2019 m. lapkričio 16 d.

V. Putvinskio g. 48
44211 Kaunas
tel./faks (8-37 422 577)
lzs.kaunas@gmail.com
+370 698 17188

Iš dovanų knygos ,,Dar palūkėki pusamžio krize!

***

Braška kūnas, dreba keliai, krenta dantys - sveika senatve

***

Sendamas tik per skausmus dantis sukandęs gali ką nors nuveikti

***

Amžiaus viduryje naujų pojūčių sukelia tik nauji simptomai

***

Senatvė turi tris panašumus. Pirmas - sutrikusi atmintis. Hm... Kokie gi kiti du?

***

Kadaise buvau tokia neryžtinga... O dabar gailiuosi...

***

Sulaukus brandaus amžiaus neverta pernelyg nerimauti, kad protas nuslysta į šalį. Svarbu, kad jis grįžtų atgal.

***

Kai žvakutė kainuoja daugiau už gimtadienio tortą, metas atsisveikinti su jaunyste

***

Ir dabar turiu tai, ką turėjau prieš 20 metų, tik vaizdas nekoks

***

Pusamžis yra tada, kai amžių išduoda pusiaujas

***

Perkopus pusamžį žmona liepia įtraukti pilvą, ir jai nė motas, kad jau seniausiai jį įtraukei

***

Jeigu gyvenčiau iš naujo, daryčiau tas pačias klaidas, tik nebelaukčiau taip ilgai

***

Tik jauni miršta nesugedę

***

Kad ką bedaryčiau, viskas yra arba nepadoru, arba nelegalu, arba didina antsvorį

***

Kai tik suaugi ir pasisemi pakankamai žinių, supranti, kad esi per senas ir bejėgis

***

Esu tokio amžiaus, kai mano nugara šėlioja dažniau negu aš pati

***

Kai norisi atsistoti ir užleisti vietą moteriai, bet neprisiverti pajudėti - vadinasi, sensti

***

Dažniausias svorių kilnojimo pratimas sulauks pusamžio - pakilti iš krėslo

***

Rūkau cigarus dėl to, kad mano amžiaus žmogui baisu neturėti ko įsitverti

***

Pasilenkus užsirišti batraiščių ir po akimirkos svarstau: hmm, ką gi aš ruošiausi daryti?



Gelt_I.jpg

Dail. Algimantas Snarskis



Hey.lt - Nemokamas lankytojų skaitliukas

Gediminas Jankus. Tikrojo teatro paieškos: tarp realybės ir iliuzijos


Teatras_1._didele.jpg

Nacionalinis Kauno dramos teatras pradėjo jubiliejinį, šimtąjį sezoną. Pradėjo įspūdingai, sakyčiau, programiškai, pakviesdamas į garsiojo Gintaro Varno premjerą „Sombras“ pagal Federico Garcíos Lorcos (1898–1936) veikalus, Luigi’o Pirandello (1867–1936) pjesę „Šeši personažai ieško autoriaus“, Salvadoro Dali (1904–1989) bei Antonino Artaud (1896–1948) tekstus ir manifestus (paties režisieriaus G. Varno dramaturgija).

Be abejo, tai ypatingas, etapinis spektaklis, vadinčiau jį savotišku kūrėjo manifestu, apibendrinimu, iššūkiu. Tai skausmingas atviras atsivėrimas-atvėrimas, pokalbis apie Teatro prigimtį, dvejonės ir tikrosios esmės paieškos. Akivaizdus G. Varno nusivylimas nūdienos teatro apraiškomis: komercija, lėkštumu, banalybėmis, pataikavimu miesčioniškam skoniui, buduarine – lovos santykių, meilužių ir raguotų vyrų – tematika. Įsivyrauja scenos melas, fake news, režisieriukų diktatas, panieka autentiškam tekstui ir aktoriui, publikos linksminimas. 

G. Varnas jau ne pirmą kartą meta iššūkį masinei chaltūrai, kalba apie prarandamą individualumą, absurdiškas elgesio ir mąstymo normas. Ši tematika ir egzistenciniai motyvai buvo itin ryškūs ir jo spektaklyje „Biografija: vaidinimas“ pagal Maxo Frischo pjesę, pastatytame taip pat Nacionaliniame Kauno dramos teatre (2014).

