2019 m. birželio 18 d.

V. Putvinskio g. 48
44211 Kaunas
tel./faks (8-37 422 577)
lzs.kaunas@gmail.com
+370 698 17188

Iš dovanų knygos ,,Dar palūkėki pusamžio krize!

***

Braška kūnas, dreba keliai, krenta dantys - sveika senatve

***

Sendamas tik per skausmus dantis sukandęs gali ką nors nuveikti

***

Amžiaus viduryje naujų pojūčių sukelia tik nauji simptomai

***

Senatvė turi tris panašumus. Pirmas - sutrikusi atmintis. Hm... Kokie gi kiti du?

***

Kadaise buvau tokia neryžtinga... O dabar gailiuosi...

***

Sulaukus brandaus amžiaus neverta pernelyg nerimauti, kad protas nuslysta į šalį. Svarbu, kad jis grįžtų atgal.

***

Kai žvakutė kainuoja daugiau už gimtadienio tortą, metas atsisveikinti su jaunyste

***

Kai kokiam nors senstelėjusiam žmogui švenčiant gimtadienį susirinkę draugai ima sakyti tostus, nuo to darosi tik graudžiau

***

Ir dabar turiu tai, ką turėjau prieš 20 metų, tik vaizdas nekoks

***

Pusamžis yra tada, kai amžių išduoda pusiaujas

***

Perkopus pusamžį žmona liepia įtraukti pilvą, ir jai nė motas, kad jau seniausiai jį įtraukei

***

Jeigu gyvenčiau iš naujo, daryčiau tas pačias klaidas, tik nebelaukčiau taip ilgai

***

Tik jauni miršta nesugedę

***

Kad ką bedaryčiau, viskas yra arba nepadoru, arba nelegalu, arba didina antsvorį

***

Kai tik suaugi ir pasisemi pakankamai žinių, supranti, kad esi per senas ir bejėgis

***

Esu tokio amžiaus, kai mano nugara šėlioja dažniau negu aš pati

***

Kai norisi atsistoti ir užleisti vietą moteriai, bet neprisiverti pajudėti - vadinasi, sensti

***

Dažniausias svorių kilnojimo pratimas sulauks pusamžio - pakilti iš krėslo

***

Rūkau cigarus dėl to, kad mano amžiaus žmogui baisu neturėti ko įsitverti

***

Pasilenkus užsirišti batraiščių ir po akimirkos svarstau: hmm, ką gi aš ruošiausi daryti?



Gelt_I.jpg

Dail. Algimantas Snarskis



Hey.lt - Nemokamas lankytojų skaitliukas

Jurgita Jurevičienė. Mano žurnalistiniai viražai Norvegijoje

Jurgita JUREVIČIENĖ, LŽS narė, gyvenanti Norvegijoje



Jureviciene_Jurgita_Norveg._Didele.jpg


2019-ųjų birželio 11-ąją, antradienį, nuo 11 val. LRT radijas transliuos programą ,,Mūsų keturi milijonai“. Vilniečiai radijo žurnalistai Giedrė Čiužaitė ir Adomas Šimkus, nuvykę į Norvegiją, šios valstybės radijo studijoje dvi valandas kalbėsis su tenai esančiais mūsų tautiečiais. 

Gal kolegos tenai atsitiktinai susitiks ir kauniete žurnaliste, LŽS nare Jurgita Jurevičiene (viršutinėje nuotraukoje), kuri buvo gerai žinoma Lietuvoje, kai dirbo laikraštyje ,,Ūkininko patarėjas“ ar LRT televizijos Kauno redakcijoje. 

Dar ir dabar daugelis prisimena kolegės kurtą autorinę laidą ,,Mokyklos langas“. Pastaraisiais metais Lietuvos žurnalistų sąjungos narė Jurgita Jurevičienė gyvena ir dirba Norvegijoje. Gaila, bet jos žurnalistinė patirtis svetimos šalies žiniasklaidai yra nereikalinga. Pateikiame Jurgitos Jurevičienės aprašytus savo žurnalistinius viražus toli nuo gimtosios Lietuvos...




Norvegijos_sp._1_II.jpgManiau, kad neturiu jokių priklausomybių ir savotiškai tuo didžiavausi. Na, bet dabar jau supratau, kad esu žiauriai priklausoma nuo…savo profesijos. Nuo tos nelaimingos žurnalistikos, kurią Audronė Urbonaitė pavadino savo didžiaja nuodėme. Kaip pradėjau gal kokioje aštuntoje klasėje visur kaišioti savo nosį, taip negaliu sustoti ir dabar. 

