2019 m. rugsėjo 17 d.

V. Putvinskio g. 48
44211 Kaunas
tel./faks (8-37 422 577)
lzs.kaunas@gmail.com
+370 698 17188

Iš dovanų knygos ,,Dar palūkėki pusamžio krize!

***

Braška kūnas, dreba keliai, krenta dantys - sveika senatve

***

Sendamas tik per skausmus dantis sukandęs gali ką nors nuveikti

***

Amžiaus viduryje naujų pojūčių sukelia tik nauji simptomai

***

Senatvė turi tris panašumus. Pirmas - sutrikusi atmintis. Hm... Kokie gi kiti du?

***

Kadaise buvau tokia neryžtinga... O dabar gailiuosi...

***

Sulaukus brandaus amžiaus neverta pernelyg nerimauti, kad protas nuslysta į šalį. Svarbu, kad jis grįžtų atgal.

***

Kai žvakutė kainuoja daugiau už gimtadienio tortą, metas atsisveikinti su jaunyste

***

Kai kokiam nors senstelėjusiam žmogui švenčiant gimtadienį susirinkę draugai ima sakyti tostus, nuo to darosi tik graudžiau

***

Ir dabar turiu tai, ką turėjau prieš 20 metų, tik vaizdas nekoks

***

Pusamžis yra tada, kai amžių išduoda pusiaujas

***

Perkopus pusamžį žmona liepia įtraukti pilvą, ir jai nė motas, kad jau seniausiai jį įtraukei

***

Jeigu gyvenčiau iš naujo, daryčiau tas pačias klaidas, tik nebelaukčiau taip ilgai

***

Tik jauni miršta nesugedę

***

Kad ką bedaryčiau, viskas yra arba nepadoru, arba nelegalu, arba didina antsvorį

***

Kai tik suaugi ir pasisemi pakankamai žinių, supranti, kad esi per senas ir bejėgis

***

Esu tokio amžiaus, kai mano nugara šėlioja dažniau negu aš pati

***

Kai norisi atsistoti ir užleisti vietą moteriai, bet neprisiverti pajudėti - vadinasi, sensti

***

Dažniausias svorių kilnojimo pratimas sulauks pusamžio - pakilti iš krėslo

***

Rūkau cigarus dėl to, kad mano amžiaus žmogui baisu neturėti ko įsitverti

***

Pasilenkus užsirišti batraiščių ir po akimirkos svarstau: hmm, ką gi aš ruošiausi daryti?



Gelt_I.jpg

Dail. Algimantas Snarskis



Hey.lt - Nemokamas lankytojų skaitliukas

Lietuvos prezidento G. Nausėdos pomėgis arba sėkmė per klaidą?

Povilas Sigitas KRIVICKAS, LŽS ir NŽKA narys


Nauseda_G._II.jpgNaujasis Lietuvos Prezidentas Gitanas Nausėda, apsilankęs kaimyninėse valstybėse, pradėjo sunkų ,,galvosūkį“ dėl Lietuvos vyriausybės formavimo, vienų ministrų ,,palaiminimu“, kitų – ,,atsisakymu“. Netrukdykim ir laukime šalies vyriausybės ,,palaiminimo“.

Kaip bus – pamatysime, o kol lauksime, paskaitykime vilniečio žurnalistikos legendos, LŽS ir NŽKA nario Povilo Sigito Krivicko mintis apie gražų Prezidento pomėgį - lituanistikos raritetų (retenybė, vertingas retas daiktas) kolecionavimą. Dėl to G.Nausėda yra artimas ir mums - rašto žmonėms. 

Su jaunu finansininku Gitanu Nausėda kolegai teko susipažinti 2006 metais. Apie tai P.S.Krivickas rašė „Lietuvos žiniose“, kur anuomet aktyviai bendradarbiavo. 

Nei rašinio herojus, nei autorius anuomet negalėjo numanyti, kas nutiks 2019-ųjų gegužę per antrąjį Respublikos Prezidento rinkimų turą.
Sugrįžkime per tuziną metų į praeitį ir atsiverskime jau nebeleidžiamo laikraščio ,,Lietuvos žinios“ komplektą.

* * *
Šis jaunyvas ir elegantiškas vyras iš žiniasklaidos plačiai pažįstamas kaip sumanus finansų rinkos analitikas. Nedaug kas žino apie jo, atrodytų, tolimą griežtajai bankininkystei pomėgį – domėjimąsi lituanistikos raritetais. Mano fotoaparato vaizdo ieškiklyje jis šveniai laiko rankose Ivinskio parengtą pirmąjį lietuvišką kalendorių „Metų skaitlius ūkiškas”. Gitanas Nausėda atsargiai ant stalo padeda keletą senų spaudinių. Kadangi iš anksto buvom taręsi dėl šio susitikimo, tai nesunku suprasti, jog pašnekovas atsinešė pačius jam brangiausius dalykus iš savo kolekcijos. Ją aptariant, gera proga pasikalbėti apie senuosius lituanistikos leidinius, jų istoriją ir apskritai apie knygos ir kolekcionavimo reikšmę mūsų gyvenime.

