2019 m. birželio 24 d.

V. Putvinskio g. 48
44211 Kaunas
tel./faks (8-37 422 577)
lzs.kaunas@gmail.com
+370 698 17188

Iš dovanų knygos ,,Dar palūkėki pusamžio krize!

***

Braška kūnas, dreba keliai, krenta dantys - sveika senatve

***

Sendamas tik per skausmus dantis sukandęs gali ką nors nuveikti

***

Amžiaus viduryje naujų pojūčių sukelia tik nauji simptomai

***

Senatvė turi tris panašumus. Pirmas - sutrikusi atmintis. Hm... Kokie gi kiti du?

***

Kadaise buvau tokia neryžtinga... O dabar gailiuosi...

***

Sulaukus brandaus amžiaus neverta pernelyg nerimauti, kad protas nuslysta į šalį. Svarbu, kad jis grįžtų atgal.

***

Kai žvakutė kainuoja daugiau už gimtadienio tortą, metas atsisveikinti su jaunyste

***

Kai kokiam nors senstelėjusiam žmogui švenčiant gimtadienį susirinkę draugai ima sakyti tostus, nuo to darosi tik graudžiau

***

Ir dabar turiu tai, ką turėjau prieš 20 metų, tik vaizdas nekoks

***

Pusamžis yra tada, kai amžių išduoda pusiaujas

***

Perkopus pusamžį žmona liepia įtraukti pilvą, ir jai nė motas, kad jau seniausiai jį įtraukei

***

Jeigu gyvenčiau iš naujo, daryčiau tas pačias klaidas, tik nebelaukčiau taip ilgai

***

Tik jauni miršta nesugedę

***

Kad ką bedaryčiau, viskas yra arba nepadoru, arba nelegalu, arba didina antsvorį

***

Kai tik suaugi ir pasisemi pakankamai žinių, supranti, kad esi per senas ir bejėgis

***

Esu tokio amžiaus, kai mano nugara šėlioja dažniau negu aš pati

***

Kai norisi atsistoti ir užleisti vietą moteriai, bet neprisiverti pajudėti - vadinasi, sensti

***

Dažniausias svorių kilnojimo pratimas sulauks pusamžio - pakilti iš krėslo

***

Rūkau cigarus dėl to, kad mano amžiaus žmogui baisu neturėti ko įsitverti

***

Pasilenkus užsirišti batraiščių ir po akimirkos svarstau: hmm, ką gi aš ruošiausi daryti?



Gelt_I.jpg

Dail. Algimantas Snarskis



Hey.lt - Nemokamas lankytojų skaitliukas

GEDIMINAS JANKUS. „PETRO VENCLOVO 1947-IEJI. PASIRINKIMAS“ (RECENZIJA)

Gediminas JANKUS, LŽS ir LRS narys


Venclovas_II.jpgJūs užmiršite mus, bet mes, žūstantieji, jūsų prašome: mylėkite Tėvynę taip, kaip mes mylėjome! Mes į jus, gyvieji, žiūrėsime per amžius iš kapų.
Partizanų kapelionas Justinas Lelešius-Grafas (1917–1947)

Patyręs ir talentingas prozos meistras Petras Venclovas (nuotraukoje) parašė naują novelių romaną „Grumtynės“ (Kaunas: Kauko laiptai, 2019). Atsiverčiau jį smalsaudamas – nūnai aktualizuojama pokario metų Lietuvos partizanų laisvės kova, sulaukianti vis daugiau dėmesio ir naujų atradimų bei įžvalgų, grožiniuose kūriniuose dar reta, lyg nužaliavusi kažkieno „saviraiškos laisvė“ būtų vienintelis kriterijus.

Tuo pseudomeniniu kriterijumi, it sutarę, dangstosi recenzentai – „rašinėjantys berniukai ir poniutės“, bet kokį skilusios sąmonės ir pasąmonės srautą pateikdami kaip modernųjį privalumą, net jei tas srautas apipurvina istorines skaudžias ir nevienaprasmes temas. O juk iš tiesų tai akivaizdi veidmainystė – po tomis postmodernizmo kaukėmis šiepiasi mums gerai pažįstamas kultūrbolševizmo klonas, linkęs pokario partizanus šaukti banditais, entuziastingų naujojo sovietinio gyvenimo kūrėjų žudikais. Šis klonas šiandien apdairiai apsivelka baltomis drobulėmis, tačiau tai nepadeda užslėpti akivaizdžios pozicijos ir požiūrio į pokario pasipriešinimą – neigiamo, bolševikuojančio, įžūliai meluojančio. Ar tatai nauja? Tikrai ne. Ir ne dėl trumpos atminties ar jaunumo kai kurie autoriai apsimeta, neva jie tik ieško modernių išraiškos būdų.

