2019 m. spalio 23 d.

V. Putvinskio g. 48
44211 Kaunas
tel./faks (8-37 422 577)
lzs.kaunas@gmail.com
+370 698 17188

Iš dovanų knygos ,,Dar palūkėki pusamžio krize!

***

Braška kūnas, dreba keliai, krenta dantys - sveika senatve

***

Sendamas tik per skausmus dantis sukandęs gali ką nors nuveikti

***

Amžiaus viduryje naujų pojūčių sukelia tik nauji simptomai

***

Senatvė turi tris panašumus. Pirmas - sutrikusi atmintis. Hm... Kokie gi kiti du?

***

Kadaise buvau tokia neryžtinga... O dabar gailiuosi...

***

Sulaukus brandaus amžiaus neverta pernelyg nerimauti, kad protas nuslysta į šalį. Svarbu, kad jis grįžtų atgal.

***

Kai žvakutė kainuoja daugiau už gimtadienio tortą, metas atsisveikinti su jaunyste

***

Ir dabar turiu tai, ką turėjau prieš 20 metų, tik vaizdas nekoks

***

Pusamžis yra tada, kai amžių išduoda pusiaujas

***

Perkopus pusamžį žmona liepia įtraukti pilvą, ir jai nė motas, kad jau seniausiai jį įtraukei

***

Jeigu gyvenčiau iš naujo, daryčiau tas pačias klaidas, tik nebelaukčiau taip ilgai

***

Tik jauni miršta nesugedę

***

Kad ką bedaryčiau, viskas yra arba nepadoru, arba nelegalu, arba didina antsvorį

***

Kai tik suaugi ir pasisemi pakankamai žinių, supranti, kad esi per senas ir bejėgis

***

Esu tokio amžiaus, kai mano nugara šėlioja dažniau negu aš pati

***

Kai norisi atsistoti ir užleisti vietą moteriai, bet neprisiverti pajudėti - vadinasi, sensti

***

Dažniausias svorių kilnojimo pratimas sulauks pusamžio - pakilti iš krėslo

***

Rūkau cigarus dėl to, kad mano amžiaus žmogui baisu neturėti ko įsitverti

***

Pasilenkus užsirišti batraiščių ir po akimirkos svarstau: hmm, ką gi aš ruošiausi daryti?



Gelt_I.jpg

Dail. Algimantas Snarskis



Hey.lt - Nemokamas lankytojų skaitliukas

P.A.Kaunas. Kraujuojanti, dar vis negyjanti, Lietuvos žaizda

Povilas Antanas KAUNAS, LŽS ir žurnalistikos senjorų klubo MES narys


Vitkaus_knyga_2_a_II.jpgMintys apie Aleksandro Vitkaus ir Chaimo Bargmano knygą ,,Vilkijos getas 1941 mertais".

Žemaitijoje - mažai judinti dirvonai

A. Vitkus ir Ch. Bargmanas šią temą gvildenti pradėjo nuo Žemaitijos regiono, nes jis dar kol kas buvo mažiausiai tyrinėtas. Aplankė Kretingos (12 valsčių), Raseinių (12 valsčių), Telšių (9 valsčiai), Mažeikių (8 valsčiai), Tauragės (12 valsčių) apskritis. Klaipėdos krašte (70 vietovių), kuriose vyko žydų žudynės ir dabar jau pastatyti paminklai. Čia tikslino žudynių datas ir aplinkybes, identifikavo žudynių vietas, ieškojo ir apklausė dar išlikusius ir menančius tuos žiaurius laikus liudininkus. Taip pat perskaitė ir išanalizavo straipsnius, išspausdintus tų rajonų laikraščiuose. Netgi naudojosi Izraelyje šia tema išleistomis knygomis, kalbino Izraelyje gyvenančius žydus, kuriems Lietuvoje teko patirti holokausto siaubą.

 Nemažai naujų, dar nežinomų faktų rado video medžiagoje, kurioje buvo įrašyti dar gyvų žydų liudijimai. O archyvuose esančios bylos padėjo tiksliai identifikuoti nužudytųjų skaičių, net žudynėse dalyvavusius baltaraiščius. Pagaliau iš gausiai surinktos ir patikslintos medžiagos padarę žydų tautybės žmonių žudynių sintezę, autoriai ją „suguldė“ į solidžios apimties (beveik 500 puslapių) gausiai iliustruotą enciklopedinį žinyną „Holokaustas Žemaitijoje“, prie kiekvienos knygos dar pridėdami ir vaizdo diską (DVD).

Kaip pasiutligė paraližuoja smegenis...

