Jūs užmiršite mus, bet mes, žūstantieji, jūsų prašome: mylėkite Tėvynę taip, kaip mes mylėjome! Mes į jus, gyvieji, žiūrėsime per amžius iš kapų.Partizanų kapelionas Justinas Lelešius-Grafas (1917–1947)
Patyręs ir talentingas prozos meistras Petras Venclovas (nuotraukoje) parašė naują novelių romaną „Grumtynės“ (Kaunas: Kauko laiptai, 2019). Atsiverčiau jį smalsaudamas – nūnai aktualizuojama pokario metų Lietuvos partizanų laisvės kova, sulaukianti vis daugiau dėmesio ir naujų atradimų bei įžvalgų, grožiniuose kūriniuose dar reta, lyg nužaliavusi kažkieno „saviraiškos laisvė“ būtų vienintelis kriterijus.
Tuo pseudomeniniu kriterijumi, it sutarę, dangstosi recenzentai – „rašinėjantys berniukai ir poniutės“, bet kokį skilusios sąmonės ir pasąmonės srautą pateikdami kaip modernųjį privalumą, net jei tas srautas apipurvina istorines skaudžias ir nevienaprasmes temas. O juk iš tiesų tai akivaizdi veidmainystė – po tomis postmodernizmo kaukėmis šiepiasi mums gerai pažįstamas kultūrbolševizmo klonas, linkęs pokario partizanus šaukti banditais, entuziastingų naujojo sovietinio gyvenimo kūrėjų žudikais. Šis klonas šiandien apdairiai apsivelka baltomis drobulėmis, tačiau tai nepadeda užslėpti akivaizdžios pozicijos ir požiūrio į pokario pasipriešinimą – neigiamo, bolševikuojančio, įžūliai meluojančio. Ar tatai nauja? Tikrai ne. Ir ne dėl trumpos atminties ar jaunumo kai kurie autoriai apsimeta, neva jie tik ieško modernių išraiškos būdų.
Juk pavymui Mariaus Ivaškevičiaus senos rašliavos (romanas „Žali“, 2002), sukurptos pagal sovietinius štampus su moderniu apvalkalu, traukia ir kiti, neseniai išleidę knygas partizanų kovų tema – Valdas Papievis su ištęsta ir drungna „Bryde“ (2018), kurioje nerasi nei skausmo, nei širdies, Romas Treinys su neva „vesternu“, suamerikoninta banalia pokario kovų parodija „Dziedas“ (2018).
Tokiame kontekste Petro Venclovo „Grumtynės“ išsiskiria nesumeluotu, tikrovišku pokario kovos vaizdavimu, partizanų aukos suvokimu, priesaikos kovoti už Tėvynės laisvę iki mirties reikšmingumu. Akivaizdu, kad autorius giliai ir kruopščiai susipažinęs su partizanų veikimo istorija, autentiškais prisiminimais, išlikusiais dokumentais ir tardymo bylomis. Tos autentiškos detalės, kūrybingai perteiktos, sukuria nesumeluotą, dramatišką atmosferą, leidžia įtaigiai perteikti įvairių personažų tragiškus likimus, svyravimus, abejones ar ryžtingą ištikimybę kovai. Novelėse veriasi egzistencinės gelmės, kuomet nuolat tenka balansuoti ties ribinėmis situacijomis, ir personažai, kančios paženklinti, žūsta, susisprogdina, nepasiduodami priešui, ar bando apgauti likimą, laviruodami tarp dviejų jėgų.
Rašytojas ne pirmą kartą imasi šios sudėtingos ir atsakingos temos. Iki šiol menkai tepaminėtas ir nutylimas jo romanas „Kartybių taurė – iki dugno“ (2011), vienas geriausių ir meistriškiausių kūrinių mūsų literatūroje apie pokario laisvės kovas. Ir psichologine kruopščia analize, ir partizanų pasiaukojančios kovos vaizdais, ir sodriomis, gyvomis dramatiškomis scenomis, kai miško brolius vis dažniau apimdavo pralaimėjimo nuojauta ir neviltis, šis romanas tikrai tampa chrestomatiniu. Jį galiu prilyginti nebent taip pat kultūrbolševikuojančių „recenzentų“ nutylėtam ar kreiva burna aptartam Roberto Keturakio romanui „Kulka Dievo širdy“ (2002). Tų nykių paminėjimų esmė – romane ryškus partizanų heroizavimas, o tatai, esą, kenkia literatūros raiškai ir objektyvumui. Ką gi, sovietinė literatūrologijos samprata labai gaji, ir belieka, šia logika remiantis, atsiversti kad ir sovietmečio prozininko Vytauto Rimkevičiaus apysakas „Girėnai“ (1980), kuriose tikrai nerasi pokario partizanų idealizavimo – jie ten tik banditai, žudikai, besislapstantys miškuose nuo liaudies teisingumo ir liejantys nekaltų žmonių kraują.