Juk pavymui Mariaus Ivaškevičiaus senos rašliavos (romanas „Žali“, 2002), sukurptos pagal sovietinius štampus su moderniu apvalkalu, traukia ir kiti, neseniai išleidę knygas partizanų kovų tema – Valdas Papievis su ištęsta ir drungna „Bryde“ (2018), kurioje nerasi nei skausmo, nei širdies, Romas Treinys su neva „vesternu“, suamerikoninta banalia pokario kovų parodija „Dziedas“ (2018). 

Tokiame kontekste Petro Venclovo „Grumtynės“ išsiskiria nesumeluotu, tikrovišku pokario kovos vaizdavimu, partizanų aukos suvokimu, priesaikos kovoti už Tėvynės laisvę iki mirties reikšmingumu. Akivaizdu, kad autorius giliai ir kruopščiai susipažinęs su partizanų veikimo istorija, autentiškais prisiminimais, išlikusiais dokumentais ir tardymo bylomis. Tos autentiškos detalės, kūrybingai perteiktos, sukuria nesumeluotą, dramatišką atmosferą, leidžia įtaigiai perteikti įvairių personažų tragiškus likimus, svyravimus, abejones ar ryžtingą ištikimybę kovai. Novelėse veriasi egzistencinės gelmės, kuomet nuolat tenka balansuoti ties ribinėmis situacijomis, ir personažai, kančios paženklinti, žūsta, susisprogdina, nepasiduodami priešui, ar bando apgauti likimą, laviruodami tarp dviejų jėgų.

Rašytojas ne pirmą kartą imasi šios sudėtingos ir atsakingos temos. Iki šiol menkai tepaminėtas ir nutylimas jo romanas „Kartybių taurė – iki dugno“ (2011), vienas geriausių ir meistriškiausių kūrinių mūsų literatūroje apie pokario laisvės kovas. Ir psichologine kruopščia analize, ir partizanų pasiaukojančios kovos vaizdais, ir sodriomis, gyvomis dramatiškomis scenomis, kai miško brolius vis dažniau apimdavo pralaimėjimo nuojauta ir neviltis, šis romanas tikrai tampa chrestomatiniu. Jį galiu prilyginti nebent taip pat kultūrbolševikuojančių „recenzentų“ nutylėtam ar kreiva burna aptartam Roberto Keturakio romanui „Kulka Dievo širdy“ (2002). Tų nykių paminėjimų esmė – romane ryškus partizanų heroizavimas, o tatai, esą, kenkia literatūros raiškai ir objektyvumui. Ką gi, sovietinė literatūrologijos samprata labai gaji, ir belieka, šia logika remiantis, atsiversti kad ir sovietmečio prozininko Vytauto Rimkevičiaus apysakas „Girėnai“ (1980), kuriose tikrai nerasi pokario partizanų idealizavimo – jie ten tik banditai, žudikai, besislapstantys miškuose nuo liaudies teisingumo ir liejantys nekaltų žmonių kraują.

Kad „pabalintų sovietinių grabų“ įtaka gaji, byloja ir minėto Petro Venclovo romano „Kartybių taurė – iki dugno“ klaidkeliai. Nors rankraštis dar 2009 metais laimėjo prestižinę Amerikos lietuvių tautinės sąjungos (ALT) literatūros konkurso „Lietuvai – tūkstantis metų“ pirmąją vietą, Kultūros ministerija ir jos Literatūros ir leidybos komisija paramos neskyrė nė cento, tad autoriui teko leisti knygą savo lėšomis. Atsiliepė ir prisidėjo Šveicarijos lietuvių bendruomenė ir kt. Regis, požiūris nesikeičia ir nūnai – P. Venclovas savo naujojo novelių romano pabaigoje dėkoja visam būriui rėmėjų, prisidėjusių prie knygos išleidimo.

„Grumtynėse“ sudėta vienuolika novelių, kurias, kaip minėjau, vienija pokario laikotarpis, laisvės kovotojų kasdienybė, kovų vaizdai, sudėtingi tarpusavio santykiai. Yra ir nuolat sutinkamų personažų – vietos stribų vadas Klepeckas, NKVD tardytojas leitenantas Aitakovas, vertėjas ir okupantų parankinis Kostas Kisielius, miško broliai Miežis, Studentas, partizanų vadas Stumbras. O ir veiksmas vyksta Piliakiemio miestelyje bei aplinkui išsimėčiusiose sodybose, miškuose, partizanų bunkeriuose.

