2019 m. liepos 18 d.

V. Putvinskio g. 48
44211 Kaunas
tel./faks (8-37 422 577)
lzs.kaunas@gmail.com
+370 698 17188

Iš dovanų knygos ,,Dar palūkėki pusamžio krize!

***

Braška kūnas, dreba keliai, krenta dantys - sveika senatve

***

Sendamas tik per skausmus dantis sukandęs gali ką nors nuveikti

***

Amžiaus viduryje naujų pojūčių sukelia tik nauji simptomai

***

Senatvė turi tris panašumus. Pirmas - sutrikusi atmintis. Hm... Kokie gi kiti du?

***

Kadaise buvau tokia neryžtinga... O dabar gailiuosi...

***

Sulaukus brandaus amžiaus neverta pernelyg nerimauti, kad protas nuslysta į šalį. Svarbu, kad jis grįžtų atgal.

***

Kai žvakutė kainuoja daugiau už gimtadienio tortą, metas atsisveikinti su jaunyste

***

Kai kokiam nors senstelėjusiam žmogui švenčiant gimtadienį susirinkę draugai ima sakyti tostus, nuo to darosi tik graudžiau

***

Ir dabar turiu tai, ką turėjau prieš 20 metų, tik vaizdas nekoks

***

Pusamžis yra tada, kai amžių išduoda pusiaujas

***

Perkopus pusamžį žmona liepia įtraukti pilvą, ir jai nė motas, kad jau seniausiai jį įtraukei

***

Jeigu gyvenčiau iš naujo, daryčiau tas pačias klaidas, tik nebelaukčiau taip ilgai

***

Tik jauni miršta nesugedę

***

Kad ką bedaryčiau, viskas yra arba nepadoru, arba nelegalu, arba didina antsvorį

***

Kai tik suaugi ir pasisemi pakankamai žinių, supranti, kad esi per senas ir bejėgis

***

Esu tokio amžiaus, kai mano nugara šėlioja dažniau negu aš pati

***

Kai norisi atsistoti ir užleisti vietą moteriai, bet neprisiverti pajudėti - vadinasi, sensti

***

Dažniausias svorių kilnojimo pratimas sulauks pusamžio - pakilti iš krėslo

***

Rūkau cigarus dėl to, kad mano amžiaus žmogui baisu neturėti ko įsitverti

***

Pasilenkus užsirišti batraiščių ir po akimirkos svarstau: hmm, ką gi aš ruošiausi daryti?



Gelt_I.jpg

Dail. Algimantas Snarskis



Hey.lt - Nemokamas lankytojų skaitliukas

LŽS 90. Filmas – apie kolegą, o J.Kundrotas – apie save...

www.kaunozurnalistai.lt inf.



Kundrotas._B.Rupeikos_nuotr._Didele.jpg


Kovo 22-ąją sukanka 90 metų, kai Kaune buvo įkurta Lietuvos žurnalistų sąjunga. Liūdna, bet faktas. Ne tik pirmųjų LŽS narių, taip pat ir šios sąjungos vadovų seniai jau nėra, visi iškeliavę Amžinybėn. Gaila, bet faktas, kiek daug įdomių žurnalistų ir LŽS gyvenimo istorijų jie šiandien papasakotų.

Deja, niekas neužrašė, o patys irgi to daryti nepanoro, kaip batsiuvys be batų, taip plunksnos broliai – be prisiminimų knygų, apybraižų, filmų apie savo kolegas. Išskyrus aštuoniasdešimt penkerių kaunietį LŽS ir NŽKA narį Juozą Kundrotą, kuris apie žurnalistus ir žiniasklaidą išleido ne vieną knygą. Už tai jam ne tik visi dėkoja, bet ir sumanė kitaip įamžinti kūrėją.

Apie J.Kundrotą, bene vienintelį Lietuvoje žurnalistą, apdovanotą net trimis – V.Kudirkos, V.Gedgaudo, Vaižganto premijomis, savo iniciatyva vaizdo apybraižą sukūrė buvęs Lietuvos televizijos operatorius, dabar kauniečių žurnalistikos senjorų klubo MES narys Jonas Dirsė. Tai padarė su savo vaikaičiu Jonu Dirse – Vytauto Didžiojo muzikos akademijos studentu. Mūsų svetainės puslapyje ,,Videoreportažai“ galima pažiūrėti pasakojimą ,,Žurnalisto Juozo Kundroto gyvenimo ir kūrybos epizodai“. Pažiūrėkite.

