2019 m. rugsėjo 21 d.

V. Putvinskio g. 48
44211 Kaunas
tel./faks (8-37 422 577)
lzs.kaunas@gmail.com
+370 698 17188

Iš dovanų knygos ,,Dar palūkėki pusamžio krize!

***

Braška kūnas, dreba keliai, krenta dantys - sveika senatve

***

Sendamas tik per skausmus dantis sukandęs gali ką nors nuveikti

***

Amžiaus viduryje naujų pojūčių sukelia tik nauji simptomai

***

Senatvė turi tris panašumus. Pirmas - sutrikusi atmintis. Hm... Kokie gi kiti du?

***

Kadaise buvau tokia neryžtinga... O dabar gailiuosi...

***

Sulaukus brandaus amžiaus neverta pernelyg nerimauti, kad protas nuslysta į šalį. Svarbu, kad jis grįžtų atgal.

***

Kai žvakutė kainuoja daugiau už gimtadienio tortą, metas atsisveikinti su jaunyste

***

Kai kokiam nors senstelėjusiam žmogui švenčiant gimtadienį susirinkę draugai ima sakyti tostus, nuo to darosi tik graudžiau

***

Ir dabar turiu tai, ką turėjau prieš 20 metų, tik vaizdas nekoks

***

Pusamžis yra tada, kai amžių išduoda pusiaujas

***

Perkopus pusamžį žmona liepia įtraukti pilvą, ir jai nė motas, kad jau seniausiai jį įtraukei

***

Jeigu gyvenčiau iš naujo, daryčiau tas pačias klaidas, tik nebelaukčiau taip ilgai

***

Tik jauni miršta nesugedę

***

Kad ką bedaryčiau, viskas yra arba nepadoru, arba nelegalu, arba didina antsvorį

***

Kai tik suaugi ir pasisemi pakankamai žinių, supranti, kad esi per senas ir bejėgis

***

Esu tokio amžiaus, kai mano nugara šėlioja dažniau negu aš pati

***

Kai norisi atsistoti ir užleisti vietą moteriai, bet neprisiverti pajudėti - vadinasi, sensti

***

Dažniausias svorių kilnojimo pratimas sulauks pusamžio - pakilti iš krėslo

***

Rūkau cigarus dėl to, kad mano amžiaus žmogui baisu neturėti ko įsitverti

***

Pasilenkus užsirišti batraiščių ir po akimirkos svarstau: hmm, ką gi aš ruošiausi daryti?



Gelt_I.jpg

Dail. Algimantas Snarskis



Hey.lt - Nemokamas lankytojų skaitliukas

Povilas Sigitas Krivickas. Simonas „dėl lietuvystės“

Povilas Sigitas KRIVICKAS, LŽS ir NŽKA narys


Veikėjai: VU ISTORIJA; GIMNAZISTAI: JACEKAS, ZBYŠEKAS, VACEKAS, MICHALAS; 
AGNIEŠKA, tarnaitė; SIMONAS DAUKANTAS, ADOMAS MICKEVIČIUS, 
JOACHIMAS LELEVELIS; TOMAS ZANAS; IGNAS DOMEIKA (ŽEGOTA);
I PONAS; II PONAS; DAMA; FURMONAS.
Epizoduose: STANEVIČIUS, PABRĖŽA, VALIŪNAS, NEZABITAUSKIS.
ASISTENTAS-LABORANTAS; PROFESORIUS FRANKAS; MERGINA;
STOTIES PRIŽIŪRĖTOJAS.

KORTOS ir GIMNAZISTAI
Pirmoji scena
VU ISTORIJA. Esu VILNIAUS UNIVERSITETO ISTORIJA. Leiskite pakviesti jus, mielieji, nusikelti porą šimtmečių į praeitį. 1815 metų pavasaris. Kambarys Pšijalgovskio namuose Didžiojoje gatvėje, kur gyvena gimnazistai. Vakaras. 
JACEKAS. Kertu pikų dama – oplia!
ZBYŠEKAS. Jacekai, ar pablūdai? Ką darysi kitu ėjimu, jeigu Vacekas pavarys karaliumi?
JACEKAS. O aš jam tūzu – oplia!
VACEKAS. Pažiūrėsim, pas ką stipresni koziriai.(pakelia bokalą, iš paskos ir kiti)
MICHALAS. Pamatysim, brangusis Vacekai.
VACEKAS. Dėl ko jau aš tau tapau “brangusis”, Michalai?
MICHALAS. Todėl, kad nestokoji pinigo nei mokslams, nei linksmybėms.
VACEKAS. (pasididžiuodamas) Turiu dosnų tėvelį, o ką?
MICHALAS. Pamatytų jis tave kortomis iš pinigų pliekiantį... 
VACEKAS. O ką? Jis pats vieną visą dvarą kortomis prapylė. 
JACEKAS. Užteks liežuviais malti. Tavo, Zbyšekai, ėjimas. Oplia!
ZBYŠEKAS. Pasuoju… Neturiu kuo kirsti…
VACEKAS. O-cho-cho, Zbyšekai... Matyt, ir man teks netrukus pasuoti.
JACEKAS. Tuo geriau. Didesnį banką pasidalinsim mudu su Vaceku. Oplia!
VU ISTORIJA. Šie vyrukai pliekė savo pasigamintomis arba pirktinėmis kortomis. Jie, vargu ar buvo matę originalias Universiteto dailės profesoriaus Jono Rustemo pieštas kortas.
I STUDENTAS. O kuo jos ypatingos?
VU ISTORIJA. Jono Rustemo kortose pavaizduotas XIX a. pradžios Vilniaus gyvenimas, visi socialiniai sluoksniai, mados, papročiai, pasilinksminimai, įvairių Vilniuje gyvenusių tautų atstovai (ir žydai, ir turkai, ir totoriai) su būdinga aplinka. 
II STUDENTĖ. Lyg buitinis fotoreportažas, kai fotoaparato dar nebuvo?
VU ISTORIJA. Tikrai taip. Šiose kortose galima išvysti ne tik žymių to meto žmonių atvaizdus, bet ir paties dailininko portretą. 
I STUDENTAS. Ir kaip su tokiomis lošti? 
VU ISTORIJA. Jos ne tam buvo skirtos. Kortos nesudarė įprastinės kaladės, jos nėra tarpusavyje susijusios tematiškai ar pagal kokią nors kitą sistemą. 
II STUDENTĖ. Tai kam jos buvo reikalingos?
VU ISTORIJA. Vienintelė atributika, kuri sieja šiuos Jono Rustemo kūrinius su kortomis, yra pats kortų formatas ir jų spalvų ženklai. Jos turėjo pakeisti per daug įsisiautėjusį žaidimą ramesniu, ugdančiu žaidėjo estetinį skonį. Panašių tikslų ir siekė 35 metus mūsų universitete piešimą dėstęs Jonas Rustemas. Jo kortoms nesvetima satyra ir groteskas. Pats Jonas Rustemas šiuos savo kūrinius gana šmaikščiai vadino Terlionių arba Fantastiškomis kortomis.
II STUDENTĖ. Įeina SIMONAS su glėbeliu knygų, deda jas ant kažkieno spintelės prie lovos.
SIMONAS. Wieczor dobry, panowie.
MICHALAS. Dobry, dobry, panie Szymon Dowkont. Beje, o kaip tavo pavardė bus po žmudsku?
SIMONAS. Žemaitiška – Daukonts.
VACEKAS. Pirmąkart Tave išgirdom taip gražiai lenkiškai sveikinantis – tiesiog po warszawsku. 
JACEKAS. Nebe mužikiškai. 
SIMONAS. Iš jūsų, šelmiai, mokausi.
VACEKAS. O kodėl – šelmiai?
SIMONAS. Todėl, kad neruošiate rytdienos pamokų, o pliekiatės kortomis. 
JACEKAS. Oplia! Pamokslautojas atsirado. O gal mes jau paruošę?
SIMONAS. Jei paprašyčiau parodyti, esu tikras – neturėtumėt ką.
ZBYŠEKAS. Už tai tu turėsi, nes atskiram kambary gyveni ir zubryla esi. 
SIMONAS. Kitaip, mieli ponaičiai, negaliu, nes to pėsčiomis atkeliavau iš Žemaitijos į Vilnių. Esu vyriausias eigulio sūnus iš šešių vaikų šeimos. Tėvai negali man padėti. Laikausi vien iš mielaširdingojo dėdės altaristos Lopacinskio paramos. Ją privalau pateisinti.
JACEKAS. Na, ir teisink, o mes dar vieną partijėlę sumesime. Oplia! Ar ne, vyručiai?
II STUDENTĖ. Kambario duryse pasirodo tarnaitė AGNIEŠKA.
AGNIEŠKA. Ponaičiai mokslinčiai, šeimininkė kviečia vakarienės.
JACEKAS. Vakarienė nepabėgs. Agnieškute, ateik arčiau. Pamokinsiu kortomis lošti.
AGNIEŠKA. O kam man?
ZBYŠEKAS. Išsiloši krūvą pinigų. Bus kraičiui. Galėsi už gero vyro ištekėti.
AGNIEŠKA. Ačiū. O gal aš į vienuolyną eisiu...
ZBYŠEKAS. Vienuolynas irgi mėgsta, kas daugiau su kraičiu atsineša pinigų.
JACEKAS. Na, ateik, Agnieškute.(Ištiesia rankas)
AGNIEŠKA. Užteks mane „šidyti“. Vakarienė atauš – paskubėkit. (Išeina)
VACEKAS. Jau ir tarnaitės darosi įžūlios. Nauji laikai, psia krew.
MICHALAS. Tokie nauji, kad viskas griežtėja. 
ZBYŠEKAS. Kas gi dar?
SIMONAS. Artėja griežta drausmė. Bus sudaryta gimnazijos policija. Pirmiausia turėsime išsirinkti cenzorius. Jie privalės visus prižiūrėti ir apie nusižengimus pranešti mokytojams.
JACEKAS. Simukai, mes išrinksime tave. Oplia! Negi tu mus skųsi? Toks tylutis, kuklutis.
SIMONAS. Tai jau ačiū. Dėl manęs galit ir toliau rėkauti per pertraukas ir čiūžuoti grindimis...
ZBYŠEKAS. Labas... Ar pamiršot, kaip Michalas už pravardes buvo paklupdytas viduryje klasės? JACEKAS. O už kelis riebesnius žodelius mane pastatė į kampą.
SIMONAS. Pagal naują tvarką, už plūdimąsi, muštynes, atžarumą lauks rykštės, nuo 3 iki 5 kirčių.
VACEKAS. Baik gąsdintis. Užteks. Geriau einam vakarienės. (Šviesa gesta)
VU ISTORIJA. Kitos dienos rytas. Visi dar guli lovose.
AGNIESZKA. Ei, miegaliai, laikas keltis. Tuoj pusryčiai. 
JACEKAS. Užsičiaupk, Agnieška, dėl Dievo meilės...
AGNIEŠKA. Nereikėjo kortuoti iki gaidžių ir alų plempti...
VACEKAS. Teks keltis, Jacekai. O tai vėl tas profesorius Reška su savo tikrintojų svita atsivilks, kai kas nors iš mokytojų paskųs. 
MICHALAS. Už tai, kad praleidom rytines mišias arba pamokas?
JACEKAS. Girdėjau, kad tas profesorius yra dirbęs su garsiu astronomu Martynu Počobutu.
MICHALAS. O dabar vietoj žvaigždžių žiūri į... palovius. Irgi man pro-fe-so-rius.(pašiepiamai) 
VACEKAS. Mūsų gimnazija priklauso Universitetui, todėl mus ir tikrina profesoriai.
VU ISTORIJA. Po mokyklos policijos įsteigimo gimnaziją vizitavęs Universiteto profesorius Ignotas Reška raportavo: „Nors direktorius ir jo pavaduotojas uoliai stengiasi, tačiau padorios mokinių ir butų prižiūrėtojų disciplinos nepastebėjau.“ Vyresnieji gimnazistai triukšmavo smuklėse, daug laiko leido tuščiai. Simonas Daukantas Vilniun atkeliavo ne prie kortų ir ne smuklėse ūžti.
PIRMASIS SUSITIKIMAS