Toks pasakojimo būdas leidžia sudėlioti daug platesnį ir išsamesnį dramatiškų įvykių paveikslą, personažai atsiskleidžia visiškai skirtingose situacijose, atsiranda galimybė parodyti gilesnius jų psichologinius charakterių niuansus, vaizdžiai ir įtaigiai pasakoti vis kitokią istoriją.

Petras Venclovas dėlioja įvykius realistiniu stiliumi, neskubiai, be jokių modernizmo ar postmodernizmo priemonių, ir, be abejo, tai visam pasakojimui suteikia autentikos ir tikroviškumo. Prieš mus – kenčiantys, ieškantys išeities pasiryžėliai, nujausdami žūtį kovoje su gausesniu ir iki dantų ginkluotu priešu, bandantys priešintis ir nuolat prisimenantys duotą priesaiką. Tokios scenos parašytos jaudinančiai, tiki herojų ryžtu, tačiau puikiai supranti ir jų dvejones, rūpestį bei nerimą dėl tėvų, artimųjų.

Strebitelių siautėjimai, kratos, sekimai, kaimiečių terorizavimas, šeimų trėmimas į Sibirą skaudžiu aidu atsiliepia kovotojų širdyse. Autorius itin sodriai ir charakteringai pavaizdavo okupantus ir jų pakalikus – stribus. Jų vadas Klepeckas – tipinis sovietų valdžios produktas, „šuns širdies“ prototipas, prasigėrėlis ir samoduras, uoliai tarnaujantis atėjūnams ir nuolat ieškantis „banditų“ bei jų talkininkų. Panašūs ir kiti jo sėbrai, bet kokį žmogiškumą ir dorą praradę baudėjai.

Kartėlio ir abejonių apstu miško brolių – kovotojų – mintyse. Aplinkui ne tik siaučia stribai ir rusų kareiviai, bet gausu ir įvairiausių provokacijų, išdavysčių. Aptinkami ar pardavikų nurodomi bunkeriai, tenka trauktis, kulkoms švilpiant, o dažniausiai atsitraukimo galimybės nėra – belieka sprogdinti priešą ir save granatomis, arba nusišauti bunkerio viduje. Šios temos paliečiamos novelėse „Broliai“, „Vilko kailyje“, „Spąstai“.

Nelengva išskirti kokius nors fragmentus – visos novelės ryškios, meistriškai sudėliotos, pakankamai įtaigios ir jaudinančios. Šit „Miško sesuo“ – apie partizanų ryšininkę, priverstinai užverbuotą NKVD ir po kankinimų suraičiusią parašą po Klepecko pakištu pasižadėjimu bendradarbiauti. Motyvuotai ir įtikinamai atskleista jos graužatis, išgyvenimai, noras nedelsiant nusimesti tą primestą išdavystės kuprą ir nelaukta tragiška atomazga.

Įsiminė ir novelė „Puolęs angelas“. Miestelio mokytoja, sovietinė aktyvistė komjaunuolė, šnipinėjanti vaikus, partizanų pamokoma – apipilama degutu ir apibarstoma plunksnomis. Visa apsilankymo pas komsomolką scena parašyta labai gyvai, partizanų ir jos pasišnekėjimai sodrūs, su netikėta juodojo humoro gaidele, atskleidžiantys jaunos bolševikuojančios aktyvistės dvasios skurdumą, tarnystę atėjūnams ir miško brolių tikėjimą laisve, ryžtą kovoti iki galo.

Autorius apskritai tiek vaizduodamas personažus, tiek dėliodamas siužetą mėgsta pasitelkti kontrasto principą. Tai paveiku ir padeda sukoncentruoti dėmesį į jo keliamą, tačiau primygtinai neperšamą klausimą. Šit novelėje „Suprasti ir atleisti“ partizanas Miežis, sunkiai sužeistas pakliuvęs į enkavedistų rankas, verčiamas išduoti vadą, bunkerio vietą ir ryšininkus, pasirenka mirtį: „Priesaika yra šventa, – sumurmėjo vyriškis, – negaliu jos laužyti.“ Kęsdamas baisius sopulius, jis nusiplėšia nuo žaizdų tvarsčius ir nukraujavęs miršta.

Meistriškai sudėliotos novelės pasižymi trumpumu, nelauktais finalais, vaizdingais palyginimais ir charakteristikomis. Tačiau svarbiausia – jas visas ženklina atsakingas ir reiklus autoriaus požiūris į pasirinktą temą, dėmesys kiekvienai detalei ir bruožui. Novelė „Vilko kailyje“ , beje, bene ilgiausia visoje knygoje, pasakoja suvinkliotą dramatišką gimnazisto, nutarusio patraukti pas partizanus, bet netarnauti okupantų kariuomenėje, istoriją. Miškinių vadas duoda jam ypatingą užduotį – įsiskverbti į priešo gretas, tapti stribu ir teikti žinias partizanams. Vis didindamas įtampą, autorius pasakoja jaunuolio išgyvenimus ir svyravimus, atsidūrus priešų gretose, kur jis iš arti gali pažinti pakalikų žiaurumą ir niekšingumą.

