2019 m. liepos 18 d.

V. Putvinskio g. 48
44211 Kaunas
tel./faks (8-37 422 577)
lzs.kaunas@gmail.com
+370 698 17188

Iš dovanų knygos ,,Dar palūkėki pusamžio krize!

***

Braška kūnas, dreba keliai, krenta dantys - sveika senatve

***

Sendamas tik per skausmus dantis sukandęs gali ką nors nuveikti

***

Amžiaus viduryje naujų pojūčių sukelia tik nauji simptomai

***

Senatvė turi tris panašumus. Pirmas - sutrikusi atmintis. Hm... Kokie gi kiti du?

***

Kadaise buvau tokia neryžtinga... O dabar gailiuosi...

***

Sulaukus brandaus amžiaus neverta pernelyg nerimauti, kad protas nuslysta į šalį. Svarbu, kad jis grįžtų atgal.

***

Kai žvakutė kainuoja daugiau už gimtadienio tortą, metas atsisveikinti su jaunyste

***

Kai kokiam nors senstelėjusiam žmogui švenčiant gimtadienį susirinkę draugai ima sakyti tostus, nuo to darosi tik graudžiau

***

Ir dabar turiu tai, ką turėjau prieš 20 metų, tik vaizdas nekoks

***

Pusamžis yra tada, kai amžių išduoda pusiaujas

***

Perkopus pusamžį žmona liepia įtraukti pilvą, ir jai nė motas, kad jau seniausiai jį įtraukei

***

Jeigu gyvenčiau iš naujo, daryčiau tas pačias klaidas, tik nebelaukčiau taip ilgai

***

Tik jauni miršta nesugedę

***

Kad ką bedaryčiau, viskas yra arba nepadoru, arba nelegalu, arba didina antsvorį

***

Kai tik suaugi ir pasisemi pakankamai žinių, supranti, kad esi per senas ir bejėgis

***

Esu tokio amžiaus, kai mano nugara šėlioja dažniau negu aš pati

***

Kai norisi atsistoti ir užleisti vietą moteriai, bet neprisiverti pajudėti - vadinasi, sensti

***

Dažniausias svorių kilnojimo pratimas sulauks pusamžio - pakilti iš krėslo

***

Rūkau cigarus dėl to, kad mano amžiaus žmogui baisu neturėti ko įsitverti

***

Pasilenkus užsirišti batraiščių ir po akimirkos svarstau: hmm, ką gi aš ruošiausi daryti?



Gelt_I.jpg

Dail. Algimantas Snarskis



Hey.lt - Nemokamas lankytojų skaitliukas

Žurnalistas Ramūnas Zilnys: ,,Laikinoji sostinė“ - ,,Lietuvos rytas“ - ?


Zilnys_R._didele.jpg


Vakar Ramūnas Zilnys (nuotraukoje) - žinomas  ,,Lietuvos ryto"  žurnalistas, muzikos apžvalgininkas, įvairių televizijos konkursų narys, pirmininkas, savo feisbuke  parašė:


Atsibundi ryte, pasitrini akis, žvilgteli į laikrodį, supranti, kad jau prieš pusvalandį turėjai būt atsikėlęs, staigiai leki praustis, paknopstom rengiesi, o tada prisimeni, kad niekur tau skubėti nereikia.

Į Lietuvos rytą, iš pradžių – Kauno skyrių, atėjau 1999 metų sausio pabaigoje, neapsiplunksnavęs ir lengvai išsigandęs. Prabėgo 20 metų. Vakar buvo paskutinė mano darbo diena šioje žiniasklaidos bendrovėje.

Atsakant į dažnai tokiais atvejais užduodamus klausimus – ne, neatleido, ne, išeiti neprašė, išeinu savo noru, sprendimas brendo ne vieną mėnesį. Viskas tenkino, viskas buvo gerai, atsisveikiname draugiškai ir neturėdami vieni kitiems priekaištų (na, man jie gal ir turi, ką žinai, bet nesakė:).