Antroji scena
VU ISTORIJA. Anais laikais Vilniuje gyveno apie 40000 žmonių. Tą pavasarį Vilnius vėl buvo toli nuo didžiųjų Europos įvykių. 
I STUDENTAS. Tai ne 1812 ir 1813 metų žiema, kai per mūsų miestą pulti Maskvos traukė Napoleono kariuomenė ir sumušta, nukraujavusi po keleto mėnesių vilkosi atgalios. Už pralaimėjmą baudžiamas Napoleonas ištremtas į Elbos salą. 
II STUDENTĖ. Tačiau Napoleonas nebūtų buvęs Napoleonas, jeigu būtų susitaikęs su bausme.
VU ISTORIJA. 1815 m. kovo pirmąją Napoleonas paliko savo tremties vietą – Elbos salą ir išsilaipino Prancūzijoje. Ten subūręs ištikimų karių armiją perėmė šalies valdžią. Tuo metu sąjungininkai, pamiršę visus tarpusavio nesutarimus, sukūrė Septintąją antiprancūzišką koaliciją. Napoleonas į sąjungininkų koaliciją atsakė įsiveržimu į Belgiją. 
I STUDENTAS. Dar viena kruvina imperatoriaus įsukta mėsmalė?
VU ISTORIJA. Belgijoje jo kariuomenę pasitiko anglai ir prūsai. 1815 metų birželio aštuonioliktąją prie Vaterlo, netoli Briuselio, įvyko lemiamas mūšis. Anglų kariuomenė, vadovaujama Artūro Velingtono, sugebėjo atlaikyti prancūzų armijos puolimą, o laiku į mūšio lauką atskubėjusi Prūsijos armija nulėmė visą mūšio eigą. Napoleonas vėl pralaimėjo. 
II STUDENTĖ. Kiek gi taip galima?
VU ISTORIJA. Jo antrasis viešpatavimas tetruko šimtą dienų. Pats Napoleonas pasidavė britams ir jų buvo ištremtas į Šv. Elenos salą Atlanto vandenyne. Dabar jau iki gyvenimo pabaigos.
I STUDENTAS. Bet grįžkime į tuometinį Vilnių.
VU ISTORIJA. Beveik iki liepos vidurio vyko Universiteto gimnazijos kasmetiniai vieši klasių egzaminai. Juose mėgo lankytis Universiteto vadovybė, dvasininkai, valdininkai. Profesoriai filologai Pilypas Golianskis ir Gotfridas Ernestas Grodekas, astronomas ir matematikas Jonas Sniadeckis patys egzaminavo. 
I STUDENTAS. Penktos ir šeštos klasės mokiniai skaitė savo poezijos ir prozos bandymus lenkų ir lotynų kalbomis. Iš penktos klasės per šį pasirodymą pasižymėjo 14 mokinių, tarp jų – ir Simonas.
JACEKAS. Tai buvo šioje erdvėje, kur mes dabar vaidiname ir į kurią grįžtame pas Simoną Daukantą po 200 metų.
VACEKAS. Iškilmingus egzaminus laikraštis „Wiadomości krajowe“ aprašė pirmajame puslapyje. 
MICHALAS. Tačiau didžiuma skaitytojų daug dėmesio egzaminų naujienai neskyrė, nes buvo karštesnių žinių apie triuškinantį Napoleono pralaimėjimą prie Vaterlo. 
ZBYŠEKAS. O juk tiek daug iš to Napoleono tikėtasi: išvaduos iš carizmo, padės atkurti Lietuvos ir Lenkijos valstybę.
SIMONAS. Prieš vėją neatpūsi... – sakoma mano Žemaitijoj.
JACEKAS. Prieš kokį vėją!? Šita dvigalvio erelio imperija irgi po to karo nusilpus. Tik spirk ir...
MICHALAS. Saugokis, kad tau pačiam neįspirtų. Pilna šnipų aplinkui.
VU ISTORIJA. Todėl Daukantas stengėsi atitrūkti nuo slegiančios kasdienybės ir 1816 metų rudenį Vilniaus universitete pasirinko Literatūros ir laisvųjų menų fakultetą. Čia galės giliau susipažinti su prakilniu antikos pasauliu, kuris suviliodavo studentus ir iš kitų fakultetų, kai pasijusdavo ne ten patekę. Tą rudenį iš Fizikos ir matematikos į Literatūros ir laisvųjų menų fakultetą perėjo jaunasis poetas Adomas Mickevičius. Taip jis tapo Daukanto kurso draugu.
ADOMAS. Przepraszam, panie... Aš pirmą kartą šiame fakultete. Kur čia 34-oji auditorija? Einu į profesoriaus Grodeko paskaitą. 
SIMONAS. Man irgi į ten pat. Galim kartu. (žingsniai koridoriumi)
ADOMAS. Dzękuje, kolego. (tiesia ranką). Adam Mickiewicz. Nieznany poeta.
SIMONAS. Szymon Dowkont arba žemaitiškai – Simons Daukonts.
ADOMAS. Tai Tamsta iš Žemaitijos atkeliavai į Universitetą?
SIMONAS. Jau iš Vilniaus – po gimnazijos, o anksčiau taip – iš Žemaitijos.
ADOMAS. Bardzo сiekawie! Ar galėtume kada pasikalbėti apie žemaičių ir lietuvių folklorą? 
SIMONAS. Be abejo. Aš renku. Štai vienas priežodis: kieno valia, to ir galia. 
ADOMAS. Manai, kad visada?
SIMONAS. Kitaip negirdėjau.
ADOMAS. O aš manau, svarbu – būtent kieno valia. 
SIMONAS. Kaip tai – kieno?
ADOMAS. Pavergėjų ar laisvai apsisprendusių.
SIMONAS. Apie tai ne man – vargo pelei – spręsti. O štai ir 34-oji auditorija. 
ADOMAS. O gal žinai kieno bus kita paskaita?
SIMONAS. Profesoriaus Joachimo Lelevelio.
ADOMAS. Kur?
SIMONAS. Centriniuose rūmuose. Auloje.
ADOMAS. Ar tu eisi?
SIMONAS. Būtinai. Profesorius Lelevelis sako, kad senų senovėje visi žmonės buvo laisvi ir tik vėliau juos pavergė tie, kas susigrobė turtus ir valdžią.
ADOMAS. Jeigu taip, tai mūsų pažiūros panašios – prieš despotiją.
SIMONAS. Pasisaugok, kolega, nors tu, manau, esi iš kilmingųjų.
ADOMAS. Ne tiek iš kilmingų, kiek iš senos lietuviškos bajorų Rimvydų giminės. Mano protėviai prieš porą šimtų metų apsigyveno Naugarduko apylinkėse. Mano tėvai tebelaiko save lietuviais ir Lietuvą savo tėvyne.
SIMONAS. Bet jie ir tamsta nebekalbate lietuviškai? 
ADOMAS. Taip jau susiklostė tekant amžiams, kalba išnyko, meilė Lietuvai išliko.
SIMONAS. O ką, Kolega, studijuoji?
ADOMAS. Įstojau į fiziką, bet ji man jau gerokai pabodo. Ketinu pereiti į literatūros mokslus. 
SIMONAS. Aš jau ten esu. 
VU ISTORIJA. Adomo ir Simono studijų metai sutapo su iš Vakarų Europos atėjusia laisvąja mūrininkyste arba masonais. Tuo metu Vilniuje veikė ložės: „Uolusis lietuvis“ (Gorliwy Litwin), „Gerasis ganytojas“ (Dobry Pasterz), „Sokrato mokykla“ (Szkoła Sokratesa) ir „Slavų erelis“ (Orzeł Słowiański). Beveik visa universiteto profesūra ir nemažai studentų buvo ložių nariai. Didelės įtakos studijuojančiam jaunimui turėjo profesoriai masonai: žymusis Grodekas ir Leonas Borowskis. 
I STUDENTAS. Tačiau didžiausią poveikį poetui daro Tomas Zanas. Jis vadovaujasi masoniškais „broliškos lygybės“, tvarkos, vienybės, švelnumo, tiesos, išminties, tvirtybės, drąsos ir meilės „milijonams tautų“ principais. Laisvosios mūrininkystės tikslą Zanas apibrėžė tokiais žodžiais: „Tegul per mūsų palankumą masonuose suranda: Dievas – deramą pagarbą, šalis – paramą, o žmonės – laimę!“ 
II STUDENTĖ. Zanas – pagal masonų organizaciją – 1817 metais įkūrė Filomatų mokslo draugiją. Kaip ložėse, taip ir filomatų susirinkimuose būdavo skaitoma poezija, moksliniai referatai. Filomatų obalsis – „Mokslas, dorybė, tėvynė“. 
ADOMAS. Simonai, ar prisidėsi prie mūsų – filomatų?
SIMONAS. Negaliu pažadėt, nes bijau užrūstinti valdžią ir prarasti tai, ko sunkiai siekiu.

HERULAI ir MAGNETIZMAS

Trečioji scena
VU ISTORIJA. VU centriniai rūmai, didžioji aula. Prie katedros – profesorius Joachimas Lelevelis. Jo paskaitų ateidavo pasiklausyti ne vien studentai bet ir daugybė vilniečių, kartais iki 400. Į visuotinės istorijos paskaitas jis įterpdavo Lenkijos ir Lietuvos istorijos fragmentų. Savo pasisakymais profesorius skatino tautinį patriotizmą, nepasitenkinimą rusų caro valdžia.
LELEVELIS. Dlugošas, Stryjkovskis, Kojalavičius ir visi mūsų istoriografai daug apie Lietuvą ir jos tautas svarsto. Kiti yra nustebę, kad prūsų ir lietuvių kalba turi daug lotyniškų išsireiškimų, nuostabiai pagerinusių kūrinius. Lietuva, be abejonės, nuo Italijos tik pridėjus priešdėlį la, taip pavadinta atvykusio iš italų Palemono ar Libono, kuris nuo Nerono pabėgo, ar nubaustas tremtimi, ar gelbėdamasis nuo Atylijos žiaurybių. Iš romėnų po ilgos kelionės jūra iki šio krašto atvyko... Kai kas jį laiko už Julijų Cezarį ten. Kur Žemaitijoje Ploteli pilis... 
VU ISTORIJA. Tai juk Plateliai, apie kuriuos vėliau žinojo ir Bona Sforza, Lietuvos ir Lenkijos karalienė.
LELEVELIS. Tuo metu jau XVI amžiuje knygose atsirado gandas, kad Meklenburge kalbant lietuviškai dažnai pakartotas Tėve mūsų teiginys įsitvirtino. Hartkochas, kruopštus, griežtas ir kuklus prūsų reikalų tyrinėtojas, įvedė tą Tėve mūsų į savo mokslinius tyrinėjimus. Įrodyta, kad tai – herulų, kaipo Lietuvos pirmtakų, paveldas. Kalba tuo kartu yra vienintelis ir tikrai pats esmingiausias liudytojas. Puikus lietuvių kalbos ir jai broliškų pažininmas taps be abejonės galutine prielaida ir įsitikinimu arba paneigimu herulų ir Lietuvos šaltinių. Tegul tas malonus žingeidumas paskatina gentainius prikelti nesavarankišką ir nykstančią kalbą!
II STUDENTĖ. Šie žodžiai giliai į širdį įstrigo pirmakursiui Simonui Daukantui. Turbūt ir jie tapo paskata pradėti pirmą didelį lietuvišką rankraštį apie senųjų lietuvių ir žemaičių darbus, kuris bus pabaigtas po šešeto metų. 
I STUDENTAS. Joachimas Lelevelis studijavo istoriją Vilniaus universitete pas profesorių Grodeką. Čia tuo metu viešpatavo Šviečiamojo amžiaus, liberalizmo, pažangos ir tolerancijos dvasia, kuria užsikrėtė ir jaunasis mokslininkas. Jis liko demokratas visą gyvenimą. Joachimas Lelevelis gilinosi į Lietuvos istoriją, domėjosi lietuvių kalba, o ypač baltų religija ir mitologija. 
II STUDENTĖ. Baigiant universitetą, kaip jis rašo, “atėjo mintis pasekti Lietuvos kilmę, nes, ketverius metus gyvenant Vilniuje – tos tautos prieglobstyje, iš mano pusės būtų padoru jai palikti savo darbą”. Tada Lelevelis parašė knygelę “Žvilgsnis į lietuvių giminių senumą ir jų ryšius su herulais” ir savo lėšomis išleido 1808 metais. 
I STUDENTAS. Toje studijoje jis atkreipė dėmesį į gentis, gyvenusias tarp Dunojaus ir Baltijos jūros. Jų vardai, kalba ir gyvenimo būdas labai skyrėsi nuo slavų, tačiau buvo artimos Lietuvos, Prūsijos, Kuršo gyventojų kalboms ir gyvenimo būdui. Tai buvo liutikų, tolaminų, vilčių, litenčių, linų, linonių, lingonių, rudinių arba rugių, žemeldingų gentys. Tas gentis Lelevelis laiko broliškomis ypač su lietuviais ir prūsais.
II SUDENTĖ. Minėtame darbe Lelevelis nemaža vietos skiria Prilvičių kaime ir jo apylinkėse surastiems įvairiems senoviniams paminklams. Lelevelis ilgus metus tyrinėjo Prilvičių statulėles. 1816 metais Vilniaus savaitraštyje „Tygodnik Wilenski“ rašė, kad jiedu su žymiu šveicarų mokslininku Tunmanu patikimai išskaitė ant statulėlių runų raštu užrašytus lietuviškus žodžius. 
I STUDENTAS. Šį darbą išstudijavo Daukantas ir rėmėsi smulkiai cituodamas „Tėve mūsų“ maldą visomis keturiomis ją perteiktomis kalbomis – herulų (arba kartais jo pavadinamą erulių), lečių arba latvių, prūsų, žemaičių ir lietuvių. Simonas rašė:
SIMONAS. „Noris raštų tų erulių nieksai iki šiai dienai nerado, vienok ne tiktai visokie palaikai senovės, bet pati jų kalba aiškiai stigavoja šiandien, jog tie eruliai buvo giminės Lietuvos. Kaipogi yra užrašyta malda „Tėve mūsų“ tų erulių kalboj, kurie apsigyveno Meklenburgijoj.“
VU ISTORIJA. O tai galėjo nutikti V-ojo mūsų eros šimtmečio pabaigoje. Kaipgi skambėjo „Tėve mūsų“ tomis kalbomis prieš pusantro tūkstančio metų? 
I STUDENTAS. Tai padės mums išgirsti kartu su Simonu studijavę lietuviai ir žemaičiai studentai iš pirmosios lietuvių tautinio atgimimo bangos – Simonas Stanevičius, Jurgis Pabrėža, Andrius Valiūnas, Kajetonas Nezbitauskis. Lietuviai studentai nepri¬klausė slaptoms lenkų organizacijoms. Jie pirmiausiai rūpinosi kultūrine ir ypač lite¬ratūrine savo tautos veikla. Štai todėl Simonas Daukantas 1822 metais lietuvių kalba baigė rašyti veikalą “Darbai senųjų lietuvių ir žemaičių”. 
II STUDENTĖ. Tai pirmoji Lietuvos istorija, parašyta lietuviškai, nors ir neišspausdinta autoriui gyvam esant, o tik po šimtmečio.
I STUDENTAS. Taigi – mielieji, kviečiame jus persikūnyti į XIX amžiaus pradžios studentus žemaičius Simoną Stanevičių, Jurgį Pabrėžą, Andrių Valiūną, Kajetoną Nezbitauskį ir keturiomis senovės kalbomis priminti „Tėve mūsų“. 
STANEVIČIUS. Erulių: Tabes mus. Kas tu es ekschen Debesis.
PABRĖŽA. Lečių arba latvių: Tehwa muhsu, kas tu essi Debbesis.
VALIŪNAS. Prūsų: Thawe mousou, kas thou aesseaen Dengon.
NEZABITAUSKIS. Žemaičių ir lietuvių: Tiewy musa, kursai essi Danguse.
STANEVIČIUS. Erulių: Schwetitz Towz waarcz.
PABRĖŽA. Lečių arba latvių: Swetits laj tohp Taws warhds.
VALIŪNAS. Prūsų: Swintints wirst Tais Emmens.
NEZABITAUSKIS. Žemaičių ir lietuvių: Szwenskes wardas tawa.
STANEVIČIUS. Erulių: Einok mums tows walstibe.
PABRĖŽA. Lečių arba latvių: Laj nahkahs mums tawa Wahlstiba.
VALIŪNAS. Prūsų: Pergeis tawais Laeims.
NEZABITAUSKIS. Žemaičių ir lietuvių: Ateik karaliste tawa.
STANEVIČIUS. Erulių: Taws praudz buska.
PABRĖŽA. Lečių arba latvių: Taws Prahts laj noteek.
VALIŪNAS. Prūsų: Tappes pratres.
NEZABITAUSKIS. Žemaičių ir lietuvių: Buk wale tawa. 
SIMONAS. „Dabarčiui kiekvienas skaitytojas regi aiškiai, jog tos visos giminės turėjo vienus tėvus, jei iki šiai dienai su tokia maža atmaina kalbą jų tarp savęs teblaiko. Kas tikėtų šiandien, jog lietuviai, žemaičiai buvo eruliais ir Romą 14 metų valdė, jei tą nestigavotų tas „Tėve mūsų“ ir raštai senovės.“