Kai kurie egzistencialistų postulatai randa atgarsį ir „Sombre“, tik dabar G. Varnas dar aštriau kalba apie „kolektyvinio masiškumo“ – masių psichozės – apraiškas ir kviečia nūdienos žmogų atgauti prarastą (ar atimtą) individualybę. Juk tik mes patys privalome būti laisvi, ryžtingi ir atsakingi už savo poelgius.

Ieškodamas nūdieniškai aktualių sprendimų šiai intelektualiai manifestacijai, režisierius pasitelkė savo mėgiamus autorius, garsiuosius rašytojus modernistus, sudėliodamas iš jų dramų, atskirų tekstų, pasisakymų sudėtingą dramaturginį koliažą, kuriame naudoja įvairiausias, ne tik modernistinio teatro, apraiškas. Juk jau pats koliažo principas, pasak prancūzų filosofo Jacques’o Derrida, yra svarbiausia postmodernistinio diskurso forma. Šiuolaikinis menas linkęs rinkti labai skirtingus vaizdinius bei nesuderinamas reikšmes, sukurdamas, anot J. Derrida, „reikšmę, kuri gali būti ir nestabili, ir nevienoda“.

G. Varno dramaturginis koliažas akivaizdžiai postmodernistinis, trūkinėjantis, sudėliotas iš įvairių stilių, aiškiai rodantis panieką įprastai sceninio veiksmo logikai ir vienareikšmiškumui. Be abejo, draminio vyksmo vientisumas sąmoningai suardomas, nėra jokios „laiko ir veiksmo vienovės“, naudojami įvairiausių teatrinių mokyklų principai, pasitelkiami šešėlių, lėlių ir kaukių teatrai. Bet tik tuo G. Varno spektaklis primena postmodernizmą.

Mat šią stilių įvairovę režisierius pateikia ne kaip svarbiausią ar programinę. Priešingai – traktuotėje galima įžvelgti ne tik ironiją. Su postmodernizmu jis akivaizdžiai polemizuoja, pasitelkdamas ir parodiją, nevengdamas sarkazmo. Kaip ištikimas F. G. Lorcos pasekėjas, G. Varnas tiki, kad menininkas yra ypač individualus ir ieško unikalaus stiliaus. O juk tai akivaizdus iššūkis postmodernistams, kuriantiems abstrakcijas, naudojantiems skirtingus, masiškai paplitusius ir perdirbtus stilius, čiužinėjantiems seklumose, sureikšminantiems paviršutiniškus dalykus.

„Sombre“ režisierius, nepaisant paradoksalių, alogiškų situacijų, atsiskleidžia kaip gilus savianalizės meistras, vaizdo ir tekstų dramaturgija ieškantis vidinės tikrovės ir tiesos, šiuo atveju – tikrojo teatro. Esamos tikrovės iliuzija, aktorių bandymas vaidinti, o gal geriau gyventi scenoje „savo gyvenimą“, personažų „maištas“ prieš autorių ir režisierių ir jau minėta tikrojo teatro paieška susidėliojo į sudėtingą draminį audinį, kuriame G. Varnas išskyrė svarbiausius, jam rūpimus, skaudamus akcentus.

Tie akcentai, visų pirma, sietini su garsiuoju F. G. Lorca ir jo teatro samprata, scenine kūryba, eseistika. Fenomenalus, įvairiapusis avangardinio teatro kūrėjas ne pirmą kartą atsiduria G. Varno kūrybinių ieškojimų kelyje – „Jei praeitų penkeri metai“ (1993), „Publika“ (1996 ir 2009), „Donja Rosita arba Gėlių kalba“ (2003) – šie F. G. Lorcos kūriniai G. Varno buvo statyti įvairiuose teatruose. Naujajame spektaklyje G. Varnas siurrealistinei misterijai „Jei praeitų penkeri metai“, papildęs ją paties F. G. Lorcos ir dviejų garsiųjų dailės ir teatro avangardistų S. Dali ir A. Artaud citatomis bei komentarais, pasitelkė marionetes. Taip pat matome keletą F. G. Lorcos nebaigtos dramos „Gyvenimo sapnas“ scenų. Spektaklio pavadinimas – „Sombras“ (Šešėliai) – taip pat rodo F. G. Lorcos kūrybos ir jo teatro sampratos apologiją, nes šios dramaturgo pjesės fragmentai, perteikti šešėlių teatro principu, užima gan didelę, finalinę, viso spektaklio dalį.

