2019 m. spalio 23 d.

V. Putvinskio g. 48
44211 Kaunas
tel./faks (8-37 422 577)
lzs.kaunas@gmail.com
+370 698 17188

Iš dovanų knygos ,,Dar palūkėki pusamžio krize!

***

Braška kūnas, dreba keliai, krenta dantys - sveika senatve

***

Sendamas tik per skausmus dantis sukandęs gali ką nors nuveikti

***

Amžiaus viduryje naujų pojūčių sukelia tik nauji simptomai

***

Senatvė turi tris panašumus. Pirmas - sutrikusi atmintis. Hm... Kokie gi kiti du?

***

Kadaise buvau tokia neryžtinga... O dabar gailiuosi...

***

Sulaukus brandaus amžiaus neverta pernelyg nerimauti, kad protas nuslysta į šalį. Svarbu, kad jis grįžtų atgal.

***

Kai žvakutė kainuoja daugiau už gimtadienio tortą, metas atsisveikinti su jaunyste

***

Ir dabar turiu tai, ką turėjau prieš 20 metų, tik vaizdas nekoks

***

Pusamžis yra tada, kai amžių išduoda pusiaujas

***

Perkopus pusamžį žmona liepia įtraukti pilvą, ir jai nė motas, kad jau seniausiai jį įtraukei

***

Jeigu gyvenčiau iš naujo, daryčiau tas pačias klaidas, tik nebelaukčiau taip ilgai

***

Tik jauni miršta nesugedę

***

Kad ką bedaryčiau, viskas yra arba nepadoru, arba nelegalu, arba didina antsvorį

***

Kai tik suaugi ir pasisemi pakankamai žinių, supranti, kad esi per senas ir bejėgis

***

Esu tokio amžiaus, kai mano nugara šėlioja dažniau negu aš pati

***

Kai norisi atsistoti ir užleisti vietą moteriai, bet neprisiverti pajudėti - vadinasi, sensti

***

Dažniausias svorių kilnojimo pratimas sulauks pusamžio - pakilti iš krėslo

***

Rūkau cigarus dėl to, kad mano amžiaus žmogui baisu neturėti ko įsitverti

***

Pasilenkus užsirišti batraiščių ir po akimirkos svarstau: hmm, ką gi aš ruošiausi daryti?



Gelt_I.jpg

Dail. Algimantas Snarskis



Hey.lt - Nemokamas lankytojų skaitliukas

Povilas Sigitas Krivickas. 2.Kaip kolekcionuoti fotografiją?

Povilas Sigitas KRIVICKAS, LŽS ir NŽKA narys


Simpoziumas 2 didele_1.jpg

Trečiąją šiemetinio Nidos tarptautinio fotosimpoziumo dieną Nidoje pradėjo menotyrininkas ir eseistas Ernestas Parulskis (g.1963). Jis klausytojų dėmesiui pateikė temą „Kadro kaina ir sienos kodas“. Pasak Nacionalinės dailės galerijos kuratoriaus, fotomenas turėtų būti lengviausiai parduodama prekė. Bet taip nėra, nes ir kūrinių kainas nustatyti nėra paparasta (E. Parulskis tam siūlo pasitelkti paties autoriaus vidutinį mėnesio pajamų dydį). Kodėl taip atsitiko ir ar verta ruoštis (bei kaip ruoštis) galimai būsimam paklausos bumui?

Panašią temą prieš keliolika metų pasitaikė proga aptarti su jaunu finansininku, „Vilniaus banko“ pirmininko patarėju Gitanu Nausėda. Apie tai rašiau spaudoje, kur aktyviai bendradarbiavau. Nei rašinio herojus, nei autorius anuomet negalėjo numanyti, kas nutiks 2019-ųjų gegužę per antrąjį Respublikos Prezidento rinkimų turą. Sugrįžkime per tuziną metų į praeitį ir atsiverskime tuometinės spaudos puslapius. 