Po vasaros atostogų vykusiame LŽS Kauno žurnalistikos senjorų klubo MES sueigoje Aleksandras Vitkus savo kolegoms reprezentavo jo kartu su gidu Chaimu Bargmanu paruoštą, Mokslo ir enciklopedijos išleistą naują knygą apie holokaustą „Vilkijos getas 1941 metais“. Kaip autoriai šios knygos pratarmėje teigia, Vilkijos getas įvardijamas svarbiausiu Kauno apskrities žydų telkimo ir žudymo centru 1941 metais, tačiau išsamių darbų ta tema beveik neturėjo. Todėl, siekdami nustatyti bendrą Vilkijos gete buvusių žydų žudynių mąstą, tiriamąjį darbą atliko kartu su Vilkijos bei aplinkinių miestelių (Čekiškės,, Lekėčių, Raudonės, Seredžiaus, Veliuonos ir Zapyškio) žydų bendruomenėmis. Tyrinėjimo metu buvo atskleistos ir kelios spaudoje neaprašytos, į kultūros paveldo registrą neįtrauktos, žydų žudynių vietos.

Knygos struktūra labai paprasta ir aiški. Glaustai (tik viename puslapyje) aprašę tarpukario Vilkijos žydų bendruomenę, Sovietų ir Nacių okupaciją, toliau temą gvildena nedideliuose skyreliuose: “Pirmosios žydų aukos“, „Kontribucija“, „Getų steigimas“, “ Vilkijos getas“, „Įsakymas naikinti žydus“, „Vilkijos žydų gabenimas į Kauną“, „ Kaip vyko Vilkijos žydų žudynės IV forte“ ir t.t. Žymiai didesnis skyrius „Vilkijos gete likusių žydų likimas“, ir ypač gilus, analitinis skyrius „Žydų žudynės Pakarklės miške 1941 metų rugpjūčio 28 dieną“. Kiekvienas teiginys ar išvada čia papildyta, paremta ne tik archyviniais dokumentais, bet ir liudytojų parodymais, net tardymo protokoluose užrašytuose žudynių dalyvių prisipažinimais. 

Štai, Juozas Karalius liudijo, kad buvo sušaudyta 350– 400 žydų 1941 metų rugpjūčio 28 dieną Jaučakių miške. Daugiausia vaikų, moterų ir senių, net žindomų kudikių. Suimtuosius vežė keturiais vežimais, vienas vežėjų buvęs jo tėvas Pranas Karalius... Arba tardytojų užrašytas Jono Bielskio prisipažinimas: „Atvykome į Jaučakių kaimą, vienas – pusantro kilometro, kur jau buvo paruoštos duobės. Kai partizanai atvarė žydus, jų buvo apie 300 žmonių, vyrų, moterų ir vaikų... Leitenantas Norkus duodavo komandą „ugnis“, ir mes visi iššaudavome. Po to pagal komandą atsitraukdavome į šoną, ir tuo metu prieidavo lietuviškieji partizanai ir nepriklausomai, ar gyvi, ar mirę, žydus sumesdavo į duobę. Toks vaizdas buvo iki to laiko, kol sušaudėme visus atvarytus žydus, apie 300 žmonių“.

Knygos puslapiuose cituojami ir tokie žudynių dalyvių pasakojimai, kuriuos skaitant, šiurpas nuvilnija pagaugais. Žudikas Petras Zelionka: „Kai visi buvo sušaudyti, iš lavonų krūvos pakilo berniukas 4 – 5 metų ir pasileido bėgti link apsaugos policininkų. Į berniuką kelis kartus šovė, bet neužmušė, o tik kulka užkliudė jį, sunkėsi kraujas. Pamatęs tai, kad berniukas prisiartino, aš sprogstama kulka iššoviau jam į galvą ir užmušiau“. Vėliau net gyrėsi Pranui Čialkai ( liuditojas), kad jam „pasisekę nušauti 4 – 5 metų berniuką, ko nepavykę kitiems policininkams: paleidęs vieną šūvį sprogstamąja kulka tiesiai į galvą, ir ji išlaksčiusi iki pat kaklo“. Arba – žydų žudynėse dalyvavęs serediškis Pranas Volskis jau karo metu pažįstamiems girdavęsis, kad Motiškių kaime dalyvavęs žudynėse ir žiauriai elgęsis su žydais:: „vaikui, lipančiam iš duobės per šaudymą, dėjęs per galvą šautuvo buože, kad jis kristų atgal“.