Tegul  kolegų sukurto vaizdo filmo prologu būna šios Juozo Kundroto parašytos mintys...



Kundrotas_su_vain_II_1.jpgŠio filmo kūrėjai filmavo, filmavo ir nusivylę mano nerangumu, plikės blizgesiu, nuo kurio atšoka rikošetu bet kokia šviesa ir ima apakti kamerų akys, liepė man pačiam parašyti savo „ci-vy”. Pasakyti lengva, o padaryti sunkiau. Juk aš nieko neatsimenu, nei kur, nei kada, nei kaip gimiau. Kiti man sakė, kad atsiradau dar smetoniniais laikais 1934 metais vasario 2 dieną, kažkur jau po vidurnakčio, labai šaltą metą, kai poškėjo tvoros, o ant kalno kažko dūko ir staugė į mėnulį vilkai. Vietovė – tai toks Pūstakiemio kaimas Kaišiadorių rajone (dabar priklauso Elektrėnų savivaldybei).

(Nuotraukoje: Vaižganto premijos laureatas J.Kundrotas, 2010 m., Malaišiai, Anykščių raj.)

Save labiau pradėjau atsiminti, kai tapau šiokiu tokiu piemeniu, ne tokiu kaip rašytojas Baltušis, kuris savo vasaras pardavinėjo. Mano pareigos buvo kuklesnės, tereikėjo nueiti į ganyklą, žinoma, su botagu rankose – koks gi piemuo be botago, - atsisėsti ant kupsto ir žiūrėti į besiganančius gyvulius. O tų gyvulių – pustrečios karvės ir nekaltų Dievo avinėlių šeimyna. Tą „pustrečios“ reikėtų sakyti „pustrečio”, taip būtų teisingiau, nes tai buvo veršelis, tik nežinojau kuriai karvei jis priklausė. Užtat nekaltų Dievo avinėlių šeimynoje buvo daugiau tvarkos ir supratimo. Čia kiekviena suaugusi avis turėjo po du ėriukus – jaukius, mielus ir labai išdykusius, kuriems gyvenimas atrodė atrakcija ir didelis pasismaginimas. 

Taip ir slinko pavasariai, vasaros, rudeniai, kol nepradėjau lankyti Gabriliavos pradinės mokyklos, įsikūrusios dvaro rūmuose. Nepatikėsite, kai pasakysiu, kad šią mokyklą lankiau net septynerius metus. Ir nieko stebėtino! Mat vyresnis brolis, kuris čia stropiai mokėsi, pradėjo nuo penkerių metų vestis ir mane. Visiems vis girdavosi: „Čia mano broliukas“, bet per pamokas sėdėdavo pirmame suole, prieš tai mane įkėlęs į tuščią paskutinį. Kadangi svarbių užsiėmimų neturėjau, o skaitymai ir rašymai manęs nedomino, tai iš dyko buvimo ėmiau ir iš viso „nieko“ uždainavau, kad net visa klasė prapliupo juoku. Tik pamanykit – visa klasė! Kvatojosi ir jauna labai graži mokytoja, kurią mokiniai vadino „panele mokytoja”.

O žaidimai – tai patiko ir man, ypač žiedo dalijimas. Brolio geriausias draugas – toks Jonas – ėmė ir įspraudė į mano suglaustus delnus nemenką „guziką”- dabar sakytume sagą. O tada - „guziką”. Ne tą, kurį įsiuva į kelnių klyną. Tikriausiai tai buvo nuo kokios sermėgos ar skrandos, nes buvo nemažas, kad net mano delniukai išsipūtė. Kai žiedo dalintojas paklausė - „Spėkite, pas ką žiedas?”- aš iš džiaugsmo ir sušukau: „Pas mane!“ Daugiau man nei žiedo, net to „guziko” nepatikėjo. Bet dėl to neliūdėjau, nes man dėmesio nestigo. Praeidamas pro šalį kas nors pakalbina, dar pakilnoja, pliką galvą paglosto, ypač mergaitės, o viena, ketvirtokė, net ant kelių buvo pasisodinusi ir į ausį pakuždėjo, kad aš labai mielas ir švelnus, maždaug toks, kaip tas ėriukas, kurį neilgai laukus man teks ganyti.