Ketvirtoji scena
VU ISTORIJA. Šioje erdvėje, kur dabar esame, 1715-aisiais buvo įrengta teatro salė. Ji turėjo 22 suolų eiles, kylančias nuo scenos aukštyn, kad 200 žiūrovų geriau matytų vaidinimą. Ši salė kelis kartus nukentėjo per gaisrus. 1804 metais pagal Architektūros katedros profesoriaus Mykolo Šulco projektą salė perdirbta į tris auditorijas fizikos paskaitoms ir eksperimentams. Kabinete, atsiradusiame vietoje teatro scenos, stovėjo spintos su vertingiausiais instrumentais.
I STUDENTAS. Tarp jų – ir elektros gavimo modeliai. 
II STUDENTĖ. Kas tai? Juk elektros tais laikais dar nebuvo.
I STUDENTAS. Taip, į visus namus, kaip šiandien, ji nesroveno. Tačiau žmonija apie ją žinojo jau seniai, dar nuo senovės persų išgautos elektrolizės moliniame inde su rūgštimi iki Leideno stiklinės. 
II STUDENTĖ. Tad grįžkime į fizikos ir chemijos auditoriją prieš 200 metų. Susitikime su prietaisus paskaitai ruošiančiu profesoriaus asistentu-laborantu ir klausytojais. 
ASISTENTAS-LABORANTAS. Ponai studentai, šiandien kartu su profesoriumi aptarsite elektrolizės procesą ir susipažinsite su elektroforu.
VU ISTORIJA. Elektrolizės dėsnius atrado ir pirmasis paskelbė Lietuvoje gyvenęs mokslininkas Teodoras Grotusas. Kai 1822-ųjų kovą sava valia išėjo iš gyvenimo, jam tebuvo 37-eri. Toedoras Grothusas sukūrė svarbius terminus: teigiamasis ir neigiamasis polius, sukonstravo pirmąjį fotometrą, tinkamą naudoti ir kaip cheminį laikrodį. Grotusas gyveno ir dirbo Gedučių dvare, netoli Žeimelio. 
II STUDENTĖ. O kas tas elektroforas? 
ASISTENTAS-LABORANTAS. Jį 1775 metais išrado italas Aleksandras Volta. Tai įtaisas vieno ženklo elektros krūviams gauti ir demonstruoti. Elektroforą sudaro dvi plokštelės. Pirmoji nejudanti yra pagaminta iš dialektriko (pirmiausia tai buvo vaškas arba natūrali smala). Antroji plokštelė – iš metalo su rankena. Ją judinant virš dialektriko ir atsiranda elektros krūviai, kurie kibirkščiuoja. 
I STUDENTAS. O 1791 metais kitas italas fiziologas Luidžis Galvanis „Traktate apie elektros jėgas judant raumenims“ pristatė pasauliui gyvūnų elektrą. Ją aptiko atlikinėdamas bandymus su preparuotomis varlėmis. Iš jų paaiškėjo, kad elektros išlydžiu galima priversti judėti mirusių gyvūnų (atitinkamai, ir žmonių) kūnus. Šis reiškinys yra galvanizmas. 
II STUDENTĖ. Panašiu metu atsirado ir mesmerizmas, pavadintas jo kūrėjo, vokiečio gydytojo Franzo Mesmero garbei. Tai reiškia gyvūnų magnetizmą. 
I STUDENTAS. Mesmeras aiškino,kad per kiekvieną kūną teka subtilūs magnetiniai fluidai, o kai tekėjimas sutrinka – prasideda ligos. Magnetai, esą, padeda jį atstatyti, ir todėl gydo. Vėliau jis pastebėjo, kad „magnetiškai gydyti“ galima ir be magnetų. Atseit, kai kurie žmonės ar gyvūnai turi analogiškų gydomųjų savybių, kaip ir įmagnetintas metalas. Šią nemokslinę teoriją, nepaisant jos populiarumo, jau tada kai kurie mokslininkai laikė tiesiog šarlatanizmu.
VU ISTORIJA. Jį išjuokė Vilniaus laikraštis „Wiadomosci brukowe“ satyriniame pamflete apie kelionę į Nipu salą. Jos sostinės gatvėje iš abiejų jų pusių dunksojo du didžiuliai statiniai. Ant vieno užrašas aukso raidėmis: Žvėriškas magnetizmas, o ant kito: Žvėriškas šarlatanizmas. Pirmasis namas skirtas gyventi visiems magnetistams ir tiems, kas yra magnetizuojami; sankaupa visokių magnetinių prietaisų, vielučių, strypų. 
II STUDENTĖ. Kiemo viduryje gilus šulinys, iš kurio semiamas magnetinis vanduo. Visi sapnuotojai, lunatikai ir aiškiaregiai su didžiausiomis iškilmėmis palydimi į savo būstą institute. O kai dėl pastato su užrašu Žvėriškas šarlatanizmas, tai yra institutas, panašus į europietiškus teatrus, kuriuose rengiami žirgų pasirodymai arba senoviški vaidinimai. 
VU ISTORIJA. Tais laikais toli į Vakarus nuo Vilniaus irgi būta savitų nerealių vaizduotės apraiškų. Tiesa, labiau panašių į mokslinę fantastiką, nei į žvėriškąjį magnetizmą. Štai pirmą kartą Londone 1818-ųjų sausį išleistas siaubo romanas „Frankensteinas“. Jis iškart susilaukė sėkmės. Romaną, davusį pradžią fantastikos žanrui, parašė septyniolikmetė mergina Mary Shelley. Laboratorijoje Frankenšteinas sutveria gyvą padarą. Tačiau juo pasišlykšti, nes kūrinys tapo monstru. 
I STUDENTAS. Pabaisa irgi jaučiasi nelaiminga bei vieniša, ima neapkęsti žmonijos, pradeda persekioti savo kūrėją. Susiradusi jį, prašo sukurti dar vieną panašų padarą, kuris galėtų išsklaidyti vienatvę. Mokslininkas nesiryžta, bijo, kad pabaisos susilauks palikuonių ir pražudys žmoniją. Napatenkintas Frankenšteino kūrinys ima keršyti, puola žudyti mokslininko artimuosius. Visai palaužęs savo kūrėją, padaras nužudo ir jį. Kerštas nenuramina būtybės, padaro sau galą ir ji pati...
II STUDENTĖ. Vėliau atsirado kiborgai. Žmogaus-mašinos koncepcija mokslinėje fantastikoje plačiai paplito po to, kai 1843 metais Edgaras Alanas Po aprašė žmogų su dideliais protezais apysakoje „The Man That Was Used Up“. Kiborgas – tai organizmas, kurio natūralios biologinės galimybės papildytos nebiologiniais techniniais organais. Tai terminas kalbant apie galimą ateitį ir būsimas technines žmogaus modifikacijas.
I STUDENTAS. Bet iki tokių terminų buvo dar toli Adomui, o ypač – Simonui, nes jis vis giliau niro į senovinę tautos praeitį. Per jos prikėlimą siekė pažadinti savo gentainius.
VU ISTORIJA. Neįmanoma nesistebėti, kad jau antrame kurse Simonas rimtai imasi į tautos praeities tyrinėjimų. 
I STUDENTAS. Tai rodo gausios išnašos jo pirmame didžiuliame rankraštyje „Darbai senųjų lietuvių ir žemaičių“. Pirmosios jų datuojamos Simono ranka nuo 1817 metų.
II STUDENTĖ. Rankraščio įžangoje skaitome:
SIMONAS. „Tebeturi dar lietuviai ir žemaičiai visų brangiausią palikimą savo bočių prabočių, tai yra savo kalbą, kurią idant išplėštų iš nasrų visa rynančio laiko ir pastatytų šalip kalbų mokytų, turi aną šiandien dailinti. (..) Šiame mano rašte norėjau aš lietuviškai aprašyti bent paviršiais darbus lietuvių ir žemaičių ir stengiau bent didumą paveikslo jos senų dienų apsiėjimų ir užlaikymų parodyti. (...) Lygia dalia senų dienų dainos gali daug atminimų ir palaikų senovės rodyti, kurias dar šiandien, noris retai, bet daugioj vietoj tebedainuoja.“ 
II STUDENTĖ. Kad ir šitą.
DUETAS: 
Tuto, strazdeli, 
Tuto, strazdelėli, 
Mundrus paukšteli, 
Mundrus paukštelėli, 
Nenešk lizdelia, 
Nenešk lizdelėlia, 
Šali kelalia, 
Šali kelutėlia. 
Išgins piemenėliai, 
Išgins piemenėliai, 
Draskys lizdelį, 
Draskys lizdelalį. 
Išims tau vaikelius, 
Išims tau vaikelėlius, 
Bus tau didis gailestis, 
Bus tau didis gailestėlis. 
Gaudys tava pačią, 
Gaudys tava pačią. 
Užmuš tavi patį, 
Užmuš tavi patį. 

ODĖ LELEVELIUI ir VENGRINAS

Penktoji scena
I STUDENTAS. Pirmieji Adomo Mickevičiaus studijų metai (1815–1816-ieji) buvo ypač įtempti. Paskaitos nuo 7 ryto iki 7 vakaro su dviejų valandų pertrauka. Iki pietų tikslieji mokslai – fizika, chemija, taikomoji matematika. Priedo – graikų bei lotynų kalbos. Savanoriškai Mickevičius dar lankė istorijos paskaitas pas Lelevelį. Be to buvo anglų ir vokiečių kalbų fakultatyvai. 
II STUDENTĖ. Per savaitę – 44 ir daugiau valandų. Akademinių metų pabaigoje už fizikos-matematikos kurso baigimą Adomas gavo filosofijos kandidato laipsnį.
I STUDENTAS. Studento materialinė padėtis priklausė nuo stipendijos dydžio. Mickevičius gaudavo per mėnesį 15 sidabrinių rublių. Už 4 rublius galima mėnesį kukliai maitintis, už 40 rublių metams – išsinuomoti kambarį, už 20 – nupirkti arklį. Už kiekvienus studijų metus su stipendija po universiteto baigimo reikėdavo atidirbti po dvejus metus vadovybės nurodytoje vietoje.
II STUDENTĖ. Bet Adomui fizikos įdomybės greitai pabodo, ir jis atsidėjo vien istorijos ir literatūros studijoms. Greta jų vis labiau įsitraukia į valdžios persekiojamą visuomeninę veiklą. 
I STUDENTAS. Viena jos krypčių – tai Filomatai, kuriems priklausė Adomas Mickevičius ir artimi jo bendraminčiai – Tomas Zanas, Juozapas Ježovskis bei Anupras Petraškevičius. 1817 metų pavasarį jie įkūrė Naudingų pramogų bičiulių organizaciją. 
II STUDENTĖ. Rudenį įvyksta steigiamasis posėdis, kuriame draugija pervadinama Filomatų vardu (gr. φιλέω „mylėti“ + μάθος „mokslas“).
I STUDENTAS. Svarbiausi Vilniaus Filomatų principai – narių kuklumas, atvirumas, lygybė bei pasitikėjimas vienas kitu. Pagrindinis uždavinys – gilintis į mokslą, ypač pabrėžiamas draugijos slaptumas ir apolitiškumas.
VU ISTORIJA. Ne paslaptis, kad filomatai sekė savo pirmtakų – masonų – pėdomis. Jų pirmoji ložė Uolusis lietuvis įkurta 1812 metais, o jos veikloje dalyvavo nemažai universiteto profesorių bei adjunktų arba padėjėjų. Tarp jų - ir Godfrydas Ernestas Grodekas, ir Leonas Borovskis ir Kazimieras Kontrimas, kuris siūlė įvesti lietuvių kalbos dėstymą universitete. 
I STUDENTAS. Šie masonai tikrovę laikė blogio karalyste, kuriai priešino humanizmo bei brolybės idealus, taigi savo pažiūromis nebuvo nutolę nuo masoniškų pažiūrų. 
VU ISTORIJA.. Pamažu draugija plėtėsi: buvo priimta naujų narių, paskelbtos 272 taisyklės, įkuriami du skyriai. Pirmasis – Literatūros ir moralinių mokslų, kuriam vadovavo Mickevičius, Juzefas Ježovskis ir Malevskis. Antrasis - fizikos–matematikos ir medicinos skyrius, kurio lyderis buvo Tomas Zanas. Visai draugijai vadovavo Juzefas Ježovskis. 
II STUDENTĖ. O profesorius Levelis slapta draugijai patarinėjo, nes pats studijų laikais dalyvavęs panašioje organizacijoje. 
VU ISTORIJA. Norintieji tapti nariais būdavo priimami korespondentais. Jie kartą per mėnesį turėdavo parengti rašinį arba vertimą, kad atskleistų savo gebėjimus. Toks bandomasis laikotarpis trukdavo pusmetį, vėliau visi nariai slaptu balsavimu spręsdavo kandidato likimą. 
I STUDENTAS. Ignotas Domeika rašė, kad priimant naujus narius nevykdavo iškilmingos ceremonijos, o tai labai nepatikę Anuprui Petraškevičiui. Jis vis tiek tokia proga atsinešdavęs kryžių: priesaika turi būti duota Išganytojo akivaizdoje. 
II STUDENTĖ. Filomatai, veikdami slaptai, iš pradžių susirinkimuose skaitydavo referatus mokslo klausimais, savo kūrybą, vėliau vykdavo diskusijos, dalykiškai būdavo išsakomos pastabos. 
I STUDENTAS. Tačiau ambicijos augo, ir 1819 metais, priėmus trečiąjį draugijos statutą, veikla pamažu įgavo politinę kryptį. Pradėta vadovautis obalsiu Mokslas, Dora, Tėvynė. Jis pasiskolintas iš anuomet populiarios Buršenšaftų korporacijos, siekusios Vokietijos susivienijimo. 
VU ISTORIJA. Filomatai svajojo atkurti Abiejų Tautų Respubliką. Manėsi galį tai padaryti evoliucijos būdu. Pirmiausia – reikia panaikinti baudžiavą, kelti krašto ekonomiką ir kultūrą. Iš Vokietijos parsisiuntė gerų vadovėlių, vertė į lenkų kalbą. Ėmėsi švietimo, papročių, gyventojų ir pramonės statistinių tyrimų. Pagal tai ketino gerinti krašto politinę ir ekonominę padėtį.
I STUDENTAS. Bet tai labai nepatiko caro valdžiai, ypač jos atstovui Vilniuje – gubernatoriui Novosilcevui.
II. STUDENTĖ. Kodėl?
VU ISTORIJA. Visoje Europoje tuo laiku aktyvėjo jaunimo antivyriausybiniai judėjimai. Jie nerimą kėlė ir caro valdžiai. Ypač uoliai kunigaikščio Konstantino patarėjas Nikolajus Novosilcevas pradėjo sekti Vilniaus universiteto gyvenimą. Tai pajutusi, jo vadovybė siekė nutraukti bet kokią draugijų veiklą, kuri būtų galėjusi kompromituoti valdžios akyse visą universitetą.
I STUDENTAS. Tuo laiku Tomas Zanas pradėjo rengti gegužines Markučių ąžuolyne prie Vilniaus. Jų metu ir buvo įsteigta Spindulingųjų draugija (lenk. „Związek Promienistych“), daugiausia dėmesio skyrusi moralei, kilnumui ir tautiškumui. Per gegužines studentai ne tik linksminosi, bet ir nevengdavo kalbėtis apie laisvę. 
II STUDENTĖ. Į gegužines susirinkdavo per pusantro šimto dalyvių. Visgi, dėl per didelio populiarumo po kelių mėnesių draugijos veiklą teko sustabdyti. Iš Spindulingųjų atrinkę keliasdešimt patikimų studentų, Filomatai nusprendė įkurti slaptą Filaretų draugiją, kuriai vadovauti ėmėsi pats Tomas Zanas. Nariai siekė ne tik moralinio bei mokslinio tobulėjimo, bet ir stiprino visokeriopą savitarpio pagalbą, kad galėtų ugdyti žmones dirbsiančius krašto gerovei. 
VU ISTORIJA. 1818 metais Joachimas Lelevelis išvažiuoja į Varšuvą dirbti bibliotekininku Viešojoje Bibliotekoje prie Universiteto. Į Vilnių grįš tik po trejeto metų, vėl dirbs Istorijos katedroje. Čia smarkiai įsitrauks į aktyvų studentų gyvenimą, paslapčia globos jų anticarines mokslines organizacijas. Profesorius simpatizuoja tų organuizacijų nariams, ypač Adomui Mickevičiui. Šis irgi atsiliepia prielankumu profesoriui, skiria jam didelę odę. Štai jos pradžia.
ADOMAS:
O, ilgai mūs maldose tą tikslą kėlę, 
Karališką vėl turim LELEWELĮ! 
Išminčių supa broliškosios minios, 
Kad telktų širdis, duotų proto žinią.