Tačiau be F. G. Lorcos veikalų bei ištraukų, bene daugiausiai laiko skirta dar vieno garsaus modernisto, Nobelio premijos laureato L. Pirandello dramai „Šeši personažai ieško autoriaus“. Vizijų ar magiškojo teatro inkliuzams perteikti G. Varnas subūrė ne tik kauniečius aktorius, bet ir „Utopia“ teatro atlikėjus. Didžiulis kolektyvas, skirtingų pjesių samplaika, besikeičiančios situacijos, aplinka, fantastinės ar siurrealistinės detalės, efektai ir toji meistriškai režisieriaus įvaldyta vaizdo dramaturgija bei tokių skirtingų personažų suvaldymas sukuria pribloškiantį įspūdį.

Žinoma, aktoriams tenka milžiniška įtampa, krūvis, daugelis atlieka po keletą vaidmenų skirtingose koliažo scenose. Turint omeny, kad dublerių nėra, „Sombras“ tampa nelengvu ir emociniu, ir fiziniu išbandymu. Nagrinėjant aktorių darbą, bandysiu išskirti labiausiai įsiminusius, įstrigusius personažus, ir ne tik dėl jiems tenkančios apimties ir reikšmingumo. Viena akivaizdu – visi gyvena scenoje, visi jaučia ir suvokia, kodėl susirinko, ką nori pasakyti, ką išreikšti. Aktoriai tampa režisieriaus bendraminčiais, jo patikėtiniais, mediumais. Kiekvienas, kad ir menkiausias epizodinis vaidmuo yra prisodrintas prasmės ir vientisumo. Kartais netgi apimdavo pojūtis, kad G. Varnas, neigdamas tradicinį teatrą ir tradicinę vaidybą, tiesiog bando išlaisvinti aktorius iš savo paties, t. y. režisūrinio, diktato, skatina juos nebūti marionetėmis, kartu su L. Pirandello’u teigdamas, kad „tikrasis teatras – tai pats aistros gyvenimas“.

Žinoma, tai apgaulinga, tačiau prasminga šio magiškojo pastatymo iliuzija. Režisieriaus tvirta ranka nubrėžtos linijos ir vingiai, įspūdinga paveikslų kaita, apimantis pakilumo ir anapusinės realybės suvokimo jausmas, daugybės personažų suvaldymas byloja apie režisūrinį, tačiau kitokį, netradicinį teatrą. Tokiame intelektualiame iliuzijos teatre skatinamas režisieriaus ir aktorių konfliktas. Aktoriai gyvena ir veikia (vaidina), kaip diktuoja pačių personažų logika. Šis konfliktas išsprendžiamas pačiame spektaklyje – juk režisierius anaiptol nesiekia aktorius suguldyti į Prokrusto lovą – tradicinio teatro rėmus. Improvizacija ir dar kartą improvizacija!

F. G. Lorca troško susprogdinti teatrą, kuriame viskas netikra, vien iliuzija ir apgaulė, tokį teatrą su kūrybine grupe bei aktoriais sprogdina ir G. Varnas. „Aš noriu išgriauti teatro sienas, kad pajustumėt, kaip verkia, kaip žudo ar savo išpuvusiais pilvais knarkia tie, kurių čia nėra, tie, kurie nė nenutuokia, kad teatras egzistuoja…“ – rašė F. G. Lorca. Scenoje atgyja keisti jo pjesės šešėliai – sombras, – suramstyti įvairiausi personažai, laukiantys naujos inkarnacijos (šešėliai, vakar buvę bankininku, ministru, oligarchu, burmistru, rytoj gali tapti paprasta salota ar minkštai išvirtu kiaušiniu), ramiai besišnekučiuojantys, dėstantys savo buvusių įsikūnijimų patirtis, ir skaudžias, ir malonesnes.

