Gediminas Jankus. Tikrojo teatro paieškos: tarp realybės ir iliuzijos

Nacionalinis Kauno dramos teatras pradėjo jubiliejinį, šimtąjį sezoną. Pradėjo įspūdingai, sakyčiau, programiškai, pakviesdamas į garsiojo Gintaro Varno premjerą „Sombras“ pagal Federico Garcíos Lorcos (1898–1936) veikalus, Luigi’o Pirandello (1867–1936) pjesę „Šeši personažai ieško autoriaus“, Salvadoro Dali (1904–1989) bei Antonino Artaud (1896–1948) tekstus ir manifestus (paties režisieriaus G. Varno dramaturgija).

Be abejo, tai ypatingas, etapinis spektaklis, vadinčiau jį savotišku kūrėjo manifestu, apibendrinimu, iššūkiu. Tai skausmingas atviras atsivėrimas-atvėrimas, pokalbis apie Teatro prigimtį, dvejonės ir tikrosios esmės paieškos. Akivaizdus G. Varno nusivylimas nūdienos teatro apraiškomis: komercija, lėkštumu, banalybėmis, pataikavimu miesčioniškam skoniui, buduarine – lovos santykių, meilužių ir raguotų vyrų – tematika. Įsivyrauja scenos melas, fake news, režisieriukų diktatas, panieka autentiškam tekstui ir aktoriui, publikos linksminimas.

G. Varnas jau ne pirmą kartą meta iššūkį masinei chaltūrai, kalba apie prarandamą individualumą, absurdiškas elgesio ir mąstymo normas. Ši tematika ir egzistenciniai motyvai buvo itin ryškūs ir jo spektaklyje „Biografija: vaidinimas“ pagal Maxo Frischo pjesę, pastatytame taip pat Nacionaliniame Kauno dramos teatre (2014).

Kai kurie egzistencialistų postulatai randa atgarsį ir „Sombre“, tik dabar G. Varnas dar aštriau kalba apie „kolektyvinio masiškumo“ – masių psichozės – apraiškas ir kviečia nūdienos žmogų atgauti prarastą (ar atimtą) individualybę. Juk tik mes patys privalome būti laisvi, ryžtingi ir atsakingi už savo poelgius.

Ieškodamas nūdieniškai aktualių sprendimų šiai intelektualiai manifestacijai, režisierius pasitelkė savo mėgiamus autorius, garsiuosius rašytojus modernistus, sudėliodamas iš jų dramų, atskirų tekstų, pasisakymų sudėtingą dramaturginį koliažą, kuriame naudoja įvairiausias, ne tik modernistinio teatro, apraiškas. Juk jau pats koliažo principas, pasak prancūzų filosofo Jacques’o Derrida, yra svarbiausia postmodernistinio diskurso forma. Šiuolaikinis menas linkęs rinkti labai skirtingus vaizdinius bei nesuderinamas reikšmes, sukurdamas, anot J. Derrida, „reikšmę, kuri gali būti ir nestabili, ir nevienoda“.

G. Varno dramaturginis koliažas akivaizdžiai postmodernistinis, trūkinėjantis, sudėliotas iš įvairių stilių, aiškiai rodantis panieką įprastai sceninio veiksmo logikai ir vienareikšmiškumui. Be abejo, draminio vyksmo vientisumas sąmoningai suardomas, nėra jokios „laiko ir veiksmo vienovės“, naudojami įvairiausių teatrinių mokyklų principai, pasitelkiami šešėlių, lėlių ir kaukių teatrai. Bet tik tuo G. Varno spektaklis primena postmodernizmą.

Mat šią stilių įvairovę režisierius pateikia ne kaip svarbiausią ar programinę. Priešingai – traktuotėje galima įžvelgti ne tik ironiją. Su postmodernizmu jis akivaizdžiai polemizuoja, pasitelkdamas ir parodiją, nevengdamas sarkazmo. Kaip ištikimas F. G. Lorcos pasekėjas, G. Varnas tiki, kad menininkas yra ypač individualus ir ieško unikalaus stiliaus. O juk tai akivaizdus iššūkis postmodernistams, kuriantiems abstrakcijas, naudojantiems skirtingus, masiškai paplitusius ir perdirbtus stilius, čiužinėjantiems seklumose, sureikšminantiems paviršutiniškus dalykus.

„Sombre“ režisierius, nepaisant paradoksalių, alogiškų situacijų, atsiskleidžia kaip gilus savianalizės meistras, vaizdo ir tekstų dramaturgija ieškantis vidinės tikrovės ir tiesos, šiuo atveju – tikrojo teatro. Esamos tikrovės iliuzija, aktorių bandymas vaidinti, o gal geriau gyventi scenoje „savo gyvenimą“, personažų „maištas“ prieš autorių ir režisierių ir jau minėta tikrojo teatro paieška susidėliojo į sudėtingą draminį audinį, kuriame G. Varnas išskyrė svarbiausius, jam rūpimus, skaudamus akcentus.

Tie akcentai, visų pirma, sietini su garsiuoju F. G. Lorca ir jo teatro samprata, scenine kūryba, eseistika. Fenomenalus, įvairiapusis avangardinio teatro kūrėjas ne pirmą kartą atsiduria G. Varno kūrybinių ieškojimų kelyje – „Jei praeitų penkeri metai“ (1993), „Publika“ (1996 ir 2009), „Donja Rosita arba Gėlių kalba“ (2003) – šie F. G. Lorcos kūriniai G. Varno buvo statyti įvairiuose teatruose. Naujajame spektaklyje G. Varnas siurrealistinei misterijai „Jei praeitų penkeri metai“, papildęs ją paties F. G. Lorcos ir dviejų garsiųjų dailės ir teatro avangardistų S. Dali ir A. Artaud citatomis bei komentarais, pasitelkė marionetes. Taip pat matome keletą F. G. Lorcos nebaigtos dramos „Gyvenimo sapnas“ scenų. Spektaklio pavadinimas – „Sombras“ (Šešėliai) – taip pat rodo F. G. Lorcos kūrybos ir jo teatro sampratos apologiją, nes šios dramaturgo pjesės fragmentai, perteikti šešėlių teatro principu, užima gan didelę, finalinę, viso spektaklio dalį.

Tačiau be F. G. Lorcos veikalų bei ištraukų, bene daugiausiai laiko skirta dar vieno garsaus modernisto, Nobelio premijos laureato L. Pirandello dramai „Šeši personažai ieško autoriaus“. Vizijų ar magiškojo teatro inkliuzams perteikti G. Varnas subūrė ne tik kauniečius aktorius, bet ir „Utopia“ teatro atlikėjus. Didžiulis kolektyvas, skirtingų pjesių samplaika, besikeičiančios situacijos, aplinka, fantastinės ar siurrealistinės detalės, efektai ir toji meistriškai režisieriaus įvaldyta vaizdo dramaturgija bei tokių skirtingų personažų suvaldymas sukuria pribloškiantį įspūdį.

Žinoma, aktoriams tenka milžiniška įtampa, krūvis, daugelis atlieka po keletą vaidmenų skirtingose koliažo scenose. Turint omeny, kad dublerių nėra, „Sombras“ tampa nelengvu ir emociniu, ir fiziniu išbandymu. Nagrinėjant aktorių darbą, bandysiu išskirti labiausiai įsiminusius, įstrigusius personažus, ir ne tik dėl jiems tenkančios apimties ir reikšmingumo. Viena akivaizdu – visi gyvena scenoje, visi jaučia ir suvokia, kodėl susirinko, ką nori pasakyti, ką išreikšti. Aktoriai tampa režisieriaus bendraminčiais, jo patikėtiniais, mediumais. Kiekvienas, kad ir menkiausias epizodinis vaidmuo yra prisodrintas prasmės ir vientisumo. Kartais netgi apimdavo pojūtis, kad G. Varnas, neigdamas tradicinį teatrą ir tradicinę vaidybą, tiesiog bando išlaisvinti aktorius iš savo paties, t. y. režisūrinio, diktato, skatina juos nebūti marionetėmis, kartu su L. Pirandello’u teigdamas, kad „tikrasis teatras – tai pats aistros gyvenimas“.

Žinoma, tai apgaulinga, tačiau prasminga šio magiškojo pastatymo iliuzija. Režisieriaus tvirta ranka nubrėžtos linijos ir vingiai, įspūdinga paveikslų kaita, apimantis pakilumo ir anapusinės realybės suvokimo jausmas, daugybės personažų suvaldymas byloja apie režisūrinį, tačiau kitokį, netradicinį teatrą. Tokiame intelektualiame iliuzijos teatre skatinamas režisieriaus ir aktorių konfliktas. Aktoriai gyvena ir veikia (vaidina), kaip diktuoja pačių personažų logika. Šis konfliktas išsprendžiamas pačiame spektaklyje – juk režisierius anaiptol nesiekia aktorius suguldyti į Prokrusto lovą – tradicinio teatro rėmus. Improvizacija ir dar kartą improvizacija!

F. G. Lorca troško susprogdinti teatrą, kuriame viskas netikra, vien iliuzija ir apgaulė, tokį teatrą su kūrybine grupe bei aktoriais sprogdina ir G. Varnas. „Aš noriu išgriauti teatro sienas, kad pajustumėt, kaip verkia, kaip žudo ar savo išpuvusiais pilvais knarkia tie, kurių čia nėra, tie, kurie nė nenutuokia, kad teatras egzistuoja…“ – rašė F. G. Lorca. Scenoje atgyja keisti jo pjesės šešėliai – sombras, – suramstyti įvairiausi personažai, laukiantys naujos inkarnacijos (šešėliai, vakar buvę bankininku, ministru, oligarchu, burmistru, rytoj gali tapti paprasta salota ar minkštai išvirtu kiaušiniu), ramiai besišnekučiuojantys, dėstantys savo buvusių įsikūnijimų patirtis, ir skaudžias, ir malonesnes.