Ne tas, kas visą didybę puikavimu grindžia,
Laimingas, kurs vardą savo plačiai paskleidžia
Ir kad prie knygų ir raštų palinktų tautiečiai:
Ne taip jis širdis tėvynainių amžinybėn kviečia;
Bet kurs kitų netemdo šlovės pranašumais,
O su gentainiais broliškai dalijas savo gabumais. 


Šeštoji scena
VU ISTORIJA. Adomas Mickevičius, įstojęs į nemokamą vietą kaip kandidatas į mokytojus, gavo 150 sidabro rublių metinę stipendiją ir pagal programą studijavo Fizikos ir matematikos fakultete. Kaip minėta, 1816 m. jis perėjo į Literatūros ir laisvųjų menų fakultetą. Jame, baigęs Vilniaus gimnaziją, tų pačių metų rudenį pradėjo studijas ir Simonas Daukantas. Abu lankė profesoriaus Gotfrydo Ernesto Grodeko seminaro romėnų literatūros sekciją. 
I STUDENTAS. Jiedu, tikėtina, susitikdavo ir Juozapo Zavadskio knygyne, kuris tapo jaunimo susibūrimų vieta. 
VU ISTORIJA. Neabejotinai artimi judviejų požiūriai buvo į lietuvių tautos kilmę ir lietuvių kalbos savitumą. Simonas „Darbuose senųjų lietuvių ir žemaičių“ rašė:
SIMONAS. „Gražumas ir dailumas kalbos lietuvių, žemaičių rodo aiškiai, jog ana yra tikra viena ir pirmąja kalba šiaurės giminių nuo neatmenamų amžių senovės, ir taip išdailinta buvusi kitą kartą, jog šiandien dar, kas turi proto ir aukso plunksną Homero ar Vergilijaus, tas, sakau, ką norėdamas, tą gali gudriai gudresniai rašyti toj kalboj. Tą teisybę pagirtas dainius Donelaitis darodė savo garbingoj dainoj „Metų laikai““.
II STUDENTĖ. Vadinasi, Simonas jau buvo spėjęs susipažinti su Liudviko Rėzos parengtu ir išleistu mūsų pasaulietinės literatūros pradininko kūriniu? 
VU ISTORIJA. Tikrai taip. O Adomas po poros dešimtmečių paskaitoje Paryžiaus COLLÈGE DE FRANCE studentams pasakys:
ADOMAS. „Įsprausta tarp jūros ir upių – Vyslos, Nemuno ir Dauguvos, atskirta girių, miškų ir ežerų grandine nuo suomių ir slavų genčių, ji visąlaik išliko svetima šių kaimynų atžvilgiu; ilgus šimtmečius nežinoma, paskum ūmai slavų kraštų užkariautoja ir įstatymdavė, tai Lenkijos sąjungininkė, tai vėl daugelio rusų kunigaikštysčių valdovė, ji saugo savo tradicijas bei kalbą ir, kaip regis, visai neprisimena apie savo santykius su Rusia ir Lenkija. Šiandien jau pripažinta, jog lietuvių kalba yra seniausia iš kalbų, kuriomis kalbama Europos žemyne.“
VU ISTORIJA. Tuo metu Vilniaus universitete studijavo gražus būrys žemaičių. Stanislovas Moravskis atsiminimuose juos apibūdino niūrokai: „Lietuviai buvo panašūs į dvasinių seminarijų auklėtinius: knyga, seksternas ir nieko daugiau.“ 
I STUDENTAS.O kas tas seksternas?
VU ISTORIJA. Tiesiog – storas užrašų sąsiuvinis.
I STUDENTAS Simonas Daukantas po rėmėjo kunigo Lopacinskio mirties turėjo išsilaikyti iš privačių pamokų. Savo ateitį ryžosi skirti studijoms, humanitariniams mokslams. Todėl jis šalinosi studentiškų linksmybių. 
II STUDENTĖ. Nors buvo kiek aukštesnio socialinio lygio tačiau, kaip teigia atsiminimų autoriai, Adomas viešomis linksmybėmis irgi nesižavėjo, nors kartais į jas patekdavo. Tai liudija jo eiliuoti įspūdžiai.
ADOMAS:
Seniai praėjo vasara tvankioji,
Ir liūtys rudeninės baigės jau,
Ir grindinys ledu jau apsiklojo,
Ir skelia ugnį pasagos rečiau.

Miestiečiams metas malonus atėjo
Ir Lietuvoj, ir Lenkijoj nūnai,
O gatvėse žmonių tiek pagausėjo,
Driadės, faunai šypsosi linksmai.

II STUDENTĖ. Prie ko čia tos driadės ir faunai?
I STUDENTAS. Tai užuomina į prasidėsiančius kaukių balius. Juose bus galima sutikti užsimaskavusių veidus graikų deivių, medžių globėjų driadžių, o taip pat – ir romėnų dievaičių faunų, laukus ir miškus sergėjusių. Bet klausykimės Adomo įspūdžių toliau.
ADOMAS: 
Jau dvylika! Nenoriu pavėluoti, 
Iš karto į roges – ir aš lekiu.
Pečiai man kailiniais brangiais apkloti,
Jaučiuosi puikiai – šilta ir jauku.

Ir štai negaišdamas žengiu į salę,
Kur mūsų laukia nuostabi puota.
Prie šio turtingo vaišių stalo
Smagu ir gera būna visada.

II STUDENTĖ. Kurgi nebus linksma, jeigu stalas apkrautas ne tik skaniais valgiais…

ADOMAS: Mes geriame vengriną šimtametį.
Konjakas, punšas žėri taurėse.
O damos mėgsta gaivųjį muskatą, –
Nuo jo skaidrėja mintys ir dvasia.

Per stalą svaidome žvilgsnius žaismingus,
Ir liejas žodžiai, sąmojai srove.
Įrausta damos žavios ir svajingos, 
Ne vienai net apsisuka galva. 

II STUDENTĖ. O vargo pelė Simonas vargu, ar ragavo kada nors vengriškojo vyno ir kitų taurių gėrimų, nes jų niekad neminės savo raštuose. O tik – alų ir midų, kaip vienintelius lietuvių gėrimus visomis svarbiomis progomis – nuo krikštynų iki pakasynų. 
VU ISTORIJA. O Vilniuje tais laikais pobūvių ir balių tikrai netrūko – nuo aukštuomenės iki amatininkų ir studentų. kaip matyti iš Sofijos Tyzenhauzaitės dienoraštinės knygos „Reminiscencijos“, XIX a. pradžioje Lietuvoje jau gerai žinota, ką reiškia geras balius. Apie tai galima spręsti iš Rusijos imperatoriaus Aleksandro I žodžių, pasakytų savo dvariškiams: „Jei norite šventės, pasistenkite, kad ji būtų gerai organizuota, nes Vilniaus ponios apie tai išmano.“
I STUDENTAS. Balius – tai ypač ištaigingas renginys. Jų būta pačių įvairiausių – nuo rengiamų kokia nors konkrečia proga (pavyzdžiui, vardinių, kokio svarbaus asmens atvykimo) iki teminių, kaip antai balius-loterija, kaukių, istorinis (kostiuminis) balius. Baliais ir maskaradais garsėjo Mullerių namai Vokiečių gatvėje. Ten buvo galima pamatyti spalvingų vilniečių – aktorę ir teatro vadovę Marcjanną Korwell-Morawską, tapytoją Joną Rustemą ir kitus. 
II STUDENTĖ. Baliai nebuvo vien tik pasilinksminimai. Tai gera proga susipažinti, pristatyti savo jau subrendusias atžalas, pasidairyti jiems tinkamos vedybų partijos, o jaunuoliams – pabendrauti su priešingos lyties atstovais. 
I STUDENTAS. Anuomet ne taip jau dažnai pasitaikanti galimybė! Juk vyravo griežtos krikščioniškosios moralės normos. 
II STUDENTĖ. Nors ir tada atsirasdavo ne santuokose gimusių vaikų – benkartų ir pamestinukų. 
I STUDENTAS. Vienas toks pateko į garsaus universiteto profesoriaus Jozefo Franko šeimą. Savo prisiminimuose profesorius rašė:
PROFESORIUS FRANKAS. „1809 metai baigėsi, kaip ir prasidėjo, – dideliais šalčiais. (...) Mano kirpėjas pranešė, kad prie namo durų rado vaiką. Liepiau jį atnešti. Tai buvo naujagimis berniukas, beveik sušalęs, labai silpnas, suvystytas į šiurkščią drobę. Prie jo radau lenkų kalba pakraigliotą raštelį: „Esu nesantuokinis vaikas, tikiuosi jūsų gerumo. (...) Gimdytojai manęs atsisakė, malonėkite juos atstoti. (...) Žymūs asmenys žino apie mano gimimą.“
II STUDENTĖ. Kas tie „žymūs asmenys“? 
I STUDENTAS. Gal vienas jų galėjo būti dailininkas Jonas Rustemas, „pribarstęs“ nesantuokinių pavainikių... Gandų liežuviai ir profesorių Franką įtarė pamestinuko „autoryste“.
VU ISTORIJA. Vilniaus universiteto medicinos profesoriaus Josepho Franko namuose Didžiojoje gatvėje buvo rengiami koncertai, spektakliai, gyvieji paveikslai. 
II STUDENTĖ. O kas tie gyvieji paveikslai?
VU ISTORIJA. „Gyvasis paveikslas“ – tapybos, skulptūros arba kokio nors kūrinio suvaidinimas statiškais vaizdais atkartojant žymių dailininkų darbus ar literatūrinius siužetus. Buvo populiaru suvaidinti Biblijos scenas. Ši pramoga labai išpopuliarėjo Austriją valdant imperatorei Marijai Teresei, kuomet Šionbruno rūmuose Vienoje buvo suteiktos patalpos teatrui. 
I STUDENTAS. Tuose rūmuose nekartą teko lankytis ir Vilniaus universiteto profesoriui Jozefui Frankui su įsūniu Viktoru, su kuriuo labai pamėgo žaisti jo bendraamžis princas. Jiedu dūkaudami perbėgdavo ir per tą didžiųjų veidrodžių salę, kurioje kadaise karališkajai šeimai grojo šešiametis vunderkindas Volfgantas Amadėjus Mocartas. 
II STUDENTĖ. Gaila, bet įsūnio Viktoro laukė liūdna lemtis. Puikiai mokęsis Polocko jėzuitų gimnazijoje, 1819-ųjų birželį berniukas susirgo ūmia smegenų vandenlige ir dėl klaidingos vietinio gydytojo diagnozės netrukus mirė. 

GEGUŽINĖ ir GANIKLIS

Septintoji scena
VU ISTORIJA. Gegužinė Markučių ąžuolyne. Groja studentų orkestrėlis. Santūriai šoka kelios poros. Medžių paunksmėje šnekučiuojasi būrelis Filomatų. Kiek atokiau stoviniuoja ar vaikštinėja keli studentai žemaičiai, su jais Simonas Daukantas. Muzikai nutilus, pasilypėjęs ant didelio kelmo prabyla Tomas Zanas:
TOMAS ZANAS. Brangūs bičiuliai mielos bičiulės! Šiandien referatų neskaitysime, jie geriau skamba po auditorijų skliautais. Užtat pasigėrėkime gamta, pabūkime jos prieglobstyje.
MERGINA. Tomai, o gal ką nors savo padeklamuotum?
TOMAS ZANAS. Tokiam prašymui, gražioji Evelina, atsispirti negaliu. Tai odė, o gal giesmė, nes yra ir choras, mūsų mieliausioms. Klausykit:
1.
Czyich cudniejsze oczu wejrzenia,
Czyich wdzięczniejszy jagód rumieniec.
Głosu czyjego milejsze pienia,
Chwałę lub szczęście skąd ma młodzieniec?
Kieno nuostabiausias žvilgsnis akelių,
Kieno vylingas raudonis veidelių,
Kieno mieliausias balselis dainuoja,
Šlovę ar laimę iš kur gauna jaunuolis?
CHORAS.
Žavingosios mergelės, sveikiname jus!

 2.
Iš kieno lūpų žodžiai ir smagūs juokeliai
Linksmą vakarėlį ar liūdną rytelį rasis,
Į kieno ausį nuoskaudas ar džiaugsmelį
Nerūpestingai sušnabždės brolis ar mielasis?
CHORAS.
O! mielosios sesutės, sveikiname Jus!