Vilkija_Vitkaus_II.jpgKnygos skaitytojas joje ras dar dešimtis kitų žudikų prisipažinimų, kaip jie šaltakraujiškai, net su entuziazmu, sadistiškai žudė šimtus nekaltų žmonių – vyrus, moteris, senelius, vaikus, netgi kūdikius ant motinų rankų... Ir neabejoju, padarys tokią pačią išvadą, kokią padarė ir šių eilučių autorius, užvertęs paskutinį knygos puslapį – TOS KELIOS DEŠIMTYS BALTARAIŠČIŲ, ŽUDĘ ŽYDUS, BUVO NE ŽMONĖS, O PASIUTLIGĖS PARALIŽUOTOMIS SMEGENIMIS MONSTRAI. AKLAI VYKDĘ NACIŲ UŽGAIDAS. Todėl jų tapatinti su visa lietuvių tauta negalima, nors kai kas dar bando tai dalyti... Tokiems asmenims noriu dar kartą priminti – 1953 metais Izraelyje specialiu Kneseto nutarimu buvo įkurtas „Yad Vashem“ Holokausto ir didvyriškumo atminties institutas, kuris žydų gelbėtojams pradėjo suteikti Pasaulio tautų teisuolio vardus. 

„Yad Vashem“ 2019 metų sausio 1 dienos duomenimis Pasaulio tautų teisuolių sąraše jau buvo įrašyta 24811 žmonių pavardės. Iš jų net 891 Lietuvos piliečio! Ir kasmet jų vis daugėja. (Pasaulio teisuolio vardo suteikimo pradedama ieškoti tik tuomet, kai kreipiasi pats išgelbėtasis arba jo vaikai, anūkai, netgi giminaičiai. Ir jie vis kreipiasi...). O kiek dar lietuvių žuvo nuo tų pačių baltaraiščių ir nacių, gelbėdami žydus?

Užmojai - džiuginantys

LŽS kauniečių žurnalistikos senjorų klubo MES narių vienas pagrindinių klausimų Aleksandrui Vitkui buvo: Koks bus kitas holokausto tyrėjų žingsnis? 

– Šią linkme jau seniai dirbame, nes mūsų pagrindinis tikslas apimti visos Lietuvos žydų žudynių vietas, – atsakė A.Vitkus – Kitais metais numatome išleisti knygą „Utenos apskrities holokaustas“, kuri apims Anykščių, Molėtų, Utenos, Ignalinos ir Zarasų rajonus. Šiuo metu renkama medžiaga apie Ignalinos rajoną, kur yra penkios žudynių vietos... 
– O po to?

Po to, be abejo, sulauksime jau ilgai lauktos ir penktosios „Lietuvos istorijos chronologija“ knygos! 


Virselis_1934_m._I.jpg

IŠ PRAEITIES...
PRIEŠ 85 METUS

PETRAS PŪKELIS
,,PLUNKSNOS BROLIAI"

Žurnalistam Lietuvoje
visiškai neblogai klojas.
O jei kam kiaura alkūnė,
tai tas paslaptim tebūnie.

Žurnalistai  Eldorado
kolei kas mus nesurado
Ir už žodį, nors stiproką,
dar po dolerį nemoka.

Visų pirma labai svarbu,
kad visuomet yra darbo,
O jei ne visad sumoka,
dėl to liūst neapsimoka.

Sako, laikraščių tiražas
kolei kas dar esąs mažas.
Ir kol kas dar mūs tėvynėj,
sako, esą daug laukinių.

Jei jau šneka taip leidėjas-
padirbėkim iš idėjos.
Nors kitur tas nemadoje,
tegul liks dar bent spaudoje.

Šiais jau būklė mūsų svarbi,
Spaudos žmogų visi gerbia.
Jei svečiuose kur tenka būti,
užufundija čėrkutę.

Sako, spaudos pionierius
juk negali būt negėręs.
Taigi ši patieka
žurnalistui ir telieka.

Kolei kas pas mumis spaudą
su glėbiu dar nieks negaudo.
Pas mus, mat, kiti dalykai:
daug kas skaito tik dykai.

Šitokioj aplinkumoje
daugel kas patiestų kojas,
Bet lietuvis žurnalistas
dar bankrotų nepažįsta.

(1934 metai. Iš pirmojo Lietuvos žurnalistų sąjungos metraščio)

KLAUSIMĖLIS

Ką Jūs vadinate žurnalistu?

Dirbančius redakcijoje
Bendradarbiaujančius su spauda, RTV
Pagal sutartį teikiančius medžiagą, viešosios informacijos rengėjams
Priklausančius žurnalistų profesinei sąjungai
Daugiau informacijos

Radai klaidą?
Rašyk (el.p. lzs.kaunas@gmail.com)