Tas patirtis, patarimus ir įžvalgas, žaismingais šešėliais pavirtę, žarsto buvę-esami personažai – Dainius Svobonas, Sigitas Šidlauskas, Albinas Budnikas, Saulius Čiučelis, Sokrato šešėlis – Vytautas Anužis bei kiti, suteikdami šioms scenoms netgi mistinio apibendrinimo. Kai kurie monologai (ypač Sokrato) suskamba nelaukta giliai skausminga gaida: „…Pasaulis – tik žaisliukas be šeimininko… buvau pavirtęs iš eilės aš katinu, varle, gėle, šešėliu ir vėl iš naujo grįšiu būti žmogumi, ir vėl iš naujo… Baisiausia tai, kad viską aš prisimenu. Didžiulis pokštas, kuris niekad nesibaigia…“

Pokštas, kuriame susipina tikrovė, iliuzija, anapusybė ir mistika, iš tiesų nesibaigia. Tik iš sarkastiškos, daugiaprasmės parodijos jis pavirsta tragiška realybe, įsiveržiančia į iliuzijų bei vaizdinių pasaulėlį. Vėl matome ir stebime tuos pačius ar kitus atlikėjus kituose fragmentuose bei pjesėse. Tačiau visiškai kitokius, naujai įsikūnijusius savarankiškus personažus.

Tokie savarankiški, improvizuojantys jie nebaigtoje F. G. Lorcos pjesėje be pavadinimo (kartais minima kaip „Gyvenimo sapnas“), kurioje veiksmas vyksta vieniems iliuziniame, kitiems – itin tikroviškame teatre. Daugybė personažų – aktorių, žiūrovų, scenos darbininkų, fėjų, lėlių, absurdiškos ir dramatiškos situacijos, repeticijos, oro pavojus, antskrydžiai, šūviai ir valdžios siautimas. Teatras ir prievarta. Teatras ir pasirinkimas. Teatras ir auka. Šiose įtaigiose scenose išskirčiau Dainių Svoboną – Autorių-režisierių. Jo pastangos suvaldyti situaciją, rasti kompromisą ir išlaikyti grynojo meno statusą, tuo pačiu bandant padėti personažams akivaizdaus smurto akivaizdoje, įsimena ryškia charakteristika ir apibendrinimu. Įsimena ir Jūratė Onaitytė, itin vykusiai sužaidusi Aktorę, Liubomiras Laucevičius – Juodą vyrą, Sigitas Šidlauskas – Antrą žiūrovą ar Daiva Rudokaitė – Antrą žiūrovę. Deja, recenzijos apimtis neleidžia suminėti visų, bene dvidešimties, šioje pjesėje pasirodančių personažų; tegaliu pakartoti – visi puikiai jaučia režisieriaus sumanymą, improvizuoja, konfliktuoja, išgyvena ir žaidžia. Žaidimas tampa sudėtine kuriamo teatro dalimi.

Ypač savo laisvumu, siausmu jis ryškus kitoje F. G. Lorcos pjesėje – siurrealistinėje autobiografinėje misterijoje „Jei praeitų penkeri metai“. Vėl matome Dainių Svoboną (Senį), besistengiantį (juk vis tik jis – Autorius ir Režisierius) viską gražinti į realistinio, tradicinio teatro vėžes. Tačiau „praeinantis laikas“ diktuoja savo dėsnius. Mistišką teatro magijos dvasią žaisdami ir improvizuodami kuria Arlekinas ir Pajacas (akt. Robertas Petraitis ir Mantas Pauliukonis), visais atžvilgiais spalvingi ir įtaigūs, lyg nužengę iš commedia dell’arte. Kaukių komedija įtraukia Jaunuolį (akt. Matas Sigliukas), deja, visa tai – tik žaismas ir iliuzija, gyvenimo realybė ir žiaurumas neužtrunka… Tas idealų ir grožio siekis, nusivylimas susidūrus su gyvenimo tikrove, tampa gilaus vidinio konflikto priežastimi. Iš tiesų – gal meninė realybė yra pranašesnė už gyvenimo?

