2019 m. lapkričio 12 d.

V. Putvinskio g. 48
44211 Kaunas
tel./faks (8-37 422 577)
lzs.kaunas@gmail.com
+370 698 17188

Iš dovanų knygos ,,Dar palūkėki pusamžio krize!

***

Braška kūnas, dreba keliai, krenta dantys - sveika senatve

***

Sendamas tik per skausmus dantis sukandęs gali ką nors nuveikti

***

Amžiaus viduryje naujų pojūčių sukelia tik nauji simptomai

***

Senatvė turi tris panašumus. Pirmas - sutrikusi atmintis. Hm... Kokie gi kiti du?

***

Kadaise buvau tokia neryžtinga... O dabar gailiuosi...

***

Sulaukus brandaus amžiaus neverta pernelyg nerimauti, kad protas nuslysta į šalį. Svarbu, kad jis grįžtų atgal.

***

Kai žvakutė kainuoja daugiau už gimtadienio tortą, metas atsisveikinti su jaunyste

***

Ir dabar turiu tai, ką turėjau prieš 20 metų, tik vaizdas nekoks

***

Pusamžis yra tada, kai amžių išduoda pusiaujas

***

Perkopus pusamžį žmona liepia įtraukti pilvą, ir jai nė motas, kad jau seniausiai jį įtraukei

***

Jeigu gyvenčiau iš naujo, daryčiau tas pačias klaidas, tik nebelaukčiau taip ilgai

***

Tik jauni miršta nesugedę

***

Kad ką bedaryčiau, viskas yra arba nepadoru, arba nelegalu, arba didina antsvorį

***

Kai tik suaugi ir pasisemi pakankamai žinių, supranti, kad esi per senas ir bejėgis

***

Esu tokio amžiaus, kai mano nugara šėlioja dažniau negu aš pati

***

Kai norisi atsistoti ir užleisti vietą moteriai, bet neprisiverti pajudėti - vadinasi, sensti

***

Dažniausias svorių kilnojimo pratimas sulauks pusamžio - pakilti iš krėslo

***

Rūkau cigarus dėl to, kad mano amžiaus žmogui baisu neturėti ko įsitverti

***

Pasilenkus užsirišti batraiščių ir po akimirkos svarstau: hmm, ką gi aš ruošiausi daryti?



Gelt_I.jpg

Dail. Algimantas Snarskis



Hey.lt - Nemokamas lankytojų skaitliukas

Loreta Medonienė tęsia savo žurnalistinį pašaukimą...

Loreta MEDONIENĖ, buvusi LRT televizijos Kauno redakcijos žurnalistė

Loretya_1_didele.jpg



Šiandien, rugpjūčio 24-ąją, toli nuo Lietuvos savo gimtadienį švenčia buvusi Lietuvos televizijos Kauno redakcijos žurnalistė Loreta Medonienė. Nuoširdžiai sveikiname buvusią kolegę su Gimtadieniu, linkime sveikatos, geros nuotaikos ir kūrybinės sėkmės.



Medoniene_I.jpgTelevizijos žurnalistė Loreta Medonienė seniai paliko gimtinę ir įsikūrė Jungtinėse Amerikos valstijose. Džiugu, kad Loreta nenutraukė ryšių su Lietuva ir ... žurnalistika. Savo feisbuke L.Medonienė labai dažnai savo gimtaja kalba rašo kelionės įspūdžius, pateikia įdomius fotoreportažus, atskleidžia tikrovišką žmonių gyvenimą už Atlanto.

Pateikiame žurnalistės Loretos Medonienės pasakojimą apie Portlando benamius...


***

- Gal galėtumėt man nupirkt bulvyčių? - paprašė ant laiptų, prie pat McDonald įėjimo, sėdintis jaunas, indėniškų bruožų vaikinas. Keista, pagalvojau. Ne dėl to, kad jaunas. Čia, Portlando mieste, jaunų benamių gali sutikt ant kiekvieno kampo, bet todėl, kad indėnas ir kad paprašė valgyt, o ne pinigų. Paprastai prašytojai būna balti, “savi”, neemigrantai ir jiems reikia būtent pinigų, kurie, kaip visi suprantame, yra ne maistui. 