Kad „pabalintų sovietinių grabų“ įtaka gaji, byloja ir minėto Petro Venclovo romano „Kartybių taurė – iki dugno“ klaidkeliai. Nors rankraštis dar 2009 metais laimėjo prestižinę Amerikos lietuvių tautinės sąjungos (ALT) literatūros konkurso „Lietuvai – tūkstantis metų“ pirmąją vietą, Kultūros ministerija ir jos Literatūros ir leidybos komisija paramos neskyrė nė cento, tad autoriui teko leisti knygą savo lėšomis. Atsiliepė ir prisidėjo Šveicarijos lietuvių bendruomenė ir kt. Regis, požiūris nesikeičia ir nūnai – P. Venclovas savo naujojo novelių romano pabaigoje dėkoja visam būriui rėmėjų, prisidėjusių prie knygos išleidimo.
„Grumtynėse“ sudėta vienuolika novelių, kurias, kaip minėjau, vienija pokario laikotarpis, laisvės kovotojų kasdienybė, kovų vaizdai, sudėtingi tarpusavio santykiai. Yra ir nuolat sutinkamų personažų – vietos stribų vadas Klepeckas, NKVD tardytojas leitenantas Aitakovas, vertėjas ir okupantų parankinis Kostas Kisielius, miško broliai Miežis, Studentas, partizanų vadas Stumbras. O ir veiksmas vyksta Piliakiemio miestelyje bei aplinkui išsimėčiusiose sodybose, miškuose, partizanų bunkeriuose.
Toks pasakojimo būdas leidžia sudėlioti daug platesnį ir išsamesnį dramatiškų įvykių paveikslą, personažai atsiskleidžia visiškai skirtingose situacijose, atsiranda galimybė parodyti gilesnius jų psichologinius charakterių niuansus, vaizdžiai ir įtaigiai pasakoti vis kitokią istoriją.
Petras Venclovas dėlioja įvykius realistiniu stiliumi, neskubiai, be jokių modernizmo ar postmodernizmo priemonių, ir, be abejo, tai visam pasakojimui suteikia autentikos ir tikroviškumo. Prieš mus – kenčiantys, ieškantys išeities pasiryžėliai, nujausdami žūtį kovoje su gausesniu ir iki dantų ginkluotu priešu, bandantys priešintis ir nuolat prisimenantys duotą priesaiką. Tokios scenos parašytos jaudinančiai, tiki herojų ryžtu, tačiau puikiai supranti ir jų dvejones, rūpestį bei nerimą dėl tėvų, artimųjų.
Strebitelių siautėjimai, kratos, sekimai, kaimiečių terorizavimas, šeimų trėmimas į Sibirą skaudžiu aidu atsiliepia kovotojų širdyse. Autorius itin sodriai ir charakteringai pavaizdavo okupantus ir jų pakalikus – stribus. Jų vadas Klepeckas – tipinis sovietų valdžios produktas, „šuns širdies“ prototipas, prasigėrėlis ir samoduras, uoliai tarnaujantis atėjūnams ir nuolat ieškantis „banditų“ bei jų talkininkų. Panašūs ir kiti jo sėbrai, bet kokį žmogiškumą ir dorą praradę baudėjai.
Kartėlio ir abejonių apstu miško brolių – kovotojų – mintyse. Aplinkui ne tik siaučia stribai ir rusų kareiviai, bet gausu ir įvairiausių provokacijų, išdavysčių. Aptinkami ar pardavikų nurodomi bunkeriai, tenka trauktis, kulkoms švilpiant, o dažniausiai atsitraukimo galimybės nėra – belieka sprogdinti priešą ir save granatomis, arba nusišauti bunkerio viduje. Šios temos paliečiamos novelėse „Broliai“, „Vilko kailyje“, „Spąstai“.
Nelengva išskirti kokius nors fragmentus – visos novelės ryškios, meistriškai sudėliotos, pakankamai įtaigios ir jaudinančios. Šit „Miško sesuo“ – apie partizanų ryšininkę, priverstinai užverbuotą NKVD ir po kankinimų suraičiusią parašą po Klepecko pakištu pasižadėjimu bendradarbiauti. Motyvuotai ir įtikinamai atskleista jos graužatis, išgyvenimai, noras nedelsiant nusimesti tą primestą išdavystės kuprą ir nelaukta tragiška atomazga.