Tas patirtis, patarimus ir įžvalgas, žaismingais šešėliais pavirtę, žarsto buvę-esami personažai – Dainius Svobonas, Sigitas Šidlauskas, Albinas Budnikas, Saulius Čiučelis, Sokrato šešėlis – Vytautas Anužis bei kiti, suteikdami šioms scenoms netgi mistinio apibendrinimo. Kai kurie monologai (ypač Sokrato) suskamba nelaukta giliai skausminga gaida: „…Pasaulis – tik žaisliukas be šeimininko… buvau pavirtęs iš eilės aš katinu, varle, gėle, šešėliu ir vėl iš naujo grįšiu būti žmogumi, ir vėl iš naujo… Baisiausia tai, kad viską aš prisimenu. Didžiulis pokštas, kuris niekad nesibaigia…“

Pokštas, kuriame susipina tikrovė, iliuzija, anapusybė ir mistika, iš tiesų nesibaigia. Tik iš sarkastiškos, daugiaprasmės parodijos jis pavirsta tragiška realybe, įsiveržiančia į iliuzijų bei vaizdinių pasaulėlį. Vėl matome ir stebime tuos pačius ar kitus atlikėjus kituose fragmentuose bei pjesėse. Tačiau visiškai kitokius, naujai įsikūnijusius savarankiškus personažus.

Tokie savarankiški, improvizuojantys jie nebaigtoje F. G. Lorcos pjesėje be pavadinimo (kartais minima kaip „Gyvenimo sapnas“), kurioje veiksmas vyksta vieniems iliuziniame, kitiems – itin tikroviškame teatre. Daugybė personažų – aktorių, žiūrovų, scenos darbininkų, fėjų, lėlių, absurdiškos ir dramatiškos situacijos, repeticijos, oro pavojus, antskrydžiai, šūviai ir valdžios siautimas. Teatras ir prievarta. Teatras ir pasirinkimas. Teatras ir auka. Šiose įtaigiose scenose išskirčiau Dainių Svoboną – Autorių-režisierių. Jo pastangos suvaldyti situaciją, rasti kompromisą ir išlaikyti grynojo meno statusą, tuo pačiu bandant padėti personažams akivaizdaus smurto akivaizdoje, įsimena ryškia charakteristika ir apibendrinimu. Įsimena ir Jūratė Onaitytė, itin vykusiai sužaidusi Aktorę, Liubomiras Laucevičius – Juodą vyrą, Sigitas Šidlauskas – Antrą žiūrovą ar Daiva Rudokaitė – Antrą žiūrovę. Deja, recenzijos apimtis neleidžia suminėti visų, bene dvidešimties, šioje pjesėje pasirodančių personažų; tegaliu pakartoti – visi puikiai jaučia režisieriaus sumanymą, improvizuoja, konfliktuoja, išgyvena ir žaidžia. Žaidimas tampa sudėtine kuriamo teatro dalimi.

Ypač savo laisvumu, siausmu jis ryškus kitoje F. G. Lorcos pjesėje – siurrealistinėje autobiografinėje misterijoje „Jei praeitų penkeri metai“. Vėl matome Dainių Svoboną (Senį), besistengiantį (juk vis tik jis – Autorius ir Režisierius) viską gražinti į realistinio, tradicinio teatro vėžes. Tačiau „praeinantis laikas“ diktuoja savo dėsnius. Mistišką teatro magijos dvasią žaisdami ir improvizuodami kuria Arlekinas ir Pajacas (akt. Robertas Petraitis ir Mantas Pauliukonis), visais atžvilgiais spalvingi ir įtaigūs, lyg nužengę iš commedia dell’arte. Kaukių komedija įtraukia Jaunuolį (akt. Matas Sigliukas), deja, visa tai – tik žaismas ir iliuzija, gyvenimo realybė ir žiaurumas neužtrunka… Tas idealų ir grožio siekis, nusivylimas susidūrus su gyvenimo tikrove, tampa gilaus vidinio konflikto priežastimi. Iš tiesų – gal meninė realybė yra pranašesnė už gyvenimo?

O tai jau L. Pirandello klausimas. Klausia jis savo pjese „Šeši personažai ieško autoriaus“, kurią G. Varnas meistriškai inkrustavo į spektaklį. Inkrustacija nepriekaištinga, tematika stebėtinai susišaukia ir su F. G. Lorca, ir su S. Dali, ir A. Artaud. Ši pjesė tampa tiesiog būtina sceninio koliažo sudėtine dalimi, dar labiau išryškinančia svarbiausias G. Varno idėjas ir požiūrius. Ji netrumpinta, tik pačioje pradžioje režisierius pakeitė autoriaus tekstą, manau, labai vykusiai ir taikliai.

Teatro dello specchio – „veidrodžio teatras“, taip savo ieškojimus vadino L. Pirandello’as. Juk žmogus, besisukdamas gyvenimo verpete, tarsi savęs nemato, o pažvelgęs į veidrodį nustemba arba nukreipia žvilgsnį šalin. Dažnai jį ištinka krizė. „Ši krizė ir yra mano teatras“ – sakė dramaturgas. Garsioji jo pjesė „Šeši personažai ieško autoriaus“ kalba būtent apie realybės ir iliuzijos, teatro ir personažų santykį, čia jausminis pradas, intuityvumas bando nugalėti racionalią idėją. G. Varno estetikai ir teatro sampratai tai labai artima.

Pjesė sukurta „teatro teatre“ principu. G. Varnas tą principą dar labiau akcentuoja – juk „Šešių personažų“ problematika pinte susipina su kitomis minėtomis pjesėmis ir fragmentais, tad matome įspūdingą theatrum duplex – dvigubą teatrą. Į vieną iš jų, vykstant kažkokios pjesės repeticijai, tiksliau, pasirengimui repeticijai, įsliūkina šeši personažai, nebaigtos pjesės veikėjai, ir prašo leisti suvaidinti savo gyvenimą. Tačiau jie nevaidina – tiesiog išgyvena savo dramas. Plėtotė vyksta dviem linijomis – realaus gyvenimo ir meninės tikrovės. Galų gale tikrieji aktoriai, nevykusiai bandę suvaidinti papasakotas scenas, pasitraukia, ir personažai, perteikdami savo meninę tiesą, tampa tikraisiais – realiais – veikėjais.

Šis trumpas siužeto atpasakojimas G. Varno sukurtam ypatingos pagavos ir filosofinės gilumos spektakliui tegali būti tik blyškia įžanga. Dvi minėtos veiksmo linijos, pradžioje ryškiai atskirtos, palaipsniui susilieja, skleidžiasi tų nerealių personažų, ieškančių juos pametusio autoriaus, gyvenimo istorijos ir tragiški likimai.

Minėjau vieną G. Varno padarytą L. Pirandello pjesės pradžios pakeitimą – aktorių trupė, susirinkusi į repeticiją, klauso Režisieriaus (akt. Vaidas Maršalka) išvedžiojimų. Štai šie Režisieriaus monologai ir pakeisti – sušiuolaikinti, suaktualinti, atskleidžiantys kai kurių statytojų komercinį, chaltūrinį požiūrį į nūdienos teatrą, į aktorius ir apskritai į kūrybą. G. Varnas tais savo tekstais dar kartą prikišamai parodė tokių balaganėlių meisterių pigią, banalią esmę, pataikavimą persisotinusiam miesčioniui.

O Vaidas Maršalka itin taiklia personažo traktuote – pykčio ir įniršio priepuoliais, šauksmais bei absurdiškais reikalavimais – gyvai priminė ne vieną iki šiol savo šviesą nešantį teatro samodurą, dėl šlovės luošinusį daugybės jaunų aktorių gyvenimus ir likimus. V. Maršalkos Režisierius atsainiai ir abejingai žvelgia į savo trupę – jie jam tik sceninė žaliava, ir bet koks protestas ar abejonė sulaukia atkirčio. Be abejo, toks Režisierius niekada neprisimins aktorių, jų nepaminės po varginančios premjeros, jiems viešai nepadėkos. AŠ. Žvelkite, tai tik AŠ. Aktoriai? Kas jie be manęs? Pjesės? Kokios pjesės? Koks dar Williamas Shakespeare’as? Juk tai visiška atgyvena, feikas. Repetuosime tai, ką AŠ sugalvosiu, ką AŠ pasakysiu.

Aktorė (akt. Jūratė Onaitytė), Medkirtys (akt. A. Alešiūnas). „Sombras“, rež. G. Varnas. Iš Nacionalinio Kauno dramos teatro archyvo. Fotografas Donatas Stankevičius

Aktorių trupėje bręsta nepasitenkinimas, tačiau viską sujaukia tų šešių nerealių personažų pasirodymas ir jų išgyvenama gyvenimo istorija. Iš esmės trupės veikėjai – gan epizodiški, parodantys, kad personažų tragedijos jiems tikrai nepavyks suvaidinti (nors bandymas, pagal visus tikroviško, realistinio teatro kanonus, buvo). Vėl matome aktorius L. Laucevičių, S. Čiučelį, A. Budniką, šmėsteli Eglė Grigaliūnaitė, Liucija Rukšnaitytė, Andrius Alešiūnas. Šmėsteli ir įvairias replikas laido tinkamai, su jausmu.

