Spektaklius reikia žiūrėti ne tik premjerinius. Būtina juos pamatyti ir po kurio laiko, žinoma, jei tebėra teatro repertuare. Tada nebelieka pirminės įtampos, jaudulio, reklamos šaršalo. Daug kas susidėlioja, susistyguoja arba priešingai – pakrinka it tūlo Grigo bitės.
Kai kurių mūsų režisierių spektaklius apskritai reikėtų aplenkti, o jau netyčia ar iš madingo poreikio pamačius ir praradus gyvenimo džiaugsmą, vengti į juos sugrįžti antrąkart. Praeinant pro tokį teatrą dėl viso pikto rekomenduotina žegnotis, it ginantis nuo piktosios dvasios.
Ši pastabėlė neliečia režisieriaus Gyčio Padegimo pastatymų, dėl kurių žegnotis tikrai neteko, nebent vieną kartą – po „JAH“ premjeros, kuomet scenoje apverstų kryžių apsupty siautė ekscentriškas prieškario rašytojas, mistikas Juozapas Albinas Herbačiauskas.
Istorinį spektaklį „Alksniškės“, pasakojantį apie Lietuvos Respublikos prezidentą, garsųjį visuomenės veikėją, gydytoją Kazį Grinių, žiūrėjau visų pirma genamas smalsumo. Prieš keletą metų Kauno kameriniame teatre įvykusi jo premjera atplukdė įvairių atsiliepimų, ir nenuostabu, nes pasirinktas žanras – dokumentinis, vadinasi, besiremiantis įvairių šaltinių pateikiamais faktais ir aprašymais ne tik apie vaizduojamą asmenybę, bet ir apie to meto įvykius. Dokumentika ir istorija – tikrai retos viešnios scenoje, ypač mūsų dienomis, kuomet dauguma teatrų slysta paviršiumi, nesivargindami užgriebti esmės, tralialiuodami ir linksmindami, nupuolę į sporto arenų publikai artimą ir suprantamą commedia dell’arte. Arba bando žiūrovą prismaugti įžūlumu ir agresija, taip neva „supurtyti ir pridusinti miesčionį“.
G. Padegimas – itin retas scenos kūrėjas-kultūrologas, nuolat rodęs dėmesį ne tik mūsų nacionalinei dramaturgijai, bet ir užmirštoms, nutylėtoms asmenybėms, įtaigiai atskleidęs kultūros paribiuose atsidūrusiųjų vidines dramas, pasitelkiant išsamų ir gilų istorinį kontekstą. Scenine kūryba jis niekada nešokiruoja, nesmaugia ir kitais būdais nemarina žiūrovų, o naudoja savo sukurtą metodiką, remdamasis garsiojo teatro reformatoriaus Michailo Čechovo idėjomis.
Vienas svarbiausių šios kūrybinės metodikos dėmenų – aktoriaus primatas, jo kūrybinių impulsų sužadinimas ir maksimalus atsivėrimas. Būtent tai ir nušvietė „Alksniškės“. Spektaklio aktoriai tikrai verti pagyros ir palieka įspūdį giliai perteikdami, nuoširdžiai įsigyvendindami ir įsijausdami į įkūnijamų personažų charakterius, analizuodami jų tarpusavio santykius.
Pagrindiniame – Kazio Griniaus – vaidmenyje regime aktorių Henriką Savickį, ir regime taip ryškiai, kad net ir neprimatantys, neprigirdintys ar šiaip ignoruojantys trečiąjį Lietuvos Prezidentą nuo šiol turėtų prisimerkti nuo tokio blyksnio. Nustebina ne tik išorinis panašumas. H. Savickis sugeba itin jautriai ir įtikinamai atskleisti buvusio Prezidento būdo bruožus, aukštus etikos ir doros principus, kuriems jis liko ištikimas sunkiausiomis gyvenimo akimirkomis, jo drąsią ir bekompromisę laikyseną nacių okupacijos sąlygomis. Žmogiškumas, taurumas ir atjauta – svarbiausi H. Savickio akcentuojami personažo bruožai. Tačiau kuomet kalba sukasi apie Lietuvos politiką, demokratijos likimą, jos „numarinimą“, K. Grinius tvirtai ir nei kiek nedvejodamas gina savo vertybes ir idealus.