 3.
Kieno kakta mums dorybe švyti,
Lyg skaisti saulė giedrą dienelę,
Kieno gi rankom kantriai laikyti
Namai tvarkingi? Jūsų žmonelės.
CHORAS.
Garbingosios žmonos, sveikiname jus!

 4.
Kam gi širdis ta šviečia, liepsnoja
Nuo kūdikystės ligi brandumo,
Vien vaikų laimei viską aukoja, 
Skiria Tėvynei dukras ir sūnus?
CHORAS.
Mylimos mamos, sveikiname Jus!

 5.
Kas per jautrumą, švelnumą mielą,
Per tyrą meilę ir paklusnumą 
Lengvina motinoms rūpesčių naštą,
Lengvina tėčiams senatvę liūdną.
CHORAS.
Gerosios dukros, sveikiname Jus!

 6.
Kieno ta siela pasaulio nepykdo
Kovų ir darbo sunkaus gausybėj,
Kuria taip valią Dievulio vykdo
Kantrios gentainės mūsų Tėvynėj?
CHORAS.
Garbiosios Lenkaitės, sveikiname Jus!

BALSAI (daugiausia moteriški, plojimai). Valio! Ačiū! Pirmyn, Tomai!
TOMAS ZANAS. Ačiū, bičiuliai! Ačiū, Nenaudėliai! Tik drauge galime nuveikti naudingus kraštui darbus!
II STUDENTĖ. Kodėl Tomas Zanas bičiulius pavadino Nenaudėliais?
VU ISTORIJA. Visai jų neniekindamas, o todėl, kad masonų veiklai plečiantis, radosi nauja jos atšaka – tai 1817 metais įsikūrusi Šubravcų („Nenaudėlių“, lenk. „Szubrawcy“) draugija. Kitaip nei masonai, Šubravcai norėjo gerinti vien kultūrinį šalies gyvenimą. ,,Šubravcų kodekse” jie paskelbė kovą pasenusiems papročiams, socialiniams prietarams ir ydoms – girtavimui, azartiniams lošimams, obskurantizmui, piktnaudžiavimui luomų teisėmis. 
I STUDENTAS. Kilnūs tikslai, bet ar sekėsi juos įgyvendinti?
VU ISTORIJA. Deja, tiek tuometinė visuomenė, tiek ypač valdžia buvo kurčios romantikų siekiams. 
I STUDENTAS. Bet romantikai neatsisakė savo kilnių idėjų?
II STUDENTĖ. ...nes, kaip kvietė Adomas Mickevičius:
ADOMAS: 
Visas žemas aistras atmeskim
Iš savo prigimties išrovę,
Vertybes amžinas suraskim:
Tėvynę, mokslą ir dorovę!

Brolybė mum skirta likimo:
Lai šviečia ji, naujai sutviskus,
Lai veržiasi nauji troškimai.
Ką skelbiam čia – mum šventa viskas!

BALSAI: Valio, Adomai!
ADOMAS. Ačiū, brangieji! Pirmyn, Ganikli!
MERGINA. O kas tas Ganiklis? Gal Tu, Simonai, žinai? Girdėjom domiesi senąja baltų mitologija, ar ne?
SIMONAS. Ganiklis – tai senovės lietuvių ganyklų ir piemenų dievas. 
ADOMAS. Simonai, smagu Tave matyti šioje gegužinėje. Anksčiau panašiose sueigose tavęs nepastebėjau.
SIMONAS. Taip, Adomai, didelių pramogų privengiu.
ADOMAS. Kodėl?
SIMONAS. Mieliau renkuosi padirbėti bibliotekoje.
ADOMAS. Ką dabar rašai?
SIMONAS. Apie darbus lietuvių ir žemaičių senovėje.
ADOMAS. Duosi spaudinti Zavadskiui?
SIMONAS. Pirmiausia – neturiu iš ko apmokėti spausdinimo išlaidų, o svarbiausia – rašau lietuviškai ir Vilniuje tam spausdinimo dar nėra.
ADOMAS. Ką!? Ar įmanoma lietuviškai rašyti? Ar jūs turite gramatiką? 
SIMONAS. Turim. Nors ir neišbaigtą.
ADOMAS. O ar negalėtum rašyti lenkiškai, juk puikiai moki?
SIMONAS. Aš dėl lietuvystės pamatus dedu. 
TOMAS ZANAS. Ei, draugužiai, šen į būrį! Krakoviakas!
ADOMAS. Šen, Simonai! Ganiklis kviečia!
SIMONAS. Šok, Adomai. Aš nemoku. Man medžių draugija – mielesnė, nes ir tėtis – eigulys.
ADOMAS. Tai tada nešok. Gal tau Tomas kokią vienuolikę parinktų ir galėtumėt apie prakilnius dalykus pasikalbėt…
VU ISTORJA. Tomas Zanas 1815 metais įstojo į Vilniaus universitetą, fizikos-matematikos fakultetą. Stokodamas lėšų, studijuodamas turėjo dirbti korepetitoriumi. Studijas baigė 1820-aisiais magistro laipsniu. Dirbo mokytoju mergaičių pensionatuose Vilniuje. Jis buvo ne tik vienas iš Filomatų steigėjų, bet ir Filaretų draugijos krikštatėvis.
I STUDENTAS. 1820 m. pavasarį Tomas Zanas įkuria Spindulingųjų draugiją, kaip filomatų atšaką. Filomatai siekė visiško slaptumo, todėl plėsdami savo veiklą ir įtaką kūrė dukterines organizacijas, kurių eiliniai nariai net nežinojo apie „viršūnės“ egzistavimą. Spindulingieji rengdavo studentų gegužines Markučių ąžuolyne, ir sulaukė milžiniško pasisekimo – draugiją sudarė beveik 200 narių. Draugijos įstatuose buvo pabrėžiamas narių asmeninio moralinio tobulėjimo būtinumas, sueigose buvo daug kalbama ir apie laisvės idealą.

Aštunntoji scena
VU ISTORIJA. Priklausydamas masonams, Tomas Zanas pasivadino Ganiklio vardu. Motiejus Stryjkovskis Ganiklį prilygina antikiniams faunams ir satyrams.
I STUDENTAS. Nenuoramą linksmąjį fauną priminė ir pats Tomas Zanas. Jauniausias Šubravcų sambūrio narys Ignotas Domeika savo prisiminimuose rašė: „Populiarumu ir gebėjimu veikti jaunimą niekas negalėjo prilygti Tomui Zanui. Jis buvo visuomeniškas. Buvo geras matematikas ir poetas. Taip pat gerai išmanė istoriją, literatūrą, senąsias kalbas. Labai mėgo meną, muziką, dainavimą.“
II STUDENTĖ. Dar Ignotas priduria, kad Tomas Zanas buvo vidutinio ūgio. Akys skvarbios, plaukai juodi, garbanoti. Kai dainuodavo arba improvizuodavo, jį apimdavo ekstazė. Visi sakydavo, kad tada jo veidas ir akys skleidžia spindulius, lyg kokio pagonių žynio. 
I STUDENTAS. Bet juk nei pagonys, nei tuo labiau LDK istorija nepatiko pravoslaviškajai carinės Rusijos valdžiai, užsmaugusiai Abiejų Tautų respubliką – Lietuvos ir Lenkijos valstybę.
VU ISTORIJA. Todėl caro valdžios pakalikai atidžiai sekė Vilniaus slaptuosius ratelius. Be abejo, apie tai žinodamas, Simonas Daukantas vengė įsitraukti į slaptųjų organizacijų veiklą, nes bijojo dėl būsimos tarnybos po Universiteto. Profesorius Mykolas Biržiška apie Daukantą rašo, kad tas "...nenusikratė tuo metu įgytojo nerimo ir baimės viešai pasireikšti". 
I STUDENTAS. "Tas metas" – iš tikrųjų tai Vilniaus filaretų byla? 
VU ISTRORIJA. Būtent! Filaretų sąjūdis iš esmės juk buvo prieš Rusijos valdžią, kuri stengėsi jį kuo griežčiau nuslopinti, o jo dalyvius nubausti.
II STUDENTĖ. Bausmių neišvengė ir aktyvieji studentai?
VU ISTORIJA. O kaipgi... Rusija, po 1795 metų padalinimo užėmė visą Lietuvą ir užsimojo amžinai tą kraštą valdyti. Daukantas nuo jaunumės jautėsi rusiško milžino šešėlyje. Bet jis nesidėjo prie Filomatų ir Filaretų. Atrodo, jo nesidėta nei prie vilniškių lietuvių studentų sambūrio. Nužeminta Simono pagarba valdžiai priklausė nuo siekimo per valdišką darbą prieiti prie senovės dokumentų saugyklų Lietuvos istorijai rašyti. Tai jis patvirtino jau pirmame savo stambiame rakraštyje „Darbai senųjų lietuvių ir žemaičių“.
SIMONAS. „Taigi kad mokslas ir gudrybė giminės yra amžina ir visų didžiausia garbe, dėl ko gi lietuviai ir žemaičiai negali stengti, idant dasiektų tą laiptą šviesybės, ant kurio išsikėlė kitos giminės? Užvis juk kiekviena gali pelnyti garbę ne tiktai vienu kardu, bet ir pačiu mokslu.“
VU ISTORIJA. Juk ir populiariausias tarp maištingųjų studentų profesorius Joachimas Lelevelis ragino lietuvius studijuoti savo kalbą ir istoriją. Jis iškėlė ir praktinę istorijos reikšmę: istorija skatinanti žmones veikti, geriau apgalvoti savo veiksmus. Profesorius dėstydamas visuotinės istorijos kursą, nemažai vietos skyrė Lietuvos praeičiai. Jis pažymėjo lietuvių narsumą kovoje su kryžiuočiais. Profesorius ypač išaukštino Mindaugą — Lietuvos valstybės kūrėją ir vienytoją. 
I STUDENTAS. Apie šį valdovą ir Simonas Daukantas taip rašė: „Mindaugas tuo tarpu žiebų veikumu perbėgęs antrą kartą Gudus, Naugardą, Pskovą ir kitas vietoves nudeginęs, vos beatsirėmė su savo rimtais pulkais į mūrus pačios Maskvos.“
II STUDENTĖ. Panašiai, kaip keturioliktame amžiuje trejetą kartų „vos beatsirėmė“, bet neužėmė Maskvos jo ainis Algirdas?
VU ISTORIJA. Teisingai. Kaip sakė Lelevelis, Mindaugas įkūnijo tą jėgą, kuri išgarsinusi Lietuvos vardą ir padėjusi išsilaikyti daugiau kaip šimtą metų. Tačiau profesorius labai kritiškai vertino Lietuvos feodalų tarpusavio vaidus, pridariusius didelių nelaimių, atvedusių į valstybės žlugimą. Jį skaudžiai pergyveno Adomas Mickevičius ir jo bendraminčiai. Netrūko ir asmeninių netekčių.
II STUDENTĖ. Kokių? 
VU ISTORIJA. 1820-ųjų rudenį mirė Adomo Mickevičiaus motina, o kitą žiemą jis išgyveno skaudžią širdies dramą – jo mylima Marilė Vereščiak ištekėjo už turtingo grafo Putkamerio. Šie įvykai giliai sukrėtė jaunuolį. Savo pergyvenimus poetas vėliau išliejo Kaune parašytoje dramoje „Vėlinės“. Bet gyvenimas toliau tekėjo sūkuriuota ir neramia vaga.
I STUDENTAS. Žinoma, drebančiai prieš caro valdžią Universiteto vadovybei nepatiko draugijos populiarumas ir netrukus veiklą sustabdė. 
VU ISTORIJA. Tačiau pasiduoti nelinkęs Tomas Zanas ją perorganizavo ir pavadino Filaretais (gr. philaretos, „doros mylėtojas“). Filaretų veikla apėmė mokslinę (referatai ir diskusijos), labdaros (neturtingiems studentams remti) ir draugijos vidaus sritis. Nauji nariai raštu turėjo pasižadėti neišduoti paslapčių, o visas jėgas skirti darbui ir draugijos gerovei. Buvo stengiamasi ugdyti anticarinį patriotiškumą ir todėl draugija persekiota caro valdžios.
I STUDENTAS. 1822 metais Vilniuje pasirodžius rusų gvardiečiams prasidėjo nesutarimai, tiesa, daugiausiai dėl merginų ar nereikšmingų apsižodžiavimų. Situacija dar paaštrėjo atvykus caraičiui Konstantinui, kuris pasibaisėjo universitete vyraujančia anticarine dvasia. Pasakojama, jog šis įsižeidęs ir dėl to, kad žmonės jo nepažindami gatvėje nenusilenkdavo ir nepasveikindavo.