Kundrotas_._Po_Gedg._pr..jpgGabriliavos pradinei mokyklai gal būtų užtekę ir šešerių metų, jeigu ne viena aplinkybė, kuri ir nulėmė, kad antrame skyriuje aš turėjau sėdėti net dvejus metelius. Nuo pat kūdikystės labai mėgau jodinėti. Tėtis, būdavo, užkelia ant arklio, parodo, kaip laikyti pavadį, o prireikus – dar ir karčių nusigriebti – ir pirmyn. Ne kokia ten ristele, o zovada, zovada... Po to tėtis mane labai bardavo, sakydavo, kad aš galiu nukristi ir dar mažų mažiausiai – užsimušti. Bet pabarimai ir pamokymai sau, o jojimas sau. Ir toliau lėkdavau, šuoliuodavau kaip patrakęs.

 Sykį, buvo po lietaus, arklys netikėtai paslydo ir žaibiškai trenkėsi ant šono. Likau sveikas ir gyvas, bet mintis galvoje sukosi viena: dabar mano užpakalis tai jau kentės. Nekentėjo. Tėtis tik barė, barė ir dar kartą barė… 

(Nuotraukoje: Vytauto Gedgaudo premijos laureatas J.Kundrotas, 2016 m. Kaunas)

Nemušė kaip šiais laikais – muša muša savo vaikus, kol užmuša... o kai auklėja tik žodžiais, tai kitą dieną vėl skridau su žirgu vos ne padebesiais. Bet vienas kartas nemelavo – nuskridau nuo žirgo kaip koks pienės pūkas, vėjeliui pūstelėjus. Šiaip taip atsikėlęs, mačiau, kaip mano kairioji ranka pūtėsi, storėjo, storėjo, kaip kokio grioviakasio (zimagoro)...

Operavo Kauno Raudonojo Kryžiaus ligoninėje. Tačiau žaizda negijo, nors tu ką. Vis kraujavo, pūliavo, o kreiva ranka buvo parišta. Tai kaip su tokia gali rodytis mokykloje? Taip ir pratūnojau tą žiemą ant pečiaus...

Bet girdžiu kaip tas „ci-vy” nekantrauja, ragina mane spartinti tempą, greičiau žingsniuoti savo gyvenimo keliu. Ir aš tam raginimui paklūstu. Tad skubiai važinėju į Kauną, į šeštosios gimnazijos pirmąją klasę, apsigyvenu pas tetą, mamos pusseserę, Žemuosiuose Šančiuose netoli Nemuno. Bet ir Lietuvos didmiesty nelabai kas: pokario laikai, veikė kortelių sistema, kortelės priklausė ir gimnazistams. Šiokia tokia paspirtis gal ir būtų, tik visa bėda „Paramoje” (taip vadinosi parduotuvė Šančiuose) viską seikėjo tik gramais. Tad maisto problema pakoregavo ir tolimesnius mano mokslo vingius. 

Po metų – aš jau Žaslių gimnazijoje. Miestelyje ir butas išnuomotas, nes daugiau kaip dešimt kilometrų iš namų neprivaikščiosi. Kas čia buvo gera, kad pats likimas mums atsiuntė puikią lietuvių kalbos ir literatūros mokytoją – Eriką Underytę. Ją esu pavaizdavęs romane „Tikėjome savo laime”. Kaip ji aistringai kalbėdavo apie lietuvių kalbą, jos grožį, turtingumą – atsistebėti negalėjai. Dažnai pabrėždavo: „Kas nemyli ir negerbia savo gimtosios kalbos arba ją niekina, tas žmogus nėra visavertis”. 