Įdomiai sumanyta ir viena pirmųjų knygos novelių „Tėvas ir sūnus“. Joje mūsų dienų rašytojas Mindaugas Vaitonis kuria apysaką apie partizanus, prisimindamas savo giminės istoriją, o per jo dialogą su sūnumi atsiskleidžia kartų santykis bei požiūris į pokario laisvės kovas.

Betgi vis tik įsimintiniausia ir įspūdingiausia man pasirodė pati pirmoji, įvadinė novelė – „1947-ieji“. Joje autorius sudėliojo įvairiausias ir skirtingiausias mirusio jaunikaičio žūties versijas – juk jis galėjo būti ir partizanas, ir kovojęs už sovietų Lietuvą. Jaudinantis tekstas, pakylantis iki filosofinių apibendrinimų, galima sakyti, programinis visos knygos raktas.



Petras_Venclovas_II.jpg„Atrodytų, kad dabar, praėjus septyniasdešimčiai metų, nebėra prasmės aiškintis, kas iš tikrųjų buvo tas jaunuolis, už kokią Lietuvą „padėjo galvą“: ir išdavikų, ir patriotų kraujas seniai susigėrė į žemę, iš Sibiro ir Šiaurės grįžo tremtiniai arba jų kaulai, tie, kurie buvo užrausti karo apkasuose, žvyrduobėse, stribynų kiemuose, sumesti į negyvenamų sodybų šulinius, suguldyti į tranšėjas mokyklų stadionuose ir užpilti negesintomis kalkėmis… Tačiau neapsirikime – kad ir kada gimtų žmogus, jam visada tenka rinktis – su kuo ir prieš ką jis…“ – taip teigia autorius šios pirmosios novelės-simbolio pabaigoje.

Iš tiesų, visa knyga kalba apie pasirinkimo būtinybę, pasirinkimo tarp prievartos ir laisvės. Laisvės pasirinkimas dažniausiai tragiškas, kupinas netekčių, tačiau būtent toks kelias, paženklintas Tėvynės meile, per aukas veda į tikrąjį Išsilaisvinimą iš vergijos.

P. Venclovo „Grumtynės“ tampa dar vienu reikšmingu ir įsimintinu akcentu laisvės kovų tematikoje. Neapleidžia iki skausmo geliantys nebylūs klausimai: Su kuo tu? Ką pasirinksi?

Fotografės Mildos Kiaušaitės nuotr.

Virselis_1934_m._I.jpg

IŠ PRAEITIES...
PRIEŠ 85 METUS

PETRAS PŪKELIS
,,PLUNKSNOS BROLIAI"

Žurnalistam Lietuvoje
visiškai neblogai klojas.
O jei kam kiaura alkūnė,
tai tas paslaptim tebūnie.

Žurnalistai  Eldorado
kolei kas mus nesurado
Ir už žodį, nors stiproką,
dar po dolerį nemoka.

Visų pirma labai svarbu,
kad visuomet yra darbo,
O jei ne visad sumoka,
dėl to liūst neapsimoka.

Sako, laikraščių tiražas
kolei kas dar esąs mažas.
Ir kol kas dar mūs tėvynėj,
sako, esą daug laukinių.

Jei jau šneka taip leidėjas-
padirbėkim iš idėjos.
Nors kitur tas nemadoje,
tegul liks dar bent spaudoje.

Šiais jau būklė mūsų svarbi,
Spaudos žmogų visi gerbia.
Jei svečiuose kur tenka būti,
užufundija čėrkutę.

Sako, spaudos pionierius
juk negali būt negėręs.
Taigi ši patieka
žurnalistui ir telieka.

Kolei kas pas mumis spaudą
su glėbiu dar nieks negaudo.
Pas mus, mat, kiti dalykai:
daug kas skaito tik dykai.

Šitokioj aplinkumoje
daugel kas patiestų kojas,
Bet lietuvis žurnalistas
dar bankrotų nepažįsta.

(1934 metai. Iš pirmojo Lietuvos žurnalistų sąjungos metraščio)

KLAUSIMĖLIS

Ką Jūs vadinate žurnalistu?

Dirbančius redakcijoje
Bendradarbiaujančius su spauda, RTV
Pagal sutartį teikiančius medžiagą, viešosios informacijos rengėjams
Priklausančius žurnalistų profesinei sąjungai
Daugiau informacijos

Radai klaidą?
Rašyk (el.p. lzs.kaunas@gmail.com)