Tačiau visas pagrindinis krūvis tenka „rašytinos dramos“ personažams – aktoriams Vytautui Anužiui (Tėvui), Vilijai Grigaitytei (Motinai), Jovitai Jankelaitytei (Podukrai), Gyčiui Laskovui (Sūnui) ir Milei Šablauskaitei (Madam Pačė). Tiesa, dar lėlėms – Berniukui ir Mergaitei.

Seniai neteko matyti tokio ansambliškumo, tokios įtaigios visų aktorių vaidybos, na ne, šis žodis čia visai netinka, tai buvo tikras išgyvenimas, perteiktas su neišpasakyta jėga ir kančia. Prieš akis vėrėsi šeimos drama, kurioje kiekvienas dalyvavo ne kaip statistas ar atlikėjas, o kaip realus asmuo. Taip, jie nevaidino, jie gyveno savo tragiškus gyvenimus. Didžioji teatro iliuzija suveikė, ir G. Varnas dar kartą parodė savo teatrinio metodo privalumus ir pranašumus, o aktoriai itin tikroviškai persikūnijo į personažus, susitapatino su jais.

Motina (akt. Vilija Grigaitytė), Tėvas (akt. Vytautas Anužis), Podukra (akt. Jovita Jankelaitytė). „Sombras“, rež. G. Varnas. Iš Nacionalinio Kauno dramos teatro archyvo. Fotografas Donatas Stankevičius

V. Anužio Tėvas pradžioje – padorus vyras, mylintis tėvas, ir tik palaipsniui aiškėja, kad visa tai – kaukė. Jis vos netampa savo podukros (akt. J. Jankelaitytė) meilužiu, o toji priversta parsidavinėti, kad išmaitintų šeimą. J. Jankelaitytė sukūrė itin ekspresyvios, kenčiančios ir nelaimingos moters paveikslą. O kokia užspausta skausmo gaida ir sopulingumu paženklinta aktorės Vilijos Grigaitytės Motina! Juk ji tampa savo dukters nuopuolio, jaunesniųjų savo vaikučių tragiškos žūties liudininke. Gytis Laskovas, vaidinęs Sūnų, raiškiai ir įtikinamai perteikia savo personažo vidinę kančią ir norą atsiriboti nuo viso šio žiauraus absurdo. M. Šablauskaitės Madam Pačė, neva madų salono šeimininkės, sąvadautojos, į savo tinklus įtraukusios ir jaunąją Podukrą, pasirodymas tikrai įspūdingas, it koks atgrasus memento, ir nors Madam savo laužyta kalba sukelia krizenimą, jis greitai slopsta. Nes lieka tvyroti kančios, nelaimės atmosfera.

Toji kančia sujaudina ir sukrečia aktorių trupę ir patį Režisierių, pradžioje su panieka ir pajuoka žvelgusį į atklydėlių personažų mėginimą „vaidinti“ savo gyvenimą. Meninė tiesa tampa tikrove ir V. Anužio Tėvas Režisieriui mėgina išaiškinti meno ir realybės skirtumą: „Personažas visada turi savitą gyvenimą, personažas visada yra „kažkas“. Tuo tarpu žmogus – dažnai gali būti „niekas“…

Gintaro Varno „Sombras“, be abejo, yra vienas įspūdingiausių nūdienos spektaklių, programinis manifestas, ir savo estetika, ir teatro samprata ypač įtaigus ir jaudinantis. Režisieriaus ir visos kūrybinės grupės (scenografė – Julija Skuratova, kostiumai – Juozas Valenta) sėkmė akivaizdi. Padėka ir Daivai Čepauskaitei, už itin informatyvią, biografinius ir kūrybinius aspektus išsamiai atskleidžiančią spektaklio programą.

Modernistai idealizavo individualų menininką, kuriantį unikalų meno kūrinį. Jų vertybės, pasak šiuolaikinio anglų akademiko, literatūrologo Steveno Connoro, yra „unikalumas, išliekamumas ir transcendencija“. Manau, jos priskirtinos ir G. Varno spektakliui, ir, žinoma, pastatyme gyvenusiems aktoriams. Ne personažams.

Kai mes mirę nubusim.

Mes suvaidinsim.

Tai bus mūsų sukurta.

Mūsų iškentėta ir pergyventa.

Mes nubudę parodysime visą savo sukauptą kančią.

Visus pergyvenimus.

Visas nuoskaudas.

Ir visi būsime svarbiausieji personažai.

Ne beveidžiai statistai scenoje.

Apie kuriuos teatro kritikai parašo – ir kiti…

Kai mes nubusim.

Nuotraukoje: Pajacas (akt. Mantas Pauliukonis), Jaunuolis (akt. Matas Sigliukas) ir Arlekinas (akt. Robertas Petraitis). „Sombras“, rež. G. Varnas. Iš Nacionalinio Kauno dramos teatro archyvo. Fotografas Donatas Stankevičius

AUDRONE NUGARAITĖ

Gerumas kaip išteklius keisti mūsų gyvenimą. Gerumas kaip kiekvienos dienos norma ir siekiamybė. Visa tai pasiekti gali padėti gerumo komunikacija.

Būkime raštingi ir dalinkitės savo gerumo kompetencija su kitais.

GERUMO KOMUNIKACIJA

Gruodžio 3 diena, sekmadienis

Advento pradžia. Tarptautinė neįgaliųjų žmonių diena

Susikaupimo laikas džiaugsmingai laukti ir ramiai bendrauti. Save įvertinti ir apsivalyti. Tobulėjimo šviesa atnaujina mūsų dvasinį pasaulį, kuriame gerai jaučiamės ir ten šviečia mūsų norima saulė.Tai svarbu, kai kasmet einame brandos keliu ir žodis negalia gali tapti varžančia galia. Fizinė, protinė, įgimta, įgyta, pastovi, laikina ji mažina, neleidžia, atima iš mūsų galimybes būti savimi. Todėl turime nuolat daryti tai, kas padeda ne tik jos išvengti, bet ir susitikus būti tam pasirengus. Būkime.

Gruodžio 1 diena, penktadienis

Dar vienas metų laikas įžengė į sceną. Jis svarbus, nes pasitikę šventes, baigsime senus metus. Atėjo žiema - permaininga ir šalta - šilta. Su ledu, speigu, lijundra. Su atodrėkiu ir sniego pūga. Todėl svarbiausia turėkime šilumą savyje, kad būtų saugu dvasioje ir gera žiemos kelionėje. Einame drauge.

Lapkričio 30 diena, ketvirtadienis

Ruduo vėl palieka mus vienus su viltimi po metų susitikti. Dabar toliau mokysimės bendrauti žiemos ritmu, valdyti emocijas tokiu rezultatu, kad aplankytų jausmai, leidžiantys pasijusti patenkintu ir džiaugsmingu.

***

Lapkričio 29 diena. trečiadienis

Nauja diena. Ko gero baltu sniegu papuošta. Ir vėl svarbu mūsų vidinė nuostata. Ką jaučiame viduje ir ką komunikuosime išorėje? Turime save nuteikti ir įvertinti, kuo džiugina ši diena, o praradimai -tik išmokta pamoka.

***

Lapkričio 28 diena, antradienis

Mūsų kasdienybė nerimo ir nežinios sklidina. Paros erdvė vis naujomis tamsos valandomis pildoma. Todėl svarbu rutinoje turėti simbolius, kaip savo vidinius šviesulius. Pražydo mano gėlė ir suteikė stiprybės paversti nerimo ir nežinios tamsą dvasine gerove.

Lapkričio 27 diena, pirmadienis

Paskutinė rudens savaitė, atėjo su žinia, kad savo šalta temperatūra ji nori būti žinoma. Kai norima išsiskirti, reikia turėti aiškių lūkesčių ir atsarginių išeičių. Tada netikėtas šaltis ar šiluma, bus tik galimybė vėl patobulinti save.

***

Lapkričio 25 diena, penktadienis

Šv. Kotrynos, Tarptautinė kovos su smurtu prieš moteris, Pasipriešinimo pirkiniams diena

Puokštė progų pagalvoti apie mūsų kelionę gyvenimo keliu. Ne tik Šv. Teresė mokslą globoja. Ačiū jai. Bet ir smurtas vis dažniau mūsų gyvenseną žaloja. Visa tai susiję ir su pasipriešinimu pirkti. Kai pirkimas nustelbia reikmę įsigyti tik būtinų daiktų, o tampame vartojimo aukų būriu. Būkime išmanūs ir savyje galingi, galėdami pasidžiaugti, kad esame laimingi.

Lapkričio 23 diena, ketvirtadienis

Rudens diena, pabalinta sniegu ir vėjo genama pūga. Ryto oras keičia mūsų nuotaiką. Kur svyra pasitenkinimo rodyklė: gerai, kad atėjo žiema ar vėl šalta, slidu ir nesaugu? Svarbu pasakyti sau: naujos galimybės-aš einu toliau.

***

Lapkričio 21 diena, antradienis

Bėga laikas į gyvenimo lankas, apeidamas sėkmių kalnus ir nevilties duobes. Svarbu, kad jis pildytų mūsų svajones, kauptų energiją ir duotų tai, kai gali sau pasakyti: aš gyvenu laimingai ir gerai, ir negaliu daryti kitaip.

