2019 m. liepos 22 d.

V. Putvinskio g. 48
44211 Kaunas
tel./faks (8-37 422 577)
lzs.kaunas@gmail.com
+370 698 17188

Iš dovanų knygos ,,Dar palūkėki pusamžio krize!

***

Braška kūnas, dreba keliai, krenta dantys - sveika senatve

***

Sendamas tik per skausmus dantis sukandęs gali ką nors nuveikti

***

Amžiaus viduryje naujų pojūčių sukelia tik nauji simptomai

***

Senatvė turi tris panašumus. Pirmas - sutrikusi atmintis. Hm... Kokie gi kiti du?

***

Kadaise buvau tokia neryžtinga... O dabar gailiuosi...

***

Sulaukus brandaus amžiaus neverta pernelyg nerimauti, kad protas nuslysta į šalį. Svarbu, kad jis grįžtų atgal.

***

Kai žvakutė kainuoja daugiau už gimtadienio tortą, metas atsisveikinti su jaunyste

***

Kai kokiam nors senstelėjusiam žmogui švenčiant gimtadienį susirinkę draugai ima sakyti tostus, nuo to darosi tik graudžiau

***

Ir dabar turiu tai, ką turėjau prieš 20 metų, tik vaizdas nekoks

***

Pusamžis yra tada, kai amžių išduoda pusiaujas

***

Perkopus pusamžį žmona liepia įtraukti pilvą, ir jai nė motas, kad jau seniausiai jį įtraukei

***

Jeigu gyvenčiau iš naujo, daryčiau tas pačias klaidas, tik nebelaukčiau taip ilgai

***

Tik jauni miršta nesugedę

***

Kad ką bedaryčiau, viskas yra arba nepadoru, arba nelegalu, arba didina antsvorį

***

Kai tik suaugi ir pasisemi pakankamai žinių, supranti, kad esi per senas ir bejėgis

***

Esu tokio amžiaus, kai mano nugara šėlioja dažniau negu aš pati

***

Kai norisi atsistoti ir užleisti vietą moteriai, bet neprisiverti pajudėti - vadinasi, sensti

***

Dažniausias svorių kilnojimo pratimas sulauks pusamžio - pakilti iš krėslo

***

Rūkau cigarus dėl to, kad mano amžiaus žmogui baisu neturėti ko įsitverti

***

Pasilenkus užsirišti batraiščių ir po akimirkos svarstau: hmm, ką gi aš ruošiausi daryti?



Gelt_I.jpg

Dail. Algimantas Snarskis



Hey.lt - Nemokamas lankytojų skaitliukas

Žurnalistės Ramutė Pečeliūnienė ir Virginija Grigaliūnienė neteko sesers Laimutės...Užuojauta joms!




Sesuo_2_II.jpgKai Lietuva šventė Valstybės dieną, ne vienoje šeimoje buvo gedulas.

Liepos 6-ąją Kaišiadorių kapinės priglaudė Laimutės Jocienės (1954 10 07 – 2019 07 04) palaikus. Skaudi netektis jos šeimai, artimiesiems, broliui ir seserims.

 Tik šiandien mus pasiekė liūdna žinia, kad Lietuvos žurnalistų sąjungos narės Ramutė Pečeliūnienė ir Virginija Grigaliūnienė amžinai išsiskyrė su mylima savo seserimi Laimute.

„Miela Laimute, tu neišėjai. Tu su mumis. Buvai, esi ir būsi... Saulės tekėjime, vakaro gaisuose, gėlių žieduose iš tavo puikaus alpinariumo... Kiekviename šalia namų ošiančio miško augalėlyje, jūsų nuostabią sodybą pamėgusių paukštelių ulbesy, lietaus barbenime į langą. Esi ir būsi visų mūsų mintyse ir prisiminimuose. Mes jausime tavo artumą kiekviename žingsnyje, kiekvieną akimirką. Ir kalbėsimės su tavimi... Tik nesulauksime, kaip iki šiol, tavo atsako - gero žodžio, teisingo patarimo... Laimute, Ramybės ir Amžinos Šviesos...“ - sesuo Virginija.

„Laimutė buvo, yra ir bus tobuliausio žmogaus - moters, žmonos, mamos, anytos, močiutės ir sesers simbolis... Su begaline pagarba, liūdesiu ir meile“ - sesuo Ramutė.


Lietuvos žurnalistų sąjungos Kauno apskrities skyriaus valdyba ir kolegos žurnalistai nuoširdžiai užjaučia portalo www.emedicina.lt redaktorę bei medicinos žurnalų žurnalistę V. Grigaliūnienę ir ,,Lietuvos gydytojo“ žurnalo atsakomąją redaktorę R. Pečeliūnienę.

Jautrioms ir sunkiai susitaikančioms su netektimi seserims - linkime stiprybės, ištvermės, ramybės. Jau nieko negalima pakeisti, o artimųjų ašaros, sako, neleidžia mirusiojo dvasiai palikti žemiškąjį gyvenimą ir pakilti į dausas. Sunkus išsiskyrimas yra lengvesnis, kai velionio artimieji pasidalija savo skausmu, gražiais  prisiminimais apie Išėjusįjį. Ir ne tik prie kapo duobės, kai pirmoji Petrašiūnų panteone prabilo apie savo tėvelį žurnalistė Birutė Garbaravičienė, bet ir žiniasklaidoje. 