Žinoma, Prezidento asmuo gerokai idealizuotas ir nūdienos kontekste gal ir sunkiai suvokiamas. Juk principų neturėjimas, ideologinių nuostatų, it kokių nuplyšusių pirštinių, keitimas, politinis ir partinis parazitavimas nūnai tapęs norma ir toks pakylėtas herojus, išlikęs kilnus ir doras dramatinių perversijų akivaizdoje, kai kam („etika, moralė – ne šio pasaulio dimensijos“) gali pasirodyti anachronizmu.
Te jiems ir toliau taip vaidenasi, svarbu, kad tokių „pabalintų grabų“ veidmainystei ir melo pūtimui atsiranda konkreti priešprieša – visiškai kita patirtis, šviesi ir kilni tarnystė Tėvynei, darbas jos gerovei. K. Grinius yra būtent toks pavyzdys, ir spektaklyje idealisto demokrato nuostatos nuolat skamba kaip įsakmus priminimas.
Tačiau toks idealizavimas, remiantis įsakmiu priminimu bei parinkta dokumentika, slepia ir pavojus – lengva nuslysti panegirikos keliu, ypač, kai jokių antagonistų nėra. O minėtos dokumentikos-autentikos spektaklyje tikrai daug. Kartais net pernelyg. Man regis, būtų tik laimėta, kai kurių epizodų be gailesčio atsisakius. Šiuo atveju G. Padegimas – ne tik režisierius, jis ir pjesės autorius. Atlikęs didžiulį darbą, surinkęs duomenis iš visų pašalių, jis stengėsi panaudoti jų kuo daugiau. Šis entuziazmas ir didžiulis noras kuo išsamiau ir detaliau atskleisti K. Griniaus asmenybės gražiausius bruožus dažnai tampa viso spektaklio balastu ir vilkina veiksmą. Ar įdomu klausytis ilgų prisiminimų apie patriotinę veiklą carinės priespaudos metais? Juk pakaktų vienos kitos detalės, norint atskleisti G. Griniaus ir jo pirmosios žmonos ankstyvą įsijungimą į lietuvybės darbą.
Arba nuolat primenamų demokratijos „pakasynų“ – 1926 m. perversmo, kuomet K. Grinius buvo priverstas atsistatydinti iš Prezidento pareigų. Tasai ilgai slėptas kartėlis, kaltinant visus, tik ne save ir nukairėjusią to meto vyriausybę, man regis, per dažnai akcentuojamas.
Režisierius šiaip visada labai pagarbus autoriaus žodžiui, tačiau šiuo atveju savo tekstui galėjo būti priekabesnis. Juk spektaklis – ne smulkmeniškas vien teigiamų dalykų knebinėjimas, o svarbių, kertinių būties, moralės ir principų priešprieša, ir būtent tos priešpriešos pasigedau.
ačiau G. Padegimą reikia pagirti už tai, kad nepanaudojo kai kurių mūsų „istorikų“ krykštavimų ir nusisvaičiojimų apie „ryškiausią posūkį 1926 metais į vakarietišką demokratiją, prie prancūziškų laisvės ir demokratijos standartų, absoliutų žodžio laisvės triumfą“, to nesusiejo su Prezidento K. Griniaus pozicija ir veikla. Neginčytina, jis buvo demokratas, gerokai kairiuojantis demokratas, tačiau visos tos „laisvės“ nebuvo vien jo nuopelnas – juk Seimo koalicija buvo marga ir sudaryta su socialdemokratais, kurie įnirtingai tas „laisves“ ir stūmė. Pakanka prisiminti pragaištingą socdemų – tuometinių Vidaus reikalų ministro Vlado Požėlos ar Švietimo ministro Vinco Čepinskio veiksmus. Premjeras Mykolas Sleževičius jų ir kitų atvirai bolševikuojančių neįstengė ir nesistengė sutramdyti.
Ne paslaptis, kad Prezidento K. Griniaus galimybės buvo ribotos – tada Prezidento galios buvo menkos, juk ir išrinko jį Seimas iš kažkelinto karto, – tad jis norom nenorom tapo įkaitu nuolatinėse Seimo rietenose, opozicijos interpeliacijose ir pan. Neminima ir tai, kad 1922 m. Konstitucija, suteikusi Seimui ypatingas galias, sukūrė tipinį „seimokratijos“ modelį, kuomet, pasak Antano Smetonos, „viešpatavo visokios partijos be drausmės ir susiklausymo“. III Seimo posėdžiai K. Griniaus trumpo pusmetinio prezidentavimo laikotarpiu virto spigios isterijos ir marazmatinių kaltinimų vienų kitiems vieta (per tą pusmetį buvo pateikta net trylika interpeliacijų), visiškai susikompromitavo, tad kalbėti apie „demokratijos aukso amžių“ gali tik akivaizdžiai šališkas ir praradęs realybės jausmą žmogus.