Domėjimosi pradžia

– Nuo ko Jums, finansininkui, prasidėjo toks filologinis pomėgis?
– Gana profesionaliai – nuo finansų. Dar dirbdamas Lietuvos banko Pinigų politikos departamente labai susidomėjau vieno iš mūsų finansų mokslo pradininkų Vlado Jurgučio darbais, išleistais Kaune prieš Antrąjį pasaulinį karą. Tai – „Finansų mokslo pagrindai“, „Bankai“ ir „Pinigai“. Kur įmanydamas jų ieškojau ir pagaliau įsigijau tas knygas, nors nemažai permokėjau. Maniau, tuo ir pasibaigs. Bet, pasirodo, pagavau „kolekcininko bacilą“. Jeigu ja užsikreti, kaip sako daugelis šio pomėgio atstovų, tai visam gyvenimui. 
– Kaip ta „bacila“ Jus veikė toliau?
– Susiradau antikvariatą, iš kurio dažnai parsinešdavau po penketą šešetą knygų. Tarp jų – prieškario laikų buhalterijos vadovėlių, kurie vėliau man liko nereikalingi. Todėl pradėjau galvoti, kuo būtina apsiriboti, nes visko neįmanoma aprėpti. Ta sritimi man tapo lituanistika. Plačiąja prasme – visomis kalbomis parašytos knygos apie Lietuvą, pirmiausia apie jos istoriją, iš dalies – apie jos raštiją (turiu ir senų gramatikų). 
Įsitikinau, kad kolekcionavimo objektas dažnai man nėra pats svarbiausias dalykas. Kai įsigyju kokią retą knygutę, būna malonu. Vieną dvi dienas nuolat pasižiūri, pavartai, paskaitai. Bet iš tikrųjų įdomiausias dalykas – yra ne tiek objektas, kiek visa tai, kas su juo susiję. Kas yra autorius, kokia jo biografija, kokiomis sąlygomis ta knyga atsirado, kam ji buvo skirta? Nė nepastebi, kai palaipsniui imi suvokti daugiau, negu anksčiau. Man knyga yra pats kilniausias kolekcionavimo objektas. 

Kas yra elzevyras? 

– Prie kurių savo kolekcijos knygų grįžtate dažniausiai? 
– Man vienas brangiausių įsigijimų yra keturi Lauryno Ivinskio kalendoriai. Jų išlikę labai mažai. Štai vienas - 1847 metų - dabar prieš mus. Kokia nuostabiai graži žemaitiška kalba, kuria perteikiami naudingi patarimai. Tik paklausykit: „Gydymas nekuriun ivairiun ligun“. Dar nebuvo nosinių. Arba: „Pataisymas raugintuju kopustu kad praded gadintis“, „Pavertimas medaus ing cukru“. Skaitai ir tiesiog smaguriauji. Dar labai malonu turėti pirmąjį elzevyrą apie Lenkiją ir Lietuvą. 
– Būtų gerai priminti skaitytojams, kas yra elzevyras?
– Taip nuo seno vadinami leidiniai su garsių Olandijos leidėjų, prekybininkų ir spaustuvininkų Elsevierų pavardės ženklais. Tarp įvairios tematikos elzevyrų būta ir įdomių kelionės vadovų populiariomis Europos kalbomis. Vienas jų, išleistas 1627 ir pakartotas 1642 metais, kaip tik buvo „Respublika, arba Lenkijos karalystės, Lietuvos, Prūsijos, Livonijos ir kitų padėtis, aprašyta įvairių autorių“. Elzevyrų spausdinimo kokybė tiesiog stulbinanti: aiškus net smulkusis šriftas! Tai vienas tų objektų, kurį palaikius šyla rankos…
– Gaila, kad dar anuomet nebuvo fotografijos.
– Tikrai gaila…