MAIŠTINGŲJŲ BYLA ir PO JOS

Devintoji scena
VU ISTORIJA. 1823 metų spalio 23-ąją su bendraminčių būriu suimamas Tomas Zanas ir kalinamas Lukiškių kalėjime, vėliau perkeliamas į Bazilijonų vienuolyną. Pastatai aplinkui Šv. Trejybės cerkvę ir priklausę Bazilijonų vienuolynui anuomet pertvarkyti į kalėjimą. Jame už priklausymą Filomatų ir Filaretų draugijoms įkalintas ir Adomas Mickevičius. Čia jis praleido šešetą mėnesių. Čia ir šiandien galima rasti nuspėjamą Konrado celę – žymiąją poeto Adomo Mickevičiaus kalinimo vietą, žinomą iš trečios „Vėlinių“ dalies. 
ADOMAS. KORIDORIUS – TOLĖLIAU STOVI GINKLUOTI SARGYBINIAI – KELETAS JAUNŲ KALINIŲ SU ŽVAKĖMIS IŠEINA IŠ SAVO KAMERŲ - VIDURNAKTIS
FREJENDAS.
Tai žinot ką, geriau pas Konradą eime,
Jo celė nuošali ir prie bažnyčios šliejas, –
Nieks mūsų negirdės net ir arti priėjęs.
O šiandien aš žadu dainuot, triukšmaut lyg tyčia:
Praeiviai pamanys, kad giedama bažnyčioj.
Rytoj kalėdos juk ir buteliais keliais
Mes pažymėsim jas.
JOKŪBAS. O ar kapralas leis?
FREJENDAS.
Su buteliu ir pats kapralas sugyvena,
Be to, jis lenkas ir legionierius senas.
Maskolium caras jį padarė neseniai.
Jis – katalikas ir nepyks, jei kaliniai,
Suėję per kūčias iškliukins po stikliuką.
JOKŪBAS.
Vis viena, jei pričiups, tai bus, vyručiai, striuka. 
VU ISTORIJA. Autoriaus remarka: Visi sueina į Konrado kamerą, įkuria židiny ugnį ir uždega žvakę.
I STUDENTAS. Elektros juk dar nebuvo. Ji Lietuvoje atsiras po pusės šimtmečio.
VU ISTORIJA. Kartu su Adomu Mickevičiumi įkalinti ir kiti Filomatų draugijos nariai, iš jų jauniausias – būsimasis žymus Čilės geologas Ignas Domeika. Poemoje „Vėlinės“ jis tapo Žegota. STUDENTAS. Enciklopedijoje skaitome: Ignas Domeika vos keturiolikos metų įstojo į Vilniaus universiteto Fizikos ir matematikos skyrių. 1822 m. birželio 25 d. įgijo filosofijos magistro laipsnį. Nuo 1819 m. aktyviai dalyvavo filomatų veikloje. 
VU ISTORIJA. Įkalintieji filomatai dažnai buvo tardomi, tiek raštu, tiek žodžiu. Ignas Domeika, apsimetė nieko nežinančiu naivuoliu, tačiau gana atvirai pasakojo apie draugijas, pabrėždamas, kad pagrindinis jų tikslas buvo lavinimasis ir pramogos, nebūta jokių politikavimų. 
TARDYTOJAS. Kas ir kada poną atvedė į tą draugiją ir ką pats atvedei?
IGNAS DOMEIKA. Buvau išgėręs. Neatsimenu. Dažnai būdavau pagėręs. Aš atvedžiau vieną – kunigą Lavrovičių. 
II STUDENTĖ. O štai ką jis sako kalėjimo draugams, poeto valia perkrikštytas į Žegotą.
ŽEGOTA. 
Draugijoms ligi šiol jokioms nepriklausiau.
Galvoju, kad valdžia tik ieško pelno sau
Ir kaliniai visi, gerai užsimokėję, 
Greit į namus sugrįš.
TOMAS. Iš tikro taip manai?
ŽEGOTA.
Juk niekas neištrems į Sibirą nekalto.
O kokią dėmę ras ant mano kailio balto?
Išaiškinti prašau: kas dedasi čionai,
Kuo kaltinami mes ir kas čia atsitiko?
TOMAS.
Gi Novosilcevas iš Varšuvos atvyko.
Turbūt senatoriaus charakterį žinai.
Pragėręs viską, jis kankino, plėšė žmones,
Netekdamas už tai net ciesoriaus malonės,
Prarasdamas pirklių kreditą amžinai.
Tad stengėsi jisai, kone iš kailio nėrės,
Bet, Lenkijoj jokių draugijų nenutvėręs,
Lietuvoje dabar jų ieško atkakliai.
Pribuvo draug su juo sargai, šnipai, sekliai,
Kad jis Lietuvoje laisvai šeimininkautų
Ir caro rūmuose malonę vėl atgautų,-
Tai mūsų bylą taip supainios ir išpūs,
Jog carui ant garbės pasiųs mus į kapus.
ŽEGOTA.
Bet mes juk nekalti...
TOMAS. Teisybės nieks nežiūri –
Juk tardymai slapti, teismai taip pat slapti,
Ir nieks nesužinos, už ką mes nutesti,-
Skundikas pats mus teist ir išklausyti turi.
Jis prievarta mus baus – tai aišku kaip diena.
Yra dar išeitis liūdna, tačiau – viena:
Iš keleto draugų teks auką jam sudėti,
O šie jau privalės už mus visus kentėti.
Tai mano įkurta jūsiškė draugija,
Todėl aš privalau kentėt už jus ir ją.

VU ISTORIJA. Tomas Zanas prisiėmė kaltę už Filaretų draugijos steigimą ir vadovavimą. Taip jis ir pasakė tardymo komisijai, kurią sudarė grafas Nikolajus Novosilcevas. 
I STUDENTAS. Šis aršus carizmo šalininkas dar 1794 metais dalyvavo malšinant sukilimą Lenkijoje ir Lietuvoje?
VU ISTORIJA. Taip. 1813–1815 metais buvo Varšuvos kunigaikštystės laikinosios tarybos viceprezidentas, o vėliau - Rusijos vietininko Lenkijoje patarėjas. 1824– 1830 metais kuravo Vilniaus mokslo apygardą ir jos universitetą, kurį prispaudė visa triuškinančia rusiškosios patvaldystės jėga.
II STUDENTĖ. Areštuotas filaretas Jonas Jankovskis papasakojo tardytojams viską apie Spindulinguosius ir Filaretus. Taip pat tardymo komisijai jis pateikė apie šimtą vardų. Buvo suimti ir Bazilijonų vienuolyne įkalinti 108 jaunuoliai. Ištikimi bendražygiai, papirkę sargybinius, lankėsi vienas kito kamerose ir suderino parodymus. 
I STUDENTAS. Visgi, Filomatų ir Filaretų gyvenimas kalėjimo nelaisvėje nebuvo toks blogas. Politinis vertelga Novosilcevas iš turtingų tėvų, norinčių padėti savo vaikams, skolinosi pinigus, o papirkti sargybiniai netrukdė atgyti kultūriniam gyvenimui. Naktimis Filomatai rinkdavosi Mickevičiaus celėje, tardavosi, skaitydavo eilėraščius ir dainuodavo. Įkalintiesiems daug padėjo ir giminaičiai, sužadėtinės, buvę draugijos nariai, dirbę policijoje.
VU ISTORIJA. Po metus trukusio proceso Nikolajus Novosilcevas Filomatus, Filaretus ir Spindulinguosius pripažino anticarinėmis, nusikalstamomis organizacijomis. Tačiau atsižvelgdamas, kad beveik visi iškalėjo 7 mėnesius, nuo tolesnės bausmės atleido. Tiesa, griežčiausiai buvo nubaustas Tomas Zanas – tremtimi ir dar vieneriais įkalinimo Orenburge metais. Po to gyveno prižiūrimas policijos, tačiau nepasidavė – rašė literatūros ir mokslo temomis, talkino gamtininkams tyrinėjusiems Šiaurės Vakarų Pauralę, Pietų Uralą, Vakarų Sibirą. 
I STUDENTAS. Pirmasis 1824 metų sausio 25-ąją į laisvę išėjo Domeika, kuris privalėjo gyventi savo dėdžių dvare, policijos priežiūrimas ir prarado teisę eiti valstybines pareigas. 1830 metais policijos priežiūra buvo panaikinta, ir Ignotas Domeika tapo Gardino seimelio nariu.
VU ISTORIJA. Dalyvavo 1831 metų sukilime, buvo paskirtas adjutantu į prie Kauno veikusį, vien iš lietuvių suformuotą 25-ąjį pulką. Po pralaimėto mūšio ties Šiauliais pasitraukė į Prūsiją, vėliau – į Prancūziją. 1837 metais su pagyrimu baigė Paryžiaus kasybos mokyklą (École des Mines). 1838-aisiais atvyko į Čilę. Iki 1847-ųjų buvo La Serenos aukštosios kasybos mokyklos, 1847–1883 metais Santjago universiteto profesorius, 1867–1883 metais universiteto rektorius.
I STUDENTAS. Dalis draugijų narių buvo ištremti į tolimas Rusijos gubernijas, kiti paleisti sumokėjus užstatą. Tarp pastarųjų buvo Adomas Mickevičius, kurį iš nelaisvės išpirko profesorius Lelevelis. Likusi dalis tremties išvengė tik artimųjų dėka. Nukentėjo ir draugijai tiesiogiai nepriklausę universiteto asmenys, esą jie daro neigiamą įtaką jaunimui, buvo atleisti profesoriai Joachimas Lelevelis, Mykolas Bobrovskis ir Ignas Danilavičius.

Dešimtoji scena
I STUDENTAS. Kaip atrodė Universitetas po Filomatų proceso?
VU ISTORIJA. Nors Filomatai ir kitos draugijos buvo uždraustos, tai nesustabdė studentų. Didėjo nepasitenkinimas carine valdžia, 1825 metais atkurta labai įslaptinta Filomatų draugija. Po poros metų Filaretų tradicijas bandė tęsti organizacija Sarmatų padermė, tačiau greitai ji buvo susekta. Sėkmingiau veikė tuo laiku įkurta anticarinė Mąstytojų (lenkiškai „Mnezerių“) draugija, kuriai vadovavo studentas, būsimasis žymus istorikas ir rašytojas Juozapas Ignotas Kraševskis.
I SUDENTAS. O ką toliau veikė Simonas Daukantas?
VU ISTORIJA. Nors Simonas Universitetą baigė 1822-aisiais, tačiau tik po trejeto metų jam buvo išduotas diplomas, nes tikriausiai buvo įtariamas, nors ir neįrodytu, bendravimu su nuteistaisiais. Be to, jam dar užtruko apie porą metų patvirtinti savo bajorišką kilmę, nes be tokio dokumento nebūtų gavęs teisių magistro diplomo. 
II STUDENTĖ. Studentų sąraše, rastame tardant filaretą Teodorą Lozinskį, buvo ir Simono Daukanto pavardė. Tardomasis aiškino, jog tai tik stropesni studentai, bet neatmetama galimybė, kad tai galėjo būti ir kandidatų į Filaretų draugiją sąrašas. Nors Simonas Daukantas bendravo ne su vienu aktyvesniu šios draugijos nariu, bet tiesiogiai organizacijos veikloje, atrodo, nedalyvavo. 
I STUDENTAS. Bet juk greta lenkiškų jau ryškėjo ir pastangos burtis tautiniu lietuvišku pagrindu?
VU ISTORIJA. Simonas Daukantas neabejotinai priklausė lietuviškajam žemaičių sąjūdžiui, kuris spietėsi apie Dionizą Pošką. Ryškus to patvirtinimas gali būti 1823 metais parašyta Simono Stanevičiaus odė „Šlovė žemaičių“, kurioje minimas „žemaičių surinkimas“. Tai panašu į Vilniaus universiteto studentų žemaičių himną. Jo posmai tikrai pakilūs ir pranašiški.
SIMONAS STANEVIČIUS.
Mačiau Vilnių, šaunų miestą, 
Seną mokslų gyvenimą, 
Nuo žemaičių beapsėstą 
Ir jų tikra sutarimą. 

Šlovė visus sujudino 
Gera tėviškei daryti, 
Ir, ką amžiai pagadino, 
Čėsas yra sutaisyti. 

Daugel metų sviets rokavo, 
Mūsų žemė kaip pražuvo, 
Kaip užmiršo kalbą savo 
Ir užmiršo, kuomi buvo. 

Tarp žemaičių vis atgijo 
Garbė tėvų ir liežuvis, 
Meilė tarp jų išsiliejo, 
Prasidžiugo ir lietuvis. 

(...)

Šviesi saulė užtekėjo, 
Lėtų nušvito pašaliai, 
Rankas ant akių uždėję, 
Išsiskaidė neprieteliai. 

Šimtabalsis garsas lėkė, 
Ilgus sparnus plasnodamas, 
Nepaliaudams šaukė, rėkė, 
Po pasaulį skrajodamas: 

,,Veizdėk, sviete nusiminęs! 
Kas ten šiaurėj atsitiko, 
Lietuvos senos giminės 
Pražuvime sveikos liko.” 

VU ISTORIJA. Norėdamas pasitelkti svarbius senuosius dokumentus Lietuvos istorijos darbams, Simonas Daukantas tikėjosi daugiau jų rasti Rygos magistrato archyve. Ten atsiradusiai tarnautojo vietai užimti ir buvo būtinas atitinkamas aukšojo mokslo diplomas. Vos jį gavęs, Simonas Daukantas 1825-ųjų rugsėjį susirengė iškeliauti į Rygą.

DU VIENIŠIAI

Vienuoliktoji scena
I STUDENTAS. Prieš išvykdamas į Rygą, Lukiškių posesijoje pastatytos Šv. Jokūbo ir Pilypo bažnyčios šventoriuje Simonas sutinka Agniešką, buvusią tarnaitę iš Pšijalgovskio namų. Ten jis gyveno, kai dar mokėsi Vilniaus gimnazijoje. Agnieška vienuolės rūbais. 
SIMONAS. Dzien dobry, Agnieškute. Vos beatpažinau tave taip apsirengusią. 
AGNIEŠKA. Dzien dobry, panie Szymon. O, kaip smagu jus matyti. Turbūt patapote didelis ponas?
SIMONAS. Į didelius ponus neišėjau. O tu, ar seniai esi vienuolyne?
AGNIEŠKA. Ne visai vienuolyne, bet prie jo. Priklausau gailestingosiosms seserims prie šv. Jokūbo ligoninės.
SIMONAS. Šaritėms?
AGNIEŠKA. Taip. Su kitomis seserimis slaugau ligonius ir padedu silpnesniems. 
VU ISTORIJA. Šaritės (prancūziškai charite, 'gailestingumas, labdara') – katalikų gailestingųjų seserų kongregacija, įsteigta Prancūzijoje XVII amžiuje. Šaritės užsiėmė neturtingųjų ir ligonių globa bei slaugymu. Šaričių vienuolyno Šv. Jokūbo ligoninėje 1818 metais gydėsi: 557 abiejų lyčių invalidai, 444 venerikai, 63 gimdyvės, 19 pamišėlių, 54 nepilnamečiai. Vienuolynuose buvo ryškūs luomų skirtumai. Bajoraitės, mokėjusios skaityti ir rašyti, atėjusios su savo kraičiu, vadovavo vienuolijos gyvenimui, Iš valstiečių ir paprastų miestiečių kilusios neturtingos, „bekraitės“ vienuolės buvo žemesnės kategorijos, ir joms tekdavo visokie „rankų darbai“.
SIMONAS. Kodėl nuėjai į tokį sunkų darbą. Ar negalvojai ištekėti?
AGNIEŠKA. O kas mane, beturtę, ims? Ponia Pšijalgovska pasimirė, o nauji šeimininkai daugiau mokinių nebepriėmė ant kvatieros. Turėjau pasieškot, kur prisiglaust ir duonos kąsnį pelnytis. O kaip jūs, panie Szymon, gal kokią turtingą nuotaką susiradot?
SIMONAS. Vai – ne, Agnieškute. Mano žmona – žąsies plunksna, kuria rašau savo veikalus. Tam reikia daug vienatvės. Kad užsidirbčiau duonai, turiu tarnauti valdžiai. Gavau vietą Rygos magistrate. Ten netrukus ir išvyksiu. Jokia žmona to neištvertų, o ir išlaikyti jos neturėčiau iš ko.
AGNIEŠKA. Tai mudu abudu – vieniši. 
SIMONAS. Nors aš ir ne vienuolyne, bet vienuoliškai gyvenu.
VU ISTORIJA. Ilgus trejetą metų užsitęsė Simono Daukanto „vienuolystė“ po universiteto baigimo. Be abejonės, Daukanto reikalai taip ilgai įšalo ir dėl to, kad buvo susektos slaptos universiteto studentų organizacijos. Persekiojimai suaktyvėjo po 1823 metų gegužės 3 (15) dienos, kai Vilniaus gimnazijos V klasės mokinys Mykolas Plioteris prieš rusų kalbos pamoką ant lentos užrašė „Tegyvuoja konstitucija!“. Valdžia sujudo ieškoti slaptų organizacijų ne tik gimnazijoje, bet ir tarp studentų. 
I STUDENTAS. Carizmo vėzdas užsimono plačiai... 
VU ISTORIJA. Gegužės 29 dieną į kalėjimą pateko net pats universiteto rektorius Juozapas Tvardovskis. Visiems studentams buvo uždrausta išvykti iš Vilniaus. Universitete nebuvo išduodami baigimo pažymėjimai, nebuvo tvirtinami mokslo laipsniai. Šie reikalai iš vietos vėl pajudėjo, tik baigus tardyti slaptųjų organizacijų dalyvius ir išaiškinus, kas iš universiteto auklėtinių joms priklausė. 
I STUDENTAS. Tie „išsiaiškinimai“ skaudžiai atsiliepė daugelio universiteto absolventų karjerai?
VU ISTORIJA. Be abejo. Nors vėliau, 1825 metais, baigimo dokumentus gavo net ir filomatai, tačiau su pastaba, kad jų savininkai bausti už priklausymą slaptoms organizacijoms. 
I STUDENTAS. Ar tai nereiškė „vilko bilieto“ tolimesnei karjerai?
VU ISTORIJA. Daugeliui – taip. Tokio likimo išvengęs ir gavęs teisių magistro diplomą, Simonas Daukantas stengėsi kuo greičiau iš Vilniaus išvykti, kad galėtų pradėti „jo imperatoriškosios didenybės civilinę tarnybą“ Rygos generalgubernatoriaus kanceliarijoje. Ten saugotame kryžiuočių archyve tikėjosi rasti svarbių dokumentų Lietuvos istorijai. 