***

Lapkričio 20 diena, pirmadienis

Savaitės išmintis. „Įvykiai neturi kitokios prasmės negu ta, kurią jiems suteikiame. Aš sustojau ir paklausiau savęs, kuri iš daugelio galimybių man tinkamiausia, naudingiausia? Kai šitaip pakeičiame mąstyseną pradeda vykti nuostabūs dalykai: ieškome teigiamų įvykių ypatybių, pastebime vieni kitų energingumą, matome aplink vykstančius stebuklus. Tai sudaro mūsų gyvenimą, ateitį, pasirinkimą ir daro poveikį, keičia gyvenimą.“ D. Taylor

***

Lapkričio 19 diena, sekmadienis

Sekmadienis. Kaip jį įvertinsime, didžia dalimi nuo to priklausys jo nauda. Paskutinė savaitgalio diena, liūdna, rytoj vėl veikla. Dar sekmadienis - šaunu, toliau ilsimės, darome su meile kas patinka, rytojų pildome gerumu

***

Lapkričio 18 diena, šeštadienis

Sėkmės veiksniai. Kas tai? Žinios, vertybės, asmeninės savybės, įgūdžiai, padedantys atlikti darbą, pasiekti norimą rezultatą ir gerą saviraišką. Be technologinių gebėjimų labai svarbus veiksnys yra mūsų bendravimo pavyzdys. Kompetencija ir elgesys- tai raktas atidaryti sėkmės duris.

Lapkričio 17 diena, penktadienis

Tarptautinė studentų diena
Studentija, tai ne tik puikus pasirinkimas būti išsimokslinusiu profesionalu. Tai viso gyvenimo kodas nuolat augti ir džiaugtis savo tobulėjimo procesu. Būkime.

***

Lapkričio 16 diena, ketvirtadienis

Tarptautinė tolerancijos diena

Daug žodžių su ta pačia pabaiga: arogancija, elegancija, tolerancija. Visi jie turi savo sritis ir poveikius tam, kas susiję su mumis. Todėl būkime išmanūs, kad jau žodžio pradžia vestų į norimą pabaigą. Toleruokime.

***

Lapkričio 15 diena, trečiadienis

Kėlimosi ryte procedūra, pakeitus laiką, vis dar yra aktualija. Vieniems žiemos laikas yra atgaiva, nes viskas vėl stojo į savo vietas. Kiti kas rytą nelaimingi, nes jiems vasaros laikas buvo sėkmingas. Būkime laike laimingi.

***

Lapkričio 14 d., antradienis

Savaitės išmintis. "Švietimas veikia kaip vienijanti visuomenę jėga perduodant vertybes, jungiančias skirtingas visuomenės dalis." J. Grigas

***

Lapkričio 13 d., pirmadienis

Pasaulinė Gerumo diena

Metai sezonų ciklą apsuko ir vėl atėjo ši diena. Ji mūsų paklausia, kiek gerumo puoselėjame savyje ir kaip tuo turtu dalinamės išorėje? Gerumas ir mes. Pasižiūrėkime, kaip mūsų asmeninėje erdvėje pasiskirsto gerumo linksniai: Kas? Gerumas; Ko?Gerumo; Kam? Gerumui; Ką? Gerumą; Kuo? Gerumu; Kur? Gerume; Ir šauksmininkas mums sako: Gerume, būkime visada drauge ir bėdoje, ir džiaugsme. Tu esi mūsų gyvenimo prasmės ir laimės raiška. Sveikinimai visiems Gerumo komunikacijos nariams. Einame toliau gerumo keliais ir dalinamės Gerumo vaisiais. Švęskime.

***

Lapkričio 11 d., šeštadienis

Mūsų nuotaika. Nuo ji priklauso? Kodėl vieną rytą ji puiki, o kitą- subjurusi? Gera-bloga, pakili-prislėgta. Ir aplinka lemia mūsų šitą emocinę būseną. Tegul šiandiena būna paženklinta nuotaika puikia ir norima laikysena

***

Lapkičio 8 d., trečiadienis

Europos sveikos mitybos diena

Valgome, nes norime būti sotūs. Gaminame, nes turime progą pasidžiaugti skaniu maistu. Viskas būtų puiku, jeigu visa šita maisto veikla būtų ne tik pavadinta sveika mityba, bet ir užtikrintų mūsų geros savijautos ir dvasinio meniu darybą. Skanaus.

***

Lapkričio 7 d., antradienis

Eilinė metų diena. Jokių oficialių progų minėti nėra. Todėl padarykime ją švente, kad vaivorykštė spindėtų mūsų viduje, nes kas gera ir gražu pirmiausia jaučiame širdyje. Įsimintina diena, kuriai pavydės vakardiena. Va taip.

***

Lapkričio 6 d., pirmadienis

Savaitės išmintis

"Lapkritis verčia jaustis, kad gyvenimas bėga greičiau. Valandas stengiuosi užpildyti prasmingiau, kad jas pristabdyčiau." H. Rolins

***

Lapkričio 4 d., šeštadienis

Puikiai žinome, kas mums nepatinka/patinka. Kas gražu/negražu. Ar turime atsakymą į klausimą ne tik šio žodžio prasme, bet ir savo būsena, kas mums yra GERA kūne ir dvasioje? Kaip visa tai daliname savo viduje ir išorėje? Kad savo likimą sietume su sėkmės taku ir laimės žvaigždės siekiu. Gera, gerai, gerumas.

Lapkričio 3 d., penktadienis

Šventės praėjo. Paminėjome, prisiminėme, susitikome. Ką jos paliko, kas vertinga ir stabilu? Kam dar reikia aktyvaus bendravimo ir daugiau realių veiksmų? Švenčių dvasia - tai kasdienybės energijos šviesa.

***

Lapkričio 2 d., ketvirtadienis

Emocinė stiprybė - tai ne piktintis sunkiais jausmais ir jais atsikratyti. Tai geba įveikti juos sveika reakcija ir sau aiškiai pasakyti: nebėgu nuo sunkių jausmų, juos žinau, dėmesį valdau ir savo atsparumą šitaip ugdau.

***

Lapkričio 1 d., trečiadienis

Lapkritis atėjo su Visų Šventųjų diena. Vėlinių dvasios šviesa. Proga ne tik pagerbti, prisiminti išėjusius, bet ir aktyviau su jais mintyse pabendrauti. Tai mūsų vidinio pasaulio vertybių sistema- įvertinti save ir pasakyti nesantiems šalia, kad gyvenimas teka norima vaga. Esame kartu ir atskirai - mes čia, o jūs tenai. Būkime.

***

Spalio 30 d. antradienis

Paskutinė spalio mėnesio diena. Sutinkame ją su nuotaika gera. Ji patvirtina mūsų išmoktas pamokas, suteikia norimą jauseną. Laukia mūsų rudens tęsinys. Žiemai pasirengti taip, kad kojos ant ledo tvirtai laikys ir neslys.

***

Spalio 30-oji, pirmadienis

Savaitės išmintis

"Gamta - vienintelė knyga, kurios kiekvienas puslapis prasmingas." J. V. Gėtė

***

Spalio 29-oji, sekmadienis

Ir vėl pasikeitė laikas. Tai kaip naujas veiklos saikas. Nors turi patirties ir žinai, reikia mokyti save gyventi naujai. Dieną neišsimiegojus baigti žvaliai. Tai detalės, jų nesunku išvengti ir gyvenimo sėkmės keliu žengti.

***

Spalio 28-oji, šeštadienis

Mūsų nusiteikimą ir keli žodžiai gali parodyti. 300 dienų praėjo, metai į pabaigą pajudėjo. 300 dienų į laiko bedugnę nugarmėjo. 300 dienų į patirties ir sėkmės bokštą ant sparnų nuskrido ir suteikė mums galimybę tobulėti.

***

Spalio 26-oji, ketvirtadienis

Mūsų asmens skirtumai-tai daigai ir želdiniai, kurios turime pirmiausia atpažinti ir žinoti. Skirtumas kaip galimybė išreikšti save, parodyti savo kūrybines puses. Išnaudoti savo originalumą ir nekonkuruoti, o mielai bendrauti

***

Spalio 25-oji, trečiadienis

Kai protas ir kūnas įsitempę, išeitis slypi mūsų viduje. Pabūti gamtoje, pasirūpinti minčių, jausmų ir kūno derme. Tikėjimas savimi, noras duoti kitiems, yra vidinės energijos harmonija, potencialas džiaugtis kasdiena.

***

Spalio 23-oji, pirmadienis

Savaitės išmintis

"Norint būti lydimam sėkmės, privalu kliautis tik savimi. Viskas, ko reikia siekiant tikslo, slypi jumyse, tereikia naudotis." D. Taylor

Spalio 22-oji, sekmadienis

Apsikabinimo galia, susijusi ne tik su gera nuotaika. Jis padrąsina ir padeda įveikti baimę. Gesina streso ir pykčio laužą, padeda pajusti meilę. Apsikabinimas viena iš ryšio priemonių, suprantama geriau nei daug gražių žodžių. Net ir pačiam save reikia apsikabinti, nes per dieną, mokslininkų teigimu, tai reikia 4 kartus patirti. Apkabinimas virtualus - tai irgi pojūtis puikus. Apsikabinkim