Nedaug kas anuomet žinojo apie Gitano Nausėdos, atrodytų, tolimą griežtajai bankininkystei pomėgį – domėjimąsi lituanistikos raritetais. Mano fotoaparato vaizdo ieškiklyje jis šveniai laiko rankose Ivinskio parengtą pirmąjį lietuvišką kalendorių „Metų skaitlius ūkiškas”. Gitanas Nausėda atsargiai ant stalo padeda keletą senų spaudinių. Kadangi iš anksto buvom taręsi dėl susitikimo, tai nesunku suprasti, jog pašnekovas atsinešė pačius jam brangiausius dalykus iš savo kolekcijos. Ją aptariant, gera proga pasikalbėti ne tik apie senuosius lituanistikos leidinius, jų istoriją ir apskritai apie knygos ir kolekcionavimo reikšmę mūsų gyvenime, bet ir apie fotografiją.
– Šnekamės Vilniaus banke, ir grįžta atmintin pasaulio bankų tradicija įsigyti vertingų dalykų – žymiausių dailininkų paveikslų, muzikos instrumentų. Ar galėtų Lietuvos bankai ką nors vertingo kaupti – kad ir lituanistikos raritetus, senuosius fotografų darbus, antikvarinius fotoalbumus? 
– Matot, bankui kolekcionavimas pirmiausia yra investavimo dalykas. Bankai, kaip taisyklė, knygų ir fotografijų kol kas nekolekcionuoja, viskas daugiau krypsta į dailės pusę, iš dalies – į brangiuosius metalus, brangakmenius. Tam reikalingos specialios ir labai aukšto lygio žinios. Tokių bandymų būta ir mūsų trumputėje bankų istorijoje.

Investuojama į tai, kas duos didesnę vertę po tam tikro laiko ir gali būti lengvai realizuojama antrinėje rinkoje. Šituo požiūriu, tokia veikla bankui visiškai įmanoma, ir aš neatmetu šios galimybės. Galbūt vieną gražią dieną mūsiškiame ar kitame banke bus apsispręsta įsigyti ir fotografijos raritetų.
– Atrodo, būtų ir tokio kolekcionavimo prasmė. Kaip yra bibliofilija, kodėl negalėtų būti ir fotofilija? 
– Sutinku. Kaip visada, ir čia svarbiausia, kad atsirastų entuziastų.
Prisimenant tą pokalbį, kirba nerami mintis, kad kurti fotomeną tėra pomėgis arba profesija, o štai parduoti darbus – tai jau tikras menas. Tarytum išgirdusi Respublikos Prezidento mintis, temą pratęsia menotyrininkė Aistė Paulina Virbickaitė (g. 1980). Ji yra tekstų apie meną autorė, rašanti kultūrinei bei populiariajai spaudai, o pranešimą Nidos fotosimpoziumui pavadino „Fotografija Lietuvos muziejuose: kolekcijos ir jų formavimas“. A. P. Viebickaitė sako, kad, lūkuriuojant, kol Lietuvoje pasirodys solidūs fotografijos kolekcininkai, įdomu žvilgtelėti į muziejuose saugomus meninės fotografijos rinkinius. Juk būsimieji kolekcininkai greičiausiai taip pat į juos žvilgčios ir susidurs su panašiais klausimais bei problemomis. Todėl menotyrininkė ėmėsi lankyti, kalbėtis ir fiksuoti tam, kad viską apibendrinus pasirodytų bendros kryptys ir tendencijos.
Svečias iš Ispanijos Jon Uriarte (g. 1980) neseniai tapo „The Photographers Gallery“ skaitmeninių programų kuratoriumi. Prieš tai, J. Uriarte koordinavo „Off Festival“ ir geriausios knygos prizą fotografijos festivalyje PhotoEspana, įsteigė Barselonos fotoalbumų klubą. Šiais metais kuravo parodą Le Chateu D'Eau Tuluzoje, Prancūzijoje kaip Europos fotografijos platformos „Parallel“ kuratorius. Jis papasakojo apie savo projektą „Duomenys, rinkinys, atitikimas“. Šis projektas vykdytas „The Photographers Gallery“ programos metu, ieškant naujų būdų pristatyti ir vizualizuoti nagrinėjamas šiuolaikines vaizdų duomenų bazes. Buvo įdomiai nagrinėjamas skaitmeninių technologijų ir kompiuterių mokslo indėlis vizualioms duomenų bazėms ir kaip technika mato bei supranta pasaulį šiandien. 

* * * 
Lyg iš gausybės rago, pasipila parodų. Jas pradeda „Photobookshow/Kuruota“ meno knygų paroda Gintaro galerijoje-muziejuje (Pamario g. 20). Ten eksponuojama apie 80 knygų iš viso pasaulio, surinktų dalyvauti parodoje metu bei iš gausaus organizacijos archyvo. Stengiamasi atskleisti leidybinio meno įvairovę – nuo mažų savilaidos projektų iki vienetinių meninių knygų. „Photobookshow“ parodas rengia Braitone (Jungtinė Karalystė) 2011 m. įkurta meno organizacija, skatinanti menininkų fotografinių knygų leidybą. Organizacijos veiklą sudaro kelios metinės parodos, diskusijos bei kūrybinės dirbtuvės. Ateinantį šeštadienį, rugsėjo 14-ąją, į savo parodą „Augalų atmintis“ Kuršių Nerijos istorijos muziejun pakvies Dovilė Dagienė (Pamario g. 53). Tai anaiptol ne botanikos reliktų ekspozicija. Dovilė Dagienė (g.1981) šiame projekte nagrinėja tragiško likimo sulaukusią Lietuvos žydų istoriją. 