Laimė, prikišamai nepanaudojęs panašių svaičiojimų, G. Padegimas, idealizuodamas savo mylimą Prezidentą, vis tik nenurodo tikrųjų 1926 m. perversmo organizatorių, o juk tai buvo ne tik A. Smetona, būsimasis Tautos vadas, bet ir krikdemai su M. Krupavičiumi priekyje. Ilgai valdę krikščionys demokratai, siekę viską pajungti karingojo katolicizmo doktrinai, gerokai nustekeno kraštą, pagarsėjo machinacijomis, dėl kurių, pralaimėję rinkimus, buvo traukiami atsakomybėn. Perversmas jiems buvo išganymas. Tik A. Smetona su Augustinu Voldemaru, kaip žinia, po perversmo visą valdžią sukaupė savo rankose, palikdami krikdemus su kryžiumi.
Spektaklyje (kaip ir pjesėje) apie tai neužsimenama, personažų lūpomis baramas tik A. Smetona, nekalbama apie Vyriausybės aplaidumą, neminimas nė komunistinio perversmo pavojus, bolševikinių gaivalų manifestacijos ar žengti „na Kowno“ paruoštos Juzefo Pilsudskio divizijos, nekalbama apie Vyriausybės aplaidumą, akivaizdžiai artėjant perversmui. O juk tai vėliau pripažino ir pats K. Grinius: „Demokratinių laisvių kai kurie Lietuvos žmonės nemokėjo suprasti ir jos nesuprato. Jos skatino tuos žmones prie chuliganizmo ir neleistinumų, ir Vyriausybė kalta, kad ji per vėlai juos pažino.“
Gal vertėjo prisiminti ir dešiniųjų mitingą Karo muziejaus sodelyje, kur protestavusius prieš komunistų siautėjimą ir valdžios neveiklumą studentus šiurkščiai išvaikė ir sudaužė raitoji policija. Arba, kad likus nepilnam mėnesiui iki perversmo, lapkričio 23 d., Karo muziejaus sodelyje minint kariuomenės dieną, didelė dalis karininkų demonstratyviai neklausė Prezidento K. Griniaus kalbos ir karišką pagarbą parodė tik A. Smetonai…
Tačiau grįžkime į G. Padegimo ir kūrybinės grupės kuriamą K. Griniaus pasaulį. Jis labai apribotas – veiksmas vyksta Alksniškėse, Prezidento gimtinėje, kur jis buvo ištremtas nacių okupacijos metais. Uždarame pasaulėlyje, pasijutus persekiojamu ir sekamu, atsidūrus ribinėje situacijoje, atsiveria ir dorybės, ir ydos. Tačiau, kaip minėta, pagrindinis herojus – idealus. Jis tik prisimena senus laikus, dalinasi su savo artimaisiais išgyvenimais ir samprotavimais ex cathedra, sielojasi dėl Tėvynės ateities ir baisisi karo ir nacių žiaurumais. Jis taurus, doras, padeda visiems ir tikrai apakina savo pasišventimu.
Šiame pasaulėlyje dar aktyviai veikia Prezidento sesuo – Ona Griniūtė (akt. Alma Masiulionytė), jos sūnus Vytautas (akt. Vytautas Gasiliūnas), Prezidento žmona Kristina (akt. Simona Bladženauskaitė) bei kiti, trumpiau, tačiau ryškiai ir pagaviai pasirodantys personažai. Aktorių ansamblis, jaučiantis vienas kitą, giliai ir psichologiškai motyvuotai atskleidžiantis savo personažų vidinį pasaulį (žinoma, kai kurie, rodos, reikalingi tik tam, kad dar labiau paryškintų, reljefuotų pagrindinę – Prezidento – figūrą. Bet apie reljefus kiek vėliau) nusipelno tik pagyros.
Man regis, šalia reikšmingo H. Savickio herojaus ypatinga šviesa ir įtaiga spindi A. Masiulionytė, sukūrusi sesers Onos paveikslą. Galinga talento jėga apdovanota aktorė itin charakteringai ir jautriai suvaidino kaimo buities rūpesčiuose paskendusią „gaspadinę“, taip paprastai, „liaudiškai“, tačiau labai taikliai charakterizuojančią ir garsiojo brolio gyvenimo tarpsnius, ir nuolat rypuojančią dėl įvairių bėdų, ir spinduliuojančią begalinę meilę bei rūpestį savo broliui, jo šeimai, artimiesiems. A. Masiulionytės ir H. Savickio duetas bene labiausiai įsimintinas ir įdomus.