Kundrotas  n. II_2.jpgKadangi aš jau rašinėjau šiokius tokius eilėraščius, apsakymėlius ir pasakas, tai ir savo ateitį siejau su literatūra. Sakiau, baigsiu vidurinę, paskui aukštąją, apsiginsiu disertaciją ir tapsiu profesoriumi. Kas be ko, dar ir garsiu rašytoju... Tokios mintys nuolat lankė mano galvą. Bet smegenis susuko atsišaukimai prieš stalinistinę valdžią ir mano svajonės subyrėjo. Saugumas taip patampė – tai į Kauną, tai į rajoną, kad ir mano visi mokslai nutrūko... 


(Nuotraukoje: V.Kudirkos premijos laureatas J.Kundrotas, 2018 m., Kudirkos Naumiestis)

Nenumanau, kaip mano gyvenimas būtų susiklostęs, jeigu ne meilė literatūrai, jeigu ne knygos, kurias skaičiau ir skaičiau, skaičiau ir skaičiau... Jos man tiesiog kvepėjo. Nuo pradinės mokyklos laikų. Tie patirti įspūdžiai atsispindi ir mano knygelėje „Neblėstantys susitikimai”:

„Tamsiai ruda spinta mokytojų kambary stovėjo prie pagrindinės sienos, vos tik įėjus, kairėje, kad vaikams nereikėtų žingsniuoti per visą, gana erdvoką, kambarį. Stiklinėmis durimis, ornamentais išgražinta, atrodė puošni ir išdidi. Nuo viršutinės ir apatinės lentynos prituntuota knygų – didžiuma tamsiais viršeliais, drobinėmis nugarėlėmis, visos prieškario laikų (vėliau jas valdžia konfiskavo). Bet jau kvapas kvapas – nenusakomas! Paslaptingas. Viliojantis. Užburiantis. Kažkuo ypatingu kvepėjo suolai, visa mokykla. Bet knygų spinta viską pranoko, visa esatim jautėm jos kvapą... Čia nebuvo inkunabulų su veršio oda, su žalvarinių liežuvėlių spragtukais; čia daug ko nebuvo. Bet ir tos, kurios į mus žvelgė savo nugarėlėmis, kaustė mūsų dėmesį, regis, pačios maldavo jas paliesti... Taigi namolio eisi jau su knyga, paties išsirinkta ar mokytojui padedant, ir smagiai pukšnosi per gilų baltą sniegą ir jausi jausi jos salsvą kvapą...”

Taip ir ves tave knyga gyvenimo vieškeliais, tiesins jų vingius, palygins duobes, kad labai neklupinėtum. Prisipažinsiu: knyga padėjo augti ir bręsti. Dvasiškai. Kaip šventą Ostiją knygą išaukštinau ir romane „Sakmė apie knygnešį”, kur stengiaus pavaizduoti knygnešių patriarcho Jurgio Bielinio atliktą žygdarbį...

Bet aš su savo „ci-vy” tebestoviu tame laike, kai man buvo viso labo septyniolika. Gyvenimo pradžia! Manęs laukia net – 68-eri gyvenimo meteliai! Visokiausių darbų ir šėlimo! Per tą laiką net vienuolika kartų buvau priimtas į darbą ir tiek pat atleistas. O kiek sykių buvau paaukštintas pareigose, skatintas! O kiek visokių knygų knygelių parašyta. Kaip knyga – vis kita istorija. Ir ne iš piršto laužta. Turėčiau prirašyti popierių kalnus, iš kurių gal ir pasimatytų tas varganas mano gyvenimėlis. Jeigu imčiau vardyti vien tik redakcijas, kuriose man teko darbuotis, pamatytumėt, kad ir čia daug visokios painiavos.




85_eri._2_II.jpgŠtai, Ignalinos rajono redakcijoje „Kelias į komunizmą” pradėjau dirbti 1959 metų pradžioje. Po dviejų metų įvyko reforma ir laikraštis, kuris jau vadinosi „Žvaigždė”, tapo tarprajoniniu. Bet greit valdžios viršūnėse apsigalvota – negerai! Vėl grąžinta sena tvarka, kaip ir buvo, tik Ignalinos rajoninis laikraštis jau vadinosi „Nauja vaga”. Čia greit tapau skyriaus vedėju. Dirbau iš širdies ir iš peties, mat, skyriaus vadovas turi rodyti pavyzdį. Rodžiau rodžiau aš tą pavyzdį dar ir dėl to, kad valdžia žadėjo butą. Bet buto žadėtu laiku negavau, tad nusispjoviau ir išvykau dairytis darbo kitur. 

