2019 m. gegužės 20 d.

V. Putvinskio g. 48
44211 Kaunas
tel./faks (8-37 422 577)
lzs.kaunas@gmail.com
+370 698 17188

Iš dovanų knygos ,,Dar palūkėki pusamžio krize!

***

Braška kūnas, dreba keliai, krenta dantys - sveika senatve

***

Sendamas tik per skausmus dantis sukandęs gali ką nors nuveikti

***

Amžiaus viduryje naujų pojūčių sukelia tik nauji simptomai

***

Senatvė turi tris panašumus. Pirmas - sutrikusi atmintis. Hm... Kokie gi kiti du?

***

Kadaise buvau tokia neryžtinga... O dabar gailiuosi...

***

Sulaukus brandaus amžiaus neverta pernelyg nerimauti, kad protas nuslysta į šalį. Svarbu, kad jis grįžtų atgal.

***

Kai žvakutė kainuoja daugiau už gimtadienio tortą, metas atsisveikinti su jaunyste

***

Kai kokiam nors senstelėjusiam žmogui švenčiant gimtadienį susirinkę draugai ima sakyti tostus, nuo to darosi tik graudžiau

***

Ir dabar turiu tai, ką turėjau prieš 20 metų, tik vaizdas nekoks

***

Pusamžis yra tada, kai amžių išduoda pusiaujas

***

Perkopus pusamžį žmona liepia įtraukti pilvą, ir jai nė motas, kad jau seniausiai jį įtraukei

***

Jeigu gyvenčiau iš naujo, daryčiau tas pačias klaidas, tik nebelaukčiau taip ilgai

***

Tik jauni miršta nesugedę

***

Kad ką bedaryčiau, viskas yra arba nepadoru, arba nelegalu, arba didina antsvorį

***

Kai tik suaugi ir pasisemi pakankamai žinių, supranti, kad esi per senas ir bejėgis

***

Esu tokio amžiaus, kai mano nugara šėlioja dažniau negu aš pati

***

Kai norisi atsistoti ir užleisti vietą moteriai, bet neprisiverti pajudėti - vadinasi, sensti

***

Dažniausias svorių kilnojimo pratimas sulauks pusamžio - pakilti iš krėslo

***

Rūkau cigarus dėl to, kad mano amžiaus žmogui baisu neturėti ko įsitverti

***

Pasilenkus užsirišti batraiščių ir po akimirkos svarstau: hmm, ką gi aš ruošiausi daryti?



Gelt_I.jpg

Dail. Algimantas Snarskis



Hey.lt - Nemokamas lankytojų skaitliukas

,,Gerk pieną” arba kodėl gerai būti lietuviu Kenedžio oro uoste?

Povilas Sigitas KRIVICKAS, LŽS ir NŽKA narys



2019-ųjų Atvelykio proga vėl prie šventinio stalo susirenka artimieji, giminės, bičiuliai. Kalba apie darbą, orą, politiką, diskutuoja apie artėjantį referendumą dėl Lietuvos pilietybės išsaugojimo ir šalies prezidento rinkimus. O besikalbančių prisiminimai visus sugrąžina net  kelis dešimtmečius atgalion... 

Naują įdomų savo pasakojimą mūsų svetainės skaitytojams atsiuntė žinomas vilnietis žurnalistas, LŽS ir NŽKA narys, dr. Vinco Kudirkos premijos laureatas Povilas Sigitas Krivickas

Neretai tik šypseną kelia dabartinės Lietuvos valdžios atkaklios ir įnirtingos, o kartais keistokos pastangos vien draudimais apriboti alkoholio vartojimą. Visgi joms tikriausiai būtų pritaręs mūsų kalbos puoselėtojas Jonas Jablonskis, pateikęs kaip gramatikos pavyzdį „alus gerti sveika“, bet paprašęs atnešti pieno. Apie šį sveikiausią visų laikų gėrimą teko išgirsti gana įdomiomis aplinkybėmis. Tai buvo 1993 metų sausį.

Kiekviena viešnagė turi du ją įrėminančius atskaitos taškus: išvykimą ir sugrįžimą. Tą kartą tarp jų nusidriekė lygiai trys mėnesiai, kiek leido svečio viza. Per 90 dienų teko atidžiau patyrinėti JAV kredito unijų veiklą, lankytis trijuose universitetuose, bendrauti su keliomis dešimtimis įvairaus amžiaus ir skirtingų profesijų amerikiečių Niujorke, Vašingtone, Čikagoje, Fikladelfijoje, Floridoje.

Dariau daug dokumentų kserokso kopijų, spaudos iškarpų, įsigijau ar gavau dovanų kelis tuzinus knygų. Tarp jų ypač vertingas kunigo ir poligloto, Manhattano kolegijos profesoriaus Antano Rubšio iš hebrajų, aramėjų ir graikų kalbų tiesiai verstas Senojo Testamento tomas „Pranašų knygos“. Taigi vien popieriaus man prisirinko netoli lietuviško centnerio (50 kg). Žinojau, kad į lėktuvo bagažą galima atiduoti du stambius „gabalus“, neturinčius viršyti 80 svarų (apie 36 kg) bendro svorio. Dar vieną mažesnį „gabaliuką“ buvo galima pasiimti su savim.

Kad ir kaip stengiausi kuo kiečiau supakuoti, man išėjo keturi didoki ir sunkūs „gabalai“. Tačiau su kuo iš gautų dovanų aš galėjau skirtis? Kas bus, tas bus, apsisprendžiau pasiimti viską, nors ir tektų gerokai primokėti už viršsvorį iš kuklių pajamų, tekusių svečiui.