	2023 m. gruodžio 3 d. V. Putvinskio g. 48 44211 Kaunas lzs.kaunas@gmail.com +370 698 17188 Aktualijos Kūrybos artelė Apie skyrių LŽS nariai Archyvas
LŽS Metraštis. 1934 Fotoreportažai Videoreportažai Filmai Smailiu žvilgsniu Krepšinio pasaulyje Ketvirtoji valdžia Apdovanojimai VLADIMIRAS BERESNIOVAS: ,,GYVENIMAS VLABERIO ŽVILGSNIU " Būsiu teisingas ir doras Keisčiau lytį į Vytį, Tėvynę į kavinę, Bet... kad toks geras oras – Būsiu teisingas ir doras... * Pasirinkimas Kam – kairieji, Kam – dešinieji, Kam – centristai, O kam – aferistai. * Buvo rimta priežastis Kai mūsų krepšininkai pralaimėdavo, gerdavom iš nevilties. Kai laimėdavo – iš džiaugsmo... * Čia Lietuva... „Čia Lietuva, Čia lietūs lyja“. Čia painiava, Čia velniava, Čia juokas Ašaras praryja... Gyvenimas – „kakus“... Katinas pieną laka, Širdis smarkiai plaka. Nuo kaukolinės apakus, Gyvenimas tapo... „kakus“. * Katinas – „Miau“, Šuo – „Au, au“. Jis – „Aū- ū ! Ji – “ I love You!“ LDS ir LŽS nario Vladimiro Beresniovo piešiniai ir vlaberizmai specialiai www.kaunozurnalistai.lt svetainei	Gediminas Jankus. Tikrojo teatro paieškos: tarp realybės ir iliuzijos Nacionalinis Kauno dramos teatras pradėjo jubiliejinį, šimtąjį sezoną. Pradėjo įspūdingai, sakyčiau, programiškai, pakviesdamas į garsiojo Gintaro Varno premjerą „Sombras“ pagal Federico Garcíos Lorcos (1898–1936) veikalus, Luigi’o Pirandello (1867–1936) pjesę „Šeši personažai ieško autoriaus“, Salvadoro Dali (1904–1989) bei Antonino Artaud (1896–1948) tekstus ir manifestus (paties režisieriaus G. Varno dramaturgija). Be abejo, tai ypatingas, etapinis spektaklis, vadinčiau jį savotišku kūrėjo manifestu, apibendrinimu, iššūkiu. Tai skausmingas atviras atsivėrimas-atvėrimas, pokalbis apie Teatro prigimtį, dvejonės ir tikrosios esmės paieškos. Akivaizdus G. Varno nusivylimas nūdienos teatro apraiškomis: komercija, lėkštumu, banalybėmis, pataikavimu miesčioniškam skoniui, buduarine – lovos santykių, meilužių ir raguotų vyrų – tematika. Įsivyrauja scenos melas, fake news, režisieriukų diktatas, panieka autentiškam tekstui ir aktoriui, publikos linksminimas. G. Varnas jau ne pirmą kartą meta iššūkį masinei chaltūrai, kalba apie prarandamą individualumą, absurdiškas elgesio ir mąstymo normas. Ši tematika ir egzistenciniai motyvai buvo itin ryškūs ir jo spektaklyje „Biografija: vaidinimas“ pagal Maxo Frischo pjesę, pastatytame taip pat Nacionaliniame Kauno dramos teatre (2014). Kai kurie egzistencialistų postulatai randa atgarsį ir „Sombre“, tik dabar G. Varnas dar aštriau kalba apie „kolektyvinio masiškumo“ – masių psichozės – apraiškas ir kviečia nūdienos žmogų atgauti prarastą (ar atimtą) individualybę. Juk tik mes patys privalome būti laisvi, ryžtingi ir atsakingi už savo poelgius. Ieškodamas nūdieniškai aktualių sprendimų šiai intelektualiai manifestacijai, režisierius pasitelkė savo mėgiamus autorius, garsiuosius rašytojus modernistus, sudėliodamas iš jų dramų, atskirų tekstų, pasisakymų sudėtingą dramaturginį koliažą, kuriame naudoja įvairiausias, ne tik modernistinio teatro, apraiškas. Juk jau pats koliažo principas, pasak prancūzų filosofo Jacques’o Derrida, yra svarbiausia postmodernistinio diskurso forma. Šiuolaikinis menas linkęs rinkti labai skirtingus vaizdinius bei nesuderinamas reikšmes, sukurdamas, anot J. Derrida, „reikšmę, kuri gali būti ir nestabili, ir nevienoda“. G. Varno dramaturginis koliažas akivaizdžiai postmodernistinis, trūkinėjantis, sudėliotas iš įvairių stilių, aiškiai rodantis panieką įprastai sceninio veiksmo logikai ir vienareikšmiškumui. Be abejo, draminio vyksmo vientisumas sąmoningai suardomas, nėra jokios „laiko ir veiksmo vienovės“, naudojami įvairiausių teatrinių mokyklų principai, pasitelkiami šešėlių, lėlių ir kaukių teatrai. Bet tik tuo G. Varno spektaklis primena postmodernizmą. Mat šią stilių įvairovę režisierius pateikia ne kaip svarbiausią ar programinę. Priešingai – traktuotėje galima įžvelgti ne tik ironiją. Su postmodernizmu jis akivaizdžiai polemizuoja, pasitelkdamas ir parodiją, nevengdamas sarkazmo. Kaip ištikimas F. G. Lorcos pasekėjas, G. Varnas tiki, kad menininkas yra ypač individualus ir ieško unikalaus stiliaus. O juk tai akivaizdus iššūkis postmodernistams, kuriantiems abstrakcijas, naudojantiems skirtingus, masiškai paplitusius ir perdirbtus stilius, čiužinėjantiems seklumose, sureikšminantiems paviršutiniškus dalykus. „Sombre“ režisierius, nepaisant paradoksalių, alogiškų situacijų, atsiskleidžia kaip gilus savianalizės meistras, vaizdo ir tekstų dramaturgija ieškantis vidinės tikrovės ir tiesos, šiuo atveju – tikrojo teatro. Esamos tikrovės iliuzija, aktorių bandymas vaidinti, o gal geriau gyventi scenoje „savo gyvenimą“, personažų „maištas“ prieš autorių ir režisierių ir jau minėta tikrojo teatro paieška susidėliojo į sudėtingą draminį audinį, kuriame G. Varnas išskyrė svarbiausius, jam rūpimus, skaudamus akcentus. Tie akcentai, visų pirma, sietini su garsiuoju F. G. Lorca ir jo teatro samprata, scenine kūryba, eseistika. Fenomenalus, įvairiapusis avangardinio teatro kūrėjas ne pirmą kartą atsiduria G. Varno kūrybinių ieškojimų kelyje – „Jei praeitų penkeri metai“ (1993), „Publika“ (1996 ir 2009), „Donja Rosita arba Gėlių kalba“ (2003) – šie F. G. Lorcos kūriniai G. Varno buvo statyti įvairiuose teatruose. Naujajame spektaklyje G. Varnas siurrealistinei misterijai „Jei praeitų penkeri metai“, papildęs ją paties F. G. Lorcos ir dviejų garsiųjų dailės ir teatro avangardistų S. Dali ir A. Artaud citatomis bei komentarais, pasitelkė marionetes. Taip pat matome keletą F. G. Lorcos nebaigtos dramos „Gyvenimo sapnas“ scenų. Spektaklio pavadinimas – „Sombras“ (Šešėliai) – taip pat rodo F. G. Lorcos kūrybos ir jo teatro sampratos apologiją, nes šios dramaturgo pjesės fragmentai, perteikti šešėlių teatro principu, užima gan didelę, finalinę, viso spektaklio dalį. Tačiau be F. G. Lorcos veikalų bei ištraukų, bene daugiausiai laiko skirta dar vieno garsaus modernisto, Nobelio premijos laureato L. Pirandello dramai „Šeši personažai ieško autoriaus“. Vizijų ar magiškojo teatro inkliuzams perteikti G. Varnas subūrė ne tik kauniečius aktorius, bet ir „Utopia“ teatro atlikėjus. Didžiulis kolektyvas, skirtingų pjesių samplaika, besikeičiančios situacijos, aplinka, fantastinės ar siurrealistinės detalės, efektai ir toji meistriškai režisieriaus įvaldyta vaizdo dramaturgija bei tokių skirtingų personažų suvaldymas sukuria pribloškiantį įspūdį. Žinoma, aktoriams tenka milžiniška įtampa, krūvis, daugelis atlieka po keletą vaidmenų skirtingose koliažo scenose. Turint omeny, kad dublerių nėra, „Sombras“ tampa nelengvu ir emociniu, ir fiziniu išbandymu. Nagrinėjant aktorių darbą, bandysiu išskirti labiausiai įsiminusius, įstrigusius personažus, ir ne tik dėl jiems tenkančios apimties ir reikšmingumo. Viena akivaizdu – visi gyvena scenoje, visi jaučia ir suvokia, kodėl susirinko, ką nori pasakyti, ką išreikšti. Aktoriai tampa režisieriaus bendraminčiais, jo patikėtiniais, mediumais. Kiekvienas, kad ir menkiausias epizodinis vaidmuo yra prisodrintas prasmės ir vientisumo. Kartais netgi apimdavo pojūtis, kad G. Varnas, neigdamas tradicinį teatrą ir tradicinę vaidybą, tiesiog bando išlaisvinti aktorius iš savo paties, t. y. režisūrinio, diktato, skatina juos nebūti marionetėmis, kartu su L. Pirandello’u teigdamas, kad „tikrasis teatras – tai pats aistros gyvenimas“. Žinoma, tai apgaulinga, tačiau prasminga šio magiškojo pastatymo iliuzija. Režisieriaus tvirta ranka nubrėžtos linijos ir vingiai, įspūdinga