Kitas duetas (vadinčiau jį kulminaciniu) – tai Prezidento ir Sasnavos klebono Stanislovo Čėsnos, kurį taip įtaigiai ir pagaviai išgyveno mūsų garsusis vyresnės kartos aktorius Albinas Budnikas. Kurdamas šio autentiško Ganytojo paveikslą (S. Čėsna 1904–1949 m. buvo pirmasis Sasnavos klebonas), A. Budnikas puikiai apibendrino įsimintiną asmenybę. Jo klebonas tampa dvasinio taurumo, kilnumo simboliu. Pokalbyje su K. Girniumi, kuris, kaip žinia, buvo ateistiškų pažiūrų, klebono monologas skamba ne tik kaip tikėjimo išpažinimas, bet kaip priesakas Vilčiai ir Meilei. A. Budniko Čėsna paliko gilų įspūdį ir vainikavo aktoriaus 52-ąjį sezoną scenoje.
Tačiau bene svarbiausias akcentas spektaklyje – tai K. Griniaus drąsi, bekompromisė laikysena nacių atžvilgiu. Visuotinio teroro sąlygomis, kuomet už bet kokią antinacinę abejonę galėjai pakliūti į gestapo rankas, K. Grinius su prelatu M. Krupavičiumi 1942 m. liepos 13 d. įteikė memorandumą Pirmajam generaliniam tarėjui generolui P. Kubiliūnui dėl vokiečių nežmoniškos, kolonijinės politikos lietuvių atžvilgiu.
Generolas, uolusis kvislingas, nedelsdamas perdavė šį raštą Lietuvos srities generaliniam komisarui Theodorui Adrianui von Rentelnui. Ilgai nelaukę, tų pačių metų lapkričio 14 d., jie su prisidėjusiu buvusiu žemės ūkio ministru Jonu Pranu Aleksa surašė dar griežtesnį memorandumą pačiam T. A. von Rentelnui, kuriame smerkė ne tik masinį kolonizavimą, bet ir lietuvių, lenkų, rusų represijas, ypač akcentuodami masinį žydų žudymą. Spektaklyje apie šį ypatingos narsos demaršą kalbama nemažai, būtent dėl jo visa trijulė nukentėjo – K. Grinius ištremtas į savo gimtinę, o M. Krupavičius su J. P. Aleksa pateko į gestapo kalėjimus ir kacetus.
Didžiulės pilietinės drąsos ir ryžto dokumentas tomis sąlygomis iki šiol kelia susižavėjimą ir pagarbą. Juk vyrai puikiai suvokė, į kokį mirtiną pavojų save stumia, kuo rizikuoja. Negana to, K. Grinius su žmona išgelbėjo Kauno geto kalinį, jį slapstė. Tik prieš keletą metų K. Griniui suteiktas Pasaulio tautų teisuolio vardas.
Lyg norėdamas šį drąsų ir kilnų žygį dar labiau pabrėžti, režisierius įveda dar vieną personažę – Alisą, pas Grinius besislapstančią žydaitę (akt. Edita Niciūtė), kuri prie šventiško Kūčių stalo pasakoja savo istoriją, tiesą sakant, man pasirodžiusią gan dirbtine, tačiau jauna aktorė susidoroja su „buvusios aktyvios komsomolkos“ vaidmeniu.
Susidoroja ir aktorius Vytautas Gasiliūnas, ryškiai ir pagaviai suvaidinęs K. Griniaus sūnėną Bacevičių. Šis autentiškas herojus, pasilikęs Lietuvoje po antrosios sovietų okupacijos, tapęs partizanu ir žuvęs, tampa apibendrinančiu tuometinio jaunimo ryžto, pasiaukojimo paveikslu. V. Gasiliūnas, nuolat klausinėjantis savo dėdę apie įvairius Lietuvos istorijos tarpsnius, valstybingumą, demokratiją, perversmą, paskatina jį atsiverti, atskleisti menkai žinomus faktus.