O tai jau L. Pirandello klausimas. Klausia jis savo pjese „Šeši personažai ieško autoriaus“, kurią G. Varnas meistriškai inkrustavo į spektaklį. Inkrustacija nepriekaištinga, tematika stebėtinai susišaukia ir su F. G. Lorca, ir su S. Dali, ir A. Artaud. Ši pjesė tampa tiesiog būtina sceninio koliažo sudėtine dalimi, dar labiau išryškinančia svarbiausias G. Varno idėjas ir požiūrius. Ji netrumpinta, tik pačioje pradžioje režisierius pakeitė autoriaus tekstą, manau, labai vykusiai ir taikliai.

Teatro dello specchio – „veidrodžio teatras“, taip savo ieškojimus vadino L. Pirandello’as. Juk žmogus, besisukdamas gyvenimo verpete, tarsi savęs nemato, o pažvelgęs į veidrodį nustemba arba nukreipia žvilgsnį šalin. Dažnai jį ištinka krizė. „Ši krizė ir yra mano teatras“ – sakė dramaturgas. Garsioji jo pjesė „Šeši personažai ieško autoriaus“ kalba būtent apie realybės ir iliuzijos, teatro ir personažų santykį, čia jausminis pradas, intuityvumas bando nugalėti racionalią idėją. G. Varno estetikai ir teatro sampratai tai labai artima.

Pjesė sukurta „teatro teatre“ principu. G. Varnas tą principą dar labiau akcentuoja – juk „Šešių personažų“ problematika pinte susipina su kitomis minėtomis pjesėmis ir fragmentais, tad matome įspūdingą theatrum duplex – dvigubą teatrą. Į vieną iš jų, vykstant kažkokios pjesės repeticijai, tiksliau, pasirengimui repeticijai, įsliūkina šeši personažai, nebaigtos pjesės veikėjai, ir prašo leisti suvaidinti savo gyvenimą. Tačiau jie nevaidina – tiesiog išgyvena savo dramas. Plėtotė vyksta dviem linijomis – realaus gyvenimo ir meninės tikrovės. Galų gale tikrieji aktoriai, nevykusiai bandę suvaidinti papasakotas scenas, pasitraukia, ir personažai, perteikdami savo meninę tiesą, tampa tikraisiais – realiais – veikėjais.

Šis trumpas siužeto atpasakojimas G. Varno sukurtam ypatingos pagavos ir filosofinės gilumos spektakliui tegali būti tik blyškia įžanga. Dvi minėtos veiksmo linijos, pradžioje ryškiai atskirtos, palaipsniui susilieja, skleidžiasi tų nerealių personažų, ieškančių juos pametusio autoriaus, gyvenimo istorijos ir tragiški likimai.

Minėjau vieną G. Varno padarytą L. Pirandello pjesės pradžios pakeitimą – aktorių trupė, susirinkusi į repeticiją, klauso Režisieriaus (akt. Vaidas Maršalka) išvedžiojimų. Štai šie Režisieriaus monologai ir pakeisti – sušiuolaikinti, suaktualinti, atskleidžiantys kai kurių statytojų komercinį, chaltūrinį požiūrį į nūdienos teatrą, į aktorius ir apskritai į kūrybą. G. Varnas tais savo tekstais dar kartą prikišamai parodė tokių balaganėlių meisterių pigią, banalią esmę, pataikavimą persisotinusiam miesčioniui.

O Vaidas Maršalka itin taiklia personažo traktuote – pykčio ir įniršio priepuoliais, šauksmais bei absurdiškais reikalavimais – gyvai priminė ne vieną iki šiol savo šviesą nešantį teatro samodurą, dėl šlovės luošinusį daugybės jaunų aktorių gyvenimus ir likimus. V. Maršalkos Režisierius atsainiai ir abejingai žvelgia į savo trupę – jie jam tik sceninė žaliava, ir bet koks protestas ar abejonė sulaukia atkirčio. Be abejo, toks Režisierius niekada neprisimins aktorių, jų nepaminės po varginančios premjeros, jiems viešai nepadėkos. AŠ. Žvelkite, tai tik AŠ. Aktoriai? Kas jie be manęs? Pjesės? Kokios pjesės? Koks dar Williamas Shakespeare’as? Juk tai visiška atgyvena, feikas. Repetuosime tai, ką AŠ sugalvosiu, ką AŠ pasakysiu.