Paieškoms - internetas

– Jūs dalyvaujate aukcionuose per internetą, o tam reikia atitinkamo laiko, nemažos Jūsų gyvenimo dalies,ar ne?
– Taip, nemažos dalies, bet tai - netgi savotiškas priešnuodis nuo depresijos. Nuo jos kenčia mūsų laikų žmonės. Vieni ginasi alkoholiu, kiti - rūkymu, dar kažkaip kitaip, o man padeda senųjų knygų kolekcionavimas. 
– Jūs dar jaunas žmogus, tai ką daryti vyresniems?
– Depresija nėra susijusi vien su tuo, kad jaučiame savo laikinumą. Ją kelia nepaprastai padidėjęs gyvenimo ritmas. Esu jau pakankamai subrendęs, kad palyginčiau tą laikotarpį, kai man buvo 20 metų, tai yra perpus mažiau, su dabarties sparta. Matau, kad apsiginti nuo to tempo galima randant stiprų interesą kitoje srityje, negu tiesioginė profesija.
– Bet grįžkime prie internetinės prekybos.
– Labai galingas dalykas, kažkas nepaprasta. Prisimenu XIX šimtmečio Vilniaus Universiteto profesorių Joachimą Lelevelį, žymų istoriką, labai aistringą knygų, žemėlapių kolekcininką. Bandau įsivaizduoti, kaip jis ieškodavo savo geidžiamų dalykų susirašinėdamas, keliaudamas, gyvendamas užsienyje. Kiek jam reikėdavo pastangų… Vienos rūšies itališkus žemėlapius mokslininkas medžiojo visą gyvenimą ir surado likus vos trims mėnesiams iki savo mirties. 
Dabar surasti kokį nors unikalų dalyką galima kartais ir vienu klavišo paspaudimu. Kaip aš suradau Ivinskį? Per klaidą! Vieną sykį, rinkdamas žodį –„Vilniuje“, netyčia vietoje mūsiškės V paspaudžiau W (pasirodė, kaip tik taip rašoma Ivinskio kalendoriuose). Dar įprastinai paliečiau klavišą „enter“, ir man iššoko keturi Ivinskio kalendoriai! Apstulbęs sėdėjau ir galvojau, kad kažkas ne taip su manim atsitiko. 
– O ar Jums nekyla noras sąmoningai daryti tokias klaidas? 
– Po tos pamokos aš pradėjau tyčia daryt, bet daugiau jau niekada taip sėkmingai nepavyko, kai Ivinskio kalendorius aptikau sename gerame Leipcigo antikvariate. 

Didžiausia svajonė

– Kokią dar matote savo pomėgio prasmę? 
– Bibliofilija arba meile knygai norėtųsi „susargdinti“ kuo daugiau žmonių. 
– Pirmiausia - abi Jūsų dukras?
– Ir ne tik. Vyresnioji, studentė, jau išmoksta pajusti knygos vertę vien imdama ją į rankas, dar neskaičiusi. Norėčiau, kad šia liga „susirgtų“ ir kuo daugiau pasiturinčių žmonių, kurie gali sau finansiškai leisti. Visi esame laikini, kažkada pasitrauksime į nebūtį, o mūsų turėtos knygos mus pergyvens. Svarbiausia, jog vertingi Lietuvai spaudiniai kiek galima gausiau sugrįžtų iš amerikų, argentinų, vokietijų ar lenkijų. Galėčiau išvardinti kelias dešimtis šalių, iš kurių esu tų knygų parsigabenęs ar parsisiuntęs. Jų lieka vis mažiau, ir jeigu mes padelsime dar kokius 5–10 metų, tai dar daugiau negrįžtamai prarasime…
– Čia visai netoli nuo mūsų - Vilniaus universiteto retų knygų ir rankraščių skyriuje - guli seniausia lietuviška knyga. Ar žinote jos atkekliavimo istoriją?
– Žinau, jeigu turite galvoje profesorių Levą Vladimirovą. Tai jis Martyno Mažvydo Katekizmą išsimainė iš Ukrainos. Tarp kitko mano bene didžiausia svajonė yra surasti dar vieną Mažvydo knygą. Šiandien pasaulyje žinomi tik du išlikę jos egzemplioriai. Antrasis yra Lenkijoje, Torūnėje.
– Manote, dar yra išlikusių daugiau?
– Niekada negali sakyt, kad nėra.

Kolekcionavimo prasmė

– Ar turite konkurentų savo paieškose?
– Be jokios abejonės, nors ir ne tiek daug. Vieni per internetą, kiti senoviškai ieško tų knygų ir turi puikias lituanistinių retenybių kolekcijas. Yra Lietuvoje plačiai žinomų bukinistų. Kad ir kaunietis Vidmantas Staniulis ar vilnietis profesorius Domas Kaunas, po ilgų emigracijos metų grįžęs į gimtinę Kazys Varnelis. Turėjau garbę lankytis pono Varnelio namuose ir kolekciją apžiūrėti. Jis turi tokių lituanistikos dalykų, kad galima pirštelius apsilaižyti. 
– Tai, kas pereina per laiką, per Jus, kolekcininkus, liks ir po mūsų.
– Ir visiškai nesvarbu, ar tai liks kaip privačios kolekcijos dalis, ar bus perduota į muziejų, ar universitetui, ar dar kažkokiai knygų kaupyklai. Manau, jeigu žmogus dalijasi tomis knygomis, pasakoja apie jas, duoda studijuoti mokslininkams, tai tampa kaip ir viešąja biblioteka, jau nebėra vien privatu. 