TOLYN NUO VILNIAUS, ARTYN PRIE TIKSLO

Dvyliktoji scena
VU ISTORIJA. Rytas po pusryčių. Pašto diližanas tolsta nuo Vilniaus. Jame išsipirkęs vietą Simonas Daukantas su dar keliais pakeleiviais. Ritmingai caksi ketverto arklių kanopos ir cypauja ratai. Keliauninkai pradeda susipažinti, kalbėtis.
I PONAS. Laukia netrumpas kelias...
II PONAS. Kaip kam... Aš tai iki Vilkomiežo. O Jūsų malonybė?
I PONAS. Iki Šiaulių. Yra reikalas teisme.
II PONAS. Turite ginčą dėl nuosavybės, palikimo?
I PONAS. Panašiai. Bet ne dėl savęs. Esu advokatas.
DAMA. Mieli ponai, tik nepradėkite aptarinėti nuobodžių bylų...
II PONAS. Teisingai ponia sako. Gal palieskime kokią linksmesnę temą?
I PONAS. Mano ponia apie teisinius kazusus pakankamai prisiklauso ir namuose, todėl galima ją suprasti.
DAMA. Brangusis, tu teisus, bet...
I PONAS. Ką „bet“? Jums, moterims, pirmiausia puoštis, kitus apkalbėti rūpi.
DAMA. Ai, ką jau čia...
II PONAS. O jūs, gerbiamasis, iki kur keliaujat?
SIMONAS. Iki pačios Rygos. 
II PONAS. O... Kokiu tikslu, jei ne paslaptis?
SIMONAS. Gaunu tarnybą generalgubernatoriaus kanceliarijoj.
I PONAS. Kokios klasės?
SIMONAS. Dar nežinau.
VU ISTORIJA. Gavęs magistro diplomą, Daukantas pradėjo rūpintis tarnyba. Jo dėmesys nukrypo į šiaurės pusę. Gal Lietuvoje jis nesitikėjo pakenčiamos vietos, o gal troško greičiau pasiekti svarbiausius Lietuvos istorijos šaltinius, kurių tuomet teko ieškoti Rygoje, Peterburge, Karaliaučiuje. Daukantas pasuko Lietuvos valstiečių pramintais keliais – į Rygą. Anuomet Ryga paprastam lietuvių valstiečiui buvo žinoma kaip gera linų ir grūdų prekyvietė, druskos, silkių ir geležies parduotuvė. Ryga Daukanto laikais nebuvo didesnė už Vilnių, tačiau kaip prekybos centras, uostas buvo daug judresnis, turtingesnis ir sparčiau augantis.
I PONAS. Kokius mokslus esate išėjęs?
SIMONAS. Esu teisių magistras.
I PONAS. Vadinasi, mes – kolegos. Gal imsitės praktikos?
SIMONAS. Greičiausiai – ne. 
DAMA. Ot, tie vyrai... Vėl jie apie savo reikalus.
II PONAS. Przepraszam, Pani. Netrukus pereisime prie anekdotų.
DAMA. Tik prašyčiau – be nešvankybių ir politikos.
VU ISTORIJA. Rygoje Daukantas bus priskirtas prie tarnautojų klasės ir gaus tą rangą, į kurį turėjo teisę pagal magistro diplomą. Jis taps devintos klasės tarnautoju. Toji klasė atitiko titulinio patarėjo rangą. Visi Rusijos valdžios aparato tarnautojai buvo suskirstyti į 14 klasių. Pirmajai klasei priklausė imperatoriaus rūmų ir užsienio reikalų ministrai, o paskutiniajai – valstybinių geležinkelių
konduktoriai. Daukantas atsidūrė šios grandinės viduryje.
II PONAS. Mieloji ponia, be nešvankybių ir politikos yra tik evangelijos. 
I PONAS. Ne, kodėl gi? Štai iš Saliamono „Giesmių giesmės“:
[Ji:] Tebučiuoja jis mane savo lūpomis!
Juk tavo meilė malonesnė negu vynas,
negu tavo brangiojo aliejaus kvapas!
Tavo vardas ¬ palieti kvepalai,
užtat tave mergaitės myli. (...)
[Jis:] Tu, mano meile, panaši
į kumelaitę tarp faraono kovos vežimų.
Žavūs tavo skruostai puošti pintomis grandinėlėmis,
o tavo kaklas ¬ karoliais.
[Ji:] Mano mylimasis man ¬ miros ryšulėlis,
prigludęs tarp mano krūtų.
Mano mylimasis man ¬ henos žiedų puokštė
En Gedžio vynuogių soduose.
[Jis:] Kokia tu graži, mano mylimoji,
kokia tu graži,
tavo akys kaip balandžių!
[Ji:] Koks tu gražus, mano mylimasis,
iš tikrųjų gražus!
Mūsų guolis pavėsinėje;
sijos mūsų namų ¬ iš kedrų,
o gegnės ¬ iš kiparisų.
DAMA. Visi jūs, vyrai, vienodi – jums tik guolis rūpi..,
II PONAS. Bet, Madam, čia juk Šventasis Raštas.
DAMA. Tik pamanykit... Ir anais laikais vyrai nebuvo kitoki.
VU ISTORIJA. Klausėsi Simonas tų kalbų ir prisiminė, ką rašęs savo pirmajame dideliame rankraštyje „Darbai senųjų lietuvių ir žemaičių“.
SIMONAS. „Noris pagonys, vienok dorybę ir padorumą didžiai stipriai tarp savęs saugojo: kaipogi kas išžargino mergaitę arba žmoną dėl atgiežimo pikto noro, tas, apskundus į vyresnybę, ugny gyvas buvo sudegintas. Svetmoteris ir svetmoterius jaunus rykštėmis plakė, augusius taip pat gyvus ugny degino, o jų pelenus ant kryžkelių išbarstė, ir vaikai jų kunigais tapti negalėjo. Jei kuomet pati vyrą kernojo neteisingai, tuo kartu nuo kaimo iki kaimo kūlį tąsiojo, pakol kunigas nepasakė gana.“
II PONAS. Ko užsisvajojote, pone magistre? Gal liūdna jauną žmonelę Vilniuje palikus?
SIMONAS. Aš – nevedęs. Ir neketinu.
I PONAS. Kodėl gi? 
SIMONAS. Turiu kitokių gyvenimo tikslų, kurių pasiekti būtų neįmanoma turint išlaikyti šeimą?
II PONAS. Ir kokie tie tikslai?
SIMONAS. Dirbti savo tautai visomis jėgomis, rašyti istoriją jos kalba – lietuviškai ir žemaitiškai.
I PONAS. Argi tai įmanoma? 
SIMONAS. Taip, įmanoma. Ir aš tai darau.
II PONAS. Ar galima lietuviškai taip sklandžiai rašyti, kaip lenkiškai?
SIMONAS. Be jokios abejonės. 
VU ISTORIJA. Vėl iš pirmo didžiojo rankraščio.
SIMONAS. „Gražumas ir dailumas kalbos lietuvių, žemaičių rodo aiškiai, jog ana yra tikra viena ir pirmąja kalba šiaurės giminių nuo neatmenamų amžių senovės, ir taip išdailinta yra buvusi kitą kartą, jog šiandien dar, kas turi proto ir aukso plunksną Homero ar Vergilijaus, tas, sakau, ką norėdamas, tą gali gudriai gudresniai rašyti toj kalboj.“
VU ISTORIJA. XIX a. pradžioje per Lietuvą ėjo keli pašto traktai. Svarbiausias jų – Peterburgo-Varšuvos, o į Rygą – pro Šiaulius, Joniškį ir Latvijos gyvenvietes. Ekstrapašto ekipažo greitis plentu buvo 10 varstų, paprastu keliu – 8 varstai per valandą (apie 11 ir 8 kilometrus). Vykstant ekstrapašto greičiu už varstą reikėjo mokėti 5 kapeikas. Keleiviai mokėdavo ir už persikėlimą per upes keltais, tiltais, mokestį už važiavimą plentu, už ratų tepimą, ekipažo paruošimą. Atstumas nuo Vilniaus iki Ukmergės – apie 70 varstų ir nelyjant būdavo įveikiamas per 8 – 9 valandas.

Tryliktoji scena
VU ISTORIJA. Pašto diližanas įsuka į keliuką, iš šonų padabintą nubaltintais akmenėliais, ir netrukus sustoja prie vienaukščio mūro. Nuo savo pasostės nusileidęs vežėjas, anuomet vadintas furmonu, paslaugiai atidaro diližano dureles. 
FURMONAS. Jūsų mylistos ponai, Vilkomiežas!
KELEIVIAI. Ačiū, furmone, laikas mums pailsėti.
II PONAS. O man – atsisveikinti. Laimingos tolimesnės kelionės.
VU ISTORIJA. Lietuviai šią vietovę vadino Aukmerge arba Vilkmerge. „Dausprungas paupy Šventosios upės, įkūręs pilį, vardu Vilkmergę, arba Aukamerį,“- po 25 metų parašys Simonas Daukantas savo dar viename rankraštyje „Pasakojimas apie veikalus lietuvių tautos senovėje“.
I STUDENTAS. Iš ko tai buvo žinoma?
VU ISTORIJA. Tikriausiai Daukantui buvo girdėta legenda, kad pagonių šventykloje buvusi vaidilutė, Šventosios upės žvejo dukra. Ji sulaužiusi savo pažadą tarnauti dievams ir pamilusi tėvynės priešą – kryžiuočių riterį. Tai sužinoję vaidilos ją sudeginę. Žmonėse gimė pasakojimai apie aukos mergą (Aukmergę), ilgainiui virtusią Ukmerge. Kita legenda byloja, kad kartą netolimuose miškuose medžiojęs kunigaikščio Dausprungo sūnus Tautvilas, kuriam pristigę strėlių, o jį tuomet užpuolę vilkai. Nuo pražūties jį ir išgelbėjusi žynė – graži mergelė, kuri sutramdžiusi ir nuvijusi plėšriuosius vilkus. Dausprungas pastatęs prie Šventosios pilį ir žynės garbei pavadinęs Vilkmerge.
I STUDENTAS. Tačiau Daukanto laikais Ukmergė garsėjo ne vien legendomis?
VU ISTORIJA. Ukmergė buvo svarbi kryžkelė. Intensyviausias eismas vyko per Ukmergės pašto stotį, nes ji buvo traktų Petrapilis – Varšuva ir Vilnius – Ryga sankryžoje. Ukmergės pašto stotis buvo pati didžiausia visoje buvusioje Kauno gubernijoje. 
I STUDENTAS. Tai bent... 
VU ISTORIJA. Anuometinė pašto stotis – tai nemažas pastatas su fligeliu, kur turėjo tilpti korespondencijos skirstymo patalpos, poilsio ir nakvynės kambariai keleiviams bei vežikams, traktierius, arklidės, ratinė, pašarų sandėlis. Pamainai kiekvienoje stotyje buvo privalu laikyti 48 arklius, o Ukmergėje, kadangi kelių sankirtoje, – turėjo būti net 84.
I STUDENTAS. Didelis tabūnas. 
VU ISTORIJA. Kad būtų galimus pailsusius pakeisti atsigavusiais „gyvaisiais motorais“. Keleivius pasitinka pats stoties prižiūrėtojas.
PRIŽIŪRĖTOJAS. Sveiki atvykę, jūsų mylistos. Maloniai prašom vidun. Matyt, kelionėje praalkote. Vakarienė jūsų jau laukia.
I PONAS. Pakeliui pietavome, bet vakarienė irgi pravers. 
VU ISTORIJA. Lietuvai tapus carinės Rusijos dalimi, pašto susisiekimas pertvarkytas, pradėta vežioti daugiau keleivių. Keliai buvo apsodinami keturiomis beržų eilėmis pavėsiui, šalia kasami grioviai vandeniui nutekėti. Tokiuose keliuose statytos pašto stotys – namas su poilsio kambariais keleiviams, raštinė, patalpos vežikams, arklidė, būtinai ir karčema.
I PONAS. Karčemėlė čia visai padori. Po vakarienės prieš miegą bus galima ir kortytes pamėtyti. Ką jūs į tai, pone Simonai? 
SIMONAS. Jūsų valia, kuo užsiimti laisvu laiku, bet aš nei kortoms, nei romanams laiko neturiu.
DAMA. O kodėl jums nepatinka romanai?
SIMONAS. Madam, laisvom valandėlėm man maloniau skaityti naudingas istorijas arba kelionių knygas, bet ne romanus, kurie nieko neduoda, tik atima laiką ir kvailina protą.
DAMA. Pone, nebūkite pernelyg kategoriškas. Žinoma, tokia nuomonė būtų patikusi mūsų mergaičių pensiono viršininkei poniai Bikovskai, kuri mus griežtai prižiūrėjo. 
SIMONAS. Pirmiausia kategoriškumą taikau sau, o kiti tesielgia kaip tinkami. Kas kaip išmano, taip save gano, sako žemaičiai.
DAMA. Apie jų tautosaką jūs taip gražiai pasakojote kelionėje.
SIMONAS. Visos tautos yra sukaupusios gražių tautosakos turtų. Daug jų turi lietuviai ir žemaičiai. 
DAMA. Apie tai girdėjau iš poeto pono Adomo Mickevičiaus viename salone.
SIMONAS. Teko kartu su juo klausytis profesorių Lelevelio, Grodeko paskaitų. Pamenu vienoje gegužinėje jis labai užsidegęs deklamavo (Adomo balsas atmintyje):
ADOMAS. Visas žemas aistras atmeskim
Iš savo prigimties išrovę,
Vertybes amžinas suraskim:
Tėvynę, mokslą ir dorovę!
DAMA. O, pone, turite gerą atmintį?
SIMONAS. Geriems dalykams – taip.
VU ISTORIJA. Kitą rytą sočiai papusryčiavę, bendrakeleiviai tęsė kelionę. Pašto diližanas riedėjo per Jonavą, Baisogalą, Radviliškį. Advokatas atsisveikino ir su žmonele išlipo Šiauliuose. Įsėdo keli nauji keliauninkai. 