(Nuotraukoje: Norvegiškų laikraščių gausa)

Nors gyvenimas pasisuko 360 laipsnių kampu, ir ketvirti metai nebesu SAMDOMA žurnalistė. Rašinėju tik savo tinklapyje www.mokykloslangas.lt, nes kažkaip su vyru privalome išgyventi vikingų ainių, trolių, Munko, fjordų ir šiaurės pašvaistės šalyje - Norvegijoje, arba Norgėje, kaip sako vietiniai. Tikimybė, kad jau čia lankėtės pas kokius giminaičius ar draugus, yra didelė. Vien oficialiai lietuvių yra apie 42 000, bet iš tiesų manau, kad bent dvigubai daugiau. O štai kad būtumėte susidūrę, mieli kolegos, su vietine žiniasklaida - tikimybė kur kas mažesnė. Kol kas nepažįstu ne vieno tautiečio, dirbančio vietinėse žiniasklaidos priemonėse (nekalbu apie bendradarbiaujančius).



Kodėl? Atspėti lengva – kalba. Šiam pagrindiniam žurnalistikos ginklui pagaląsti reikia daug jėgų. Beveik ketvirtį amžiaus tobulinu gimtąją (kaip ir rusų, anglų kalbas), ir tai vis susikertu per nacionalinį egzaminą. O čia – skandinavai. O aš – ne studenčiokė... Tiesa, su norvegiškais spaudos leidiniais susidūriau anksčiau, romantiškomis vasaros naktimis vežiodama spaudą. Tuomet nuoširdžiai stebėjausi, kiek daug laikraščių bei žurnalų užsisako norvegai pensininkai, ir kaip su skėčiais per lietų stypso šeštą valandą ryte jų laukdami... O pašto dėžutėms aprašyti ir kelių straipsnių neužtektų. Jaunimas, deja, kaip ir visame pasaulyje, popierinės spaudos nei televizijos nebevertina. 





Norvegijos_sp._4_II.jpgSu norvegų žurnalistais susipažinau tik tuomet, kai pramokau norvegų kalbą, t.y. maždaug po dvejų metų nuo emigracijos pradžios. Mano tikslas buvo ne tik susipažinti su kolegomis betarpiškai, bet ir galbūt „įsiprašyti” praktikos ar net gauti darbo. Drąsino tai, kad jau buvau publikavusi keletą straipsnių lietuviškoje žiniasklaidoje bei savo tinklapyje apie Norvegijos švietimą.

(Nuotraukoje: Žurnalistė Silje Gomnces)

Pirmiausiai susiradau Žurnalistų sąjungos Vestfoldo skyriaus pirmininkę Marianne Aakerman, kuri jau du dešimtmečius darbuojasi NRK (mūsų LRT atitikmuo) Vestfoldo skyriuje. Ji – radijo žurnalistė, šauniai ir linksmai vedanti rytines laidas „Labas rytas, Vestfolde”, kurias mėgstu klausytis ir aš. Temos įvairiausios: „Tėvų įtaka jaunimui renkantis profesijas“, „Kaip pažymima autizmo diena Norvegijoje“, „Vaikai per mažai juda“, „Ar švenčia musulmonai Norvegijoje Kalėdas“, „Kas pasikeitė po komunų susijungimo“ ir daugelis kitų aktualijų. Laidoje būna reportažų „iš gatvės“, svečių, konkursų, viktorinų ir daug geros muzikos (beje, esu sužavėta norvegų muzikiniu skoniu). 

Į kavinę, kurioje šnekučiavomės su Marianne, ji pasikvietė ir dar vieną spaudos žurnalistę Silje Gomnæs, kurios žurnalistikos kraitis kiek mažesnis – apie 10 metų, bet gerokai įvairesnis. Silje, pakeitusi ne vieną darbovietę, neseniai įsidarbino gana stambiame leidinyje „Drammen Tidende” redaktore. 




Norvegijos_sp._6_II.jpgAbi pašnekovės mielai atskleidė norvegiškos žiniasklaidos/medijos ypatumus. Norint dirbti prestižinį ir gana populiarų žurnalisto/komunikacijos patarėjo darbą, pirmiausiai reikia labai gerai baigti mokyklą bei aukštuosius mokslus. 