Nauseda_G._Knygos_II.jpg


























– Šnekamės Vilniaus banke, ir grįžta atmintin žymių pasaulio bankų tradicija įsigyti vertingų dalykų - žymiausių dailininkų paveikslų, muzikos instrumentų. Ar galėtų Lietuvos bankai ką nors vertingo kaupti - kad ir lituanistikos raritetus, senuosius fotografų darbus, antikvarinius fotoalbumus?
– Matot, bankui kolekcionavimas pirmiausia yra investavimo dalykas. Norint investuoti, be abejo, būtina išvengti klaidų, kad būtų pasiekta didžiausia pelno norma. Bankai, kaip taisyklė, knygų ir fotografijų kol kas nekolekcionuoja, viskas daugiau krypsta į dailės pusę, iš dalies – į brangiuosius metalus, brangakmenius. Tam reikalingos specialios ir labai aukšto lygio žinios. Tokių bandymų būta ir mūsų trumputėje bankų istorijoje. Investuojama į tai, kas duos didesnę vertę po tam tikro laiko ir gali būti lengvai realizuojama antrinėje rinkoje. Šituo požiūriu tokia veikla bankui visiškai įmanoma, ir aš neatmetu šios galimybės. Galbūt vieną gražią dieną mūsiškiame ar kitame banke bus apsispręsta įsigyti ir senųjų lituanistinių knygų, ir fotografijos raritetų.
– Atrodo, būtų ir tokio kolekcionavimo prasmė. Pavyzdžiui, yra įdomi dagerotipų kolekcija Lietuvos nacionaliniame muziejuje. Kaip yra bibliofilija, kodėl negalėtų būti ir fotofilija? 
– Sutinku. Kaip visada, ir čia svarbiausia, kad atsirastų entuziastų. 

Post scriptum po 13 metų. Ar tebegalvoja smalsusis bibliofilas apie „trečiąjį Mažvydą“? Kai pasitaikys proga, reikės paklausti Lietuvos Respublikos Prezidento Jo Ekscelencijos Gitano Nausėdos. 

Autoriaus nuotraukose: 

Gitanas Nausėda džiaugėsi įsigijęs 1847 metų L. Ivinskio „Kalendorių“

Lituanistikos raritetai iš Prezidento Gitano Nausėdos kolekcijos 



Virselis_1934_m._I.jpg

IŠ PRAEITIES...
PRIEŠ 85 METUS

PETRAS PŪKELIS
,,PLUNKSNOS BROLIAI"

Žurnalistam Lietuvoje
visiškai neblogai klojas.
O jei kam kiaura alkūnė,
tai tas paslaptim tebūnie.

Žurnalistai  Eldorado
kolei kas mus nesurado
Ir už žodį, nors stiproką,
dar po dolerį nemoka.

Visų pirma labai svarbu,
kad visuomet yra darbo,
O jei ne visad sumoka,
dėl to liūst neapsimoka.

Sako, laikraščių tiražas
kolei kas dar esąs mažas.
Ir kol kas dar mūs tėvynėj,
sako, esą daug laukinių.

Jei jau šneka taip leidėjas-
padirbėkim iš idėjos.
Nors kitur tas nemadoje,
tegul liks dar bent spaudoje.

Šiais jau būklė mūsų svarbi,
Spaudos žmogų visi gerbia.
Jei svečiuose kur tenka būti,
užufundija čėrkutę.

Sako, spaudos pionierius
juk negali būt negėręs.
Taigi ši patieka
žurnalistui ir telieka.

Kolei kas pas mumis spaudą
su glėbiu dar nieks negaudo.
Pas mus, mat, kiti dalykai:
daug kas skaito tik dykai.

Šitokioj aplinkumoje
daugel kas patiestų kojas,
Bet lietuvis žurnalistas
dar bankrotų nepažįsta.

(1934 metai. Iš pirmojo Lietuvos žurnalistų sąjungos metraščio)

KLAUSIMĖLIS

Ką Jūs vadinate žurnalistu?

Dirbančius redakcijoje
Bendradarbiaujančius su spauda, RTV
Pagal sutartį teikiančius medžiagą, viešosios informacijos rengėjams
Priklausančius žurnalistų profesinei sąjungai
Daugiau informacijos

Radai klaidą?
Rašyk (el.p. lzs.kaunas@gmail.com)