Aktorė (akt. Jūratė Onaitytė), Medkirtys (akt. A. Alešiūnas). „Sombras“, rež. G. Varnas. Iš Nacionalinio Kauno dramos teatro archyvo. Fotografas Donatas Stankevičius

Aktorių trupėje bręsta nepasitenkinimas, tačiau viską sujaukia tų šešių nerealių personažų pasirodymas ir jų išgyvenama gyvenimo istorija. Iš esmės trupės veikėjai – gan epizodiški, parodantys, kad personažų tragedijos jiems tikrai nepavyks suvaidinti (nors bandymas, pagal visus tikroviško, realistinio teatro kanonus, buvo). Vėl matome aktorius L. Laucevičių, S. Čiučelį, A. Budniką, šmėsteli Eglė Grigaliūnaitė, Liucija Rukšnaitytė, Andrius Alešiūnas. Šmėsteli ir įvairias replikas laido tinkamai, su jausmu.

Tačiau visas pagrindinis krūvis tenka „rašytinos dramos“ personažams – aktoriams Vytautui Anužiui (Tėvui), Vilijai Grigaitytei (Motinai), Jovitai Jankelaitytei (Podukrai), Gyčiui Laskovui (Sūnui) ir Milei Šablauskaitei (Madam Pačė). Tiesa, dar lėlėms – Berniukui ir Mergaitei.

Seniai neteko matyti tokio ansambliškumo, tokios įtaigios visų aktorių vaidybos, na ne, šis žodis čia visai netinka, tai buvo tikras išgyvenimas, perteiktas su neišpasakyta jėga ir kančia. Prieš akis vėrėsi šeimos drama, kurioje kiekvienas dalyvavo ne kaip statistas ar atlikėjas, o kaip realus asmuo. Taip, jie nevaidino, jie gyveno savo tragiškus gyvenimus. Didžioji teatro iliuzija suveikė, ir G. Varnas dar kartą parodė savo teatrinio metodo privalumus ir pranašumus, o aktoriai itin tikroviškai persikūnijo į personažus, susitapatino su jais. 


Motina (akt. Vilija Grigaitytė), Tėvas (akt. Vytautas Anužis), Podukra (akt. Jovita Jankelaitytė). „Sombras“, rež. G. Varnas. Iš Nacionalinio Kauno dramos teatro archyvo. Fotografas Donatas Stankevičius

V. Anužio Tėvas pradžioje – padorus vyras, mylintis tėvas, ir tik palaipsniui aiškėja, kad visa tai – kaukė. Jis vos netampa savo podukros (akt. J. Jankelaitytė) meilužiu, o toji priversta parsidavinėti, kad išmaitintų šeimą. J. Jankelaitytė sukūrė itin ekspresyvios, kenčiančios ir nelaimingos moters paveikslą. O kokia užspausta skausmo gaida ir sopulingumu paženklinta aktorės Vilijos Grigaitytės Motina! Juk ji tampa savo dukters nuopuolio, jaunesniųjų savo vaikučių tragiškos žūties liudininke. Gytis Laskovas, vaidinęs Sūnų, raiškiai ir įtikinamai perteikia savo personažo vidinę kančią ir norą atsiriboti nuo viso šio žiauraus absurdo. M. Šablauskaitės Madam Pačė, neva madų salono šeimininkės, sąvadautojos, į savo tinklus įtraukusios ir jaunąją Podukrą, pasirodymas tikrai įspūdingas, it koks atgrasus memento, ir nors Madam savo laužyta kalba sukelia krizenimą, jis greitai slopsta. Nes lieka tvyroti kančios, nelaimės atmosfera.

