinosios sostinės laikais, tarpukariu, Kaune veikė anuometinės kitų valstybių diplomatinės atstovybės. Ar lengvai sutarėte dėl tokio atminimo įamžinimo su visais dabartiniais ženklinamų pastatų savininkais?
-Kauno miesto savivaldybės Užsienio ryšių skyrius kvietė ir kviečia mūsų šalyje reziduojančias užsienio šalių ambasadas įamžinti savo pirmtakes buvusioje Lietuvos laikinojoje sostinėje. Bene viena pirmųjų tai padarė jungtinės Karalystės ambasada 1998 metais.
Daugumai tokių pastatų valdytojų yra garbė, jei atminimo lenta paženklinamas istorinę vertę turintis jų namas. Nesutarimų su pastato valdytoju kilo tik vieną kartą, kai buvo atsisakyta savivaldybei leisti atminimo lenta paženklinti pastatą Laisvės alėjoje, kur dirbo žymus Nyderlandų verslininkas, diplomatas ir humanistas Jan Zwartendijk. Bet išeitis iš padėties visada yra.
-Gal jau baigėte tą projektą, ir prie kurių buvusių ambasadų ar konsulatų pastatais jau pritvirtintos atminimo lentos?
-Projektas dar vis tęsiamas. Naujų lentų atsiradimą inspiruoja žymios sukaktys, diplomatinių santykių užmezgimo metinės. Šių metų pavasarį atminimo lenta buvo pažymėtas pastatas Kęstučio gatvėje, kur 1938–1939 m. veikė Lenkijos Respublikos pasiuntinybė. Iš viso jau 15 atminimo lentų žymi Kaune, tarpukariu tapusiame laikinąja Lietuvos sostine, buvusias ambasadas.
-Ambasadų atveju Kultūros paveldo skyriaus ir Savivaldybės dėmesys labiau buvo skirtas pastatų pažymėjimui atminties ženklu, o kaip su praeityje Lietuvai nusipelniusiais žmonėmis, – visi jie jau „įvardinti“, visų Kaune gimusių, gyvenusių ar čia dirbusių atminimas jau pagerbtas?
-Toli gražu ne, nors kai kam atrodo, kad atminimo lentų mūsų mieste gal jau ir per daug. Bet juk čia buvusi Laikinoji sostinė, čia ko ne kiekvienas pastatas alsuoja savo istorija. Kasmet turime ką įamžinti, paaiškėja vis naujų faktų.Štai Kauno rajono savivaldybė didžiuojasi restauruotomis ir įamžintomis generolo dr. Prano Vaiciuškos, inžinieriaus Viktoro Reklaičio medinėmis vilomis Kačerginėje. Šie žymūs veikėjai ir Kaune turėjo savo namus. Juos suradome bei pristatėme visuomenei per Europos paveldo dienas ir planuosime paženklinti.
Įamžinimo darbą kiek stabdo privalomas pastato valdytojų sutikimas, nes gauti daugiabučių namų gyventojų sutikimus darosi vis sunkiau. Neretai giminaičiai norėtų ir savo lėšomis paženklinti žymių savo tėvų ar senelių buvusius namus, bet dabartiniai namo gyventojai klaidingai galvoja, kad atminimo lenta jiems uždės kažkokių papildomų suvaržymų ar įpareigojimų ir atsisako duoti sutikimą.
Džiaugiuosi, kad pagaliau pavyko rasti būdą, kaip nors kukliai įamžinti ir įtakingiausios tarpukario Lietuvos politinio gyvenimo moters Magdalenos Avietėnaitės atminimą. Būtent jai 1924 metais buvo patikėta perimti Juozo Ereto įkurtos ELTA Lietuvos telegramų agentūros vadovės pareigas. M. Avietėnaitė reorganizavo ir modernizavo agentūros darbą. Dar šiemet prie V. Putvinskio g. 12 namo, kur ši įtakinga Lietuvos užsienio reikalų ministerijos darbuotoja nuomojosi butą, pritvirtintoje lentoje bus įrašyta ir Magdalenos Avietėnaitės pavardė.
-Ačiū už interviu