...Palengvėle slenka eilutė keleivių, registruojamų į skrydį Niujorkas-Ciurichas. Iš pastarojo anuomet buvo galima siektis į Vilnių. Paeiliui perstumdamas savo mantą, priartėju prie baro, už kurio sėdi šviesiaplaukė šveicarų aviakompanijos „Swissair“ registratorė. Ištiesiu bilietą, į kurį įdėmiai pažvelgusi, tarnautoja garsiai klausia: „Tai jūs tikrai iš Ciuricho toliau skrisite į Vilnių?“

 Prisipažinsiu, mane kiek sutrikdė tas pabrėžtinai ištartas „tikrai“, bet stengiausi ramiai atsakyti: „Taip, mis, aš toliau tikrai skrisiu į Vilnių.“ – „Ar galėčiau pažiūrėti jūsų pasą?“ – paklausė ji.
Kas per klausimas, pamaniau, juk aš privalėjau pateikti pasą kartu su bilietu, bet iš susijaudinimo dėl bagažo viršsvorio to nepadariau. „Atsiprašau, mis, štai jis,“ – ištiesiau dokumentą. Paėmusi žalią mūsų valstybės piliečio tuometinę knygelę, registratorė ilgokai ją vartė, lyg pamiršusi kitus už manęs eilėje laukusius keleivius. O aš pradėjau nerimauti, ar neišgirsiu kokios priekabės, nors Amerikoje eibių nesijaučiau prikrėtęs. Dar negrąžindama dokumento, tarnautoja sako: „Aš pirmąkart laikau rankose Lietuvos respublikos pasą.“ 

Laukiu, kas bus toliau. „Matote, aš esu pusiau lietuvė, – geraširdiškai, nebe valdiškai nusišypso tarnautoja. – Mano abu seneliai iš mamos pusės buvo lietuviai, o ji ištekėjo už kitataučio amerikiečio. Lietuviškai aš nebemoku, bet prisimenu dažnai ir griežtai mamos man sakytus žodžius: Gerk pieną!“

Pastarąjį sakinį Marijana (toks tarnautojos vardas) ištarė lietuviškai, ir žodžiai nuaidėjo per visą erdvią Kenedžio tarptautinio oro uosto salę. „Jūsų mama teisi: tai pats sveikiausias pasaulyje gėrimas. Linkiu jums ir toliau jį reguliariai vartoti,“ – įsiteikdamas patariau.

Šypsena nuo Marijanos veido dingsta, kai ji pamato mane turint ne du leistinus, o net ketvertą didelių bagažo „gabalų“. Ji dar labiau surimtėja, kai svarstyklės parodo mano dvigubai viršytą neapmokamą svorį. Vadinasi, teks gerokai pakratyti piniginę, nelinksmai mąsčiau. Tačiau tuo metu Marijana prie mano bagažo priklijavo ketvertą kvitukų, jų šakneles pritvirtino prie bilieto, o, jį grąžindama, vėl giedrai nusišypsojo: „Laimingos kelionės!” – ir visi keturi mano „gabalai“ nuslinko transporteriu į lėktuvą. 

Tąkart išties labai pravertė būti lietuviu...


P.S. Atsiprašome, kad dėl techninių kliūčių negalime pateikti puslapyje vaizdinės medžiagos

Virselis_1934_m._I.jpg

IŠ PRAEITIES...
PRIEŠ 85 METUS

PETRAS PŪKELIS
,,PLUNKSNOS BROLIAI"

Žurnalistam Lietuvoje
visiškai neblogai klojas.
O jei kam kiaura alkūnė,
tai tas paslaptim tebūnie.

Žurnalistai  Eldorado
kolei kas mus nesurado
Ir už žodį, nors stiproką,
dar po dolerį nemoka.

Visų pirma labai svarbu,
kad visuomet yra darbo,
O jei ne visad sumoka,
dėl to liūst neapsimoka.

Sako, laikraščių tiražas
kolei kas dar esąs mažas.
Ir kol kas dar mūs tėvynėj,
sako, esą daug laukinių.

Jei jau šneka taip leidėjas-
padirbėkim iš idėjos.
Nors kitur tas nemadoje,
tegul liks dar bent spaudoje.

Šiais jau būklė mūsų svarbi,
Spaudos žmogų visi gerbia.
Jei svečiuose kur tenka būti,
užufundija čėrkutę.

Sako, spaudos pionierius
juk negali būt negėręs.
Taigi ši patieka
žurnalistui ir telieka.

Kolei kas pas mumis spaudą
su glėbiu dar nieks negaudo.
Pas mus, mat, kiti dalykai:
daug kas skaito tik dykai.

Šitokioj aplinkumoje
daugel kas patiestų kojas,
Bet lietuvis žurnalistas
dar bankrotų nepažįsta.

(1934 metai. Iš pirmojo Lietuvos žurnalistų sąjungos metraščio)

KLAUSIMĖLIS

Ką Jūs vadinate žurnalistu?

Dirbančius redakcijoje
Bendradarbiaujančius su spauda, RTV
Pagal sutartį teikiančius medžiagą, viešosios informacijos rengėjams
Priklausančius žurnalistų profesinei sąjungai
Daugiau informacijos

Radai klaidą?
Rašyk (el.p. lzs.kaunas@gmail.com)