LŽS Kauno apskrities skyriaus valdybos narė, puiki žurnalistė Virginija Grigaliūnienė, įveikusi vidinį skausmą, šiandien mums neatsisakė parašyti kelias apie sesers Laimutės Jocienės netektį. 

***


Jaučiuosi taip pat, kaip  ir netekusi brangios Mamytės


Mūsų vyriausia sesė  Laimutė Jocienė gimė tremtyje, į Lietuvą grįžo trejų metukų. Nelengva buvo jos jaunystė, bet ji niekada nepalūžo. Baigusi aukštuosius mokslus, pradėjusi dirbti Kaišiadorių rajono kooperatyvui priklausančiame restorane, ir ten praleido visą gyvenimą. Tai buvo jos pirma ir paskutinė darbavietė. Savo pareigas sesuo ėjo iki ligos pradžios, ir net turėdama nedarbingumą, jau vos pajėgdama, padėjo kolegėms spręsti kasdienius klausimus, nes niekas už vadovę geriau nežinojo, kaip ir ką geriausiai galima padaryti… Laimutė kitaip ir nemokėjo, ir negalėjo dirbti – tik geriausiai…

Be galo darbšti, aktyvi, rūpestinga, talentinga. Kartu su vyru Raimundu Kaišiadorių priemiestyje puoselėjo nuostabią sodybą. Visada atvažiavę rasdavome juos dirbančius. Namai buvo išpuošti Laimutės tapybos darbais ir rankdarbiais. Ji siuvo, mezgė, siuvinėjo… Visos šeimos ir giminės šventės buvo papuoštos jos kulinariniais ir konditeriniais skanumynais, kiekvienam ji dalino patarimus, niekada nematėme jos prastos nuotaikos, kuo nors nepatenkintos, nors visiems pasitaiko visokiausių problemų.



Sesuo._1_II.jpgLaimutė po Mamytės mirtiems mums, jaunesnėms sesėms ir broliui, buvo lyg Mama… Užjaučianti, mylinti, rūpestinga. Kaip ir savo vyrui Raimundui, dukrai Rūtai ir sūnui Dariui, marčiai Joanai, dviem šauniems anūkams. Ištikus bėdai, artimieji Laimute nuoširdžiai rūpinosi, bet liga, deja, buvo negailestinga.

Tai buvo ideali šeima, į kurią galėtų lygiuotis visos jaunos šeimos, mokytis, kaip reikia gyventi ir saugoti namų židinį. Atsisveikindami su sese draugai ir kaimynai Jocius palygino su Almos ir Valdo Adamkų šeimai. Tai daug pasako… 

Rodės, nieko netrūko, ir štai netikėta sunki liga pasiglemžė per stebėtinai trumpą laiką.

Laimutės urna paskendo baltų gėlių jūroje... Balsu raudojo net vyrai… Neapsakomai skaudi netektis… Nesuvokiamai sunku prarasti tokios didelės Širdies Žmogų…SUDIEV!

Sesuo Virginija Grigaliūnienė


Nuotraukose: Tokia kaišiadorietė Laimutė Joicienė išliks artimųjų, bendradarbių, kaimynų ir ją pažinojusių atmintyje. 

Nuotr. iš asmeninio albumo



Virselis_1934_m._I.jpg

IŠ PRAEITIES...
PRIEŠ 85 METUS

PETRAS PŪKELIS
,,PLUNKSNOS BROLIAI"

Žurnalistam Lietuvoje
visiškai neblogai klojas.
O jei kam kiaura alkūnė,
tai tas paslaptim tebūnie.

Žurnalistai  Eldorado
kolei kas mus nesurado
Ir už žodį, nors stiproką,
dar po dolerį nemoka.

Visų pirma labai svarbu,
kad visuomet yra darbo,
O jei ne visad sumoka,
dėl to liūst neapsimoka.

Sako, laikraščių tiražas
kolei kas dar esąs mažas.
Ir kol kas dar mūs tėvynėj,
sako, esą daug laukinių.

Jei jau šneka taip leidėjas-
padirbėkim iš idėjos.
Nors kitur tas nemadoje,
tegul liks dar bent spaudoje.

Šiais jau būklė mūsų svarbi,
Spaudos žmogų visi gerbia.
Jei svečiuose kur tenka būti,
užufundija čėrkutę.

Sako, spaudos pionierius
juk negali būt negėręs.
Taigi ši patieka
žurnalistui ir telieka.

Kolei kas pas mumis spaudą
su glėbiu dar nieks negaudo.
Pas mus, mat, kiti dalykai:
daug kas skaito tik dykai.

Šitokioj aplinkumoje
daugel kas patiestų kojas,
Bet lietuvis žurnalistas
dar bankrotų nepažįsta.

(1934 metai. Iš pirmojo Lietuvos žurnalistų sąjungos metraščio)

KLAUSIMĖLIS

Ką Jūs vadinate žurnalistu?

Dirbančius redakcijoje
Bendradarbiaujančius su spauda, RTV
Pagal sutartį teikiančius medžiagą, viešosios informacijos rengėjams
Priklausančius žurnalistų profesinei sąjungai
Daugiau informacijos

Radai klaidą?
Rašyk (el.p. lzs.kaunas@gmail.com)