 Išėjau be jokių atsisveikinimo kalbų ar išlydėtuvių, sakau „iki“, o ne „sudie“, nes ką gali žinoti, gal ateityje dar susitiksime. Vieta, kurioje užaugau, visko išmokau, ji man visada išliks svarbi.
Dar liko keletas vėlesniam publikavimui Lietuvos ryte paruoštų įdomių interviu ir straipsnių, kurie pasirodys per artimiausius porą mėnesių – būtinai įmesiu čia nuorodas, kai jie pasirodys, kaip ir kai kurių kitų rašinių, kuriais per pastarąjį mėnesį nespėjau pasidalinti.

„Tai kodėl?“. Tiesiog, kai dvidešimt metų lygiai važiuoji tuo pačiu keliu, ateina akimirka, kai norisi sustoti, išlipt iš automobilio, giliai įkvėpt oro, apsidairyt ir pasukti vairą – labai įdomu pamatyt, kas ten, už posūkio. Žinau, nemažai tokį stažą vienoje darbovietėje turinčių žmonių jaučiasi panašiai.
Dėkui kolegoms, bendradarbiams, pašnekovams, tiems, kurie skaitė, kartais parašydavo komplimentą, o kartais aštriai kritikuodavo – su visais jumis buvo smagu. Dėkui muzikantams, televizijos, radijo ir kino žmonėms, kurie per du dešimtmečius priėmė į savo ratą ir leido jame pasijusti savu. Aš turiu nuojautą, kad mes dar susitiksime ;)

O dabar einu ramiai gert kavos ir klausyt Elnio Rago Miško vinilo, kurį vakar gavau dovanų paskutinę darbo valandą. Gera grupė, beje. Paklausykit ir jūs.

Nuotr. iš asmeninio albumo





Virselis_1934_m._I.jpg

IŠ PRAEITIES...
PRIEŠ 85 METUS

PETRAS PŪKELIS
,,PLUNKSNOS BROLIAI"

Žurnalistam Lietuvoje
visiškai neblogai klojas.
O jei kam kiaura alkūnė,
tai tas paslaptim tebūnie.

Žurnalistai  Eldorado
kolei kas mus nesurado
Ir už žodį, nors stiproką,
dar po dolerį nemoka.

Visų pirma labai svarbu,
kad visuomet yra darbo,
O jei ne visad sumoka,
dėl to liūst neapsimoka.

Sako, laikraščių tiražas
kolei kas dar esąs mažas.
Ir kol kas dar mūs tėvynėj,
sako, esą daug laukinių.

Jei jau šneka taip leidėjas-
padirbėkim iš idėjos.
Nors kitur tas nemadoje,
tegul liks dar bent spaudoje.

Šiais jau būklė mūsų svarbi,
Spaudos žmogų visi gerbia.
Jei svečiuose kur tenka būti,
užufundija čėrkutę.

Sako, spaudos pionierius
juk negali būt negėręs.
Taigi ši patieka
žurnalistui ir telieka.

Kolei kas pas mumis spaudą
su glėbiu dar nieks negaudo.
Pas mus, mat, kiti dalykai:
daug kas skaito tik dykai.

Šitokioj aplinkumoje
daugel kas patiestų kojas,
Bet lietuvis žurnalistas
dar bankrotų nepažįsta.

(1934 metai. Iš pirmojo Lietuvos žurnalistų sąjungos metraščio)

KLAUSIMĖLIS

Ką Jūs vadinate žurnalistu?

Dirbančius redakcijoje
Bendradarbiaujančius su spauda, RTV
Pagal sutartį teikiančius medžiagą, viešosios informacijos rengėjams
Priklausančius žurnalistų profesinei sąjungai
Daugiau informacijos

Radai klaidą?
Rašyk (el.p. lzs.kaunas@gmail.com)