paveikslų kaita, apimantis pakilumo ir anapusinės realybės suvokimo jausmas, daugybės personažų suvaldymas byloja apie režisūrinį, tačiau kitokį, netradicinį teatrą. Tokiame intelektualiame iliuzijos teatre skatinamas režisieriaus ir aktorių konfliktas. Aktoriai gyvena ir veikia (vaidina), kaip diktuoja pačių personažų logika. Šis konfliktas išsprendžiamas pačiame spektaklyje – juk režisierius anaiptol nesiekia aktorius suguldyti į Prokrusto lovą – tradicinio teatro rėmus. Improvizacija ir dar kartą improvizacija! F. G. Lorca troško susprogdinti teatrą, kuriame viskas netikra, vien iliuzija ir apgaulė, tokį teatrą su kūrybine grupe bei aktoriais sprogdina ir G. Varnas. „Aš noriu išgriauti teatro sienas, kad pajustumėt, kaip verkia, kaip žudo ar savo išpuvusiais pilvais knarkia tie, kurių čia nėra, tie, kurie nė nenutuokia, kad teatras egzistuoja…“ – rašė F. G. Lorca. Scenoje atgyja keisti jo pjesės šešėliai – sombras, – suramstyti įvairiausi personažai, laukiantys naujos inkarnacijos (šešėliai, vakar buvę bankininku, ministru, oligarchu, burmistru, rytoj gali tapti paprasta salota ar minkštai išvirtu kiaušiniu), ramiai besišnekučiuojantys, dėstantys savo buvusių įsikūnijimų patirtis, ir skaudžias, ir malonesnes. Tas patirtis, patarimus ir įžvalgas, žaismingais šešėliais pavirtę, žarsto buvę-esami personažai – Dainius Svobonas, Sigitas Šidlauskas, Albinas Budnikas, Saulius Čiučelis, Sokrato šešėlis – Vytautas Anužis bei kiti, suteikdami šioms scenoms netgi mistinio apibendrinimo. Kai kurie monologai (ypač Sokrato) suskamba nelaukta giliai skausminga gaida: „…Pasaulis – tik žaisliukas be šeimininko… buvau pavirtęs iš eilės aš katinu, varle, gėle, šešėliu ir vėl iš naujo grįšiu būti žmogumi, ir vėl iš naujo… Baisiausia tai, kad viską aš prisimenu. Didžiulis pokštas, kuris niekad nesibaigia…“ Pokštas, kuriame susipina tikrovė, iliuzija, anapusybė ir mistika, iš tiesų nesibaigia. Tik iš sarkastiškos, daugiaprasmės parodijos jis pavirsta tragiška realybe, įsiveržiančia į iliuzijų bei vaizdinių pasaulėlį. Vėl matome ir stebime tuos pačius ar kitus atlikėjus kituose fragmentuose bei pjesėse. Tačiau visiškai kitokius, naujai įsikūnijusius savarankiškus personažus. Tokie savarankiški, improvizuojantys jie nebaigtoje F. G. Lorcos pjesėje be pavadinimo (kartais minima kaip „Gyvenimo sapnas“), kurioje veiksmas vyksta vieniems iliuziniame, kitiems – itin tikroviškame teatre. Daugybė personažų – aktorių, žiūrovų, scenos darbininkų, fėjų, lėlių, absurdiškos ir dramatiškos situacijos, repeticijos, oro pavojus, antskrydžiai, šūviai ir valdžios siautimas. Teatras ir prievarta. Teatras ir pasirinkimas. Teatras ir auka. Šiose įtaigiose scenose išskirčiau Dainių Svoboną – Autorių-režisierių. Jo pastangos suvaldyti situaciją, rasti kompromisą ir išlaikyti grynojo meno statusą, tuo pačiu bandant padėti personažams akivaizdaus smurto akivaizdoje, įsimena ryškia charakteristika ir apibendrinimu. Įsimena ir Jūratė Onaitytė, itin vykusiai sužaidusi Aktorę, Liubomiras Laucevičius – Juodą vyrą, Sigitas Šidlauskas – Antrą žiūrovą ar Daiva Rudokaitė – Antrą žiūrovę. Deja, recenzijos apimtis neleidžia suminėti visų, bene dvidešimties, šioje pjesėje pasirodančių personažų; tegaliu pakartoti – visi puikiai jaučia režisieriaus sumanymą, improvizuoja, konfliktuoja, išgyvena ir žaidžia. Žaidimas tampa sudėtine kuriamo teatro dalimi. Ypač savo laisvumu, siausmu jis ryškus kitoje F. G. Lorcos pjesėje – siurrealistinėje autobiografinėje misterijoje „Jei praeitų penkeri metai“. Vėl matome Dainių Svoboną (Senį), besistengiantį (juk vis tik jis – Autorius ir Režisierius) viską gražinti į realistinio, tradicinio teatro vėžes. Tačiau „praeinantis laikas“ diktuoja savo dėsnius. Mistišką teatro magijos dvasią žaisdami ir improvizuodami kuria Arlekinas ir Pajacas (akt. Robertas Petraitis ir Mantas Pauliukonis), visais atžvilgiais spalvingi ir įtaigūs, lyg nužengę iš commedia dell’arte. Kaukių komedija įtraukia Jaunuolį (akt. Matas Sigliukas), deja, visa tai – tik žaismas ir iliuzija, gyvenimo realybė ir žiaurumas neužtrunka… Tas idealų ir grožio siekis, nusivylimas susidūrus su gyvenimo tikrove, tampa gilaus vidinio konflikto priežastimi. Iš tiesų – gal meninė realybė yra pranašesnė už gyvenimo? O tai jau L. Pirandello klausimas. Klausia jis savo pjese „Šeši personažai ieško autoriaus“, kurią G. Varnas meistriškai inkrustavo į spektaklį. Inkrustacija nepriekaištinga, tematika stebėtinai susišaukia ir su F. G. Lorca, ir su S. Dali, ir A. Artaud. Ši pjesė tampa tiesiog būtina sceninio koliažo sudėtine dalimi, dar labiau išryškinančia svarbiausias G. Varno idėjas ir požiūrius. Ji netrumpinta, tik pačioje pradžioje režisierius pakeitė autoriaus tekstą, manau, labai vykusiai ir taikliai. Teatro dello specchio – „veidrodžio teatras“, taip savo ieškojimus vadino L. Pirandello’as. Juk žmogus, besisukdamas gyvenimo verpete, tarsi savęs nemato, o pažvelgęs į veidrodį nustemba arba nukreipia žvilgsnį šalin. Dažnai jį ištinka krizė. „Ši krizė ir yra mano teatras“ – sakė dramaturgas. Garsioji jo pjesė „Šeši personažai ieško autoriaus“ kalba būtent apie realybės ir iliuzijos, teatro ir personažų santykį, čia jausminis pradas, intuityvumas bando nugalėti racionalią idėją. G. Varno estetikai ir teatro sampratai tai labai artima. Pjesė sukurta „teatro teatre“ principu. G. Varnas tą principą dar labiau akcentuoja – juk „Šešių personažų“ problematika pinte susipina su kitomis minėtomis pjesėmis ir fragmentais, tad matome įspūdingą theatrum duplex – dvigubą teatrą. Į vieną iš jų, vykstant kažkokios pjesės repeticijai, tiksliau, pasirengimui repeticijai, įsliūkina šeši personažai, nebaigtos pjesės veikėjai, ir prašo leisti suvaidinti savo gyvenimą. Tačiau jie nevaidina – tiesiog išgyvena savo dramas. Plėtotė vyksta dviem linijomis – realaus gyvenimo ir meninės tikrovės. Galų gale tikrieji aktoriai, nevykusiai bandę suvaidinti papasakotas scenas, pasitraukia, ir personažai, perteikdami savo meninę tiesą, tampa tikraisiais – realiais – veikėjais. Šis trumpas siužeto atpasakojimas G. Varno sukurtam ypatingos pagavos ir filosofinės gilumos spektakliui tegali būti tik blyškia įžanga. Dvi minėtos veiksmo linijos, pradžioje ryškiai atskirtos, palaipsniui susilieja, skleidžiasi tų nerealių personažų, ieškančių juos pametusio autoriaus, gyvenimo istorijos ir tragiški likimai. Minėjau vieną G. Varno padarytą L. Pirandello pjesės pradžios pakeitimą – aktorių trupė, susirinkusi į repeticiją, klauso Režisieriaus (akt. Vaidas Maršalka) išvedžiojimų. Štai šie Režisieriaus monologai ir pakeisti – sušiuolaikinti, suaktualinti, atskleidžiantys kai kurių statytojų komercinį, chaltūrinį požiūrį į nūdienos teatrą, į aktorius ir apskritai į kūrybą. G. Varnas tais savo tekstais dar kartą prikišamai parodė tokių balaganėlių meisterių pigią, banalią esmę, pataikavimą persisotinusiam miesčioniui. O Vaidas Maršalka itin taiklia personažo traktuote – pykčio ir įniršio priepuoliais, šauksmais bei absurdiškais reikalavimais – gyvai priminė ne vieną iki šiol savo šviesą nešantį teatro samodurą, dėl šlovės luošinusį daugybės jaunų aktorių gyvenimus ir likimus. V. Maršalkos Režisierius atsainiai ir abejingai žvelgia į savo trupę – jie jam tik sceninė žaliava, ir bet koks protestas ar abejonė sulaukia atkirčio. Be abejo, toks Režisierius niekada neprisimins aktorių, jų nepaminės po varginančios premjeros, jiems viešai nepadėkos. AŠ. Žvelkite, tai tik AŠ. Aktoriai? Kas jie be manęs? Pjesės? Kokios pjesės? Koks dar Williamas Shakespeare’as? Juk