Įsiminė ir novelė „Puolęs angelas“. Miestelio mokytoja, sovietinė aktyvistė komjaunuolė, šnipinėjanti vaikus, partizanų pamokoma – apipilama degutu ir apibarstoma plunksnomis. Visa apsilankymo pas komsomolką scena parašyta labai gyvai, partizanų ir jos pasišnekėjimai sodrūs, su netikėta juodojo humoro gaidele, atskleidžiantys jaunos bolševikuojančios aktyvistės dvasios skurdumą, tarnystę atėjūnams ir miško brolių tikėjimą laisve, ryžtą kovoti iki galo.
Autorius apskritai tiek vaizduodamas personažus, tiek dėliodamas siužetą mėgsta pasitelkti kontrasto principą. Tai paveiku ir padeda sukoncentruoti dėmesį į jo keliamą, tačiau primygtinai neperšamą klausimą. Šit novelėje „Suprasti ir atleisti“ partizanas Miežis, sunkiai sužeistas pakliuvęs į enkavedistų rankas, verčiamas išduoti vadą, bunkerio vietą ir ryšininkus, pasirenka mirtį: „Priesaika yra šventa, – sumurmėjo vyriškis, – negaliu jos laužyti.“ Kęsdamas baisius sopulius, jis nusiplėšia nuo žaizdų tvarsčius ir nukraujavęs miršta.
Meistriškai sudėliotos novelės pasižymi trumpumu, nelauktais finalais, vaizdingais palyginimais ir charakteristikomis. Tačiau svarbiausia – jas visas ženklina atsakingas ir reiklus autoriaus požiūris į pasirinktą temą, dėmesys kiekvienai detalei ir bruožui. Novelė „Vilko kailyje“ , beje, bene ilgiausia visoje knygoje, pasakoja suvinkliotą dramatišką gimnazisto, nutarusio patraukti pas partizanus, bet netarnauti okupantų kariuomenėje, istoriją. Miškinių vadas duoda jam ypatingą užduotį – įsiskverbti į priešo gretas, tapti stribu ir teikti žinias partizanams. Vis didindamas įtampą, autorius pasakoja jaunuolio išgyvenimus ir svyravimus, atsidūrus priešų gretose, kur jis iš arti gali pažinti pakalikų žiaurumą ir niekšingumą.
Įdomiai sumanyta ir viena pirmųjų knygos novelių „Tėvas ir sūnus“. Joje mūsų dienų rašytojas Mindaugas Vaitonis kuria apysaką apie partizanus, prisimindamas savo giminės istoriją, o per jo dialogą su sūnumi atsiskleidžia kartų santykis bei požiūris į pokario laisvės kovas.
Betgi vis tik įsimintiniausia ir įspūdingiausia man pasirodė pati pirmoji, įvadinė novelė – „1947-ieji“. Joje autorius sudėliojo įvairiausias ir skirtingiausias mirusio jaunikaičio žūties versijas – juk jis galėjo būti ir partizanas, ir kovojęs už sovietų Lietuvą. Jaudinantis tekstas, pakylantis iki filosofinių apibendrinimų, galima sakyti, programinis visos knygos raktas.
„Atrodytų, kad dabar, praėjus septyniasdešimčiai metų, nebėra prasmės aiškintis, kas iš tikrųjų buvo tas jaunuolis, už kokią Lietuvą „padėjo galvą“: ir išdavikų, ir patriotų kraujas seniai susigėrė į žemę, iš Sibiro ir Šiaurės grįžo tremtiniai arba jų kaulai, tie, kurie buvo užrausti karo apkasuose, žvyrduobėse, stribynų kiemuose, sumesti į negyvenamų sodybų šulinius, suguldyti į tranšėjas mokyklų stadionuose ir užpilti negesintomis kalkėmis… Tačiau neapsirikime – kad ir kada gimtų žmogus, jam visada tenka rinktis – su kuo ir prieš ką jis…“ – taip teigia autorius šios pirmosios novelės-simbolio pabaigoje.
Iš tiesų, visa knyga kalba apie pasirinkimo būtinybę, pasirinkimo tarp prievartos ir laisvės. Laisvės pasirinkimas dažniausiai tragiškas, kupinas netekčių, tačiau būtent toks kelias, paženklintas Tėvynės meile, per aukas veda į tikrąjį Išsilaisvinimą iš vergijos.
P. Venclovo „Grumtynės“ tampa dar vienu reikšmingu ir įsimintinu akcentu laisvės kovų tematikoje. Neapleidžia iki skausmo geliantys nebylūs klausimai: Su kuo tu? Ką pasirinksi?
Fotografės Mildos Kiaušaitės nuotr.