SIMONAS ir ŽVAIGŽDĖS

Keturioliktoji scena
VU ISTORIJA. Trečią kelionės dieną pašto diližanas rieda pro Joniškį ir po keleto valandų jau matosi latviškoji Mintauja, vėliau pervadinta į Jelgavą. Ją pasiekti plentu iš Šiaulių užtrukdavo anuomet visą ilgą dieną. Iš istorijos šaltinių Simonas prisimena, kad Mintaujos pilį pastatė Livonijos kalavijuočiai 1266 metais ir iš čia puldinėdavo Lietuvą. Kai įkyrėjo priešų puldinėjimai, 1345-aisiais lietuviai atkariavo miestą ir pilį bei viską sudegino. Sustojimas prieš Mintaują. Furmonas atidaro dureles.
FURMONAS. Fu, dar vienas postas. Ponai, prašome paruožti „podorožnas“.
VU ISTORIJA. Tokia buvo Rusijos imperijoje tvarka: keliaujantieji privalėjo turėti vadinamąjį kelionės pasą arba „podorožną“. Jas reikėdavo pagal reikalavimą parodyti sargybiniams postų, kurie buvo įrengti kas 7-8 varstai. Po paskutinės patikros diližanas greitai pasiekė Mintaujos pašto stotį. Ten keliauninkai apsistojo dar vienai nakčiai prieš Rygą. 
I STUDENTAS. Po vakarienės Simonas nutarė pasivaikščioti lauke, nes vakaras buvo giedras ir ramus. Danguje mirksėjo ankstyvo rudens žvaigždės. 
FURMONAS. Matau, pone, mėgstate pabūti vienas. 
SIMONAS. Mėgstu žvaigždėtą dangų. Po juo geriau sekasi surikiuoti savo mintis.
FURMONAS. Kokiam tikslui?
SIMONAS. Kad galėčiau jas užrašyti. Lietuviškai.
FURMONAS. Ir daug iš to uždirbat?
SIMONAS. Nieko. Bet ketinu parašyti ir tokių knygelių, kurios bus naudingos lietuviams ūkininkams.
FURMONAS. Nedidelį ūkį prie Jašiūnų iš tėvo perėmiau ir aš. Jame išvažiuodamas palieku žmoną su keturiais vaikais. Darbo užtenka visiems, kas tik jau gali kauptuką ar grėblį pakelti.
SIMONAS. O kaip su lažu?
FURMONAS. Privaloma atidirbti dvarui nustatytą dienų skaičių per metus.
SIMONAS. Činčą mokat?
FURMONAS. Dabar jau ne. Esame atleisti. 
SIMONAS. Vis tiek jums nesaldu.
FURMONAS. Ką ir sakyt, pone... 
SIMONAS. Gražus vakaras, galima dar žvaigždeles paganyti. 
FURMONAS. Aha... Dangus aukštai, žemė – kietai. 
SIMONAS. Kas taip sakė?
FURMONAS. Žmonės mūsų kaime.
SIMONAS. Tuoj užsirašysiu. Aš renku priežodžius ir patarles. Ar teko girdėti tokią: „Visi gyvena po vienu dangum, bet ne po vienu stogu.“
FURMONAS. Tikra tiesa. Ponams – vienaip, žmoneliams – kitaip. Taip svietas surėdytas.
SIMONAS. Kiekvienam – savo.
FURMONAS. Tai jau taip. Man – ant pasostės po saule ir lietum su vėju, jums, ponuliams, – namukas ant ratų su visom minkštom vigadom. Ryt – paskutinė atkarpa iki Rygos. Labanakt.
SIMONAS. Labos nakties. Dar netraukia vidun. Šitoks dangus, žvaigždžių tuntais nusėtas.
VU ISTORIJA. Žiūrėdamas į dangaus šviesulius, Simonas prisiminė prieš dešimtmetį laikytus pirmuosius egzaminus. Gal būt jie jam įsiminė, kad buvo tokie pirmieji ir kad tarp egzaminuotojų buvo garsus dangaus kūnų tyrėjas Janas Sniadeckis. Jis, berods, paklausė apie herojinius epus iš graikų literatūros, nes pats ją labai mėgo. Lenkų literatūroje prasidėjus romantizmo laikotarpiui, pasisakė už klasicizmą, orientaciją į klasikinę senovės graikų ir romėnų literatūrą. Tai padėjo susiformuoti naujai literatūros srovei ir Adomui Mickevičiui.
I STUDENTAS. Tai buvo praeitis, o teisių magistras Simonas Daukantas pašto diližanu keliavo į savo ateitį, apie kurią mes dabar jau žinome, o jis anuomet – dar ne. Nežinojo, kad toje ateityje bus beveik dešimtmetis Rygoje, trylika metų – Sankt Peterburge kaip Valdančiojo Senato tarnautojas.

Epilogas
VU ISTORIJA. Nuo 1835 metų Sankt Peterburge didesnę tarnybos dalį Daukantas dirbo už Lietuvos Metriką atsakingame Valdančiojo Senato padalinyje. 
I STUDENTAS. Kam jis daugiausia skyrė dėmesio ir pastangų?
VU ISTORIJA. Svarbiausiu savo uždaviniu laikė ieškoti lietuvių tautos istorijos šaltinių, juos tyrinėti ir rašyti knygas savo tautai. Taip ją šviesti ir kelti jos savigarbą. Tautos svarbiausiu požymiu Simonui Daukantui yra kalba, o ne valstybingumas. Kita jo nuosekliai plėtota idėja buvo siekis valstiečius įterpti į tautos sampratą, nes tuo metu tebedominavo bajoriškasis tautos suvokimas.
I STUDENTAS. Bet juk tautai be savo valstybės sunku išlikti?
VU ISTORIJA. Žinoma. Tačiau atminkime, kad Daukantas nebeįsivaizdavo Lietuvą galint būti savarankiška valstybe, kai krašte šeimininkauja nuožmi Rusijos monarchija. Visgi jis savo raštuose tvirtino, kad valstiečiams būtina suteikti asmens laisvę panaikinant baudžiavą. Nors Simonas Daukantas gyveno Romantizmo laikais, bet jo darbuose dar aiškiai dominuoja Švietimo epochos ideologija. 
I STUDENTAS. Simonas Daukantas parašė daug veikalų... 
VU ISTORIJA. Štai patys stambiausi: „Darbai senųjų lietuvių ir žemaičių“ (1822 m.); „Istorija žemaitiška“ (1838 m.); „Būdas senovės lietuvių, kalnėnų ir žemaičių“ (1845 m.); „Pasakojimas apie veikalus lietuvių tautos senovėje“ (1850 m.). O kur dar žodynai...
I STUDENTAS. Kokio reikėjo atkaklumo plunksna ir ranka gražiai prirašyti šimtus lakštų?
VU ISTORIJA. Ir sveikatos, kuri seko nuo ilgų darbo valandų ir prastų sąlygų drėgname pusrūsyje. Visi minėti kūriniai yra stambios apimties tekstai. Gyvam esant buvo išleistas tik jo „Būdas“, pasirašytas Jokūbo Laukio slapyvardžiu ir spausdintas Sankt Peterburge. Pasirašydamas įvairiais slapyvardžiais išleido ir populiarių knygelių: „Parodymas, kaip apynius auginti“ (1847 m.), „Pamokinimas apie auginimą tabokos“ (1847 m.), „Pamokslas apie sodnus“ (1849 m.), kuriose naudoja švietėjišką – auklėjamąjį stilių.
I STUDENTAS. O kas su jo rankraščiais buvo vėliau?
VU ISTORIJA. Kiti veikalai leisti Simono Daukanto idėjų ir jo darbų tęsėjų. Pirmasis Simono Daukanto istorijos veikalas „Darbai senųjų lietuvių ir žemaičių“, kurio rankraštis 1919 metais atrastas Veprių dvaro bibliotekoje, buvo išleistas tik 1929-aisiais Kaune. Praėjus daugiau kaip šimtui metų nuo jo parašymo. 
I STUDENTAS. Kas skatino jo darbštumą?
VU ISTRORIJA. Didele moraline paspirtimi jam buvo kolegų ir bičiulių dar iš Vilniaus universiteto, dirbusių Peterburge, palaikymas ir bendravimas su jais. Deja, patys artimiausi Vasilijus Anastasevičius ir Ignas Onacevičius vienas po kito mirė 1845-aisiais. Daukantas rašė: „...nustojau ištikimiausių ir širdingiausių bičiulių, kitų tokių nerasiu, tai man labai liūdna ir skaudu.“
I STUDENTAS. Betgi anuometiniame Peterburge buvo ir vienas kitas tarnautojas lietuvis. 
VU ISTORIJA. Iš Vilniaus 1842 metais atkėlus dvasinę akademiją, padaugėjo čia ir lietuvių kunigų. Į Peterburgą atvyko kaip jos dėstytojas Motiejus Valančius. Čia jis rado Daukantą ir jo bičiulių būrelį, susirūpinusį lietuvių tautos, jos kalbos likimu. Deja, ir su vyskupu Valančiumi ir su istoriku Teodoru Narbutu vėliau įvyko lemtingi nesutarimai, dėl kurių ryšiai nutrūko.
I STUDENTAS. Ar Daukantas tik ragino, o gal ir pats puoselėjo kalbą?
VU ISTORIJA. Ar žinojote, kad šis istorikas yra sukūręs nemažai naujadarų, prigijusių lietuvių kalbos vartosenoje? Tarp jų – ir šiandien tokius mūsų ausiai įprastus, plačiai vartojamus žodžius kaip: laikrodis, auka, vietovė, prekyba, vytis, karvedys, vaistininkas, būdvardis, dantiniai, lūpiniai, nosiniai (priebalsiai). Bet kai kurie jo naujadarai taip ir nepaplito: karmūša (kautynės), aušrėnai (baltai), rūbdarbis (siuvėjas), vypsonė (spektaklis).
I STUDENTAS. Žinome, kad pirmoji lietuvių tautinio atgimimo banga per Lietuvą nuvilnijo XIX a. 3-4 dešimtmetyje.
VU ISTORIJA. Tautą prikelti buvo lemta že¬maičių sąjūdžiui. Dauguma žemaičių bajorų buvo smulkūs žemvaldžiai, ma¬žiau nutautę ir laikantys save lietuviais. Daugelis žemaičių dvarų virto lietuvių kultūros židiniais. Daugiau kaip pusę ūkininkų sudarė laisvieji valstiečiai. Bū¬do uždarumas žemaičiams taip pat padėjo priešintis kitataučių įtakai. Tokio būdo buvo ir Simonas. 
I STUDENTAS. Tai, be abejo, jis patvirtino tuo pačiu epigrafu dviems stambiesiems savo veikalams „Darbai senųjų lietuvių ir žemaičių“ bei „Pasakojimas apie veikalus lietuvių tautos senovėje“ užrašydamas tą pačią lotynišką citatą iš prieš pat mūsų erą gyvenusio Dionisijaus iš Halikarnaso raštų:
SIMONAS. Non est generisorum hominum res alienas quaerere, et pati sua per ignaviam amitti.
II STUDENTĖ. Negarbinga žmonėms trokšti to, kas svetima, ir pakęsti, kad dėl apsileidimo žūtų tai, kas sava.
(Pabaiga)


Vilnius, 2019 





Virselis_1934_m._I.jpg

IŠ PRAEITIES...
PRIEŠ 85 METUS

PETRAS PŪKELIS
,,PLUNKSNOS BROLIAI"

Žurnalistam Lietuvoje
visiškai neblogai klojas.
O jei kam kiaura alkūnė,
tai tas paslaptim tebūnie.

Žurnalistai  Eldorado
kolei kas mus nesurado
Ir už žodį, nors stiproką,
dar po dolerį nemoka.

Visų pirma labai svarbu,
kad visuomet yra darbo,
O jei ne visad sumoka,
dėl to liūst neapsimoka.

Sako, laikraščių tiražas
kolei kas dar esąs mažas.
Ir kol kas dar mūs tėvynėj,
sako, esą daug laukinių.

Jei jau šneka taip leidėjas-
padirbėkim iš idėjos.
Nors kitur tas nemadoje,
tegul liks dar bent spaudoje.

Šiais jau būklė mūsų svarbi,
Spaudos žmogų visi gerbia.
Jei svečiuose kur tenka būti,
užufundija čėrkutę.

Sako, spaudos pionierius
juk negali būt negėręs.
Taigi ši patieka
žurnalistui ir telieka.

Kolei kas pas mumis spaudą
su glėbiu dar nieks negaudo.
Pas mus, mat, kiti dalykai:
daug kas skaito tik dykai.

Šitokioj aplinkumoje
daugel kas patiestų kojas,
Bet lietuvis žurnalistas
dar bankrotų nepažįsta.

(1934 metai. Iš pirmojo Lietuvos žurnalistų sąjungos metraščio)

KLAUSIMĖLIS

Ką Jūs vadinate žurnalistu?

Dirbančius redakcijoje
Bendradarbiaujančius su spauda, RTV
Pagal sutartį teikiančius medžiagą, viešosios informacijos rengėjams
Priklausančius žurnalistų profesinei sąjungai
Daugiau informacijos

Radai klaidą?
Rašyk (el.p. lzs.kaunas@gmail.com)