Vietiniai, rodos, jau visiškai apsipratę su tokiu jų egzistavimu - šiukšlynais, palapinių miesteliais ir paliegusiais vargdieniais, gulinčiais, sėdinčiais ant šaligatvio vidury miesto ar stumiančiais vežimėlį su savo manta. Atvykėlį, prisipažinsiu, tas vaizdas pradžioje gali gerokai šokiruoti.

Panašu, jog Vakarai niekaip nesusidoroja su benamių problema. Narkomanai, alkoholikai, šizofrenikai ir kitokio pokraipio psichiniai ligoniai. Kalifornijoje, Oregone, Vašingtone - visur jų gausu. 

Ne tik vietiniai “bomžai”. Čion plūsta atvykėliai ir iš kitų valstijų. Dėl palankaus oro, demokratiško požiūrio ir įvairios gausybės rėmimo programų. Nežinau, kaip kituose, bet Portlando mieste yra daugybė ne pelno, valstybinių bei visuomeninių organizacijų, maitinančių benamius, siūlančių jiems dušą, medicininę pagalbą, yra netgi tokia atklodžių keitimo (blanket exchange) programa, kuomet kiekvieną naktį gali gaut švarią “kaldrytę”. Tik kažkodėl visi jie vaikšto apsivynioję suskretusiom kaldrom, o plaukai ir drabužiai suragėję nuo purvo.

Kai kurios iš šių organizacijų netgi padeda norintiems atsistot ant kojų ir siūlo juos apgyvendinti, maitinti, gydyti, padėt susirast darbą, bet.... su viena salyga. Tu turi norėti pakeisti gyvenimo būdą. Pirmas žingsnis - detoksas. Be to yra taisyklės, kas galima ir kas negalima, kaip ir dera, gyvenant bet kokioj bendruomenėje. Ir tuomet pasirodo, niekam TOKIOS pagalbos nereikia, nes niekas nenori keisti savo gyvenimo įpročių ir būdo. Nes parazituoti yra patogiau. 

Sorry, bet padorių žmonių čia valkataujančių nemačiau. Nė vienos bobulytės, švariai apsirengusios ir sėdinčios ištiesta ranka prie bažnyčios. Bet tikiu, kad gal yra nelaimėlių, kurie, praradę būstus, darbus, apsigyveno palapinėje benamio statusu, nes miesto pakraščiuose matėm ir tvarkingų stovyklautojų: išsidžiaustę upėje plautus drabužius, prisikabinę karutį prie dviračio, jie renka tuščią tarą ir taip prasimano šiek tiek pragyvenimui. Kai kurie, išsikovoję leidimus iš miesto, buriasi į kaimelius, pavadindami juos Vilties, Kilnumo ar Orumo vardais. Ne veltui sakoma, jog iš visur yra išeitis, jei tik yra motyvas.




Medoniene_Loreta_3_II.jpgGyvenimas nėra lengvas, visi mes vartomės sukamės kas kaip išgalim. Aš vis klausiu ir klausiu savęs, kas turi atsitikti žmogui, jog, nurijęs gėdą, savivertę ir baimę, prašytų išmaldos. Kad vidury baltos dienos sugebėtų persirenginėti iki plikumo du žingsniai nuo kavinės durų...

Kokia savęs susinaikinimo programa turi įsijungti, jog sėdėdamas invalido vežimėlyje su deguonies vamzdeliais nosyje, trauktum cigaretę po cigaretės? Kokios gilios žaizdos slepiasi už priklausomybės? Ir ką gali valdžia, visuomenė, mes kiekvienas padaryti, jog išgytumėm nuo šių žaizdų?

 Ko reikia: daugiau griežtumo? meilės? įstatymų? paramos? Kam dar, be šių vargšiukų tai yra patogu? Bilijonai dolerių jau išleidžiami benamių išlaikymui. Bet tai galbūt galima būti palyginti su pleistro klijavimu ant žaizdos, kuomet išties reikalinga daug rimtesnė operacija ir gydymas. Jų tik daugėja. Nusivylusių American dream. Kai kurie palapinių miesteliai darosi panašūs į Indijos lūšnynus. Už kiekvieno jų slypi traumos, tragedijos, ligos ir dramos. Visi jie kažkieno vaikai, broliai, seserys, vyrai, žmonos, tėvai, motinos.