Fotografė keliauja po mažus miestelius ir fiksuoja iki šių dienų išlikusias medines sinagogas. Menininkė jautriai interpretuoja vieną skaudžiausių mūsų istorijos laikotarpių, įpindama kone mitologišką savo pačios refleksiją. Istorinėse žydų gyvenvietėse rastų augalų perkėlimas į fotografijos mediją praplečia istorinį naratyvą, ciklą prisotinant praėjusio ir esamo laiko kontrastais. Jos tyrimų sritis jungia atmintį, vaizduotę, laiką ir vietą fotografijoje. 

Paskutinę fotosimpoziumo dieną, kai daugelis dalyvių pajuda namų linkui, jie kviečiami stabtelėti Palangoje prie Antano Mončio namų-muziejaus (S. Daukanto g. 16, Palanga). Ten keliauninkų lauks Virginijaus Kinčinaičio autorinė paroda „Mobiliografijos paroda SUBLIME 3“. Žinomas menotyrininkas, užuot analizavęs kitų kūrybą, pats ėmėsi fotoaparato.

 Pasak kolegės Monikos Krikštopaitytės, fotografuodamas V. Kinčinaitis ne tik fiksuoja, jis iš karto interpretuoja vaizdą. Jo vaizdo matymas prisodrintas kultūrinio konteksto, atsikartojimo, prisiminimo, įsivaizduoto anksčiau patyrimo. V. Kinčinaičio vaizdai artėja prie kalbos ženklų, nuo kurių kadaise pabėgo, tik išsaugoję patyriminį sluoksnį. Vaizdai vaiduokliai čia persimainę: statulos trikdo gyvu erosu ar marumu, koks nors numestas pagalvės užvalkalas su leopardo galva – antikinio simbolio didingumu. Stebina prasmių netikėtumas.


 P.S.Krivicko nuotraukoje - Nidos kultūros ir informacijos centro „Agila“ vietoje kol kas dūbso didžiulė duobė.



Virselis_1934_m._I.jpg

IŠ PRAEITIES...
PRIEŠ 85 METUS

PETRAS PŪKELIS
,,PLUNKSNOS BROLIAI"

Žurnalistam Lietuvoje
visiškai neblogai klojas.
O jei kam kiaura alkūnė,
tai tas paslaptim tebūnie.

Žurnalistai  Eldorado
kolei kas mus nesurado
Ir už žodį, nors stiproką,
dar po dolerį nemoka.

Visų pirma labai svarbu,
kad visuomet yra darbo,
O jei ne visad sumoka,
dėl to liūst neapsimoka.

Sako, laikraščių tiražas
kolei kas dar esąs mažas.
Ir kol kas dar mūs tėvynėj,
sako, esą daug laukinių.

Jei jau šneka taip leidėjas-
padirbėkim iš idėjos.
Nors kitur tas nemadoje,
tegul liks dar bent spaudoje.

Šiais jau būklė mūsų svarbi,
Spaudos žmogų visi gerbia.
Jei svečiuose kur tenka būti,
užufundija čėrkutę.

Sako, spaudos pionierius
juk negali būt negėręs.
Taigi ši patieka
žurnalistui ir telieka.

Kolei kas pas mumis spaudą
su glėbiu dar nieks negaudo.
Pas mus, mat, kiti dalykai:
daug kas skaito tik dykai.

Šitokioj aplinkumoje
daugel kas patiestų kojas,
Bet lietuvis žurnalistas
dar bankrotų nepažįsta.

(1934 metai. Iš pirmojo Lietuvos žurnalistų sąjungos metraščio)

KLAUSIMĖLIS

Ką Jūs vadinate žurnalistu?

Dirbančius redakcijoje
Bendradarbiaujančius su spauda, RTV
Pagal sutartį teikiančius medžiagą, viešosios informacijos rengėjams
Priklausančius žurnalistų profesinei sąjungai
Daugiau informacijos

Radai klaidą?
Rašyk (el.p. lzs.kaunas@gmail.com)