(Nuotraukoje: TV transliacija iš bažnyčios)

Žiniasklaidos atstovai mokosi bent 12 -oje valstybinių ir privačių institucijų trejus metus bakalaurui, penkerius magistrui. Beje, jaunimas noriai renkasi šią profesiją, nors konkurencija didelė. Alga viliojanti: metinė prasideda nuo 400.000 - 500.000 kronų (apie 40.000 - 50.000 eurų) ir daugiau. Premijos, gerai apmokami viršvalandžiai bei kelionės į darbą, stiprios profesinės sąjungos, tradicinės šventės, daug įvairių socialinių lengvatų suteikia dar daugiau privalumų žurnalistams. 

Kolegoms gal bus įdomu, kad net 47 procentai norvegų pasitiki savo žiniasklaida, ir tai yra kur kas geresni rodikliai nei daugelyje kitų demokratinių šalių. Mano nuomone, Norvegijos žiniasklaida pakankamai aukšto lygio, domimasi įvairiausiomis temomis. Ir nors nemažai specialiųjų korespondentų darbuojasi užsienyje, daugiausiai dėmesio skiriama vietos naujienoms ir problemoms. Man asmeniškai patinka, kad čia akivaizdžiai nėra jaunystės, grožio kulto, o atvirkščiai – žalia šviesa patyrimui, žilam plaukui, senatvei. Pagarba ir dėmesys neįgaliesiems. Kultūrai. Gamtai. Sportui. Tyrimams. Dokumentikai. O kokie šviesmečiai juos skiria nuo tarkime, rusiškos propagandinės žiniasklaidos, suvokiau, kai kelios pažįstamos rusaitės įnirtingai gyrė sovietinę televiziją esą „pažiūrėkite kokios išpuoštos rusiškų laidų vedėjos, o kokios, fui negražios norvegės, net kartais be grimo...“ 



Norvegijos_sp._2_II.jpg
Bet ar iš tiesų vienos turtingiausių pasaulio šalių žurnalistai neperkami ir laisvas žodis pagarboje? Norvegai didžiuojasi, kad nuo 1980 metų žiniasklaida oficialiai atsiribojo nuo politikos bei komercinių interesų. 

(Nuotraukoje: Ruošiamas naujas laikraščio numeris)

Profesinės sąjungos prižiūri procesus, stebi tendencijas, reikalauja laikytis profesinės etikos. Pernai neapseita be jų palaikymo, kai dėl geresnių darbo sąlygų streikavo 1700 nacionalinės televizijos žurnalistų. Buvo nemenkas sąmyšis, nes pasirinktas laikas sutapo su nacionaline Norvegijos nepriklausomybės diena bei Didžiosios Britanijos princo Hario vestuvėmis. 



Kitas mano vizitas – Sandefjordo laikraščio redakcija „Sandefjords blad“. Moderniai, skandinavišku stiliumi – nieko nereikalingo! – įrengtose patalpose prie kompiuterių nepakeldami galvos darbuojasi nedidelis kolektyvas. Ant sienos – didžiulis ekranas, kuriame besikeičiančios diagramos rodo leidinio prenumeratą, straipsnių skaitomumą ir kitus rodiklius. „Oho, - pagalvojau, - čia nepatinginiausi“. 




Norvegijos_sp._8.jpgLaikraščio redaktorius Steinar Ulrichsen neslėpė, kad nors dienraštis yra gana populiarus, bet išsilaikyti nėra lengva. Darbas įtemptas ir atsakingas. Žurnalistas privalo ne tik puikiai rašyti, fotografuoti, filmuoti, bet ir redaguoti bei maketuoti savo tekstus. „Galbūt todėl pas mus užsieniečiai ir nedirba,“ - svarsto redaktorius, savo gyvenimo neįsivaizduojantis be šio darbo. Susitikimo pabaigoje siūlo apsilankyti NRK televizijoje Vestfoldo skyriuje – gal ten kas nors manimi susidomės?

(Nuotraukoje: Steinar Ulrichsen - „Sandefjords Blad“ redaktorius)

Taip ir padarau. Tik įžengus pro duris pakvimpa namais: taip viskas panašu į lietuviškos televizijos redakciją! Atlapos durys, nuotraukos ant sienų, kavos kvapas. Kažkas susikaupęs dirba prie kompiuterių, kažkas montuoja laidas, o štai grįžta filmavimo komanda su šviežiu reportažu. Mąstau – turbūt visus pasaulio žurnalistus vienija panašus laisvės, kūrybos ir atsakomybės dvelksmas. 