Įsimena ir Prezidento žmona Kristina (akt. Simona Bladženauskaitė). Ji kuria ryžtingos, energingos, ir žinoma, narsios moters – žmonos ir motinos, ištikimos K. Griniaus gyvenimo ir pasirinkimo bendražygės paveikslą. Juk būtent jos rūpesčiu daktaras per vargus ištraukiamas iš gestapo nagų (ji paaukojo itin retą savo pašto ženklų kolekciją), jos rūpesčiu visa šeima atsiduria Vakaruose. Žvelgdamas į Kristiną scenoje, nejučia prisiminiau jos pogrindinę komunistinę veiklą prieškario Lietuvoje ir pagalvojau, kad K. Grinius ir už tai jai turi būti dėkingas – 1940 m. pirmosios sovietų okupacijos metu jis nebuvo nei persekiotas, nei represuotas.
Jaunėlis sūnus Liūtas Grinius (akt. Arnis Aleinikovas) savo betarpiškumu, jaunatviška energija, smalsumu ir gyvenimo geismu visam spektakliui ir mažytei Alksniškių brolijai suteikia pagyvėjimo ir viltingos ateities viziją.
Dar viena epizodinė ansamblio dalyvė – Kristina Kazakevičiūtė, kurios Žmogystos vaidmuo man paliko prieštaringiausią įspūdį. Gaivalingo, didžiulio talento aktorė, bet kuo ją scenoje pavertė režisieriaus valia, o gal jo noras „numirti aktoriuose“? Tas numirimas, o šiuo atveju – aktoriaus iškėlimas, manau, visiškai nepasiteisino. Tokio natūralizmo ir buitinio charakterio kūrimo nūnai retai kada bepamatysi. K. Kazakevičiūtė, tiesa, labai talentingai, vaidina keistą būtybę, klaidžiojančią pakiemiais, lyg ubagaujančią, lyg šnipinėjančią, apsimuturiavusią, šnarpšiančią ir be perstojo klykaujančią. Kažkoks visai besaikis mėgavimasis aktorine buitine-psichologine meistryste, senu nukežusiu metodu, atrodė it dūlantys Stanislavskio ir Nemirovičiaus-Dančenko šešėliai išnirę scenoje pritariamai linkčioja…
Ir kiti personažai akivaizdžiai pasimetę, tasai Žmogystos raičiojimasis suardo bendrą spektaklio audinį. Juk ir šiaip to buitiškumo pakanka. Ten, kur kalbama apie veikėjų dvasinį virsmą, režisūra, be abejo, laimi. Ten, kur nukrypstama į pernelyg smulkmenišką buities vaizdavimą, vidinių santykių atmosfera ir esmė pranyksta. Apskritai, lyginant su G. Padegimo „JAH“ (2011), nėra jokių nūdienos šiuolaikinių technologijų, videoprojekcijų-monologų iš ateities transliacijų ir šiaip įdomesnių sąlyginio teatro atributų. Matyt, režisierius buvo tikras, kad tik realistinis, vietomis subuitintas pasakojimas geriausiai atskleis Prezidento K. Griniaus asmenybę.
Man sunkiai suvokiamas natūralizmas nūdienos scenoje – automobilių gausmas, varstomos durys, trepsenimai sušalus, skrandučių vilkimasis-nusivilkimas, ugniakuro kaitra ir tasai Kūčių vakaro stalas, nukrautas kukliais valgiais, ragaujamais prie degančių žvakučių… Betrūko galvijų mauracijos ir vištų kudakacijos.
Nejučia prisiminiau prieš daugybę metų G. Padegimo režisuotą T. Vailderio „Ilgą Kalėdų vakarienę“. Prie ilgo, šventiško, balta staltiese uždengto stalo – tuštutėlės lėkštės. Ir palaipsniui besikeičiantys personažai. Vienas jų – jau mus palikęs garsusis aktorius Vytautas Grigolis. Be žodžių šakute jis brėžia per tuščią lėkštę… Brėžia. Lėtai, neskubėdamas, įsmeigęs padėrusį žvilgsnį į Anapusybę… Ir tasai čaižus garsas iki šiol neužmirštamas. Ir tas žvilgsnis, ir toji sąlygiška scena įsirėžę atmintyje.
Nepaisant šių, mano apkalbėtų ir nutylėtų riktų, spektaklis „Alksniškės“, be abejo, įvykis. Visų pirma, dėl garbingos, Lietuvai nusipelniusios, retai minimos, primirštos Asmenybės – didžiavyrio išaukštinimo. Kazio Griniaus gyvenimas ir darbai dokumentuotai pirmą kartą sušvinta scenoje ir skatina domėtis mūsų istorija, pagerbti šviesuolius, kūrusius mūsų Valstybę, galų gale ir pasididžiuoti jų dorumu, kilnumu bei, kas itin, svarbu – drąsa ir pilietine pozicija.