Toji kančia sujaudina ir sukrečia aktorių trupę ir patį Režisierių, pradžioje su panieka ir pajuoka žvelgusį į atklydėlių personažų mėginimą „vaidinti“ savo gyvenimą. Meninė tiesa tampa tikrove ir V. Anužio Tėvas Režisieriui mėgina išaiškinti meno ir realybės skirtumą: „Personažas visada turi savitą gyvenimą, personažas visada yra „kažkas“. Tuo tarpu žmogus – dažnai gali būti „niekas“…

Gintaro Varno „Sombras“, be abejo, yra vienas įspūdingiausių nūdienos spektaklių, programinis manifestas, ir savo estetika, ir teatro samprata ypač įtaigus ir jaudinantis. Režisieriaus ir visos kūrybinės grupės (scenografė – Julija Skuratova, kostiumai – Juozas Valenta) sėkmė akivaizdi. Padėka ir Daivai Čepauskaitei, už itin informatyvią, biografinius ir kūrybinius aspektus išsamiai atskleidžiančią spektaklio programą.

Modernistai idealizavo individualų menininką, kuriantį unikalų meno kūrinį. Jų vertybės, pasak šiuolaikinio anglų akademiko, literatūrologo Steveno Connoro, yra „unikalumas, išliekamumas ir transcendencija“. Manau, jos priskirtinos ir G. Varno spektakliui, ir, žinoma, pastatyme gyvenusiems aktoriams. Ne personažams.

Kai mes mirę nubusim.
Mes suvaidinsim.
Tai bus mūsų sukurta.
Mūsų iškentėta ir pergyventa.
Mes nubudę parodysime visą savo sukauptą kančią.
Visus pergyvenimus.
Visas nuoskaudas.
Ir visi būsime svarbiausieji personažai.
Ne beveidžiai statistai scenoje.
Apie kuriuos teatro kritikai parašo – ir kiti…
Kai mes nubusim.

Nuotraukoje: Pajacas (akt. Mantas Pauliukonis), Jaunuolis (akt. Matas Sigliukas) ir Arlekinas (akt. Robertas Petraitis). „Sombras“, rež. G. Varnas. Iš Nacionalinio Kauno dramos teatro archyvo. Fotografas Donatas Stankevičius

Virselis_1934_m._I.jpg

IŠ PRAEITIES...
PRIEŠ 85 METUS

PETRAS PŪKELIS
,,PLUNKSNOS BROLIAI"

Žurnalistam Lietuvoje
visiškai neblogai klojas.
O jei kam kiaura alkūnė,
tai tas paslaptim tebūnie.

Žurnalistai  Eldorado
kolei kas mus nesurado
Ir už žodį, nors stiproką,
dar po dolerį nemoka.

Visų pirma labai svarbu,
kad visuomet yra darbo,
O jei ne visad sumoka,
dėl to liūst neapsimoka.

Sako, laikraščių tiražas
kolei kas dar esąs mažas.
Ir kol kas dar mūs tėvynėj,
sako, esą daug laukinių.

Jei jau šneka taip leidėjas-
padirbėkim iš idėjos.
Nors kitur tas nemadoje,
tegul liks dar bent spaudoje.

Šiais jau būklė mūsų svarbi,
Spaudos žmogų visi gerbia.
Jei svečiuose kur tenka būti,
užufundija čėrkutę.

Sako, spaudos pionierius
juk negali būt negėręs.
Taigi ši patieka
žurnalistui ir telieka.

Kolei kas pas mumis spaudą
su glėbiu dar nieks negaudo.
Pas mus, mat, kiti dalykai:
daug kas skaito tik dykai.

Šitokioj aplinkumoje
daugel kas patiestų kojas,
Bet lietuvis žurnalistas
dar bankrotų nepažįsta.

(1934 metai. Iš pirmojo Lietuvos žurnalistų sąjungos metraščio)

KLAUSIMĖLIS

Ką Jūs vadinate žurnalistu?

Dirbančius redakcijoje
Bendradarbiaujančius su spauda, RTV
Pagal sutartį teikiančius medžiagą, viešosios informacijos rengėjams
Priklausančius žurnalistų profesinei sąjungai
Daugiau informacijos

Radai klaidą?
Rašyk (el.p. lzs.kaunas@gmail.com)