tai visiška atgyvena, feikas. Repetuosime tai, ką AŠ sugalvosiu, ką AŠ pasakysiu. Aktorė (akt. Jūratė Onaitytė), Medkirtys (akt. A. Alešiūnas). „Sombras“, rež. G. Varnas. Iš Nacionalinio Kauno dramos teatro archyvo. Fotografas Donatas Stankevičius Aktorių trupėje bręsta nepasitenkinimas, tačiau viską sujaukia tų šešių nerealių personažų pasirodymas ir jų išgyvenama gyvenimo istorija. Iš esmės trupės veikėjai – gan epizodiški, parodantys, kad personažų tragedijos jiems tikrai nepavyks suvaidinti (nors bandymas, pagal visus tikroviško, realistinio teatro kanonus, buvo). Vėl matome aktorius L. Laucevičių, S. Čiučelį, A. Budniką, šmėsteli Eglė Grigaliūnaitė, Liucija Rukšnaitytė, Andrius Alešiūnas. Šmėsteli ir įvairias replikas laido tinkamai, su jausmu. Tačiau visas pagrindinis krūvis tenka „rašytinos dramos“ personažams – aktoriams Vytautui Anužiui (Tėvui), Vilijai Grigaitytei (Motinai), Jovitai Jankelaitytei (Podukrai), Gyčiui Laskovui (Sūnui) ir Milei Šablauskaitei (Madam Pačė). Tiesa, dar lėlėms – Berniukui ir Mergaitei. Seniai neteko matyti tokio ansambliškumo, tokios įtaigios visų aktorių vaidybos, na ne, šis žodis čia visai netinka, tai buvo tikras išgyvenimas, perteiktas su neišpasakyta jėga ir kančia. Prieš akis vėrėsi šeimos drama, kurioje kiekvienas dalyvavo ne kaip statistas ar atlikėjas, o kaip realus asmuo. Taip, jie nevaidino, jie gyveno savo tragiškus gyvenimus. Didžioji teatro iliuzija suveikė, ir G. Varnas dar kartą parodė savo teatrinio metodo privalumus ir pranašumus, o aktoriai itin tikroviškai persikūnijo į personažus, susitapatino su jais. Motina (akt. Vilija Grigaitytė), Tėvas (akt. Vytautas Anužis), Podukra (akt. Jovita Jankelaitytė). „Sombras“, rež. G. Varnas. Iš Nacionalinio Kauno dramos teatro archyvo. Fotografas Donatas Stankevičius V. Anužio Tėvas pradžioje – padorus vyras, mylintis tėvas, ir tik palaipsniui aiškėja, kad visa tai – kaukė. Jis vos netampa savo podukros (akt. J. Jankelaitytė) meilužiu, o toji priversta parsidavinėti, kad išmaitintų šeimą. J. Jankelaitytė sukūrė itin ekspresyvios, kenčiančios ir nelaimingos moters paveikslą. O kokia užspausta skausmo gaida ir sopulingumu paženklinta aktorės Vilijos Grigaitytės Motina! Juk ji tampa savo dukters nuopuolio, jaunesniųjų savo vaikučių tragiškos žūties liudininke. Gytis Laskovas, vaidinęs Sūnų, raiškiai ir įtikinamai perteikia savo personažo vidinę kančią ir norą atsiriboti nuo viso šio žiauraus absurdo. M. Šablauskaitės Madam Pačė, neva madų salono šeimininkės, sąvadautojos, į savo tinklus įtraukusios ir jaunąją Podukrą, pasirodymas tikrai įspūdingas, it koks atgrasus memento, ir nors Madam savo laužyta kalba sukelia krizenimą, jis greitai slopsta. Nes lieka tvyroti kančios, nelaimės atmosfera. Toji kančia sujaudina ir sukrečia aktorių trupę ir patį Režisierių, pradžioje su panieka ir pajuoka žvelgusį į atklydėlių personažų mėginimą „vaidinti“ savo gyvenimą. Meninė tiesa tampa tikrove ir V. Anužio Tėvas Režisieriui mėgina išaiškinti meno ir realybės skirtumą: „Personažas visada turi savitą gyvenimą, personažas visada yra „kažkas“. Tuo tarpu žmogus – dažnai gali būti „niekas“… Gintaro Varno „Sombras“, be abejo, yra vienas įspūdingiausių nūdienos spektaklių, programinis manifestas, ir savo estetika, ir teatro samprata ypač įtaigus ir jaudinantis. Režisieriaus ir visos kūrybinės grupės (scenografė – Julija Skuratova, kostiumai – Juozas Valenta) sėkmė akivaizdi. Padėka ir Daivai Čepauskaitei, už itin informatyvią, biografinius ir kūrybinius aspektus išsamiai atskleidžiančią spektaklio programą. Modernistai idealizavo individualų menininką, kuriantį unikalų meno kūrinį. Jų vertybės, pasak šiuolaikinio anglų akademiko, literatūrologo Steveno Connoro, yra „unikalumas, išliekamumas ir transcendencija“. Manau, jos priskirtinos ir G. Varno spektakliui, ir, žinoma, pastatyme gyvenusiems aktoriams. Ne personažams. Kai mes mirę nubusim. Mes suvaidinsim. Tai bus mūsų sukurta. Mūsų iškentėta ir pergyventa. Mes nubudę parodysime visą savo sukauptą kančią. Visus pergyvenimus. Visas nuoskaudas. Ir visi būsime svarbiausieji personažai. Ne beveidžiai statistai scenoje. Apie kuriuos teatro kritikai parašo – ir kiti… Kai mes nubusim. Nuotraukoje: Pajacas (akt. Mantas Pauliukonis), Jaunuolis (akt. Matas Sigliukas) ir Arlekinas (akt. Robertas Petraitis). „Sombras“, rež. G. Varnas. Iš Nacionalinio Kauno dramos teatro archyvo. Fotografas Donatas Stankevičius	AUDRONE NUGARAITĖ Gerumas kaip išteklius keisti mūsų gyvenimą. Gerumas kaip kiekvienos dienos norma ir siekiamybė. Visa tai pasiekti gali padėti gerumo komunikacija. Būkime raštingi ir dalinkitės savo gerumo kompetencija su kitais. GERUMO KOMUNIKACIJA Gruodžio 3 diena, sekmadienis Advento pradžia. Tarptautinė neįgaliųjų žmonių diena Susikaupimo laikas džiaugsmingai laukti ir ramiai bendrauti. Save įvertinti ir apsivalyti. Tobulėjimo šviesa atnaujina mūsų dvasinį pasaulį, kuriame gerai jaučiamės ir ten šviečia mūsų norima saulė.Tai svarbu, kai kasmet einame brandos keliu ir žodis negalia gali tapti varžančia galia. Fizinė, protinė, įgimta, įgyta, pastovi, laikina ji mažina, neleidžia, atima iš mūsų galimybes būti savimi. Todėl turime nuolat daryti tai, kas padeda ne tik jos išvengti, bet ir susitikus būti tam pasirengus. Būkime. Gruodžio 1 diena, penktadienis Dar vienas metų laikas įžengė į sceną. Jis svarbus, nes pasitikę šventes, baigsime senus metus. Atėjo žiema - permaininga ir šalta - šilta. Su ledu, speigu, lijundra. Su atodrėkiu ir sniego pūga. Todėl svarbiausia turėkime šilumą savyje, kad būtų saugu dvasioje ir gera žiemos kelionėje. Einame drauge. Lapkričio 30 diena, ketvirtadienis Ruduo vėl palieka mus vienus su viltimi po metų susitikti. Dabar toliau mokysimės bendrauti žiemos ritmu, valdyti emocijas tokiu rezultatu, kad aplankytų jausmai, leidžiantys pasijusti patenkintu ir džiaugsmingu. ***** Lapkričio 29 diena. trečiadienis Nauja diena. Ko gero baltu sniegu papuošta. Ir vėl svarbu mūsų vidinė nuostata. Ką jaučiame viduje ir ką komunikuosime išorėje? Turime save nuteikti ir įvertinti, kuo džiugina ši diena, o praradimai -tik išmokta pamoka. * Lapkričio 28 diena, antradienis Mūsų kasdienybė nerimo ir nežinios sklidina. Paros erdvė vis naujomis tamsos valandomis pildoma. Todėl svarbu rutinoje turėti simbolius, kaip savo vidinius šviesulius. Pražydo mano gėlė ir suteikė stiprybės paversti nerimo ir nežinios tamsą dvasine gerove. Lapkričio 27 diena, pirmadienis Paskutinė rudens savaitė, atėjo su žinia, kad savo šalta temperatūra ji nori būti žinoma. Kai norima išsiskirti, reikia turėti aiškių lūkesčių ir atsarginių išeičių. Tada netikėtas šaltis ar šiluma, bus tik galimybė vėl patobulinti save. ***** Lapkričio 25 diena, penktadienis Šv. Kotrynos, Tarptautinė kovos su smurtu prieš moteris, Pasipriešinimo pirkiniams diena Puokštė progų pagalvoti apie mūsų kelionę gyvenimo keliu. Ne tik Šv. Teresė mokslą globoja. Ačiū jai. Bet ir smurtas vis dažniau mūsų gyvenseną žaloja. Visa tai susiję ir su pasipriešinimu pirkti. Kai pirkimas nustelbia reikmę įsigyti tik būtinų daiktų, o tampame vartojimo aukų būriu. Būkime išmanūs ir savyje galingi, galėdami pasidžiaugti, kad esame laimingi. Lapkričio 23 diena, ketvirtadienis Rudens diena, pabalinta sniegu ir vėjo genama pūga. Ryto oras keičia mūsų nuotaiką. Kur svyra pasitenkinimo rodyklė: gerai, kad atėjo žiema ar vėl šalta, slidu ir nesaugu? Svarbu pasakyti sau: naujos galimybės-aš einu toliau. *** Lapkričio 21 diena, antradienis Bėga laikas į gyvenimo lankas, apeidamas sėkmių kalnus ir nevilties duobes. Svarbu, kad jis pildytų mūsų svajones, kauptų energiją ir duotų tai, kai gali sau pasakyti: aš gyvenu laimingai ir gerai, ir negaliu daryti kitaip. * Lapkričio 20 diena, pirmadienis Savaitės išmintis. „Įvykiai neturi kitokios prasmės negu ta, kurią jiems suteikiame. Aš sustojau ir paklausiau savęs, kuri iš daugelio galimybių man tinkamiausia, naudingiausia? Kai šitaip pakeičiame mąstyseną pradeda vykti nuostabūs dalykai: ieškome teigiamų įvykių ypatybių, pastebime vieni kitų energingumą, matome aplink vykstančius stebuklus. Tai sudaro mūsų gyvenimą, ateitį, pasirinkimą ir daro poveikį, keičia gyvenimą.