(Nuotraukoje: LŽS Kauno apskrities skyriaus ,,Žurnalistinio garbės ženklo" laureatas J.Kundrotas, 2019 m., Kaunas)

Nutūpiau „Jonavos balso” redakcijoje. Irgi skyriaus vedėju. Po kelių mėnesių paaukštino – aš jau atsakingasis sekretorius! Jonavoje buto ilgai laukti neteko. O ir šiaip viskas klostėsi pakenčiamai. Jonavoje būčiau dirbęs iki giliausios senatvės, jei ne Kauno radiofono (Valstybinio radijo ir televizijos komiteto padalinys) vyr. redaktoriaus Vlado Stankevičiaus skambučiai. Jam reikia apybraižininko. Kviečia dirbti. Svarsčiau kelis mėnesius, radijo bijojau. Gal ir nebūčiau pravėręs radijo redakcijos durų, jeigu Stankevičius būtų kiek atleidęs vadžias. Praeina kiek laiko ir vėl skambina: laukiu! Taip 1967-ųjų metų pabaigoje tapau „radijušniku”...

O toliau - jūs visi žinote, kas ir kaip... Be to, visa tai, ir ne tik tai, esu aprašęs knygose „Būti ar atrodyti”, „Tikėjome savo laime”, „Neblėstantys susitikimai”, „Artumu” etc.

(Nuotraukoje: Buvęs TV operatorius Jonas Dirsė ir jo filmo herojus Juozas Kundrotas po premjeros Kauno žurnalistų namuose, 2019 02 02).

www.kaunozurnalistai.lt nuotr.

Kundrotas_ir_Dirse._Didel..jpg







Virselis_1934_m._I.jpg

IŠ PRAEITIES...
PRIEŠ 85 METUS

PETRAS PŪKELIS
,,PLUNKSNOS BROLIAI"

Žurnalistam Lietuvoje
visiškai neblogai klojas.
O jei kam kiaura alkūnė,
tai tas paslaptim tebūnie.

Žurnalistai  Eldorado
kolei kas mus nesurado
Ir už žodį, nors stiproką,
dar po dolerį nemoka.

Visų pirma labai svarbu,
kad visuomet yra darbo,
O jei ne visad sumoka,
dėl to liūst neapsimoka.

Sako, laikraščių tiražas
kolei kas dar esąs mažas.
Ir kol kas dar mūs tėvynėj,
sako, esą daug laukinių.

Jei jau šneka taip leidėjas-
padirbėkim iš idėjos.
Nors kitur tas nemadoje,
tegul liks dar bent spaudoje.

Šiais jau būklė mūsų svarbi,
Spaudos žmogų visi gerbia.
Jei svečiuose kur tenka būti,
užufundija čėrkutę.

Sako, spaudos pionierius
juk negali būt negėręs.
Taigi ši patieka
žurnalistui ir telieka.

Kolei kas pas mumis spaudą
su glėbiu dar nieks negaudo.
Pas mus, mat, kiti dalykai:
daug kas skaito tik dykai.

Šitokioj aplinkumoje
daugel kas patiestų kojas,
Bet lietuvis žurnalistas
dar bankrotų nepažįsta.

(1934 metai. Iš pirmojo Lietuvos žurnalistų sąjungos metraščio)

KLAUSIMĖLIS

Ką Jūs vadinate žurnalistu?

Dirbančius redakcijoje
Bendradarbiaujančius su spauda, RTV
Pagal sutartį teikiančius medžiagą, viešosios informacijos rengėjams
Priklausančius žurnalistų profesinei sąjungai
Daugiau informacijos

Radai klaidą?
Rašyk (el.p. lzs.kaunas@gmail.com)