Norvegijos_sp._7_II.jpg(Nuotraukoje: TV žurnalistė Marianne Aakerman)

Rimtas „dėdė“ ilgokai varto mano CV, prašymą darbui/ praktikai ir taip pat rimtai paklausia: „Tai ko jums iš mūsų reikia?“. 

Mano aiškinimai apie ilgą žurnalistinį darbą Lietuvoje jo neįtikina. „Jūs gerai kalbate norvegiškai, bet reikia LABAI GERAI“ – čia jau nuosprendis. 

Jo tonas sušvelnėja, kai prisipažįstu, kad man labai trūksta bendravimo su žurnalistais, ir kad noriu pažinti norvegišką žiniasklaidą „iš vidaus“. Giriu jų darbą, ypač tiesioginius reportažus iš populiariojo „Vasaros traukinio“ (vasarą televizijos traukinys su kilnojama studija bei įvairiomis pramogomis keliauja ir rengia reportažus iš vietos žmonių gyvenimo). 





Norvegijos_sp._3_II.jpgIšlydėdama pro duris šefo pavaduotoja maloniai pataria: ,,Jeigu žurnalistika yra jūsų svajonių profesija, tai niekuomet ir neatsisakykite jos. Siekite ir pasieksite.“ Ir įbruka į rankas informaciją apie galimybę studijuoti Oslo universitete. O dangau, ir vėl mokslai! 

(Nuotraukoje: Norvegijos žurnalistų streikas)

Bet vis tik užpildytą anketą išsiunčiu. O vėliau dar bent 30 darbo prašymų. Užsiregistruoju dešimtyje darbo agentūrų. Lankau visas nemokamas konsultacijas. Pagaliau išsvajotas kvietimas į darbo pokalbį. Vaikų darželyje. Ok. Visi pradėjome nuo darželio. Apie mano ilgiausią „žurnalistinį tyrimą” galite paskaityti čia:

http://www.mokykloslangas.lt/kaip-dirbau-norvegiskame-darzelyje/#more-1777


Publikacijos autorės, LŽS narės Jurgitos Jurevičienės nuotraukos, atsiųstos iš Norvegijos

Virselis_1934_m._I.jpg

IŠ PRAEITIES...
PRIEŠ 85 METUS

PETRAS PŪKELIS
,,PLUNKSNOS BROLIAI"

Žurnalistam Lietuvoje
visiškai neblogai klojas.
O jei kam kiaura alkūnė,
tai tas paslaptim tebūnie.

Žurnalistai  Eldorado
kolei kas mus nesurado
Ir už žodį, nors stiproką,
dar po dolerį nemoka.

Visų pirma labai svarbu,
kad visuomet yra darbo,
O jei ne visad sumoka,
dėl to liūst neapsimoka.

Sako, laikraščių tiražas
kolei kas dar esąs mažas.
Ir kol kas dar mūs tėvynėj,
sako, esą daug laukinių.

Jei jau šneka taip leidėjas-
padirbėkim iš idėjos.
Nors kitur tas nemadoje,
tegul liks dar bent spaudoje.

Šiais jau būklė mūsų svarbi,
Spaudos žmogų visi gerbia.
Jei svečiuose kur tenka būti,
užufundija čėrkutę.

Sako, spaudos pionierius
juk negali būt negėręs.
Taigi ši patieka
žurnalistui ir telieka.

Kolei kas pas mumis spaudą
su glėbiu dar nieks negaudo.
Pas mus, mat, kiti dalykai:
daug kas skaito tik dykai.

Šitokioj aplinkumoje
daugel kas patiestų kojas,
Bet lietuvis žurnalistas
dar bankrotų nepažįsta.

(1934 metai. Iš pirmojo Lietuvos žurnalistų sąjungos metraščio)

KLAUSIMĖLIS

Ką Jūs vadinate žurnalistu?

Dirbančius redakcijoje
Bendradarbiaujančius su spauda, RTV
Pagal sutartį teikiančius medžiagą, viešosios informacijos rengėjams
Priklausančius žurnalistų profesinei sąjungai
Daugiau informacijos

Radai klaidą?
Rašyk (el.p. lzs.kaunas@gmail.com)