“ D. Taylor ***** Lapkričio 19 diena, sekmadienis Sekmadienis. Kaip jį įvertinsime, didžia dalimi nuo to priklausys jo nauda. Paskutinė savaitgalio diena, liūdna, rytoj vėl veikla. Dar sekmadienis - šaunu, toliau ilsimės, darome su meile kas patinka, rytojų pildome gerumu *** Lapkričio 18 diena, šeštadienis Sėkmės veiksniai. Kas tai? Žinios, vertybės, asmeninės savybės, įgūdžiai, padedantys atlikti darbą, pasiekti norimą rezultatą ir gerą saviraišką. Be technologinių gebėjimų labai svarbus veiksnys yra mūsų bendravimo pavyzdys. Kompetencija ir elgesys- tai raktas atidaryti sėkmės duris. Lapkričio 17 diena, penktadienis Tarptautinė studentų diena Studentija, tai ne tik puikus pasirinkimas būti išsimokslinusiu profesionalu. Tai viso gyvenimo kodas nuolat augti ir džiaugtis savo tobulėjimo procesu. Būkime. *** Lapkričio 16 diena, ketvirtadienis Tarptautinė tolerancijos diena Daug žodžių su ta pačia pabaiga: arogancija, elegancija, tolerancija. Visi jie turi savo sritis ir poveikius tam, kas susiję su mumis. Todėl būkime išmanūs, kad jau žodžio pradžia vestų į norimą pabaigą. Toleruokime. *** Lapkričio 15 diena, trečiadienis Kėlimosi ryte procedūra, pakeitus laiką, vis dar yra aktualija. Vieniems žiemos laikas yra atgaiva, nes viskas vėl stojo į savo vietas. Kiti kas rytą nelaimingi, nes jiems vasaros laikas buvo sėkmingas. Būkime laike laimingi. *** Lapkričio 14 d., antradienis Savaitės išmintis. "Švietimas veikia kaip vienijanti visuomenę jėga perduodant vertybes, jungiančias skirtingas visuomenės dalis." J. Grigas *** Lapkričio 13 d., pirmadienis Pasaulinė Gerumo diena Metai sezonų ciklą apsuko ir vėl atėjo ši diena. Ji mūsų paklausia, kiek gerumo puoselėjame savyje ir kaip tuo turtu dalinamės išorėje? Gerumas ir mes. Pasižiūrėkime, kaip mūsų asmeninėje erdvėje pasiskirsto gerumo linksniai: Kas? Gerumas; Ko?Gerumo; Kam? Gerumui; Ką? Gerumą; Kuo? Gerumu; Kur? Gerume; Ir šauksmininkas mums sako: Gerume, būkime visada drauge ir bėdoje, ir džiaugsme. Tu esi mūsų gyvenimo prasmės ir laimės raiška. Sveikinimai visiems Gerumo komunikacijos nariams. Einame toliau gerumo keliais ir dalinamės Gerumo vaisiais. Švęskime. *** Lapkričio 11 d., šeštadienis Mūsų nuotaika. Nuo ji priklauso? Kodėl vieną rytą ji puiki, o kitą- subjurusi? Gera-bloga, pakili-prislėgta. Ir aplinka lemia mūsų šitą emocinę būseną. Tegul šiandiena būna paženklinta nuotaika puikia ir norima laikysena * Lapkičio 8 d., trečiadienis Europos sveikos mitybos diena Valgome, nes norime būti sotūs. Gaminame, nes turime progą pasidžiaugti skaniu maistu. Viskas būtų puiku, jeigu visa šita maisto veikla būtų ne tik pavadinta sveika mityba, bet ir užtikrintų mūsų geros savijautos ir dvasinio meniu darybą. Skanaus. ***** Lapkričio 7 d., antradienis Eilinė metų diena. Jokių oficialių progų minėti nėra. Todėl padarykime ją švente, kad vaivorykštė spindėtų mūsų viduje, nes kas gera ir gražu pirmiausia jaučiame širdyje. Įsimintina diena, kuriai pavydės vakardiena. Va taip. *** Lapkričio 6 d., pirmadienis Savaitės išmintis "Lapkritis verčia jaustis, kad gyvenimas bėga greičiau. Valandas stengiuosi užpildyti prasmingiau, kad jas pristabdyčiau." H. Rolins *** Lapkričio 4 d., šeštadienis Puikiai žinome, kas mums nepatinka/patinka. Kas gražu/negražu. Ar turime atsakymą į klausimą ne tik šio žodžio prasme, bet ir savo būsena, kas mums yra GERA kūne ir dvasioje? Kaip visa tai daliname savo viduje ir išorėje? Kad savo likimą sietume su sėkmės taku ir laimės žvaigždės siekiu. Gera, gerai, gerumas. Lapkričio 3 d., penktadienis Šventės praėjo. Paminėjome, prisiminėme, susitikome. Ką jos paliko, kas vertinga ir stabilu? Kam dar reikia aktyvaus bendravimo ir daugiau realių veiksmų? Švenčių dvasia - tai kasdienybės energijos šviesa. *** Lapkričio 2 d., ketvirtadienis Emocinė stiprybė - tai ne piktintis sunkiais jausmais ir jais atsikratyti. Tai geba įveikti juos sveika reakcija ir sau aiškiai pasakyti: nebėgu nuo sunkių jausmų, juos žinau, dėmesį valdau ir savo atsparumą šitaip ugdau. *** Lapkričio 1 d., trečiadienis Lapkritis atėjo su Visų Šventųjų diena. Vėlinių dvasios šviesa. Proga ne tik pagerbti, prisiminti išėjusius, bet ir aktyviau su jais mintyse pabendrauti. Tai mūsų vidinio pasaulio vertybių sistema- įvertinti save ir pasakyti nesantiems šalia, kad gyvenimas teka norima vaga. Esame kartu ir atskirai - mes čia, o jūs tenai. Būkime. * Spalio 30 d. antradienis Paskutinė spalio mėnesio diena. Sutinkame ją su nuotaika gera. Ji patvirtina mūsų išmoktas pamokas, suteikia norimą jauseną. Laukia mūsų rudens tęsinys. Žiemai pasirengti taip, kad kojos ant ledo tvirtai laikys ir neslys. * Spalio 30-oji, pirmadienis Savaitės išmintis "Gamta - vienintelė knyga, kurios kiekvienas puslapis prasmingas." J. V. Gėtė *** Spalio 29-oji, sekmadienis Ir vėl pasikeitė laikas. Tai kaip naujas veiklos saikas. Nors turi patirties ir žinai, reikia mokyti save gyventi naujai. Dieną neišsimiegojus baigti žvaliai. Tai detalės, jų nesunku išvengti ir gyvenimo sėkmės keliu žengti. *** Spalio 28-oji, šeštadienis Mūsų nusiteikimą ir keli žodžiai gali parodyti. 300 dienų praėjo, metai į pabaigą pajudėjo. 300 dienų į laiko bedugnę nugarmėjo. 300 dienų į patirties ir sėkmės bokštą ant sparnų nuskrido ir suteikė mums galimybę tobulėti. *** Spalio 26-oji, ketvirtadienis Mūsų asmens skirtumai-tai daigai ir želdiniai, kurios turime pirmiausia atpažinti ir žinoti. Skirtumas kaip galimybė išreikšti save, parodyti savo kūrybines puses. Išnaudoti savo originalumą ir nekonkuruoti, o mielai bendrauti * Spalio 25-oji, trečiadienis Kai protas ir kūnas įsitempę, išeitis slypi mūsų viduje. Pabūti gamtoje, pasirūpinti minčių, jausmų ir kūno derme. Tikėjimas savimi, noras duoti kitiems, yra vidinės energijos harmonija, potencialas džiaugtis kasdiena. ***** Spalio 23-oji, pirmadienis Savaitės išmintis "Norint būti lydimam sėkmės, privalu kliautis tik savimi. Viskas, ko reikia siekiant tikslo, slypi jumyse, tereikia naudotis." D. Taylor Spalio 22-oji, sekmadienis Apsikabinimo galia, susijusi ne tik su gera nuotaika. Jis padrąsina ir padeda įveikti baimę. Gesina streso ir pykčio laužą, padeda pajusti meilę. Apsikabinimas viena iš ryšio priemonių, suprantama geriau nei daug gražių žodžių. Net ir pačiam save reikia apsikabinti, nes per dieną, mokslininkų teigimu, tai reikia 4 kartus patirti. Apkabinimas virtualus - tai irgi pojūtis puikus. Apsikabinkim KLAUSIMĖLIS Warning: include(/usr/home/fs/www/templates/zurnalistai/modules/apklausa.php): failed to open stream: No such file or directory in /home/fs/www/templates/zurnalistai/modules/shonas.php on line 15 Warning: include(): Failed opening '/usr/home/fs/www/templates/zurnalistai/modules/apklausa.php' for inclusion (include_path='.:/usr/share/pear:/usr/share/php') in /home/fs/www/templates/zurnalistai/modules/shonas.php** on line 15 Radai klaidą? Rašyk (el.p. lzs.kaunas@gmail.com)