Girdėjau, Hustono meras gan sėkmingai sprendžia šią problemą, kaip ir Kauno meras, beje, girdėjau, išsprendė daugelį miesto problemų, iki tol nepajėgių jo pirmtakams. Sakot, vienas ne karys? O pabandykit tada miegot su vienu uodu, atitaria Gandis. Kas tas uodas, kuris sukels ant kojų visus patogiai miegančius ar sukančius akis į šalį?

O šiaip, nuostabiai gražus miestas Portlandas. Apjuostas kalnų, daugybės tiltų ir upių, vilioja savo gamta ir įdomiais architektūriniais sprendimais, gebėjimu derinti nauja prie sena. Kažkuo primena Europos, ypač Ispanijos miestus. Gal todėl, kad sukorėme jo gatvėmis ir gatvelėmis daugybę kilometrų pėsčiomis, kaip ir piligrimystės laikais... 

Beje, jautėmės visada absoliučiai saugiai. Net ir tie konvulsijų tampomi ar su įsivaizduojamais demonais garsiai besiriejantys gatvėse, paprastai nėra pavojingi. Nebent esate jautrūs kvapams ar prisiekę estetai, ar šiaip svetimo kančiai jautrūs žmonės. 

...Pasakojimo pradžioje paminėtas indėnų palikuonis mandagiai, su kąsniu burnoje, padėkojo už skrudintas bulvytes. Jis kaip tik buvo bebaigiąs doroti burgerį, matyt, nupirktą kitų geraširdžių dirbančių piliečių. Prabėgomis mintyse šyptelėjau, jog turbūt kažkas atneš kokakolos ir ledų. Trumpam momentui mūsų žvilgsniai susitiko, ir aš kažkodėl jo akyse įžiūrėjau viltį, jog ne viskas dar prarasta...


Medoniene_Loreta_2_n._d..jpg





Virselis_1934_m._I.jpg

IŠ PRAEITIES...
PRIEŠ 85 METUS

PETRAS PŪKELIS
,,PLUNKSNOS BROLIAI"

Žurnalistam Lietuvoje
visiškai neblogai klojas.
O jei kam kiaura alkūnė,
tai tas paslaptim tebūnie.

Žurnalistai  Eldorado
kolei kas mus nesurado
Ir už žodį, nors stiproką,
dar po dolerį nemoka.

Visų pirma labai svarbu,
kad visuomet yra darbo,
O jei ne visad sumoka,
dėl to liūst neapsimoka.

Sako, laikraščių tiražas
kolei kas dar esąs mažas.
Ir kol kas dar mūs tėvynėj,
sako, esą daug laukinių.

Jei jau šneka taip leidėjas-
padirbėkim iš idėjos.
Nors kitur tas nemadoje,
tegul liks dar bent spaudoje.

Šiais jau būklė mūsų svarbi,
Spaudos žmogų visi gerbia.
Jei svečiuose kur tenka būti,
užufundija čėrkutę.

Sako, spaudos pionierius
juk negali būt negėręs.
Taigi ši patieka
žurnalistui ir telieka.

Kolei kas pas mumis spaudą
su glėbiu dar nieks negaudo.
Pas mus, mat, kiti dalykai:
daug kas skaito tik dykai.

Šitokioj aplinkumoje
daugel kas patiestų kojas,
Bet lietuvis žurnalistas
dar bankrotų nepažįsta.

(1934 metai. Iš pirmojo Lietuvos žurnalistų sąjungos metraščio)

KLAUSIMĖLIS

Ką Jūs vadinate žurnalistu?

Dirbančius redakcijoje
Bendradarbiaujančius su spauda, RTV
Pagal sutartį teikiančius medžiagą, viešosios informacijos rengėjams
Priklausančius žurnalistų profesinei sąjungai
Daugiau informacijos

Radai klaidą?
Rašyk (el.p. lzs.kaunas@gmail.com)